Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Šiuolaikinio baleto scenoje – naujovė, apie kurią svajoja kiekvienas kūrėjas

    Baltijos baleto teatrui vadovaujanti režisierė Marija Simona Šimulynaitė šiuolaikiniam šokiui suteikia naujų, dar nematytų spalvų. Naujausias jos darbas priverčia aiktelėti iš nuostabos.

    Baltijos baleto teatras, bendradarbiaudamas su progresyvaus videomeno kūrėjais „Kinkyknot“, pirmą kartą Lietuvoje sukūrė kvapą gniaužiantį pasirodymą pasitelkdamas hologramą. Naudojant išskirtinę technologiją buvo sukurtas analogų neturintis šou, kurio užuomazgos gimė dar režisierei viešint Australijoje.

    „Scenarijų perrašiau, regis, vienuolika kartų, kol buvo rastas pats tinkamiausias variantas. Hologramos galimybės beribės, tai raktas į visapusišką fantazijos laisvę. Tuomet artistai – ir dainininkai, ir šokėjai ar aktoriai – savo būvį scenoje per vieną sekundę gali perkelti į povandeninį pasaulį, nardyti tarp žuvų. Arba po akimirkos atsidurti kosminėje galaktikoje, pilnoje žvaigždžių. Vienu rankos gestu stumdyti debesis, žvaigždes, planetas arba kitas figūras. Jas transformuoti pagal esamą grafiką, judėti formų viduje, slėptis už jų, staiga vėl atsirasti, jas sprogdinti arba vienu magišku mostu tiesiog atsidurti tarp laukinių vienaragių, bėgančių mėnulio dulkėse“, – šiuolaikines galimybes atskleidžia režisierė.

    Holograma šiuolaikinio baleto scenoje prilygsta teatro stebuklui, apie kokį svajoja kiekvienas kūrėjas. Tačiau meno atstovams juos įgyvendinti trukdė į Lietuvą užtrukusios atkeliauti technologinės naujovės. Todėl šiuolaikinių inovacijų šalininkė M. S. Šimulynaitė neslepia esanti be galo laiminga, kad būtent ji pirmoji turi galimybę dirbti su holograma.

    Holograma šiuolaikinio baleto scenoje buvo panaudota beveik keturių minučių trukmės epizode, kurį kūrėjai teko be galo kruopščiai sinchronizuoti su kiekviena muzikine sekunde, spalva, gestu, siužetinės linijos temos užmoju ir videovaizdu.

    „Tai tarsi stebuklingas akibrokštas, leidžiantis šokėjui persikelti į trimatę erdvę ir žongliruoti vaizdais atsiduriant įvairiuose sūkuriuose, rėmuose, geometrinėse figūrose, deimantinėse skaidulose bei kitose figūrose. Kiekvienas rankos gestas, lydimas videopotėpio, optiškai susijungia su artisto kūnu į vientisą visumą taip leisdamas atlikėjui tarsi tapyti savo emocijomis“, – sako režisierė.

    Šiuolaikinio baleto kūrėja neslepia, kad hologramos stebuklo gimimas nėra lengvas procesas, prie jo reikia daug dirbti. Ir dirbti ne vienam.

    „Teko daug dirbti šokėjai ir visai komandai. Viskas prasideda nuo itin smulkaus ir tikslaus scenarijaus, jo redagavimo, derinimo. Patvirtinus scenarijų viskas turi būti atliekama sekundžių tikslumu. Judesiai negali keistis nė vienu milimetru, – užkulisius atskleidžia M. S. Šimulynaitė. – Artistui šokį tenka atlikti su sensoriniu kostiumu. Šokėja tarsi robotas aprengiama specialiais jutikliais, kurie pritvirtinti ant diržų ir išdėstyti beveik ant kiekvienos kūno dalies. Atliekamas šokis filmuojamas ir fiksuojamas specialios programos. Vėliau pagal nufilmuotą vaizdą kuriama videografika.“

    Tam, kad sukurtume beveik keturių minučių šou, teko dirbti beveik tris mėnesius! Režisierė pabrėžia, kad norint realizuoti tokio pobūdžio spektaklį darbo procesas užtruktų turbūt apie metus. Be to, kūrėja neslepia, kad tai labai brangus malonumas. Sensorinis kostiumas, hologramos medžiaga, sinchronizavimas ir kiti niuansai kainuoja tūkstančius eurų. 

    „Ši nepaprasto grožio inovacija yra labai paslanki bet kokio poreikio idėjoms, todėl aš jau dabar planuoju hologramos principu pateiktą grafiką naudoti savo artimiausiuose projektuose. Svajoju savo Baltijos baleto teatre turėti nuosavą hologramos medžiagą“, – sakė neeilinių kūrybinių ambicijų turinti režisierė.



  • Klaipėdoje įvyko dešimtasis „Vilties bėgimas“

    93a73f0bef2fe4798fb82c04ac24c5a2ad816c3c

    Gegužės 21 dieną Klaipėdoje įvyko jubiliejinis dešimtasis „Vilties bėgimas“.
    Šių metų naujovė buvo „Vilties maratonas“, kuriame bėgo ir brolis pranciškonas Evaldas Darulis, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas.
     
    Sėkmingai finišavęs per 3 val. 36 min. jis užėmė vienuoliktąją vietą. Dalyvauti „Vilties bėgime“ su klebonu E. Daruliu į Klaipėdą vyko pilnas parapijiečių autobusas. Brolis pranciškonas džiaugiasi, kad kartu vykęs Andrej Jegorov užėmė pirmąją vietą maratono distancijoje, o Marius Dijokas – trečiąją vietą pusmaratonio trasoje.
     
    Pusmaratonio distanciją kartu su kitais dalyviais bėgo ir broliai pranciškonai Algirdas Malakauskis ir Andrius Dobrovolskas. 
     
    Visą dieną „Vilties bėgime“ dalyvavo ir nugalėtojus sveikino J. E. Telšių vyskupas koadjutorius Kęstutis Kėvalas. 


  • LJD savanoris Juozas: „Gali tiesiog puikiai praleisti laiką, net jeigu dar ieškai savo gyvenimo kelio“
    Nuotraukos autorius Mindaugas Vaičiulis

    Gegužės 20 dieną į Vilniuje vykusius Lietuvos jaunimo dienų savanorių mokymus atvyko beveik pusantro šimto jaunimo iš įvairių Lietuvos kraštų. Mokymuose pristatyta Lietuvos jaunimo dienų tema, programa, savanorių atsakomybė. Susitikime netrūko šėlsmo, komandinių veiklų, interaktyvių užsiėmimų. Savanorius džiugino šmaikštūs ir pamokomi trumpi filmukai apie savanorį, pagal LJD himną sukurto šokio pamokos, protmūšis. Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje visą dieną vykę savanorių mokymai baigėsi šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Antanas Saulaitis, o giesmėmis šlovino LJD choras.

    Įspūdžiai iš mokymų ir savo patirtimi jaunimo dienose pasidalyti sutiko Ringaudas, Neringa ir Juozas.

    Antrą kartą savanoriausiantis Jaunimo dienose kaunietis Ringaudas Palubinskas teigė, jog savanoriauti jį paskatino perskaityta mintis, jog savanorystės yra vienas iš dalykų, kurį žmogus turi bent kartą pabandyti. Anot Ringaudo, savanorystė ne tik kitiems, bet ir jam pačiam yra labai naudinga: „Pirmiausia, aš galiu pasitarnauti bendram gėriui – padėti kitiems žmonėms, savanoriams, organizatoriams, dalyviams – taip pat jaučiuosi naudingas. Ir dar vienas svarbus dalykas – susirandi daug naujų draugų (pvz., Jaunimo dienose susipažinau su savo parapijos jaunimu)“. Paklaustas apie įspūdžius iš savanorių mokymų, medicinos studentas šmaikštauja, jog jaučiasi labai sotus, nes tris kartus kartojo. Taip pat džiaugiasi čia susirinkusiais aktyviais ir paslaugiais žmonėmis: „Jie nėra pasyvūs, kai mokymų vedėjai užduoda tam tikras užduotis (pvz., vienu metu buvo paprašyta apkabinti 5 žmones, o aš ir kiti savanoriai tai jau nebeskaičiuojam, kiek tų žmonių apkabini). Taip pat lengvai gali prie bet ko prieiti, susipažinti, iškart pradedi bendrauti.“ „Jeigu savo aplinkoje turite abejojančių žmonių, reikia tikrai pasistengti juos pakviesti. Tai tik 3 dienos, tiktai 7 ar 10 eurų, bet patirtis gali būti tokia, kuri jums vėliau atrodys neįkainojama. Praradimo jokio, o laimėti galite labai labai daug. Tai tokia loterija, kurioje tikrai siūlyčiau visiems visiems dalyvauti ir siūlyčiau pasakoti savo draugams“, – tikina LJD savanoris

    Nuotraukos autorius Mindaugas Vaičiulis

    Trečioms Jaunimo dienoms besiruošiantis savanorė Neringa teigė, jog po savo pirmųjų dienų, kurios vadinosi „Jus aš draugais vadinu“ atrado bendruomenę, kurioje atrado geriausius savo draugus. Istoriją studijuojanti studentė neabejoja Jaunimo dienų prasmingumu: „Manau, kad jaunas žmogus turėtų nebijoti iššūkių ir šiandieniame pasaulyje, kai tiek yra daug pasiūlos, išdrįsti pamatyti Kristų, pamatyti tuos jaunus žmones, kurie yra tikintys, kurie liudija savo tikėjimą savo darbais, tarnystėmis, savanorystėmis yra išties svarbu.“ Mergina teigiamai vertina savanorystės patirtis: „Tai padėjo save geriau pamatyti kritinėse situacijose, kai esi pavargęs, bet turi atlikti tam tikras tarnystes, kai trūksta miego, kai nori užtikrinti esminius žmogiškuosius poreikius, bet turi palaukti. Visa tai ugdo kantrybę, moko suvaldyti emocijas.“ Neringa dalijasi, jog kalbėti apie Jėzų reikėtų ne žodžiais, bet darbais ir cituoja šv. Pranciškaus mintį, kuris kvietė eiti skelbti Evangeliją ir, jeigu reikės, vartoti ir žodžius: „Man atrodo, kad būti tokiems, kokie esame, ir yra svarbiausia liudijant Dievą.“

    Nuotraukos autorius Mindaugas Vaičiulis

    Moksleivis Juozas džiaugiasi mokymuose matydamas tiek daug besišypsančių žmonių: „Visi bendrauja, bando atrasti bendrą kalbą vienas su kitu. Nors čia yra tik dalis savanorių, bet įsivaizduoju prisijungus ir kitiems savanoriams bus nuostabu.“ Anot savanorio, Jaunimo dienos tikrai yra svarbus renginys šių dienų jaunimui: „Tenka bendrauti su daugybe jaunimo, kuris dalyvauja krikščioniškuose renginiuose, tenka bendrauti ir su tokiais, kurie dalyvauja įvairiuose festivaliuose. Tikrai jaunimas renkasi važiuoti į tokius renginius ir tokiu būdu susipažįsta ir su Lietuvos Bažnyčia, ir supranta, jog Bažnyčia nėra nuobodi. Taip pat Juozas priduria, jog Jaunimo dienos perteikia labai svarbias vertybes, akcentuoja tuos dalykus, kurie turėtų būti tvirtas žmogaus gyvenimo pamatas. Ir jeigu žmogus važiuoja į LJD, didelė tikimybė, jog jis bent viena ausimi nugirs, kas yra kalbama: „Ir ką gali žinoti, gal po kelerių metų ar anksčiau tai jam atlieps, jisai pradės tuo pagrindu kurti savo gyvenimą.“ Savanoris kviečia visus jaunus žmones atvykti į kitą mėnesį vyksiančias Jaunimo dienas, nes jose bus įvairios veiklos, kurios nebūtinai susijusios su tikėjimu: „Gali tiesiog puikiai praleisti laiką, net jeigu dar abejoji arba ieškai savo gyvenimo kelio, arba tiesiog ieškai atsakymo į taip visiems rūpimą klausimą, kokia gyvenimo prasmė. Atvažiavęs į Jaunimo dienas, tu galėsi pasisemti daugybę idėjų, kuo tu galėtum gyventi.“

    Nuotraukos autorius Mindaugas Vaičiulis

    Šįkart pokalbiai su savanoriais jau baigėsi, tačiau Tu, jaunas žmogau, gali juos pratęsi jau birželio 23–25 dienomis Vilniuje, pačioje didžiausioje ieškančio ir keliaujančio jaunimo šventėje Lietuvoje – Jaunimo dienose!



  • Tautinių mažumų teisės – kaip to reikia
    jujufoto.com nuotrauka

    Gegužės 21-ąją, minint Tautinių bendrijų dieną, organizuojami kultūros renginiai, tačiau retai aptariama šiandienė tautinių mažumų teisių apsaugos situacija.

    Nuo 2010 m. Lietuvoje nėra galiojančio tautinių mažumų įstatymo. Nors 2000-aisiais Lietuva be jokių išimčių ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, tokiu būdu išreikšdama sutikimą užtikrinti konvencijoje išvardintas teises, deja, dalis nuostatų iki šiol nėra perkelta į nacionalinį teisinį reglamentavimą. Lietuva dėl šio įstatymo trūkumo ne kartą kritikuota tarptautinėje arenoje: JT Rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetas, 2016 m. sausio 6 d. paskelbęs savo baigiamuosius pastebėjimus apie Lietuvos susumuotas periodines šeštą–aštuntą ataskaitas, išreiškė apgailestavimą, kad Lietuva vis dar nepriėmė tautinių mažumų įstatymo. Ministrų Komiteto rezoliucija dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimo Lietuvoje nr. CM/ResCMN(2016)9 taip pat nurodo Lietuvai priimti tautinių mažumų reglamentavimą, ypač užtikrinant Konvencijos 10 ir 11 str. įgyvendinimą. 2014 ir 2016 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ataskaitose dėl Seimo rinkimų Lietuvoje pateikiama rekomendacija dėl rinkimų slenksčio sumažinimo tautinių mažumų partijoms.

    Šios rekomendacijos kartojamos jau keletą metų be rimtesnių postūmių Lietuvos Seime. Ne kartą kalbant dėl tautinių mažumų situacijos Lietuvoje su Anatolijumi Lapinsku, iš jo, kaip ir kitų asmenų, itin saugančių Lietuvą nuo visų grėsmių, nuskambėdavo frazė, kad tautinių mažumų teisių ir pareigų reguliavimas yra grynai Lietuvos vidaus sprendimas. Iš dalies su tokiu teiginiu reikia sutikti – būtent Lietuva yra atsakinga už tinkamą teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų visų Lietuvos piliečių teises ir teisėtus lūkesčius. Tautinės mažumos, gyvenančios Lietuvoje, yra visų pirma Lietuvos piliečiai, o jų teisės – ne privilegijos, o žmogaus teisės, įtvirtintos ir tarptautinėje teisėje.

    Ar Lietuvai iš tikrųjų reikia atskiro tautinių mažumų įstatymo? Diskutuotinas ir labiau techninis nei teisinis klausimas. Nėra didesnio skirtumo, ar atitinkamos normos būtų sutelktos į atskirą įstatymą, ar egzistuojantys įstatymai būtų papildyti atskiromis nuostatomis. Iki šios dienos, atsižvelgiant į galiojančius įstatymus, išskirtos kelios pagrindinės sritys, kurios nėra tinkamai sureguliuotos:

    Pirma, tai tautinių mažumų švietimas. Hagos rekomendacijos dėl tautinių mažumų švietimo nurodo, kad valstybės privalo proaktyviu būdu užtikrinti tautinių mažumų švietimą, taip pat atskleidžiama nauda, kai asmuo yra ugdomas ir mokamas gimtąja kalba. Lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas, taip pat mokyklų tinklo pertvarka nėra tautinių mažumų teisių pažeidimas, o tik tai – kokiu būdu tai daroma. Tiek suvienodinant egzaminą, tiek optimizuojant švietimo įstaigas, nėra užtikrinamas dialogas su tautinių mažumų atstovais, pokyčiai nėra vykdomi, užtikrinant tinkamą pereinamąjį laikotarpį. Tokiu būdu socialiai pažeidžiamos grupės dažnai jaučiasi nesaugiai ir sunkiai sugeba prisitaikyti prie neplanuotų pokyčių.

    Antra, rinkimų teisės. ESBO savo ataskaitose dėl rinkimų Lietuvoje išskiria pagrindines sritis, kurias Lietuva turėtų pakeisti užtikrinant tautinių mažumų tinkamą dalyvavimą politiniame gyvenime. Lietuvoje egzistuojantis rinkimų slenkstis, kuris neturi išimčių tautinių mažumų partijoms, nesudaro tautinėms mažumoms galimybių konkurencingai dalyvauti valdant valstybę ir priimant politinius sprendimus. Taip pat nurodoma, kad informacijos apie rinkimus tautinių mažumų kalba apsunkina šios grupės teisių įgyvendinimą.

    Trečia, originali asmenvardžių rašyba yra aktuali ne tik mišrių šeimų, tačiau ir tautinių mažumų problema. Šiuo metu Lietuvoje galiojantys teisės aktai neleidžia registruoti asmenvardžių ne tik su „w“, „q“ ar „x“, tačiau ir tokios dvigubos raidės kaip „nn“, „ll“ ir t. t. yra uždraustos. Tautinės mažumos, ir šiuo atveju kalbame ne tik apie lenkus, tačiau ir rusų ar žydų kilmės šeimas, negali savo dukrai duoti vardo „Anna“, nors Lietuvos gyventojų registre yra keli šimtai tokių įrašų.

    Ketvirta, dvikalbės gatvių lentelės. Šiuo metu nors administracijų direktoriai ir nebeprivalo mokėti baudų už dvikalbes lenteles, tačiau oficialūs gatvių pavadinimai leistini išimtinai lietuvių kalba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. yra nurodęs, kad vykdydama šias sąlygas bei Konvencijos ratifikavimo 2 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalo nustatyti Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatų, kurios nenumatytos Lietuvos Respublikos įstatymuose, įgyvendinimo tvarką. Tokiu būdu tiesiogiai Konvencijos 11 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma, nes turi būti įvertintos šioje dalyje numatytos aplinkybės bei parengti atitinkami ją įgyvendinantys teisės aktai.

    Darytina išvada, kad dvikalbių lentelių situacija, kaip ir aukščiau pateiktos problemos, egzistuoja išimtinai dėl įstatymų trūkumo. Pažymėtina ir tai, kad Tautinių mažumų departamentas, rengdamas Lietuvos Respublikos ketvirtąjį pranešimą apie Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje, nesikonsultavo su nevyriausybinėmis organizacijomis (nepaisant VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ gauto pažado, kad visgi bus tariamasi ir su NVO sektoriumi), o Departamento skelbiama informacija, skirta tautinėms mažumoms, yra išimtinai lietuvių kalba.

    Tačiau ne viskas taip liūdna. Pastebėtina ir gerų pokyčių šioje srityje. Vilniaus meras Remigijus Šimašius jau iškabino ne vieną dekoratyvinę gatvės pavadinimo lentelę tautinių mažumų kalba, Vilniaus miesto savivaldybės, kaip ir Užsienio reikalų ministerijos, tinklalapis yra verčiamas į lenkų ir rusų kalbas, o teisinis reglamentavimas, draudžiantis diskriminaciją ir neapykantos kalbą tautybės pagrindu, atitinka tarptautinius standartus.

    Autorė yra advokato padėjėja



  • Vyriausybė kurs Nacionalinio saugumo komisiją

    Evgenios Levin nuotrauka

    Vyriausybės atstovai pirmadienį patvirtino turintys planų kurti Nacionalinio saugumo komisiją, ji dalyvautų valdant krizes.

    „Ši komisija yra dalis krizių valdymo mechanizmo, ji skirta tiek pasirengimui, tiek greitam atsakui koordinuoti besivystant krizinei situacijai“, – BNS sakė ministro pirmininko patarėjas vidaus politikos ir nacionalinio saugumo klausimais Arnoldas Pikžirnis.

    Vyriausybės kanceliarija pirmadienį užregistravo nutarimo projektą dėl komisijos steigimo. Jam turės pritarti Ministrų kabinetas.

    Pasak A. Pikžirnio, komisija kuriama remiantis užsienio valstybių patirtimi, kai Vyriausybės lygiu integruotai koordinuojamas pasirengimas galimiems įvykiams, turintiems didelę reikšmę valstybės saugumui bei jos gyventojų gerovei.

    Jo teigimu, tokios komisijos reguliariai renkasi į posėdžius, skirtus atskirų sektorių pasirengimui krizinėms situacijoms, o tokiai situacijai susikūrus susirenka per greičiausiai įmanoma laiką.

    Ši komisija ne rečiau kaip kartą per mėnesį susipažins su grėsmėmis nacionaliniam saugumui, taip pat teiks pasiūlymus Vyriausybei dėl svarbiausių šalies saugumo klausimų.

    Komisiją turėtų sudaryti ministras pirmininkas, krašto apsaugos, ūkio, užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrai, Valstybės saugumo departamento direktorius, prezidento patarėjas ir Vyriausybės kancleris.

    A. Pikžirnis teigė, kad Vyriausybės kanceliarijoje taip pat bus kuriamas Krizių valdymo biuras.

    Šis biuras bus skirtas „Nacionalinio saugumo komisijos veiklos aptarnavimui ir integruoto situacijos vaizdo pateikimui sprendimų priėmėjams“, sakė premjero patarėjas.

    „Nacionalinio saugumo komisija, kaip ir Krizių valdymo biuras, savo veiklą pilnu pajėgumu turi pradėti įsigaliojus naujai Vyriausybės struktūrai“, – nurodė jis.

    Prie Vyriausybės sukurti Krizių  valdymo centrą premjeras Saulius Skvernelis žadėjo dar žiemą, vos tapęs ministru pirmininku. Anot jo, dabar tokios institucijos nėra, todėl pasitaiko, kad sprendimų priėmėjai laiku negauna būtinos informacijos, nesulaukia specialistų siūlymų dėl būtinų sprendimų.



  • Tarmę turime puoselėti, bet ir su slengu nepakovosime

    Joanna Bożerodska/ zw.lt nuotrauka

    Ketvirtadienį vykusios lenkų kalbos būklę ir perspektyvas Lietuvoje aptarti skirtos diskusijos dalyviai sutarė, kad nei su vietine tarme, nei su jaunimo slengu nereikia kovoti, kai šios kalbos atmainos vartojamos pagal situaciją.

    Diskusijos vedėja, zw.lt žurnalistė Ewelina Mokrzecka apgailestavo, kad prof. Meilutės Ramonienės atliktas tyrimas „Miestai ir kalbos. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis“ parodė, kad tik 8 proc. lenkų tautybės apklaustų gyventojų savo gimtąją kalbą įvardijo kaip prestižinę. Tuo tarpu kitų kalbų rodikliai buvo geresni: rusų kalbą kaip prestižinę įvardijo 17 proc. rusų tautybės respondentų, lietuvių kalbą – 26 proc. apklaustų lietuvių. Pasak jos, tyrimo rezultatus atspindi ir tai, kaip Vilniaus lenkų abiturientai renkasi studijas Lenkijoje. Pavyzdžiui, 2013 metais Lenkijos Respublikos Vyriausybės stipendijos siekė 100 lenkų mokyklų abiturientų, 2014 metais – 80, 2015 metais – 74 kandidatai, o šiemet jų buvo tik 71.

    Diskusijoje dalyvavusi Vilniaus universiteto Polonistikos centro docentė dr. Kristina Rutkovska knygoje „Lenkų kalbos kultūra. Sakytinės lenkų kalbos Lietuvoje leksiniai pokyčiai“ (lenk. Kultura języka polskiego. Zmiany słownikowe w polszczyźnie mówionej na Litwie) yra rašiusi, kad 99 proc. Lietuvos lenkų supranta rusiškai, 98 proc. – lietuviškai ir tik 96 proc. – lenkiškai. Tai rodo, jog gimtąją kalbą lenkai moka ir supranta prasčiausiai. Kelia nerimą ir tai, kad rusicizmų jaunimo žodyne ne tik nemažėja, bet ir daugėja. Kaip rodo Miroslavo Davlevičiaus bei Martos Olenskos tyrimai, nuo 1998 iki 2008 metų  rusicizmų skaičius jų kalboje padidėjo 12 proc.

    Tarmė, slengas ar dialektas

    Kita diskusijos dalyvė, Lietuvos edukologijos universiteto Germanistikos, romanistikos, slavistikos ir didaktikos katedros docentė dr. Irena Masoit teigė, kad lenkų kalba tiek Lietuvoje, tiek pačioje Vilnijoje nėra vienoda.

    „Lenkų kalba nėra vienoda, ir tai liudija jos turtingumą. Vietinę lenkų tarmę pirmiausia galime išgirsti kaime iš senesnių žmonių lūpų, o jaunimas vartoja slengą. Kalba, kuria kalba jaunesnioji karta, nėra tarmė, tai mišri kalba. Lenkijos kalbotyrininkai nerado jokio atitikmens Lenkijoje“, – teigė polonistė ir pridūrė, kad slengu jaunimas išreiškia ekspresyvų santykį su tikrove ir siekia atsiriboti nuo vyresniųjų.

    I. Masoit pabrėžė, kad jaunimo slengas yra tol lenkų kalbos dalis, jos atmaina, kol jo gramatika išlieka artima lenkų kalbos gramatikai, net ir tuo atveju, kai vartojama daug rusicizmų. Tuo tarpu viešajame gyvenime vartojama lenkų kalba yra artima bendrinei lenkų kalbai, nors ir turi išskirtinių, vietinių, bruožų. Pasak jos, lenkų kalba yra mažumos kalba Lietuvoje, kurioje dominuoja lietuvių kalba, be to, vis dar stipri rusų kalbos pozicija, todėl šių kalbų įtaka neišvengiama.

    Ne „tuteišių“ kalba

    K. Rutkovskos nuomone, vadinti Lietuvos lenkų kalbą paprastąja arba „tuteišių“ nėra teisinga, kadangi tai, kas vadinama „po prostu“, labiau būdinga baltarusių kalbos tarmėms. Tuo tarpu tikra tarmė, kurią galime išgirsti kaime, yra neabejotinai lenkų kalbos dalis. „Vietinė kaimo kalba rėmėsi gražia magnatų arba dvasininkijos kalba. Nesutinku, kad man kažkas sakytų, jog kalbu „tuteišių“ kalbos atmaina“, – paprieštaravo mokslininkė, sukūrusi internetinį lenkų kalbos tarmių Lietuvoje žemėlapį.

    Vilniaus universiteto docentė pažymėjo, kad iki šiol nebuvo moksliškai ištirta Lietuvos lenkų kalbos būklė, bei išreiškė viltį, jog artimiausiu metu toks tyrimas bus atliktas. „Naudodamiesi įvairiomis technologijomis, skirtomis tirti kalbos būklę, galėsime pasakyti, ar kalba degraduoja, ar ne“, – pridūrė K. Rutkovska.

    Pacitavusi jauno vietine lenkų kalba rašančio poeto Jano Rožanovskio eilėraštį („Kim ty jesteś? – Pulak z Wilni“), diskusijos vedėja klausė, ar tai vis dar lenkų kalba, tarmė, ar, pavyzdžiui, „trasianka“.

    Joanna Bożerodska/ zw.lt nuotrauka

    Abi diskusijos dalyvės sutiko, kad poeto kalba yra stilizuota, kad tai tam tikra kalbinio sąmoningumo satyra. Žvelgiant iš šios perspektyvos, eilėraščio kalbą galima priskirti lenkų kalbai. I. Masoit atkreipė dėmesį, kad skoliniai yra asimiliuojami, jiems suteikiamos tarmiškos galūnės.

    K. Rutkovska pridūrė, kad žodis „trasianka“ ne itin tinka Vilniaus lenkų tarmei ar slengui apibūdinti, nes paprastai Lietuvos lenkai nuo gimimo yra dvikalbiai ir be didesnių sunkumų gali pereiti iš vienos kalbos į kitą. Žinoma, pasak mokslininkės, yra tam tikrų problemų dėl tarimo, tačiau reikalui esant jie „gali gana taisyklingai kalbėti lenkiškai“.

    I. Masoit nuomone, slengas savaime nėra gėdingas, nes viskas priklauso nuo situacijos. „Kiekvienas išsilavinęs žmogus viešai privalo kalbėti bendrine kalba. Pagal situaciją turėtume vartoti įvairius kalbos variantus. Jeigu su kolega studentas kalbės slengu, kuriame gausu rusicizmų, bet į dėstytoją kreipsis bendrine lenkų kalba, tai jau yra gerai“, – svarstė Lietuvos edukologijos universiteto docentė.

    „Tarmę turėtume puoselėti, stengtis ją išsaugoti. Kiekvienas europietis mums pavydėtų, nes šimtmečiais besiformavusioje tarmėje turime XVI–XVII amžiaus kalbinių formų, rusėnų kalbos pėdsakų bei skolinių iš rusų ir lietuvių kalbų. Visa tai sukuria nepakartojamus kalbos sluoksnius“, – teigė K. Rutkovska. Tuo labiau kad rusų kalbos skoliniai yra būdingi ir lietuvių kalbai. „Tai yra šnekamoji kalba, o įtakos šnekamajai kalbai neturime. Sovietinis laikotarpis paliko gilų pėdsaką. Rusicizmų yra ir lietuvių kalboje. Lietuvių kalbos komisija nuolat su tuo kovoja“, – pridūrė ji.

    Baisu ir gėda

    Nepaisydami to, žmonės neretai tiesiog gėdijasi kalbėti taisyklinga lenkų kalba, nes bijo padaryti klaidų. „Prie Baltarusijos sienos gyvenantys žmonės gerai moka lenkų kalbą, nors namuose jie kalba „po prostu“. Tiesa, lenkų kalba jiems yra „oficiali“ ta prasme, kad anksčiau ją vartojo bendraudami su dvaru, kunigu ar mokytoju. Tie žmonės gėdijasi savo kasdienės kalbos. Tai yra fenomenas, ir dėl to jų negaliu smerkti“, – aiškino to regiono kalbą tyrinėjusi mokslininkė.

    „Tarmė išlieka, nes ja kalbama namuose su artimaisiais. Jeigu išėję iš namų žmonės sugeba bendrauti bendrine lenkų kalba, vadinasi, jie yra dvikalbiai. Tai rodo, kad lenkų kalba gali būti prestižinė“, – pridūrė I. Masoit.

    Mokykla kaip pavyzdys

    Didelę įtaką lenkų kalbai turi mokykla. Diskusijos dalyvės sutarė, kad kalbos būkle turėtų rūpintis visi mokytojai, ne tik polonistai, nors ir ne visada taip yra. Be to, šiuo metu vykdoma aukštojo mokslo reforma taip pat gali neigiamai paveikti lenkų kalbos raidą Lietuvoje, nes po tam tikro laiko gali pritrūkti pedagogų.

    „Tai man kelia didelį nerimą. Keičiasi priėmimo į studijas taisyklės. Nebeliks mažų grupių, yra nustatomos minimalios mokymo programų kvotos. Filologijoje tai 15 studentų“, – sakė I. Masoit. Jos nuomone, diskuja šiuo klausimu yra būtina. „Labai gaila, kad nematau čia mokyklų bendruomenės atstovų, nes nagrinėjame itin svabų klausimą.“



  • Nauja tendencija Lietuvos medicinoje: didžiųjų miestų medikai dirbs išvien

    Evgenios Levin nuotrauka

    Trijų didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių – medikai vienija jėgas ir medicinos klinikas jungia į bendrą sistemą. Pacientams nebereikės laukti ilgose eilėse ar vykti į kitą miestą, norint patekti pas gydytoją specialistą – medicinos specialistų paslaugas bus galima gauti greičiau.

    Nuo šiol Vilniaus, Kauno ar Šiaulių pacientai turės galimybę gauti daugiau medicinos paslaugų, o esant poreikiui, bus organizuojamas gydymas kitame mieste. Į bendrą klinikų tinklą jungiasi „Kardiolitos“ klinikos Vilniuje, „Bendrosios medicinos praktika (BMP)“ Kaune ir „Svalbono“ klinika Šiauliuose. Toks klinikų sujungimas į bendrą sistemą leis užtikrinti gerų specialistų paslaugas bet kuriam šių miestų gyventojui.

    „Gydytojų kompetencijos neturėtų būti tik vienos klinikos privalumas. Nuo šiol geras specialistas bus prieinamas bet kurio iš šių trijų miesto gyventojui. Iki šiol dažnai Šiaulių apskrities gyventojai vykdavo ieškoti gydymo į Vilnių ar Kauną, tačiau dabar tos pačios paslaugos ir gydytojai specialistai konsultuos ir gydys Šiauliuose. O Vilniuje įsikūrusiose „Kardiolitos“ klinikose, Kaune „Bendrosios medicinos praktikoje“ atsiras dar daugiau skirtingas medicinos sritis atstovaujančių gydytojų profesionalų“, – pasakoja „Kardiolitos“ klinikų generalinis direktorius Darius Jonutis.

    Pasaulinė tendencija – privačių klinikų jungimasis

    Praktika jungtis medicinos klinikoms į Lietuvą atkeliavo iš tarptautinės patirties. Pasaulyje yra ne vienas sėkmingas tokio klinikų susijungimo pavyzdys.

    „Klinikų siekiai teikti aukščiausios kokybės paslaugas ir suteikti galimybę vykti specialistų mainams skatina jungimosi procesus. Vyksta natūralus gydymo įstaigų stambėjimas. Tai naudinga visomis prasmėmis: skatinamas gydytojų mobilumas, vykdomas gerosios praktikos dalinimasis, mainai, vyksta glaudus bendradarbiavimas, siekiant gerinti tiek technologinę bazę, tiek pasirengimą teikti vis naujas paslaugas, tobulinti tyrimų laboratorijas“, – teigia D. Jonutis.

    Pacientams tai naudinga ir patogu dėl plataus gydytojų specialistų sąrašo, iš kurio jie gali rinktis jų poreikius ir sveikatos problemas padedančius įveikti medikus.

    Naujausi tyrimai ir gydymo metodai pasiekia atokesnius rajonus

    Kauno „BMP“ ir Šiaulių „Svalbono“ klinikos sulaukia vis daugiau pacientų. Kauno klinikoje šiemet apsilankė apie 40 000 tūks. pacientų, o Šiaulių klinikoje – per 20 000 tūks. įvairiomis ligomis ir negalavimais besiskundžiančių pacientų.

    Tad nuolat augančiose daugiaprofilinėse klinikose jaučiamas specialistų ir specifinių paslaugų poreikis.

    „Susijungus medicinos klinikoms, pacientams ateityje taps prieinamos naujos lazerinės dermatologijos paslaugos. Šiauliečiai galės gauti vienų geriausių Lietuvoje akių ligų gydytojų konsultacijas, kurioms naudojama viena moderniausių įrangų Lietuvoje, konsultuotis su plastikos chirurgais ar gauti bet kurias kitas medicinos paslaugas, apimančias „Kardiolitos“ klinikas Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose“, – pasakoja Šiaulių „Svalbono“ klinikos atstovas Vytautas Jakubauskas.

    Susivienijus trims gydymo įstaigoms, pacientai galės rinktis iš daugiau kaip 50-ties medicinos sričių specialistų.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.