Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Šv. Silverijus

    8920dfd4d98809725a958a5180ea77cb37d5b177

    Birželio 20 d. minime šv. Silverijų (m. 537), popiežių ir kankinį.

    Silverijus gimė Frosinone, Italijoje. Buvo popiežiaus Hormizdo sūnus. 536 m., kai mirė popiežius Agapitas I, Silverijus buvo subdiakonu Romoje.

    Ostrogotų karalius Teodehadas paskubomis padarė jį vyskupu ir pasiūlė į popiežius, nes norėjo užkirsti kelią kandidato iš Rytų išrinkimui. Silverijus tų metų birželio 1 ar 8 d. buvo išrinktas popiežiumi, tačiau tuoj pat užsitraukė imperatorienės Teodoros ir bizantiečių neapykantą, kadangi atsisakė pripažinti monofizitų patriarchus - Antimą ir Severą.

    Ostrogotų armija nusiaubė dalį Romos, o popiežius buvo pagrobtas ir išgabentas į Mažąją Aziją.

    537 m. kovo mėn bizantiečių vadas Belizarijus imperatorienės įsakymu paskelbė Vigilijų popiežiumi. Imperatorius Justinijanas įsakė sugrąžinti Silverijų. Tačiau, vos išsilaipinęs Italijoje, popiežius kovo mėnesį buvo suimtas ir Vigilijaus įsakymu nugabentas į salą prie Neapolio. Ten jis mirė iš bado.

    Kiti šaltiniai teigia, kad Silverijus buvo nužudytas. Jis nuo valdymo buvo pašalintas lapkričio 11 d., o mirė gruodžio 2 d.

    „Šventųjų gyvenimai“



  • Mt 6, 1–6. 16–18 „Tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atsilygins“

     Jėzus bylojo savo mokiniams: 

        „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. 
        Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atsilygins. 
        Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam ten, slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. 
        Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“.

    2 Kar 2, 1. 6–14: Štai pasirodė ugninis vežimas, ir Elijas pakilo į dangų

    Ps 31, 20. 21. 24. P.: Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit!


    Šventojo Rašto skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

    Kai meldiesi, pasninkauji, darai gerus darbus – daryk tai vienas – šie Jėzaus pamokymai gerai žinomi ir kartais aiškinami taip, kad nėra reikalo sekmadieniais lankyti bažnyčios, dalyvauti šventėse ar kaip kitaip viešai paliudyti savo tikėjimą, o visas jis gali ir net turėtų apsiriboti vidiniu krikščionio dvasios gyvenimu, jausmais.

    Tačiau toks vien savyje išgyvenamas tikėjimas prieštarautų kitam Jėzaus pamokymui ir perspėjimui: „Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.“ (Lk11, 33) Neafišuoti savo tikėjimo, pamaldumo, gerųjų darbų ir pasninkų nereiškia juos nuslėpti, tačiau tai, kad jie būtų paskirti tam, kam ir yra skiriami.

    Pirmiausia tikintysis pats sau turėtų atsakyti, kam skiriamas jo pamaldumas: žmonėms stebėtis ar Dievui pagarbinti, o jei vis dėlto Dievui, tai ir kitiems turėtų būti matoma, jog tai dėl Dievo garbės, arba artimo gėrio, bet ne dėl savo tuštybės.

    Kartais asmeninė tuštybė gali nulemti ne vien gero darbo darymą, bet ir susilaikymą nuo jo: tikintysis atsisako maldos, tinkamo gyvenimo arba pagalbos artimui, jei mato, kad gali būti tinkamai neįvertinta arba iš viso nepastebėta. Tikra krikščioniška laikysena yra daryti geruosius darbus atsižvelgiant į Dievo meilę ir savo krikščionišką širdį, į artimo poreikius, o ne į savęs įvertinimą.

    Bernardinai.lt



  • Tragedija, kuriai liekame abejingi
    Ivan Sanczewski nuotrauka

    Karai, persekiojimai ir kitokios formos prievarta lėmė, kad perkeltųjų asmenų skaičius pasaulyje augo penktus metus iš eilės ir pernai pasiekė naują rekordą. Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra kasmetinėje ataskaitoje „Pasaulinės tendencijos“ skelbia, kad 2017-ųjų pabaigoje pasaulyje perkeltųjų asmenų skaičius siekė 68,5 mln. 

    Vien per praėjusius metus pabėgėlių skaičius siekė net 16,2 mln. Dalis jų buvo perkelti pirmą kartą, o dalis – antrąkart ar net daugiau. Statistikos analizė atskleidžia, kad per dieną net 44,5 tūkst. žmonių priversti palikti savo namus ar prieglobsčio vietą. Trumpai tariant, kas dvi sekundes pasaulyje atsiranda po pabėgėlį.  Perkeltųjų asmenų skaičius daugiausia auga dėl konfliktų Kongo Demokratinėje Respublikoje, Pietų Sudane, dėl masinio musulmonų rohinjų bėgimo nuo persekiojimų Mianmare į Bangladešą.

    Pabėgėliai, kurie paliko savo šalį dėl karo ar persekiojimų, sudarė 25,4 mln. iš visų 68,5 mln. perkeltųjų asmenų. Tai yra 2,9 mln. daugiau nei 2016 metais, kas reiškia rekordinį augimą, kokį tik yra užfiksavusi JT Pabėgėlių agentūra. Prieglobsčio prašytojų, kurie praėjusių metų paskutinę dieną vis dar laukė, kol bus išnagrinėtas jų prieglobsčio prašymas, skaičius taip pat išaugo 300 tūkst. ir sudarė 3,1 mln. Žmonių, kurie neteko namų savo valstybių viduje, praėjusiais metais buvo net 40 mln. Tiesa, tai yra šiek tiek mažiau nei 2016 metais, kai šis skaičius siekė 40,3 mln. 

    Kaip pabrėžia JT Pabėgėlių agentūra, vien praėjusiais metais pasaulyje prievarta perkeltųjų žmonių skaičius prilygo viso Tailando gyventojų skaičiui. Viso pasaulio mastu pabėgėlio likimas teko vienam iš 110 žmonių. 

    JT Pabėgėlių agentūros vyriausiasis komisaras Filippo Grandis ragina valstybes daugiau padėti pabėgėliams, nes, anot jo, nė vienas žmogus pats nepasirenka tokios dalios. 

    Agentūros ataskaita yra svarbi tuo, kad iš tiesų leidžia įvertinti tam tikrus plačiai paplitusius teiginius ir suvokti jų klaidingumą. Štai dažnai galima girdėti, kad daugiausia pabėgėlių yra išsivysčiusiose šiaurės pusrutulio valstybėse. Tuo tarpu skaičiai byloja priešingai – net 85 proc. pabėgėlių glaudžiasi besivystančiose šalyse, kur dažnai kenčia skurdą, menką socialinę rūpybą. Keturi iš penkių pabėgėlių apsistoja kaimyninėse valstybėse. 

    Pabėgėlių stovykla „UNHCR 011“ Bekaa slėnyje

    Kosto Kajėno nuotrauka

    Be to, svarbu suvokti ir tai, kad net du trečdaliai asmenų, priverstų palikti namus, yra likę savo valstybėse. Vadinasi, tik mažuma pabėgėlių pagalbos ieško kitose valstybėse, ir tai jie daro tikrai ne iš gero gyvenimo. 

    Kalbant apie 25,4 mln. pabėgėlių, ieškančių prieglobsčio kitose valstybėse, kiek daugiau nei penktadalis yra palestiniečiai. Du trečdaliai jų yra kilę iš penkių valstybių: Sirijos, Afganistano, Pietų Sudano, Mianmaro ir Somalio. JT Pabėgėlių agentūra akcentuoja, kad konfliktų šiose šalyse užbaigimas leistų smarkiai sumažinti pabėgėlių skaičių. 

    Ataskaita atskleidžia, kad dauguma pabėgėlių glaudžiasi miesto vietovėse (58 proc.), o ne stovyklose ar kaimuose. Be to, net 53 proc. yra vaikai, tarp kurių yra gausu atskirtųjų nuo savo tėvų.

    Daugiausia pabėgėlių yra priėmusi Turkija, čia prieglobstį rado 3,5 mln. žmonių, daugiausia sirų. Tuo tarpu, palyginus priimtų pabėgėlių skaičių su šalies gyventojų skaičiumi, pirmautų Libanas. Net 63 proc. JT Pabėgėlių agentūros žinioje esančių pabėgėlių glaudžiasi vos 10 valstybių.

    Per praėjusius metus į savo namus sugrįžo maždaug 5 mln. perkeltųjų asmenų – daugiausia tų, kurie buvo likę savo šalies teritorijoje. 

    Ivan Sanczewski nuotrauka

    „Esame kryžkelėje: jeigu norime sėkmingai išspręsti pasaulinę priverstinio išvykimo problemą, reikia naujo gerokai platesnio požiūrio, kad pavienės šalys ir bendruomenės nebūtų paliekamos vienos su šia problema, – teigia Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras Filippo Grandi. – Vilties yra. Keturiolika šalių jau rengia naują modelio, kaip įveikti pabėgėlių situacijas, projektą, ir po kelių mėnesių Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja galės balsuoti dėl naujo susitarimo dėl pabėgėlių.“

    Apie susitarimą dėl pabėgėlių savo žinioje pasaulinės Taikos dienos proga metų pradžioje kalbėjo ir Šventasis Tėvas. Pasak jo, jis turėtų būti įkvėptas atjautos, toliaregiškumo ir ryžto. Tik tokiu būdu įmanoma, kad būtinas tarptautinės politikos realizmas nekapituliuotų prieš cinizmą ir abejingumo globalizaciją“, – teigė popiežius Pranciškus.



  • Dveji namai – atsakymas į vaiko gerovės klausimą po skyrybų?
    Fancycrave/Unsplash.com nuotr.

    Visame pasaulyje skyrybos tampa vis dažnesniu reiškiniu. 2015-ųjų metų duomenimis, Lietuvoje šimtui santuokų teko 42 skyrybos, tuo tarpu, pavyzdžiui, Švedijoje, šis skaičius siekė 47.[1] Šeimose, turinčiose vaikų, po skyrybų neišvengiamai kyla klausimų, kokia gyvenamoji aplinka jiems būtų palankiausia. Viename tyrime buvo apibendrinti per beveik trisdešimt metų vykdyti tyrinėjimai apie vaikų būklę ir šeimos struktūrą.[2]Kelios iš minėtų išvadų rodo, kad tėvų skyrybos gali paveikti vaiko emocinio ir ekonominio saugumo pojūtį, psichologinį, socialinį brendimą, požiūrį į seksualumą, akademinius pasiekimus, religinius įsitikinimus bei kitus asmenybės bruožus.

    Akivaizdu, jog tėvų skyrybos ir jas supančios aplinkybės tampa labai svarbios vaikui vystytis. Kai kuriose užsienio šalyse jau prieš kelis dešimtmečius pradėtas kelti klausimas apie tai, kokios gyvenimo sąlygos yra naudingiausios vaikui, ir leidžia jam mėgautis, kiek įmanoma, visaverte vaikyste, kai tėvai gyvena atskirai. Nors žiniasklaidoje tai labai plačiai nenuskambėjo, tačiau 2017 metais Seimo nario Naglio Puteikio buvo pristatyta Civilinio kodekso pataisa, siekianti įteisinanti lygiavertę tėvystę. Tai yra dalyje Vakarų valstybių įprasta praktika, kai po skyrybų abu tėvai išlaiko vienodą teisę į vaiko globą. Pagal šią pataisą, tėvai galėtų patys nuspręsti ir notariškai patvirtinti susitarimą apie vaiko gyvenamąją vietą, o kilus ginčui, teismas nustatytų vaiko globą su abiem tėvais po vienodą laiko tarpą. Vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, jei lygiavertės tėvystės modelis būtų iš esmės prieš vaiko interesus.[3]

    Kaip ir kiekvienas jautria tema keliamas klausimas, vaiko globos po skyrybų problema sudaro galimybes iškilti populistiniams sprendimams, kurie tam tikriems žmonėms naudingi, bet nebūtinai paremti įrodymais. Tokio įstatymo keitimas paliestų nemažą dalį žmonių, todėl man atrodo svarbu apžvelgti tyrinėjimais paremtą informaciją šiuo klausimu.

    Viena valstybių, kuriose įstatymu taikoma lygiavertė tėvystė, – Švedija. Pagal Švedijos Vaikų ir tėvų kodeksą, po skyrybų abu tėvai lieka globoti vaiko, nebent kreipiamasi į teismą ir šis suteikia globos teisę vienam iš tėvų. Kadangi lygiavertė tėvystė yra pripažįstama kaip norma, vis daugiau išsiskyrusių šeimų vaikų Švedijoje gyvena dviejuose namuose: 2013 metų duomenimis, tai buvo apie 30 procentų išsiskyrusių tėvų vaikų.[4]Tad pagal Švedijos įstatymus vaiko gyvenimo vieta su abiem tėvais suprantama kaip labiausiai suderinama su vaiko interesais. Kita vertus, Lietuvoje lygiavertė tėvystė kol kas nėra apibrėžta įstatymu. Po skyrybų vaikas paprastai atitenka vienam iš tėvų, ar tai būtų tėvų susitarimo, ar teismo sprendimo pasekmė. 

    Keletas Švedijoje atliktų mokslinių tyrimų rodo, kad su abiem tėvais po vienodą laiko tarpą po skyrybų gyvenantys vaikai turi mažiau psichologinių problemų ir geresnę savijautą nei gyvenantieji tik su vienu iš tėvų. Anot vieno tyrimo išvadų, su abiem tėvais gyvenantys vaikai linkę labiau emociškai jais pasikliauti ir jaučiasi sveikesni, nei tie, kurie gyvena kitokioje poskyrybinėje aplinkoje.[5]Pasisakantieji už lygiavertę tėvystę tikina, kad ji leidžia labiau atsižvelgti į vaiko interesus, nes gerbia jo teisę augti su abiem tėvais, nepaisant jų skyrybų. 

    Kitas svarbus dalykas, kurį Švedijos įstatymai propaguoja, yra ginčų dėl vaikų sprendimas už teismo ribų – mediacija. Kadangi abu tėvai lieka atsakingi už vaiką po skyrybų, atsiranda postūmis išlaikyti gerus santykius tarp sutuoktinių net jiems išsiskyrus. Taip poskyrybinė situacija yra tarsi sušvelninama, ir tėvai yra skatinami priimti vaiką kaip asmenį su savais interesais, o ne kaip trofėjų, kurį vienas iš jų galiausiai laimi teisme.

    Lygiavertė tėvystė sprendžia dar ir kitą problemą – tėčių vaidmens vaikų gyvenime po skyrybų. Kiekvienas psichologas greičiausiai patvirtintų, jog ryšys su tėvu augančiam vaikui yra labai svarbus, tačiau po skyrybų jis labai dažnai būna paaukojamas. Iki šiol didžiojoje daugumoje vaiko globos bylų vaikas atitenka motinai. Pagal JAV statistiką, tėvui globa atitenka vos 17 procentų atvejų[6], ir nėra priežasties manyti, kad Lietuvoje šis skaičius būtų smarkiai kitoks. Tad, gyvenant tik su motina, ryšys su tėvu ilgainiui beveik neišvengiamai silpnėja. Vienas iš būdų šiai problemai spręsti – lygiavertė tėvystė, kuri leistų vaikui bent teoriškai vienodai puoselėti ryšį su abiem tėvais. Natūralu, kad tėvų teisių judėjimas, įsikūręs JAV šeštajame dešimtmetyje, stipriai palaikė lygiavertės tėvystės idėją savo valstybėje. Tokia pat draugija, pasisakanti už tėčių interesus, egzistuoja ir Lietuvoje.

    Tačiau yra ir kita pasiūlytos įstatymo reformos pusė. Ryškiausia gyvenimo su abiem tėvais po skyrybų problema ta, jog vaikas lieka be pastovios gyvenamosios vietos. Maža to, jis gali būti priverstas gyventi dviejose labai skirtingose aplinkose, kas nebūtinai teigiamai paveiks jo vystymąsi. Tai parodė vienas įdomus tyrimas, kuriame dalyvavo paaugliai ir suaugusieji nuo 14 iki 21 metų, užaugę skirtinguose šeimos modeliuose.[7]Buvo nustatyta, kad tuos, kurie savo būdo bruožais buvo labiau organizuoti, tvarkingi ir linkę planuoti, labiau neigiamai paveikė gyvenimas dviejuose namuose po tėvų skyrybų. Pirmiausia tai rodo, kad paties vaiko asmenybė ir poreikiai turėtų užimti svarbią vietą sprendžiant vaiko gyvenamąją vietą, nes jie gali nulemti visai skirtingus rezultatus. Antra, tai leidžia manyti, kad neturint pastovios gyvenamosios vietos vaiko gyvenimo ritmas tampa mažiau organizuotas ir nuspėjamas. Stabili ir nuspėjama aplinka sukuria augančiam vaikui saugumo pojūtį, ir poreikis tokiai aplinkai yra natūralus. Dėl šių priežasčių dviguba gyvenamoji vieta po tėvų skyrybų, jei būtų įstatymu priimta kaip norma, nebūtinai užtikrintų vaiko gerovę.

    Lygiavertės tėvystės įteisinimas kelia ir įvairius etinius klausimus. B. Hatagal savo straipsnyje apie būtent šią problemą rašo, kad dviejų vaiko namų politika yra palaikoma kaip būdas patenkinti tėvų (vyrų) poreikius ir mesti iššūkį tariamai moterų viršenybei šeimų bylose.[8]Lygiavertė tėvystė gali būti naudojama kaip argumentas tėvui mokėti mažiau arba visai nemokėti alimentų, nes vaikas pusę laiko ir taip gyvena su juo. Tačiau turint omenyje tai, kad tėvų pajamos dažnai nėra vienodos ir gali netgi labai stipriai skirtis, yra galimybė, jog vaikui teks nuolatos keltis iš „turtingų“ namų į „neturtingus“. Tokie nuolatiniai svyravimai vaiko gyvenime gali ne tik nepadėti užtikrinti jo gerovės, bet ir trukdyti normaliam jo socialiniam ir psichologiniam vystymuisi.

    Galiausiai dviejų vaiko namų modelio sėkmė stipriai priklauso nuo kiekvienos šeimos ypatybių. Anot vieno tyrimo, svarbu tai, kiek vaiko tėvai yra linkę bendradarbiauti jį auginant, ar jie yra užtikrinti tokio šeimos modelio tinkamumu, kiek skiriasi jų gyvenimo būdas ir kaip greitai jie įsitraukia į naujus romantinius santykius.[9]Be abejonės, labai svarbi ir santykių kokybė tarp tėvų, kaip ir tarp jų ir vaiko. B. Hatagal taip pat aprašo galimybę, kad dviejų vaiko namų politika tam tikrais atvejais gali kelti riziką. Jos įteisinimas galėtų paskatinti likti santuokoje, kurioje vienas iš partnerių arba vaikas yra išnaudojamas, nes kitam sutuoktiniui gauti visateisę vaiko globą po skyrybų taptų sudėtingiau. Todėl, turint omenyje situacijų šeimose ir skyrybų priežasčių įvairovę, kyla abejonių, ar abiejų tėvų globa po skyrybų turėtų tapti norma.

    Nėra įmanoma įstatymu nurodyti geriausio vaiko globos modelio tinkamo visoms šeimoms, nes yra kitų svarbių veiksnių, pavyzdžiui, vaiko nuomonė ir jo saugumo pojūtis, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta užtikrinant jo ar jos interesus. Tačiau priėmus įstatymo pataisą dviejų vaiko namų modelis po skyrybų taptų įstatymu viršesnis nei vieno iš tėvų globa. Šiuo straipsniu nemėginu nurodyti vienos tiesos lygiavertės tėvystės klausimu, bet siekiu pažvelgti giliau nei siekia populistinė idėja ir padėti pamatyti ne tik naudą, bet ir grėsmes, kurias galėtų atnešti pasiūlyta pataisa. Priimant tokį įstatymą turėtų būti remiamasi tyrinėjimų išvadomis ir kitų valstybių pavyzdžiais, kurių dalį pamėginau apžvelgti. Manau, kad ypač svarbu suvokti, dėl ko gali būti reikalaujama lygiavertės tėvystės, kad tokia politika netaptų įrankiu vienam iš tėvų išvengti savo atsakomybių. Ir kad darydami sprendimus, liečiančius vaikų gyvenimą, būtume atsargesni, įsiklausytume ir geriau suvoktume, kas iš tiesų geriausiai padėtų užtikrinti jų gerovę.


    [2]J. Anderson, ‘The impact of family structure on the health of children: Effects of divorce’, 2014, Linacre Q, 81, 4, pp. 378-387.

    [3]Civilinio kodekso 2.14, 3.65 ir 3.169 straipsnių pataisos projektas. N. Puteikis, 2017.

    [4]M. Bergstrom et al., ‘Living in two homes-a Swedish national survey of wellbeing in 12 and 15 year olds with joint physical custody’, 2013, BMC Public Health 13, 868.

    [5]S.B. Laftman, et al., ‘Joint physical custody, turning to parents for emotional support, and subjective health: A study of adolescents in Stockholm, Sweden’, 2014, Scandinavian Journal of Family Law, 42, 5.

    [6]T. Grall, ‘Custodial Mothers and Fathers and their Child Support: 2013’.

    [7]A.K. Sondermans, K. Matthijs, ‘Joint physical custody and adolescents' subjective well-being: a personality × environment interaction’, 2014, Journal of Family Psychology, 28, 3. pp. 346-56.

    [8]B. Hatagal, ‘A Rebuttable Presumption of Joint Custody’, 2003, Alternative L.J., 28, 230, pp. 230.

    [9]R. McKinnon, J. Wallerstein, ‘Joint custody and the preschool child’, 1986, Behavioral Sciences and the Law, 4, pp. 169, cited in D. Post, ‘Arguments against Joint Custody’, 1989, Berkeley Journal of Gender, Law & Justice, 4, 2, pp. 318.



  • Privatumas, viešumas, totalitarizmas

    Kalbėdama apie totalitarizmo ištakas, žydų kilmės filosofė Hannah Arendt, atkreipia dėmesį į slinktį tarp privačios ir viešosios sričių. Ribos tarp jų panaikinimas įgalina tironiją. Todėl šiandien, permąstant demokratijos būklę ir jai kylančiais problemas, būtina grįžti vėl prie privatumo ir viešumo klausimo, skirties ir santykio tarp šių dviejų sričių.

    Totalitariniai režimai negalėtų egzistuoti, jeigu nesunaikintų, įstumdami žmones į izoliaciją, viešojo gyvenimo srities. Tačiau tuo totalitariniai režimai nepasitenkina ir sykiu sunaikina privatų gyvenimą.

    Totalitariniai režimai negalėtų egzistuoti, jeigu nesunaikintų, įstumdami žmones į izoliaciją, viešojo gyvenimo srities. Tačiau tuo totalitariniai režimai nepasitenkina ir sykiu sunaikina privatų gyvenimą. XX a. tironijos atlieka dvigubą ėjimą: jos siekia panaikinti erdvę, kurioje žmonės veikia kaip laisvi ir dėl to prie bendrojo, politinio pasaulio prisidedantys subjektai bei kartu visiškai subordinuoja žmogaus privatų gyvenimą politinei galiai. Ribodama laisvę kalbėti, artikuliuoti savo viltis ir poreikius, politika tampa valdovo tiesioginiu valdymu nuleidžiant įstatymus iš viršaus, pasitelkiant vadovo autoritetą, gamtos ar istorijos dėsnį. Paprastai kalbant, čia nelieka jokios demokratinės politikos galimybės. Tuo tarpu izoliacija, tampa atsvara piliečių saviorganizacijos jėgai, kuri, be jokios abejonės, yra viena pagrindinių iššūkių despotiškai valdančiai mažumai. Izoliacija, kurią sukelia viešosios erdvės represavimas, reiškia galimybės kurti santykių su bendrapiliečiais nebuvimą, kiekvienas yra įkalintas savo privataus gyvenimo ribose. Totalus žmogaus pavergimas tampa įmanomas tuomet, kai pats žmogus neturi jokios galimybės veikti kaip savarankiškas subjektas – nei moralės, nei politikos srityje, kadangi jam tiesiog nepaliekama jokio laisvo judėjimo, t. y. sprendimo, kuris galėtų tiesiogiai paliesti ir paveikti kitus piliečius, galimybės. 

    Totalus žmogaus pavergimas tampa įmanomas tuomet, kai pats žmogus neturi jokios galimybės veikti kaip savarankiškas subjektas – nei moralės, nei politikos srityje, kadangi jam tiesiog nepaliekama jokio laisvo judėjimo, t. y. sprendimo, kuris galėtų tiesiogiai paliesti ir paveikti kitus piliečius, galimybės. 

    Simona Merkinaitė

    Valdžios totalumas reiškia, kad žmogaus privatus gyvenimas paverčiamas valdžios intervencijos sritimi, nebelieka tokių žmogaus sielos kertelių ar privatumo srities, į kurią nebandytų prasiskverbti valdžios teroras. Kitaip tariant, viešoji erdvė panaikinama kaip laisvės erdvė, kurioje žmonės veikia tiesiogiai bendraudami tarpusavyje, mobilizuojasi dėl bendrų tikslų ir idealų ir siekia paveikti bei keisti politiką. Tačiau milžinišką vaidmenį šiame viešumo naikinimo procese atlieka paties privatumo praplėtimas iki viešo reikalo. Iš čia ir kruopštus režimų darbas su žmogaus mąstymu, netgi kai nieko nėra šalia, kokių ritualų laikytis savo kasdieniame gyvenime ir kaip kalbėti artimųjų rate. Išnyksta erdvė, kurioje žmonės galėtų kartu svarstyti klausimus apie tai, kas yra teisingumas, gėris, pilietiškumas, kadangi būdai, kuriais žmonės gali artikuliuoti viešai savąjį „aš“, yra griežtai apriboti ir sukontroliuoti. Galiausiai, kas įvyksta, tai visiškas politikos pakeitimas socialumu, kai pagrindiniu politikos objektu ir tikslu tampa vien žmonių buitinių sąlygų ir gyvenimo patogumų gerinimo klausimai. 

    Liberali demokratija, viešumas ir privatumas 

    Demokratinėse valstybėse egzistuoja griežtas privataus gyvenimo atskyrimas nuo politikos. Kiekvienam Lietuvos piliečiui Konstitucija garantuoja teisę į privatų gyvenimą, apimantį ir teisę į asmeninę nuomonę, religinę praktiką, nuosavybę, saviorganizacijos laisvę ir t. t. Vienas pamatinių skirtumų tarp totalitarinės ir demokratinės valstybės – tai valdžios galių ribų egzistavimas, kai turi užsibaigti ties žmogaus namų slenksčiu. 

    Išties egzistuoja labai aiškus motyvas ginti privatų žmogaus gyvenimą. Sunku įsivaizduoti, ką žmogus, kuris nekaupia jokios patirties, nesusiduria su naujais iššūkiais ir potyriais, gali įnešti į viešąją erdvę, kuo platesnė jo asmeninė patirties sritis, tuo daugiau ir įvairesnių idėjų toks žmogus gali pasiūlyti kitiems. Tačiau problema, su kuria susiduria liberalios demokratijos, yra būtent nesugebėjimas atskirti ir kartu suderinti viešosios ir privačios erdvių. 

    Privatumo ir viešumo sulydimas buvo totalitarinių režimų tikslas, tačiau kartu buvo pačios modernios žmogaus būklės problema. Apie laisvę pradėta galvoti tik kaip apie privataus asmens privilegiją ir teisę.

    Privatumo ir viešumo sulydimas buvo totalitarinių režimų tikslas, tačiau kartu buvo pačios modernios žmogaus būklės problema. Apie laisvę pradėta galvoti tik kaip apie privataus asmens privilegiją ir teisę. Vienas ryškiausių žmogaus laisvės gynėjų – filosofas Johnas Lockas, skyrė teisę į privačią nuosavybę, kaip vieną pamatinių, iš pačios prigimties kylančių žmogaus teisių. Būtent Vakarų demokratinėse valstybėse laisvė imta suvokti ne kaip valingas apsisprendimas eiti į viešąją erdvę ir joje megzti naujus, prasmingus santykius su kitais, bet kaip privačios žmogaus laisvės tąsa. Taip vis labiau susiaurėja kalbėjimas apie laisvę kaip politinę laisvę – veiksmą tarp kitų ir su kitais viešoje erdvėje. Tikrai politinis veiksmas niekada negali būti redukuotas į savojo intereso atstovavimą, į savosios privačios sferos gynimo reikalą.  

    Mums visiems bendras pasaulis neturėtų veikti kaip mūsų privačių interesų išraiškos ar mūsų vertybių bei idealų įgyvendinimo erdvė. Juk tokiu atveju neišvengiamai kažkas liks priverstas gyventi pagal kito primetamas taisykles, atsidurs socialinėje atskirtyje ir neteks savo politinio balso.

    Kitas svarbus dalykas, kurį būtina pabrėžti, yra susvetimėjimas, kurį sukelia ribos tarp privatumo ir viešumo griežtumas. Jis suponuoja, kad negalime parodyti tikrojo savo veido viešai. Jog tai, koks esate savo artimųjų apsuptyje, turi būti visiškai atskirta nuo to, kaip jūs veikiate politiškai. Mums visiems bendras pasaulis neturėtų veikti kaip mūsų privačių interesų išraiškos ar mūsų vertybių bei idealų įgyvendinimo erdvė. Juk tokiu atveju neišvengiamai kažkas liks priverstas gyventi pagal kito primetamas taisykles, atsidurs socialinėje atskirtyje ir neteks savo politinio balso. Visgi manymas, jog visus savo subjektyvius požiūrius ir vertybes privalome palikti namuose ir nesinešti jų į politiką, yra aiškiai apolitiškumą skatinantis dalykas.  

    Privatumo ir viešumo slinktis  

    Šiandien privatumo išviešinimas išties pasiekė negėrėtas apimtis – nuo nuolatinių privačios informacijos dalybų per socialinius tinklus iki visų mūsų savanoriško sutikimo dalintis savo asmenine informacija su didžiosiomis korporacijomis. Taip judame visiškai naujos privatumo ir viešumo perskyros (ar jos nebuvimo) būklės linkme, kadangi bet kuri valdžia, slapta renkanti privačius duomenis tokiu lygiu kaip guglas ar feisbukas, būtų viešai išpeikta ir iškritikuota.  

    Visgi privatumo supolitinimas jokiu būdu nėra nauja problema. Kuo labiau akcentuojame žmogaus privačios laisvės sritį, tuo labiau linkstame pasitikėti valdžia, kuri turėtų sutvarkyti valstybės gyvenimą taip, kad mums ne tik būtų garantuota teisė į privačių pasirinkimų neribotą aibę, bet iš valdžios tikimasi, jog ji padės išplėsti visas problemas ir iššūkius, kurių neišvengiamai sukelia privatūs pasirinkimai. Atitinkamai kuo daugiau žmogiško gyvenimo sričių paverčiame viešos diskusijos ir valdžios reguliavimo objektu, tuo labiau viešumas yra uzurpuojamas privačių poreikių. Tai, savo ruožtu, visiškai susiaurina viešąją erdvę, kurioje svarstomi iš esmės iš konkrečių žmonių ir jų grupių poreikių neišvedami klausimai. Kartu privatumo supolitinimas susijęs ir su nedemokratiniu valdžios polinkiu – ten, kur valdžia vis labiau skverbiasi į privatų žmonių pasaulį, siekdama reguliuoti moterų kūnus, nustatinėti kartelę, kas nėra ir kas jau yra smurtas, tuo labiau piliečiai, viešoje erdvėje priešindamiesi totalizuojančiai politikai, kels ir viešins privataus gyvenimo klausimus. Demokratiniam režimui grėsmę kelia valdžios neribota intervencija į privačią erdvė, tačiau kartu ne mažiau svarbu tai, jog visiškai susitraukia viešoji erdvė. 

    Transformacija, kurią stebime dabar, – tai gaivališkas lengvumas, su kuriuo kiekvienas gali palenkti tikrovę savo asmeninei pasaulio vizijai.

    Transformacija, kurią stebime dabar, – tai gaivališkas lengvumas, su kuriuo kiekvienas gali palenkti tikrovę savo asmeninei pasaulio vizijai. Be abejo, mūsų dabartinė epocha šiuo požiūriu taip pat nėra išskirtinė. Pakanka prisiminti, kaip po Antrojo pasaulinio karo plečiantis Holokausto tyrimams, palaipsniui atskleidžiant jo mastus ir žiaurumą, stiprėjo ir Holokausto neigimo srovė. Toks veiksmas liudija apie pasaulio, esančio aplinkui atmetimą (kartu su jame esančiais faktais, įrodymais ir žmonių liudijimais) ir kartu apie šarlatanišką bandymą primesti pasauliui savąjį jo matymą. Tai savotiškas viešo ir privataus sulydimas, kai viešumas palenkiamas subjekto valiai, stebint, kokių transformacijų įneša į pasaulį mūsų paleisti žodžiai ir veiksmai. 

    Šiandien ši viešumo ir privatumo subversija yra įgavusi visiškai kitokį mastą – ji tapo masinė. Holokausto neigimo srovė rėmėsi ekspertų, pavyzdžiui, istorikų, tokių kaip Davidas Irvingas, JAV aštuntajame dešimtmetyje įsteigto Istorijos peržiūrėjimo instituto (Institute for Historical Review) autoritetu, o šiandien kiekvienas, laisvai naudodamasis internetu, gali imtis naujų sąmokslų ir taip paveikti viešąją erdvę.  Šiandien pasaulio subjektiškumo ir objektyvumo maišatis pasiekusi naują lygį. Galite išmąstyti, kad žemės rutulys tėra NASA sąmokslas, jog visą pasaulį valdo žydų sąmokslininkai, kad Ukraina mėgaujasi mažamečių nukryžiavimo praktika. Šiandien, suvedę klausimą į guglo paieškos sistemą, kad ir koks beprasmis jis būtų, būtinai gausite keletą savo nuomonę patvirtinančių „šaltinių“. Pasakymas socialiniuose tinkluose, kad „netikiu Meksikos egzistavimu“ (kaip tą daro Flat Earth Societynariai) įgauna transformuojančią reikšmę. Toks pasakymas sulaukia dėmesio ir pritarimo, o tai savaime tarsi sutvirtina jūsų beprotiškų teorijų patikimumą (ne veltui nuo demokratijos užgimimo momento daugiausia nepasitikėjimo filosofams kėlė būtent masių sutarimas, kuris savaime turėjo sutvirtinti ir teisingumo perspektyvą). Nors toks pritarimas nesuteikia tikroviškumo statuso tam, ką sakote, jis sukuria išsiilgto bendrumo komfortą.  

    Tačiau nebūtinas toks „radikalus“ tikrovės neigimo pavyzdys. Štai kitas: reikalavimai grįžti į praeitį (make America great again) reiškia nepripažinti to pasaulis, kuris mus supa dabar.

    Tačiau nebūtinas toks „radikalus“ tikrovės neigimo pavyzdys. Štai kitas: reikalavimai grįžti į praeitį (make America great again) reiškia nepripažinti to pasaulis, kuris mus supa dabar. Atmetama realybė – tokia kaip pasaulio globalumas ir mobilumas. Atitinkamai, užuot viešai ieškojus geriausių sprendimų, tarkime, kaip keisti Europos struktūras, bandoma jas visiškai atmesti, ignoruojant faktus. Iš čia randasi ir nauja izoliacionizmo forma neigiant bendro pasaulio, kad ir koks negražus, neteisingas ar nesvetingas jis kartais būtų, egzistenciją. Ne veltui šiandienos populistiniai lyderiai pasitelkia vienišo kovotojo retoriką, esą kovojantys prieš „elitą“, prieš dominuojančią vienalytę, įpročio vedamą masę, prieš dominuojančią ideologiją, prieš mainstreamą.

    Demokratijos garantuojama laisvė į nuomonę, kurią išpuoselėjame tarp savo namų sienų, konsultuodamiesi su savo kompiuterio ekranu, iš esmės skiriasi nuo viešosios erdvės, kuri verčia priimti kitą kaip nepaneigiamą faktą, o ne vien kažkokią ideologinę konstrukciją. 

       

    Viešoji sritis reikalauja pripažinti pasaulio egzistavimą, o be bandymo palenkti jį savo valiai ar vizijai. Viena svarbiausių viešosios erdvės susitraukimo pasekmių – tai, kad subliūkšta bendras pasaulis. Pasaulis, kuris egzistuoja tarp vienas su kitu tiesiogiai bendraujančių, diskutuojančių žmonių, taigi, kuris pirmiausia reikalauja kito pripažinimo. Savo idėjas galime pasiūlyti tik kitiems žmonės, savo politinius argumentus taip pat galime išsiskaidrinti skatinami polemikos, taigi pripažįstant kitokią nuomonę. Kaip rašė Arendt, vienintelis viešumo garantas – tai kiti žmonės, kurie vien savo buvimu įpareigoja pripažinti, kad gyvename bendrame pasaulyje, o ne savojoje fantazijoje, kuri gali neturėti jokių sąlyčio taškų su realiu pasauliu, apgyvendintu žmonių. Todėl šiandien ypač svarbu tai, jog viešoji erdvė, atrodo, vėl ima svyruoti kaip patikima tikrovė dėl to, kad joje esantieji tampa vien ideologinėmis konstrukcijomis. Šiandien bandoma įsiūlyti naują matymą. Pavyzdžiui, matyti ne homoseksualius žmones, taigi ne savo bendrapiliečius, bet ideologinę konstrukciją, panašiai kaip fikciją, kurią galima dekonstruoti per naratyvus ir galios manipuliacijas. Kitaip tariant, norima atsisakyti viešajai erdvei esminės prielaidos – kad joje susiduriame su tikrais žmonėms, kad jie patys geba ir gali artikuliuoti savo pažiūras, turi savo visiškai pagrįstus poreikius ir viltis, kurias atsineša į viešą erdvę. 

    Demokratijos garantuojama laisvė į nuomonę, kurią išpuoselėjame tarp savo namų sienų, konsultuodamiesi su savo kompiuterio ekranu, iš esmės skiriasi nuo viešosios erdvės, kuri verčia priimti kitą kaip nepaneigiamą faktą, o ne vien kažkokią ideologinę konstrukciją. 

    Šiandien kaip tik atrodo, kad žmonės, kuriems mažiausiai rūpi kitas, reali visuomenės įvairovė ima apeliuoti į demokratiją, jos garantuojamą nuomonių ir pažiūrų laisvę – bet kas (netgi faktų neigimas) reikalauja pripažinimo kaip dar viena privataus asmens nuomonė. Būtent į nuomonės laisvę apeliuoja antisemitines, rasistines pažiūras turintieji radikalai ir neonaciai. Visgi kiekvienai nuomonės laisvei egzistuoja riba, ir ši riba – tai viešumas. Ne viešumas, suvoktas kaip galimybė kalbėti bet ką ir viską, taip naikinant bet kokią ribą tarp viešumo ir privatumo, ištraukiant į dienos šviesą pačias keisčiausiais mintis, bet viešumas, kuris kyla iš santykio su kitu, erdvėje, kuri yra mums bendra. Moralinio centro nesugeba nusavinti netgi totalią kontrolę puoselėjantys režimai, ir tai tapo viena iš pagrindinių pasipriešinimo jiems forma. Užtenka pažiūrėti į rezistentus, į pasaulio teisuolius, kurie stojo į nelygią kovą prieš režimą, gelbėdami, padėdami ar atstovaudami kitiems – savo bendrapiliečiams. Esu tikra, jog nepakantumas kitam, ideologinės klišės netektų savo jėgos, jeigu pripažintume kito, kaip tokio pat moralės subjekto kaip mes patys save suvokiame, su savais tikslais ir viltimis, su pažiūromis ir realiu kūnu, egzistavimą. Dar šeštajame dešimtmetyje Arendt rašė: „Pasirengimas terorui būna sėkmingas tada, kai žmonės praranda ryšius su savo artimaisiais, taip pat ir su aplinkine tikrove. Idealus totalitarinio režimo subjektas yra ne įsitikinęs nacis ar įsitikinęs komunistas, o žmogus, kuriam nebeegzistuoja skirtumas tarp fakto ir fikcijos (t. y. patyrimo tikrovė) ir skirtumas tarp tiesos ir melo (t. y. mąstymo normos).“ 



  • Trečiadienio, birželio 20-osios, skaitiniai

    {"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/a41ebab66342824707433e0e04fa5dda.jpg"},"main_article":{"title":"Tragedija, kuriai liekame abejingi","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-06-20-tragedija-kuriai-liekame-abejingi\/170482","article_id":"170482","subtitle":null},"sub_1":{"title":"Nuskausminimas. Apie \u201eLok\u012f\u201c LNDT","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-06-20-nuskausminimas-apie-loki-lndt\/170477","article_id":"170477","subtitle":"Beata Baublinskien\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/465b3a54c04bee9b55919abd721559e30a57f08f.jpg"},"sub_2":{"title":"Dveji namai \u2013 atsakymas \u012f vaiko gerov\u0117s klausim\u0105 po skyryb\u0173?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-06-20-dveji-vaiko-namai-atsakymas-i-vaiko-geroves-klausima-po-skyrybu\/170474","article_id":"170474","subtitle":"Gabija Verbait\u0117"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/e1590755de2f93d3ff76afb3fd277c99ba74c633.jpg"},"sub_3":{"title":"Privatumas, vie\u0161umas, totalitarizmas","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-06-20-privatumas-viesumas-totalitarizmas\/170471","article_id":"170471","subtitle":"Simona Merkinait\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/f99b2296a38b456ff29a853ce81cd4728501c8a5.jpg"},"related":[],"links":[]}



  • Nuskausminimas. Apie „Lokį“ LNDT
    Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

    Pradėsiu iš toli. Balandžio pabaigoje (21 d.) vyko naktinė sakurų žydėjimo šventė Vingio parke esančiame Botanikos sode. Nors žmonių buvo daug, ėjimas lyg iš animacijos filmukų paslaptingai nušviestų medžių alėja, erdvėje sklindant į šiuolaikinę elektroniką panardintiems japoniškos muzikos garsams, kai galiausiai iš prieblandos išeini prie ryškiai apšviestų žydinčių sakurų, pasirodė tarsi koks stebuklas, buvo tiesiog jaudinamas.

    Ar ankstyvas pašėlęs japoniškos vyšnios žydėjimas taip paveikė, ar netikėtai atsivėręs erdvės pojūtis parke po šaltojo sezono užsidarymo patalpose... Bet tasai japonų estetikai būdingas gamtos ir kultūros sąsajos grožio išryškinimas (su visa sakuros žydėjimo kaip laikinumo simbolika), atsiskleidęs būtent sodo erdvėje, subjektyviomis asociacijomis paskatino jau grįžus namo susirasti jutubo kanale seną grupės „Akvarium“ dainą „Auksinis miestas“ („Gorod zolotoj“), kurioje Borisas Grebenščikovas dainuoja apie nuostabų sodą („divnyj sad“).

    Na ir natūralus tolesnis žingsnis buvo pažiūrėti jutube visą filmą „Assa“ (1988), kur ir skamba ši daina. Mat vienas pagrindinių filmo veikėjų – roką grojantis vaikinas, ir juostoje nuolat nuskamba jo grupės (iš tiesų įvairių grupių) atliekamos dainos. Apie ką yra daina „Auksinis miestas“? Pagal filmo situaciją – apie meilę, bet ir apie kitą realybę („sodą“), į kurią nusikėlus ne taip skausmingai atrodo šioji.

    Ir štai birželio 13-ąją žiūriu Łukaszo Twarkowskio „Lokį“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spektaklį rodant paskutinį kartą šį sezoną. Tokių kaip aš, atėjusių į „Lokį“, „nes dar nemačiau“ (o spektaklis susižėrė tiek apdovanojimų), buvo ne vienas. O ir smalsu palyginti siužeto traktuotę su viena ryškiausių šiuolaikinių lietuviškų operų – Broniaus Kutavičiaus „Lokys“ (2000 m.).

    Ł. Twarkowskio „Lokis“ dramaturgės Ankos Herbut parašytas pagal to paties pavadinimo Prospero Mérimée novelės, Bertrand'o Cantat ir Vito Luckaus tragiškus gyvenimo bei kūrybos motyvus.

    Nenuostabu, kad šiame spektaklyje daug muzikos – Bertrand’as Cantat buvo (ir tebėra) prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalistas. Tiesa, panaudojama, regis, tik viena šios grupės daina, visą kitą nemažą spektaklio muzikos skambėjimo laiką užima Bogumiło Misałos elektroninė kūryba. Tačiau tai nekeičia fakto, kad „Lokyje“ muzika yra reikšmingas elementas.

    Iš tiesų ne visi mėgsta filmus „su dainomis“, ne visi mėgsta operas, ne visiems priimtina muzikinė, ne naratyvinė, labiau asociatyvi dramos spektaklio logika. Bet į liepomis kvepiantį prospektą pasibaigus „Lokiui“ išėjau gavusi ne ką menkesnę, pavadinčiau, estetinio nuskausminimo, porciją nei balandį žydint sakuroms.

    Pradėjusi žiūrėti šį lenkų statytojų kurtą spektaklį suvokiau, kad man jis labiau siejasi būtent su žanriškai nesistemine, perestrojkos laikų andergraundo muzikos persmelkta rusiškąja „Assa“ nei su įprastomis teatrinėmis (kad ir muzikinėmis) „Lokio“ inscenizacijomis ar ekranizacijomis (jutube aptikau ir seną lenkų filmą „Lokis. Profesoriaus Wittembacho rankraštis“, 1970).

    Net spektaklio projekcijose vis atsirandantis tekstas su įvairiais paaiškinimais, ypač antrajai daliai besibaigiant didžiosiomis raidėmis įkalamas pavadinimas LOKIS, atrodo lyg anos muzikinės kriminalinės dramos atgarsis (ten filmo pabaigoje per visą ekraną užsidega žodis ASSA).

    Iš esmės Ł. Twarkowskio „Lokis“ – kinematografiškas spektaklis, nes aktorių veidus nuolat matome stambiu planu filmuojamus ir gyvai transliuojamus ekrane / projekcijoje (įsimintiniausios Airidos Gintautaitės – Marie Trintignant – akys). Labiausiai ir reaguojame į tai, ką matome ekrane, o ne tiesiogiai scenoje. Ir šioje žanrų maišalynėje muzikinė logika, muzikinis su videovaizdu susietas sceninio laiko traktavimas užima ne paskutinę vietą.

    „Lokis“ yra spektaklis, viena vertus, apie tamsiąją, anot Ł. Twarkowskio, žvėriškąją žmogaus, prigimtį – tai Šemetos, apskritai nusikaltimo ir pavojingo išėjimo už racionalumo ribų linija: čia dera ir Cantat, ir epizodiškai Luckaus istorijos (vaidina Rytis Saladžius, Darius Gumauskas, Vainius Sodeika).

    Kita vertus, „Lokis“ yra spektaklis apie meilę ir kitą realybę. Antai – scena, kurioje Marie motinos Nadine Trintignant (Nelė Savičenko) filmuojamame seriale „Koletė“ pati Marie su jos tikru broliu (Arnas Danusas) vaidina jautrų meilužių pokalbį. Nors jie tik vaidina, o Marie tasai darbas yra varginantis, spektaklio kontekste šioji mizanscena ir tampa centrine lyriškosios meilės ašimi, atstojančia situaciją, kuri juk turėjo kadaise anksčiau nutikti tarp Marie Trintignant ir Bertrand’o Cantat…

    Apskritai viskas čia vyksta dėl meilės: jos skausmingo pertekliaus arba trūkumo (Cantat jaučiasi atstumtas Marie, Šemeta niekada nepatyrė motinos meilės) ir poreikio tą skausmą net ir žvėriškomis priemonėmis numalšinti. Beje, psichologiškai taikliai, net, sakyčiau, išmanant Carlo Gustavo Jungo teoriją, dramaturgė išryškina motinos šešėlį: scenoje greta pamišusios Šemetos motinos (Dovilė Šilkaitytė) matome visiškai racionalią Nadine Trintignant – valdingą, cinišką, bet ir įstrigusią savo kažkada „progresyviose“ pažiūrose emansipė, be skrupulų reguliuojančią dukros gyvenimą ir pačiai to nesuvokiant kreipiančią ją tragiškos atomazgos link.

    Išėjimas į kitą realybę – tai ir visa nemaža scena antrajame spektaklio veiksme, kurioje siužetiškai rodomas vakarėlis pabaigus filmuoti serialą, bet iš tiesų – tai atmosferinė, muzikos ir šviesų kuriama transo situacija (vaizdo projekcijų autorius Jakubas Lechas, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas).

    Greičiausiai būtent apie šią sceną spektaklio aprašyme teatro tinklalapyje įspėjama publika: „Spektaklio metu naudojami ryškios mirksinčios šviesos efektai ir stiprus garsas“, o vienas iš komentatorių (Arūnas) tame pat puslapyje rašo apie „chaoso psichodelinę terpę“, kurioje vyksta „kakofoniška žiūrovų KANKYNĖ, kai reikiamą psichikos sutrikimo įspūdį tikrai buvo galima pasiekti dvigubai trigubai mažiau atakuojant žiūrovą“.

    Prisipažinsiu, pasiskaičiusi prieš spektaklį tokių komentarų vis laukiau, kada gi prasidės toji kankynė, įsivaizduodama isteriškus riksmus, nepakeliamai šaižius garsus, žiūrovus akinančius prožektorius. Tačiau tiesiog ilgesnį laiką buvo garsiau, vis intensyvinant elektroninį bytą leidžiama muzika, kurią lydėjo vaizdo klipo principu greitai miksuojami vaizdai.

    Keletas žiūrovų iš tiesų išėjo, neatlaikę „kankynės“, bet gal ne tiek dėl garsumo (vargu ar jie nėra buvę aplinkoje, kur garsiai leidžiama muzika), kiek dėl nepriimtinos muzikinės stilistikos ir galbūt paties sceninio veiksmo raiškos: scenoje, regis, nieko nevyksta, nevaidinama įprastine prasme, sceninį laiką užima užsitęsęs ir, akivaizdu, kai ką erzinantis muzikinis intarpas.

    Man tasai intarpas sceniniu priemonių prasme pasirodė sukonstruotas polifoniškai, formos požiūriu muzikalus ir todėl priimtinas. Čia vertėtų paminėti ir choreografą Pawełą Sakowiczių, sukūrusį vykusį judesį šokiui (bei puikius to šokio atlikėjus – pirmiausia daktarą Froeberį ir žurnalistą vaidinusį Gytį Ivanauską bei Julką įkūnijusią Elžbietą Latėnaitę).

    Iš tiesų ne visi mėgsta filmus „su dainomis“, ne visi mėgsta operas, ne visiems priimtina muzikinė, ne naratyvinė, labiau asociatyvi dramos spektaklio logika. Bet į liepomis kvepiantį prospektą pasibaigus „Lokiui“ išėjau gavusi ne ką menkesnę, pavadinčiau, estetinio nuskausminimo, porciją nei balandį žydint sakuroms.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.