Kviečiame susipažinti su atlikto mokslinio tyrimo "Prokurorų požiūrio į reformą ir patiriamą stresą" ataskaita

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt naujienos

Bernardinai.lt naujienų srautas

Bernardinai.lt

  • Birutė Grašytė. Kaimynas Šuminas ir jo arklys

    Tai penktasis tekstas apie vieno kaimo kaimynus. Šį kartą apie Šuminą ir jo arklį vardu Sakalas.

    Šešios trobos ne taip jau ir daug, ir visai nesvarbu, kad vieną kaimyną nuo kito skirdavo gana nemažas beržynas ar didžiulė ganykla, kaime žmonės vieni apie kitus viską gerai žinojo. Kai kurių kaimynų galėjai nesusitikti ištisus mėnesius, vis vien nugirsdavai, jog špokai pas ji nulesė vyšnias arba kad lankėsi sesuo iš miesto. Be to, kam be reikalo landžioti į svečius, kam trukdyti.

    Kaimynas Šuminas gyveno toliausiame kaimo kampe, bet niekas to nejautė, visi jį labai dažnai matydavo vaikštantį po kaimą ir renkantį vaistažoles arba keliaujantį pieninės link, pašnekinti ten dirbančios Valios.

    Šuminas niekada nenusiimdavo rudos beretės su viršugalvyje įsiūta sagele. Mes su broliu ne vieną kartą bandėme pačiupti ją. Išsisukęs Šuminas sakydavo, kam mes jį seną vaikom, po kepure nieko nepamatysime, tik seno kaimyno plikę. Bet šitai pasakydavo tokia intonacija, kad mes nė kiek nesusigėsdavome ir vaikydavomės kaimyną toliau.

    Visas kaimas skolindavosi Šumino arklį: vasarą šienui vežti, pavasarį dirvoms akėti ir arti, rudenį – bulvėms kasti. Kaimynas sakydavo, jog tai vienas greičiausių arklių visame rajone, todėl jį pavadino Sakalu. Tikėjau ir visada važiuodama šieno vežime bijodavau, kad Sakalas sugalvos įrodyti, jog yra vertas tokio vardo, ir pasileis taip bėgti, kad vežimas tikrai apvirs.

    Pasiskolinus Šumino arklį, nė vienam kaimynui nereikdavo jo parvesti pas šeimininką, jie tiesiog iškinkydavo, numaudavo pavalkus ir paleisdavo, o arklys miško takeliu pats parbėgdavo pas savo šeimininką.

    Neskaitant mano močiutės, kuri net ravėdama panamėje augančius narcizus visada dainuodavo, mūsų kaimas nebuvo dainingas. Retai kada galėjai išgirsti kurį nors dainuojantį ar bent jau niūniuojantį, išskyrus gegužės mėnesį, kai net kaimynė Bronė, kuri retai pas ką svečiuodavosi, eidavo pas Šuminą Mojavos giesmių giedot. Mus su broliu močiutė taip pat vesdavosi pas Šuminą melstis. Kartais turėdavome garsiai visiems paskaityti kelias pastraipas iš maldaknygės.

    Nors Šuminas į bažnyčią beveik neidavo, sakydavo, kad neturi tam tinkamų drabužių, jis visada buvo pirmas giedotojas. O ir balsas jo buvo gražus.

    Dar balandžio mėnesį kaimynai sutikę Šuminą klausdavo, ar ir šiemet pas jį rinksimės. Šuminas visada atsakydavo vienodai: „Jau šluojuos, tvarkaus, pas man, pas man, a kurgi.“

    Šalia jo trobos augo du lazdyno krūmai, rudeniop kaimynas kviesdavosi: „Eikit, pasiskinsit su broliu riešutų, niekas ten jų nesuvalgys, aš dantų neturiu.“ Šuminas mus su broliu dažnai pakalbindavo, paklausdavo, ką veikiam vasarą, ar gerai kimba karosai. Daugelio pasakytų frazių taip ir neužmirštu, kartais susapnuoju arba pagaunu save ką nors panašaus sakančią.

    Didžiąją dalį savo pasakojimų Šuminas baigdavo ta pačia eilute: „Jei tik turėčiau sveikatos ir laiko...“ Kaimynui negirdint, mano močiutė juokdavosi, sakydavo, ką gi jis veikia, kad laiko neturi, juk nei vaikų, nei gyvulių, gyvena sau vienas su arkliu.

    Niekas nebūtų galėjęs įsivaizduoti Šumino be arklio. Kaimynas neturėjo didelių laukų, kuriems dirbti būtų reikėję stipraus gyvulio, Sakalas buvo Šumino draugas.

    Įpusėjus rudeniui, pirmą kartą kaimyną pamatėme liūdną. Jis atėjo pas mano močiutę, atsisėdo virtuvėj prie stalo ir tylėjo. Su broliu nujautėm, kad kažkas negerai, juk Šuminas beveik niekada netylėdavo. Močiutė iš kitų kaimynų jau žinojo, kad Sakalas nudvėsė, tik mums nieko nesakė. Šuminas sėdėjo, lingavo galva į šonus, kad nereikėjo jam nudvėsti, vargšas gyvulys. Kelias dienas buvo liūdna visiems, močiutė sakė, kad reikės kažkam pirkti naują arklį, bet ką čia žinosi, gali juk pakliūti koks nemokytas, nepaklusnus.

    Kaimynas savo arklį ir pavalkus užkasė sode, po alyvine obelim, kurios vaisius arklys labai mėgo. Sakė, kad sunku buvo kasti duobę, šąlanti žemė ir obels šaknys sunkiai pasidavė, o ir lopetą jau reikia galąsti.

    Bernardinai.lt



  • Živilė Nedzinskaitė. Quia pulvis es et in pulverem reverteris, Arba gyvenimo teatras ir tuštybių mugė

    Kristina Sabaliauskaitė, Silva rerum III: Romanas, Vilnius: Baltos lankos, 2014, 320 p., 5000 egz. Dizainerė Kristina Sabaliauskaitė

    Ar įmanu pasakyti ką naujo apie trečią tos pačios knygos dalį? Norėtųsi, kad ji būtų išlaikiusi pirmosios pasakojimo magiją ir siužetinių linijų gausą, užpildžiusi antrojoje atsiradusį netikėtumo ir naujumo stygių, kad pasakojimo akmenėliai lengvai ir darniai gultų į spalvingą akį džiuginančią mozaiką. Tad pradėsiu nuo to, kuo baigiau rašydama apie Silva rerum II – nuo įnoringosios Fortūnos, kuri kartais meiliai šypso, o kartais susiraukusi nusisuka. Nepanašu, kad Fortūna ketintų nusisukti nuo Kristinos Sabaliauskaitės. Su pirmąja knyga ji įsiveržė į lietuvių literatūrą tarsi gaivi oro srovė ir užėmė iki šiol buvusią kone visiškai tuščią nišą – istorinio-nuotykinio romano erdvę. Kad tokio pobūdžio literatūros reikėjo, kad jos buvo ilgėtasi ir laukta, akivaizdžiai rodo ir Sabaliauskaitės romanų tiražai bei pardavimo rodikliai, ir gerbėjų minios, per knygų muges keliagubomis eilėmis išsirangiusios tarp stendų ir viltingai laukiančios rašytojos autografo. Taip, mes labai norime skaityti ne apie Liudviką XIV ir madam Pompadur, ne apie Henriką VIII ir Aną Boleną, bet apie savo istorijos kūrėjus ir veikėjus: Sapiegas, Rad­vilas, Tiškevičius ar Norvaišas, atpažinti puslapiuose ne Paryžiaus ar Londono įžymybes, o Vilniaus rūmus, tarpuvartes ir gatves.

    Taip jau susiklostė, kad šį kartą pirmiausia ne nirau į trečiosios Silva rerum puslapius, bet išklausiau romano pristatymą Vilniaus knygų mugėje. Pažadėjusi, kad skaitytojai tikrai sulauks dar bent kelių knygų, tęsiančių pirmoje pradėtą istoriją ir jau susiklosčiusių autorės galvoje nuo pirmo iki paskutinio sakinio, rašytoja aiškino, kad trečioji ciklo knyga – tai romanas apie vertes, o jo veiksmas išsiveržia iš etninės Lietuvos ir pasakoja ne tik šeimos istoriją, bet analizuoja ir aktualiausius to meto politikos ar viešojo gyvenimo klausimus, kad ir tokius kaip moterų laisvėjimas ar seksualumas. Kaip ir dera, o gal labiau įprasta tokiuose renginiuose, pagyrų autorei negailėjo nei leidyklos savininkas Saulius Žukas, nei pokalbyje dalyvavęs rašytojas Marius Ivaškevičius. Tad ar tikrai naujausia Sabaliauskaitės knyga nusipelno pagyrų?

    Ignis, mare, mulier – tria mala magna 2, arba istorijos pamoka

    Pirmojoje Silva rerum knygoje aprašiusi XVII a. vidurį, antrojoje papasakojusi 1707–1710 m. įvykius, trečiosios knygos veiksmą rašytoja nukelia į 1748 m. Abi pirmąsias knygas Sabaliauskaitė pradėjo nuo kokios nors didžios katastrofos, kuri laužo ir perkeičia žmonių likimus. Ankstesnėse Silva rerum dalyse jau aprašytas karas, badas ir maras. O trečiojoje?

    Pirmuose trečiosios knygos puslapiuose pristatomas pagrindinis romano herojus – Petras Antanas Norvaiša, Jono Izidoriaus ir Onos Kotrynos sūnus, Kazimiero anūkas ir Jono Motiejaus Norvaišos iš Milkantų proanūkis, gyvenantis laikais, kurie „buvo geri, sotūs, derlingi, neblogas gyvenimas, [...] nėra nė ko lyginti su anuoju valdymu, jo tėvų laikais, su badmečiu, epidemija ir karais“ (p. 18). Petras Antanas 1748 m. birželio 10 d. eina 37 metus. Jis pasiturintis trijų vaikų tėvas, kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės ekonomas, sveiko ir racionalaus proto žmogus, viską matuojantis skaičiais. Bet kartais „jo paties nusisekęs ir pavydėtinas gyvenimas jam staiga dingodavosi turįs trūkumų, nors ko tiksliai stinga, jis niekaip nebūtų galėjęs pasakyti, bet nuojauta, kad kažkur žioji nematoma skylė, pro kurią tarsi grūdai iš kiauro maišo nepastebimai, bet nenumaldomai byra ir tuščiai eikvojasi jam likęs gyvenimo laikas, [...] būdavo itin nemaloni“ (p. 19–20). Kad Petras Antanas suprastų ir surastų tai, ko stinga sočiam ir geram gyvenimui, turi nutikti nelaimė. Nelaimė, kuri priverstų išeiti iš savojo kiemo, iškeliauti iš miesto, sutikti naujų žmonių, išgirsti neįprastų minčių. Todėl trečiosios Sabaliauskaitės knygos pradžią nutvieskia didžiojo Vilniaus gaisro liepsnos:

    šisai gaisras buvo ypatingas – plito birželio karščių išsvilintame mieste, tarp gerai išdžiovintų namų, medinių stogų gontų ir tvorų tokiu pašėlusiu greičiu, kad žmonės nebespėjo kibirais semti vandens, o Vilnelės tilteliai, užuot žerplėdami sukritę į vandenį ir užkirtę kelią plisti, stebėtinai pernešė ugnį į priešingą krantą, jų turėklais keliavo liepsna ir godžiai, ūžčiodama gūsiais rijo sausas pakrančių žoles, ji kartais sulėtėdavo, tarsi sudvejodavo lyg žaisdama gaudynių ir vos kas nors priartėdavo su kibiru ar rėčka gesinti – puldavo naujais pliūpsniais, staugė pasieniais ir stogais it pasiutęs šuo. (p. 22–23)

    1748 m. birželio 11 d. kilęs gaisras buvo vienas didžiausių, po kurio beveik visas senasis Jogailaičių miestas amžiams dingo nuo žemės paviršiaus. Istorinių duomenų apie šį gaisrą apstu, mokslininkai ne kartą yra jį aprašę3, tad autorė, vaizduodama šią katastrofą, kone preciziškai pakartojo istoriniuose dokumentuose užfiksuotus faktus, apvilkdama juos jau įprastu banguojančių sakinių rūbu, o į pagrindinio veikėjo rankas įdavė ir patikimiausią gaisrą liudijantį šaltinį – Bazilijaus Bonifaco Jachimowicziaus kūrinį4.

    Reikia manyti, kad ugnis romano pradžioje pasirodo neatsitiktinai, ji yra tarsi visos epochos simbolis, dvipusė ir dvigalvė lyg romėnų pradžios ir pabaigos dievas Janas. Gaisras yra ir baudžianti, naikinanti, griaunanti stichija, baisi Dievo rykštė, tačiau ugnis taip pat apvalo ir atnaujina, suteikia galimybę keistis. Juk Vilnius po gaisro prisikels dar gražesnis ir puošnesnis nei buvo, o jo peizažą papuoš šiandien taip įprasti mūsų akiai architektūros perlai (pvz., Šv. Kotrynos bažnyčia ar Bazilijonų vienuolyno vartai), prie kurių ranką pridėjo ir romane veikiantis garsusis XVIII a. architektas Jonas Kristupas Glaubicas, pildęs visų tikėjimų vilniečių užsakymus.

    Gaisras nulems ir ilgąją Norvaišos kelionę. Iš pradžių į Nesvyžių, o paskui į Turną ir Čarnavčycus. Ši kelionė ne tik pakeis Norvaišos požiūrį į daugelį dalykų, bet ir atvers galimybę pavaizduoti XVIII a. vidurio situaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurią jau aiškiai apėmusi griūties, žlugimo ir pabaigos nuojauta, atsiradusi iš nusivylimo ir papročių sunykimo, tokių svarbių sąvokų kaip garbė, orumas, pagarba ar sąžinė praradimo. Tas nuotaikas atspindi ir paties Norvaišos mintys:

    ne, Petras Antanas veikiau bjaurėjosi laikais, kuriais likimas lėmė jam gyventi – dabartimi, tarsi žaizdotas ligonis aptvarstyta popieriais, popierėliais, instrukcijomis, interpeliacijomis ir bejėgiškai tarsi aklas luošys ant lentos su ratukais savo neįgaliais strampais besiiriančia nežinia kur, be kelrodžio, be krypties, veikiausiai – į pražūtį, nes varoma ne kokio nors bendro ir kilnaus tikslo, o besaikio godumo, noro pasipelnyti čia ir dabar, o rytoj – kad ir tvanas; bjaurėjosi gyvenimu, kuris dabar buvo aprašomas vien skaičiais, o ne žodžiais: matuojamas vien pelnu, pajamom, pinigais, pareigom, žemės plotais; šlykštėjosi tuo iš seimų ir seimelių raštų, skundų, asesorijų, peticijų ir rezoliucijų suramstytu kortų nameliu, pavadintu valstybe; begėdiškomis niautynėmis ir kyšiais dėl kiekvienos pareigybės, dėl kiekvienos šiltos vietelės kunigaikštystėje; kiaulės pūsles primenančiais įstatymais, kuriuos įsigeidęs ir pasitelkęs perkamus liudininkus norimai bylai galėjai išpūsti iki milžiniško burbulo, o prireikus – jie subliūkšdavo iki apgailėtinos išnaros; ne, jam dabar pasibjaurėjimą kėlė ne atskiri žmonės, o pati žmogiškoji substancija, tos sieliūkštės, it gyvas sidabras keičiančios formą ir pažiūras, ant sunykusios dabarties dvėselienos knibždančios ėdrios, iš godumo sprogstančios lervos; ir šleikštulį kėlė reiškinys, kad popierėlis dabar reiškė daugiau nei paprasčiausias bajoro garbės žodis, o ištikimybė, kilnumas, narsa nebereiškė išvis nieko; vis dažniau buvo traukiami kardai iš makštų dėl garbės įžeidimo, bet vis mažiau ir mažiau buvo garbingų žmonių. (p. 144–145)

    Galime manyti, kad mare – jūras ar vandenis, t. y. klastingus pavojus romane puikiausiai atstoja Norvaišos kelionė, kuri leidžia autorei į veiksmą įtraukti istorines asmenybes. Romano veikėjais šį kartą tampa nekarūnuoti Lietuvos valdovai Radvilos, XVIII a. šiek tiek praradę savo įtakos sferų ir galių, tačiau vis dar pasakiškai turtingi, reikšmingi ir paslaptingi, vis dar pagrindiniai Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo režisieriai. Mums siūloma susipažinti su ne taip dažnai istorijos vadovėliuose minimais Vilniaus vaivada ir Lietuvos didžiuoju etmonu Mykolu Kazimieru Radvila Žuvele, jo žmona Uršule Pranciška, broliu Jeronimu Florijonu ir keistuoju giminaičiu Martynu Mikalojumi Radvila, kurio gyvenimas tikrai nusipelno atskiro romano.

    Kunigaikščių Radvilų įvedimas į pasakojimą labai aiškia rodo, kad pagrindinis romano veikėjas Petras Antanas Norvaiša tėra tik viena iš marginalinių figūrų didžiojo politinio gyvenimo scenoje. Jo slinktis nuo turtingo, savimi patenkinto ir pasitikinčio bajoro iki pažinties su kunigaikščiu-bepročiu, kurio maištingos ir keistos kalbos drumsčia protą ir laužo nusistovėjusias taisykles, nuo racionalaus šeimos tėvo iki naikinančios aistros vienai iš kunigaikščio haremo moterų, nuo sveiko vidutinio amžiaus vyro iki neįgalaus lovoje gulinčio ir tarnų bei žmonos patyčias kenčiančio senuko tikrai nestebina, o atskleidžia vieną iš puikiausiai žinomų gyvenimo tiesų – Fortūna nepastovi. Tačiau Norvaišos paveikslas romane žmogiškai gyvas ir labai artimas. O štai su tikromis istorinėmis asmenybėmis gerokai liūdniau.

    Nors Radvilų giminės istorija yra tikrai įdomi, skaitant knygą kaip niekad aiškiai iškyla tiesos ir fikcijos klausimas. O šis romanas yra pats puikiausias pavyzdys, kad laikantis istorinės tiesos sukurtas pasakojimas gali tapti labai banaliu ir net nuobodžiu. Gal dėl gausaus rašytinio pačių Radvilų ir tyrėjų palikimo taip maža vietos liko vaizduotei ir fantazijai. Net geros rašytojos plunksnai sunku padaryti juos ne istorinės monografijos veikėjais, o gyvais žmonėmis.

    Paradoksas, o gal akivaizdus faktas, kad daug įdomesnė yra ta romano dalis, kur nevaržoma istorijos pančių gali lietis rašytojos vaizduotė. Gal ne vienam romano skaitytojui, kaip ir šių eilučių autorei, įdomesnė pasirodys taip iki galo ir nepapasakota, neišplėtota Petro Antano sesers Teofilės istorija. Teofilės, kuri tęsia labai įdomią ir charakteringą romanų ciklo moteriškąją liniją: pasiutusi ir ugninga tragiško likimo Uršulė Norvaišaitė-Birontienė, jos brolio marti tvirtoji Ona Kotryna Norvaišienė, iškentusi okupaciją, badą ir prievartą, ramiai išnuodijusi visus jos dvare žiemojusius švedus, ir šios vyriausioji duktė Teofilė, kurios gyvenimas buvo ne mažiau įdomus ir tragiškas nei minėtų jos giminaičių. Juk tik Teofilė kaip giminės keistųjų galių paveldėtoja matė po senąjį Milkantų dvarą vaikštinėjantį seniai kirminų sugraužtą ir dulkėmis virtusį katiną Mauricijų, nuo kurio ekshumacijos taip įspūdingai prasidėjo pirmasis Silva rerum romanas. O kur dar kitos numarintos, neišplėtotos istorijos? Kad ir tas antrojo romano pabaigoje pas vienuolius į našlaityną atvestas Sebastiano Bironto sūnus...

    Romane kaip būtinas ir pageidautinas elementas pasirodo ir femme fatale – trečioji iš blogybių. Tai meretrix gaudens5, beveik prilygstanti Naujajame Testamente aprašytai didžiajai ištvirkėlei Babelei, kuri „apsivilkusi purpuru ir škarlatru, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, paslaptis: Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“ (Apr 17, 4–5)6. Sabaliauskaitės romane tai gražuolė nusikaltėlė, gyvybinga aferistė, įžvalgi apgavikė ir aistringa meilužė Balbetė, palikusi niekuo neužpildomą tuštumą ir širdgėlą Petro Antano sieloje. Jos pasirodymas suteikė gana monotoniškam romano pasakojimui gyvybės ir išjudino jau kone visai besustojantį veiksmą, leido užsimegzti šiokiai tokiai intrigai. Tačiau vienos Babelės-Balbetės, kad ir nutapytos ryškiom spalvom, visam romanui maža. Kitos romane vaizduojamos moterys pernelyg schematiškos ir blankios.

    Kristina Sabaliauskaitė

    Evgenios Levin nuotrauka

    Reviso scaenam animi, vacuumque lustro vitae theatrum 7, arba Lietuvos kultūrinis peizažas

    XVIII a. vidurys Lietuvoje vis dar Baroko epocha, nuotaikos nuo XVII a. mažai pasikeitusios, tik gal labiau sustiprėjusi nuojauta, kad žmogus tėra menkas žaislas likimo ar Dievo rankose, įsigalėjęs supratimas, kad gyvenime esi lyg teatro scenoje – ne pats, o kažkas kitas dėlioja figūras, režisuoja spektaklį, tampo už virvelių. Pasaulį kaip mugę įsivaizdavo ir vienas žymiausių Baroko estetikos teoretikų Baltasaras Graciánas y Morales (1601–1658). Nors gyveno jis gerokai anksčiau nei romane aprašomi įvykiai, tačiau būtent jo išsakytos mintys formavo ir XVIII a. mąstymo kanonus. Šis ispanų jėzuitas teigė, kad mus supantis pasaulis tėra didelis teatras, o mūsų gyvenimas – tik vaidinimas. Vaidina visi, slėpdami savo veidą ir plėšdami kaukes nuo kitų8.

    Graciáno požiūrį į gyvenimą puikiausiai reprezentuoja ir romane pavaizduota kunigaikštienė Uršulė Radvilienė. Ji nėra nei marginalinė, nei atsitiktinė moteris LDK kultūroje. Viena pirmųjų iš didikių, ėmusių reikštis literatūriniame ir kultūriniame gyvenime. Išsilavinusi, kūrybiška, inteligentiška, poetė, garsėjusi kaip Safo polska, vertėja, kurią domino ne tik literatūra, bet ir geografija, istorija, filosofija. Jos rūpesčiu Radvilų rūmuose Nesvyžiuje buvo sukaupta beveik dviejų tūkstančių tomų biblioteka, atlikusi anuomet ir viešosios bibliotekos vaidmenį. Tačiau, ko gero, svarbiausias Radvilienės įnašas į ano meto kultūrą buvo Nesvyžiaus teatro įkūrimas, kuriam ji pati kūrė dramas ir jas režisavo, ieškojo aktorių, rūpindavosi scenografija ir kitais spektakliui reikalingais dalykais. Nors Radvilų teatras Nesvyžiuje buvo mėgėjiškas, o vaidinimai dažniausiai papildydavo šeimos šventes ar buvo kuriami žymaus svečio apsilankymo proga, tačiau tai vis dėlto buvo svarbus kultūrinio gyvenimo reiškinys, o LDK kontekste ir išimtis.

    Nesvyžiaus teatras perkeltas ir į Silva rerum puslapius. Labiausiai įsimintina ir, sakyčiau, kertinė viso romano scena man atrodo epizodas rūmuose, kai Pranciška Uršulė Radvilienė ir Petras Antanas Norvaiša kalbasi prie teatro scenos modelio. Kunigaikštienė dėlioja vaškines aktorių figūrėles: geras ponas ir jo ponia, blogas ponas, gero pono tarnas... O Norvaiša prideda kitas: apgavikas kunigas, vyskupas, karalius ir karalienė, sukti žydai ir scenoje nematomas choras. Daugiaprasmė scena, kurioje kalbama ir apie susiklosčiusią politinę situaciją, kurios didžiausias kaltininkas yra keistasis giminaitis Martynas Mikalojus, ir apie gyvenimo sampratą apskritai. Lyg epochos credo skamba kunigaikštienės Uršulės žodžiai: „žiūrėkit į viską atsainiau, kaip į teatrą; pasaulis lyg teatras, o gyvenimai dažniausiai tėra nuspėjamos pjesės, nes visad vystosi pagal tuos pačius dramatinius principus, o žmonių būdas ir temperamentas dažniausiai, kaip bepasuksi, būna lyg paimti iš itališkos komedijos“ (p. 74). Nors šis epizodas ir nestokoja meistriškumo, kažkodėl vėl įžiūriu Alexandre‘o Dumas Trijų muškietininkų įtaką. Ar neprimena Radvilienės ir Norvaišos susitikimas prie teatro scenos maketo kardinolo Rišeljė ir d‘Artanjano žaidimo šachmatais? Gal ir smagu atpažinti scenas iš vaikystėje skaitytų romanų, bet nemaža jų buvo ankstesnėse Silva rerum knygose, tad akivaizdūs pasikartojimai gresia schematiškumu ir nuoboduliu.

    Malonu, kad į romano puslapius perkeltas toks svarbus Lietuvos kultūrai miestas kaip Nesvyžius. Vieta, garsėjusi ir kolegija, kurioje mokėsi ar dirbo ne vienas Didžiajai Kunigaikštystei nusipelnęs jėzuitas, ir puikiais rūmais, kuriuose vykdavo garsiausiems Europos dvarams nenusileidžiančios šventės bei vaidinimai, ir kone vieninteliu neišgrobstytu ir nesuniokotu Rad­vilų mauzoliejumi, iki šiol amžino poilsio priimančiu šios šakos palikuonis. Gaila tik, kad Nesvyžiuje autorė ilgiau nesustoja, apsiriboja vien pilies aprašymu, palikdama nuošalyje ir jėzuitų kolegiją, ir benediktinių vienuolyną, ir sinagogą.

    Dar vienas epizodas iš XVIII a. Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Per jau minėtą knygos pristatymą išgirdau tai, kas privertė suklusti. Romano autorė pareiškė, kad pagaliau atėjęs laikas į pasakojimą įtraukti ir poetą Juozapą Baką. Priminsiu, kad šis lenkiškai rašęs poetas tarsi juodas katinas perbėgo kelią tarp rašytojos ir vienos literatūrologės. Dabar prisideda dar viena. Kai susirenka trys vyrai, jie dažniausiai sudaro triumviratą ir žaidžia politinius žaidimus. Kažin kas išeina, kai dėl vieno poeto ima aiškintis trys moterys? Belieka priminti, kad Juozapas Baka (1707–1780) yra prieštaringai vertinamas, bet labai simpatingas vėlyvojo Baroko poetas, meistriškai žodžiais piešęs makabriškus pasaulio vaizdus ir šelmiškai kikenęs dėl žmogaus menkumo. Tokį poetą smagu būtų rasti ir knygos puslapiuose. Prisipažinsiu – ieškojau ilgai ir atidžiai. Manau, kad būsiu radusi, tik kažin kodėl taip perkeistą. Juk ankstesniuose romanuose sėkmingai apsigyveno retorikos profesorius Žygimantas Liauksminas, patrankų meistras Delamarsas, o šiame vietą rado ir architektas Glaubicas. Keista, kad autorė, visada pabrėžianti pagarbą istorinei ir dokumentais paliudytai tiesai bei neginčytiniems faktams, atėmė iš Bakos vardą ir jėzuitą padarė karmelitų vienuoliu Šv. Jurgio bažnyčioje įspūdingais pamokslais gąsdinančiu kilmingas ponias. Gal literatūrologai ir vėl susipainiojo? Na, jiems kartais taip nutinka. Tiesiog pateiksiu vaizdingą ir įspūdingą karmelitų pamokslininko iš Silva rerum III citatą:

    Štai ir jūs, mano damos, gražios it paveikslėliai, savo šeimų ir namų džiaugsmas, ar manote, jog valandai išmušus Mirtis jūsų pasigailės? Klystate, ponios! Mirtis... ji akla, ji žvelgia tuščiomis akiduobėmis; tai ji, it neregė, galiausiai apgraibom bučiuos jūsų veidus, tai ji nupudruos jūsų plaukus pelėsiais ir glitėsiais, šukuos juos žiurkių dantimis ir nagais kape! Jūsų kokardos, jūsų žakardai – viskas galiausiai dūlės; kai šiandien žvelgiate į šviežiai nuskintą roželę savo iškirptėje – žvelkite į ją kaip į nuvytusią gėlę savo laidotuvių vainike, kai segatės nėrinius prie rankogalių – galvokite apie karsto voratinklius, kai maunatės brangakmenių maneles – apie melsvus ir žalius vabalus, kurie mis jūsų švelniu kūnu, ir kai raitote įmantrias šukuosenas prieš veidrodį – mąstykite apie tai, kaip nukirps jus Mirtis, kaip jūsų plaukai nuo kaukolės kiaušo nuslinks ant sutrūnijusios įkapių pagalvėlės! Ar manote, jog vis dar mielos būsite, kai pūsite? [...] Kam tos puošmenos žmogui, kuris tėra puošmenų nevertas pūlių maišas, pasaulio pasišlykštėjimas, Mirtis nėra madinga, bet ji amžina, ir tai ji alkana kąs į jūsų rausvus skruostelius. (p. 49)

    O palyginimui ir paties Bakos eilės, pavadintos „Pastabomis damoms“:

    Puikios damos, pasaulis jus į rėmus –

    dar gyvas ir klestinčias, –

    įtaiso, brangina,

    garbina it šventąsias.

    O mirtis akla kaip žiežula

    nevertina ir nė nesvarsto –

    chimera! Apiplėšia;

    kas auksas – jai purvas!

    Fontažų imsis Marsas,

    šukuosenų – alkanos žiurkės;

    doroja, pudruoja

    žile ir puvėsiais.

    [...]

    Bemat kepuraites sukapos žiurkutės;

    ten puokštės ir raukiniai,

    ir palaidinės nuo pūlių

    subliūkš, sutrūnys.

    [...]

    O, Diana! Pavirsi vaiduokliu

    ar baidykle, kai įkapės

    paims sau už auką

    su musių pulku, su pūlių versme.

    Nemiela nieks, kai esi supuvęs:

    šilkus, šokius, purpurus

    vėduokles, lavoną su oda visa

    nušveis velniop!

    Kas iš to apdaro – žmogus puvėsių maišas.

    [...]

    Nemadinga mirtis alkana –

    dantim užgriebia skaisčiaveides

    raudonskruostes paneles

    su vainikėliais karsteliuose.9

    Ar prozoje ir poezijoje esama panašumų, tesprendžia skaitytojas.

    Kad jau pradėjau ieškoti kliaudų, pridėsiu ir dar vieną, kad ir menką atradimą. Būdama didžiai dėkinga autorei už lotynų kalbos sugrąžinimą į knygos puslapius (gal tikrai ne vienas išmoks tą trumpą ir labai taik­lią frazę silentium est aureum), vis dėlto pastebėsiu, kad reikėtų atidžiau peržiūrėti lotyniškus posakius, kurie vienoje vietoje parašyti klaidingai, o kitoje – teisingai. Taip nutiko su fraze ad maiorem gentis gloriam: p. 69 kažkodėl įsivėlė klaida, o p. 165 viskas teisingai.

    Belieka pastebėti, kad kultūrinę ir dvasinę XVIII a. situaciją puikiai iliustruoja baziliskas, šiame romane tapęs alegorine figūra. Ar skaitytojai dar atsimena paslaptingąją pabaisą, gyvenusią Vilniaus požemiuose ir žudžiusią žvilgsniu? Paskui ji atsirasdavo netikėčiausiose vietose ir tam, kuris į ją pažvelgdavo, sukeldavo niekuo nenumalšinamą sielos nerimą. Dabar gi nenugalimasis baziliskas pamišusio Radvilos kabinete, įkalintas stiklainyje su spiritu, jo akys išpuvę nuo ėdančio skysčio, o žvilgsnis jau nebegali žudyti.

    Post scriptum

    Dabar jau aišku, kad kol kas trijų romanų ciklas kartoja mirties – gimimo – mirties (ar ir toliau taip?) liniją. O knygas jau sąlyginai galima skirstyti: I – meilė ir mirtis, II – likimas ir mirtis, III – tuštybė ir mirtis. Visų romanų pagrindinė veikėja Mirtis siautėjusi ir „pasikėlusi padurkus“ šokusi pirmuose romanuose, trečiajame kiek priblėso, pasiėmė „minutės pertraukėlę“, švaistosi ne dalgiu kapodama galvas, o iš kunigo lūpų gąsdina baugiais pomirtinio gyvenimo vaizdais. Tačiau atsvaros tai mirčiai labai maža – ankstesniuose romanuose su ja galėjo varžytis meilė ar teisingas, tvirtas, garbingas ir sąžiningas herojus, kaip kad senasis Jonas Motiejus Norvaiša ar net nusidėjėlis-atgailautojas paskutinis Uršulės sūnus. Paskutiniame romane matome visišką vertybių žlugimą ir vanitas įsigalėjimą: meilę keičia aistra, pareigą tėvynei – pelno troškimas, didžius darbus – puotos ir teatro vaidinimai.

    Pabaigai vėl norisi cituota Graciáną. Literatūros kūrinį šis mąstytojas įsivaizdavo kaip kerotą aukštyn besistiebiantį medį. Žodžiai, kuriais į mus kalba rašytojas ar poetas, yra to medžio lapai, o po žodžiais slypinčios mintys yra to medžio vaisiai. Panašu, kad šį kartą visos rašytojos pastangos buvo nukreiptos į tirštos ir gyvybingos lapijos puoselėjimą, o vaisiai ant šakų taip ir liko nesunokę. Po žodžiais juk turi būti kažkas daugiau – mintis, reikšmė, pranešimas, ne vien ornamentas ar detalė, o sielą pagirdanti versmė. Perskaičiusi romaną jaučiuosi lyg nubaustas Tantalas: noriu atsigerti, bet gaivus šaltinio vanduo nuslūgsta ir išdžiūsta. Nenumalšintas troškulys.


    1 Lotyniškos pavadinimo dalies paaiškinimas: „Nes dulkė esi ir dulke vėl pavirsi“ (Pr 3, 19); vertimas iš: Šventasis Raštas. Senasis Testamentas, iš lotynų kalbos vertė arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas, Vilnius: Vaga, 1990, p. 10.

    2 Ugnis, jūra, moteris – trys didžiosios blogybės (lot.).

    3 http://www.delfi.lt/archive/1748-06-11-ivyko-didysis-vilniaus-gaisras-kurio-metu-sudege-didele-miesto-dalis.d?id=22432978#ixzz31Q8ZcFLb; http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-istorija-didieji-vilniaus-gaisrai-582-342325#ixzz31Q9WKB2W.

    Relacya o straszliwym upadku stołecznego miasta Wileńskiego [...] roku Panskiego 1748 przez Bazylego Bonifaca Jachimowicza uczyniona.

    5 Džiūgaujanti ištvirkėlė (lot.).

    6 Vertimas iš: Šventasis Raštas. Naujasis Testamentas, iš graikų kalbos vertė kun. Česlovas Kavaliauskas, Vilnius: Vaga, 1992, p. 563.

    7 „Stebiu savosios sielos sceną, / apžvelgiu tuščią būties teatrą“ (Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai = Ludi Fortunae: Poezijos rinktinė, parengė, įvadą ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė, (ser. Bibliotheca Baltica. Lithuania), Vilnius: Baltos lankos, 1995; IV, 12, 7–8; vertė Eugenija Ulčinaitė).

    Visuotinės literatūros istorija, XVII–XVIII a.: Vadovėlis aukštųjų mokyklų filologijos fakultetų studentams, sudarė Elena Kuosaitė-Jašinskienė, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 14.

    Trys baroko saulėlydžio literatai: Pranciška Uršulė Radvilienė, Konstancija Benislavska, Juozapas Baka: Chrestomatija, parengė Aida Ažubalytė, Brigita Speičytė, Giedrė Šmitienė, (ser. Iš senosios Lietuvos literatūros), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p. 125–129; iš lenkų kalbos vertė Brigita Speičytė.

    „Knygų Aidai", 2014 m. Nr. 2

    Naujasis židinys



  • Nadine Gordimer. Rašymas ir būtis

    Paėjusią savaitę, sulaukusi 90 metų, mirė žymi Pietų Afrikos rašytoja, 1991-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė, kovotoja prieš apartheidą Nadine Gordimer. Per visą gyvenimą anglų kalba parašė per 30 knygų – romanų bei apsakymų rinkinių, kuriuose daugiausia dėmesio skyrė rasinei diskriminacijai bei moraliniams klausimams. Pietų Afrikos Respublikos valdžia Gordimer kūrybos nevertino palankiai. 1979 metų romanas „Biurgerio duktė“ taip ir nepasiekė šalies knygynų, nes buvo uždraustas kaip „išpuolis prieš respubliką“.Toks pat likimas ištiko ir kitus jos romanus „Svetimšalių žemė“ bei „Paskutinis buržuazinis pasaulis“.

    Šiose rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse. 

    Pradžioje buvo Žodis

    Žodis buvo pas Dievą, Dievo Žodis, kuris reiškė Pasaulio sukūrimą. Tačiau žmonių kultūros amžiaus eigoje žodis įgijo ir kitų reikšmių – kaip religinių, taip ir sekuliarių. Žodžio valdymas tapo šių dalykų sinonimu: galingos valdžios, prestižo, stulbinamo, o kartais net pavojingo įtikinėjimo, geriausio televizijos laiko, pokalbių šou, talento tauškėti ar mokėti kalbų. Žodis skrieja kosmose, atšoka nuo palydovų, jis kaip niekad arti dangaus, iš kurio, kaip tikima, atėjo. Tačiau svarbiausia jo transformacija man ir mano rūšiai įvyko jau seniai, kai jis pirmąsyk buvo įrėžtas akmenyje ar papiruse, kai jis įsikūnijo iš garso į vaizdą, iš girdimo į skaitomą kaip eilę ženklų, o paskui į raštą ir keliavo laiku nuo pergamento iki Gutenbergo. Tai rašytojo pradžios pasakojimas. Tai pasakojimas, kuris ją ar jį įrašė į būtį.

    Keistu būdu vyko dvigubas procesas – vienu metu kuriamas ir rašytojas, ir jo, kaip kintančio žmonių kultūros atstovo, tikslas. Tai dviguba ontogenezė – ir individualios būtybės kilmė bei vystymasis, ir pagal tos būtybės prigimtį vykstantis prisitaikymas prie ontogenezės tyrimo. Mes, rašytojai, esame

    pasirengę šiai užduočiai. Kaip belaisviai, įkalinti su jaguaru Borgeso apsakyme „Dievo raštas“, bandę kartą per dieną nutvieskiančiame šviesos spindulyje išskaityti būties prasmę iš žymių ant gyvulio odos, mes visą gyvenimą per žodį bandome interpretuoti visuomenės skaitinius, tą pasaulį, kurio dalis patys esame. Tokiu būdu šis neatskiriamas, neapsakomas dalyvavimas – rašymas – visuomet ir vienu metu yra savęs paties ir pasaulio, individualaus ir kolektyvinio buvimo, tyrinėjimas. 

    [...]

    Gal nėra jokio kito būdo suprasti būtį, išskyrus meną? Patys rašytojai neanalizuoja, ką darą, tai būtų tas pat, kaip žiūrėti žemyn einant lynu virš tarpeklio. Tuo nesiekiu mistifikuoti rašymo proceso, tiesiog noriu pavaizduoti intensyvų vidinį susitelkimą, reikalingą rašytojui, kad pereitų virš sąlyginumų plyšių ir pajungtų juos kalbai. Yeatso vidinis „vienišas pasigėrėjimo impulsas“ piloto skrydyje ir „šiurpus grožis“, gimęs iš masinio pakilimo – ir jungiantis, ir priešinantis. E. M. Forstreio kukli „vienintelė jungtis“. Joyce'o vylingai pasirinkti „tyla, klasta ir tremtis“. Gabrielio Garcia Marquezo labirintas, kuriame visos jėgos Simono Bolivaro asmenyje pavergiamos vienintelės neįveikiamos galios – mirties. Tai keli be galo skirtingi rašytojų bandymai priartėti prie būties per žodį. Visi bent kiek nusipelnę autoriai tikisi kišeniniu žibintuvėliu – retai, esant talentui ir liepsnojančiu deglu – pasišviesti prakeiktame, tačiau nuostabiame žmogiškos patirties, būties labirinte. Anthony Burgessas kartą apibrėžė literatūrą kaip „estetinį pasaulio tyrinėjimą“. Sakyčiau, jog rašymas tik prasideda tam, kad ištirtų kas anapus jo, visgi tai išreiškiama tik estetinėmis priemonėmis.

    Kaip tampama rašytoju? Nežinau, ar mano pačios pirmieji žingsniai turėjo išskirtinių paskatų, be abejonės – daug bendro su kitų rašytojų. Sau pasakiau, kad jokie faktai, kuriuos rašau ar sakau, nebus tiek teisingi kiek mano kūryba. Leiskite kiek save pristatyti. Esu iš tų, kurie vadinami rašytojais iš prigimties. Nepriėmiau sprendimo būti rašytoja. Pradžioje nesitikėjau uždirbti iš to, kad esu skaitoma. Rašiau iš džiaugsmo kaip vaikas, susipažįstantis supasauliu per pojūčius – regą,uoslę ir lytą, vėliau iš jausmų, kurie mane glumino ar manyje siautėjo, o po to įgijo formą, rado paguodą rašytiniame žodyje.Yra tokia Kafkos parabolė: „Turiu tris šunis: Laikyk jį, Griebk jį ir Niekada daugiau. Laikyk jį ir Griebk jį yra įprasti nedideli šiperkai, po vieną niekas jų ir nepastebėtų. Bet dar yra Niekada daugiau. Tai vokiečių dogo mišrūnas, išvaizdos, kad nė amžiai paties rūpestingiausio veisimo nebūtų tokios sukūrę. Niekada daugiau yra čigonas“. Mažame Pietų Afrikos aukso kasybos mieste augau kaip Niekada daugiau – mišrūnė (nors vargu ar būčiau apibūdinta kaip vokiečių dogas), kurioje negalėjai aptikti įprastinių miestiečių savybių. Aš buvau Čigonė, besikrapštanti su žodžiais iš antrų rankų, pati lopanti savo rašymo pastangas, besimokydama iš to, ką skaičiau. Mano mokykla buvo vietinė biblioteka, o Proustas, Čechovas, Dostojevskis – išskiriant tik kelis, kuriems esu skolinga už savo kaip rašytojos egzistenciją – mano mokytojai. Taip, tuo gyvenimo etapu aš buvau teorijos, kad knygos kuriamos iš kitų knygų, įrodymas. Ilgai tokia nelikau, nemanau, kad bet kuris potencialus rašytojas liktų.

    Su paauglyste per seksualinius impulsus atėjo ir pirmosios kitoniškumo patirtys. Dauguma vaikų, kurių vaizduotė pasireiškia žaidžiant, nuo to laiko ją praranda, susitelkę į svajojimą ir troškimą mylėti, tačiau būsimų menininkų vaizduotei ši pirmoji gyvenimiška krizė po gimimo suteikia platesnį diapazoną, ją praplečia per subjektyviai praleidžiamus naujus audringus jausmus. Atsiranda naujų suvokimų, rašytojas ima įeiti į kitų gyvenimus. Prasideda atsitraukimo ir įsitraukimo procesas.

    Nesąmoningai ėmiausi būties temos jau pirmuosiuose kūriniuose: būta vaikiškos mirties ir žudymo kontempliacijos – karvelis sumaitotas katės, būta baimės ir ankstyvo rasizmo supratimo. Kely į mokyklą praeidavau parduotuvės savininkus, imigrantus iš Rytų Europos, užimančius žemiausią socialinę padėtį kalnakasybos miestelyje tarp baltųjų, kurie parduotuvės klientų, juodaodžių kalnakasių, nė nelaikė žmonėmis. Tik po daugelio metų supratau, kad jei vaikystėje būčiau priklausiusi jų kategorijai, nebūčiau tapusi rašytoja apskritai, mat biblioteka juodaodžiams vaikams nebuvo prieinama. O mano formalus mokyklinis lavinimas geriausiu atveju buvo padrikas.

    Naujas rašytojo raidos etapas prasideda, kreipiantis į kitus. Publikuoti bet kam, kas skaitytų tai, ką parašiau. Tokia buvo mano natūrali, naivi prielaida, ką reiškia publikacija, ir ji nepasikeitė. Šiandien vis dar taip galvoju, nors suprantu, kad žmonės atsisako manyti, jog rašytojai neturi mintyje konkrečios auditorijos, nepaisydami sąmoningų ir nesąmoningų gundymų akies krašteliu stebėti, kurie įsižeis ar pritars tam, kas parašyta. Tokia pagunda, kaip nuklydęs Euridikės žvilgsnis, patrauktų rašytoją į talento sunaikinimo paunksmę.

    Alternatyva nėra dramblio kaulo bokšto prakeiksmas, tai kitas kūrybiškumo naikintojas. Borgesas yra sakęs, jog rašė savo draugams ir laiko praleidimui. Manau, jog tai buvo susirzęs ir lengvabūdiškas atsakymas į kvailą klausimą – dažnai netgi kaltinimą – „kam jūs rašote“? Kaip kad Sartre'o perspėjimas, jog kartais rašytojas turėtų nerašyti ir imtis kitų veiksmų, duotas nusivylus neišspręstu konfliktu tarp sielvarto dėl neteisingumo pasaulyje ir žinojimo, kad nieko geriau už rašymą daryti jis nemoka. Ir Borgesas, ir Sartre'as, iš absoliučiai skirtingų kraštutinumų neigdami socialinę literatūros paskirtį, be abejo, puikiai suprato jos nuolatinį ir neišreiškiamą socialinį vaidmenį, tyrinėjant būti, iš kurio išvedami ir visi kiti vaidmenys – asmeninis tarp draugų ir viešas per protesto

    demonstracijas. Borgesas nerašė draugams, nes dosniai su mumis dalinosi savo darbais. Sartre'as nenustojo rašyti, nors 1968 metais stovėjo barikadose.

    Visgi klausimas, kam mes rašome, kamuoja rašytojus, šis netikrumas seka įkandin kiekvieno publikuoto kūrinio. Šiame kontekste su klausimu geriausiai susitvarkė Camus, sakęs, jog kurią nors pusę palaikančius asmenis jis mėgstąs labiau nei taip darančią literatūrą. „Arba jis tarnauja visiems žmonėms, arba nė vienam. Jei žmogui reikia padaryti tai, ką reikia padaryti, kad gautų duonos ir teisingumo, jam taip pat reikia gryno grožio – širdies duonos“. Taigi Camus šaukėsi „drąsos ir talento kūryboje“. Marquezas jautrią kūrybą apibrėžė tokiu būdu: naudingiausia rašytojui, norinčiam pasitarnauti revoliucijai, yra rašyti kaip įmanoma geriau. Manau, jog šie du teiginiai gali būti credo visiems mums, kurie rašome. Jie neišsprendžia konfliktų, kurie kyla ir kils šiuolaikiniams rašytojams, bet atvirai teigia esant tokią galimybę, jie sąžiningai atsuka rašytojo ar rašytojos veidą į jų egzistenciją, priežastį būti rašytoju ir atsakingu žmogumi, veikiančiu, kaip ir bet kuris kitas, visuomenės kontekste.

    Buvimas čia: konkrečiame laike ir konkrečioje vietoje. Tai egzistencinė nuostata su implikacijomis literatūrai. Czeslawas Miloszas sykį užrašė tokį riksmą: „Kas yra poezija, netarnaujanti tautoms ar žmonėms?“, o Brechtas kadaise rašė: „Kalbėti apie medžius yra kone nusikaltimas.“ Daugelis iš mūsų esame turėję tokių beviltiškų minčių, gyvenant ir rašant tokiais laikais, tokiose vietose, ir Sartre'o sprendimas neturi jokios prasmės pasaulyje, kur rašytojai buvo – ir vis dar yra – cenzūruojami, jiems draudžiama rašyti, kur rizikuojama slapta gabenant žodį, ant popieriaus skiaučių, iš kalėjimų. Niko Kazantzakio žodžiais tariant, mes turime „priimti sprendimą, derantį su bauginančiu mūsų laikų ritmu“. 

    [...]

    1988-aisiais bauginamas mūsų laikų ritmas paspartėjo su iki tol nematytu įtūžiu, rašytojai buvo pašaukti jam nusilenkti. Jau nuo Apšvietos rašytojai kentė gėdą, draudimus ir tremtį ne tik dėl politinių priežasčių. Flaubert‘as nuvilktas į teismą dėl „Ponios Bovari“ nepadorumo, Strindbergas patrauktas atsakomybėn dėl šventvagysčių „Vedybose“, Lawrence'o „Ledi Čaterli meilužis“ uždrausta. Būta daugybės tokių vadinamųjų veidmainiškų buržuazinių papročių įžeidimų pavyzdžių, lygiai taip pat kaip politinių diktatūrų išdavysčių. Tačiau laikais, kai primesti kaltinimus, pažeidžiant išraiškos laisvę, tokiose šalyse kaip Prancūzija, Britanija ar Švedija tapo negirdėta, iškilo pasibaisėtinai autoritetinga jėga, besiremianti kai kuo labiau paplitusiu nei socialiniai papročiai ir kai kuo galingesniu nei vienas politinis režimas. Religinis įsakas nuteisė rašytoją mirčiai.

    Daugiau nei trejus metus, kad ir kur slėptųsi, kad ir kur nuvyktų, Salmanas Rushdie gyvena su jam paskelbta fatva. Niekur jam nėra prieglobsčio. Kiekvieną rytą prisėdęs rašyti jis nežino, ar nugyvens tą dieną, ar tas puslapis kada nors bus prirašytas. Salmanas Rushdie yra talentingas rašytojas ir „Šėtoniškos eilės“ – romanas, dėl kurio jis kalamas prie gėdos stulpo – yra naujoviškas vienos intensyviausių mūsų eros būties patirčių tyrinėjimas, asmenybės tarp dviejų kultūrų, susijungusių pokolonijiniame pasaulyje. Visa gvildenama, pasitelkiant vaizduotę: seksualinės ir sūniškos meilės prasmė, visuomenės pripažinimo ritualai, formalios religijos prasmė asmenims, nutolusiems nuo jos subjektyvumo, prieštaraujantiems skirtingoms įsitikinimų sistemoms – religinėms ar sekuliarioms. Jo romanas – tikra mitologija. Net jei jo reikšmė pokolonijiniam sąmoningumui Europoje tokia pati kaip Gunterio Grasso ponacistinei Europai su „Skardiniu būgneliu“ ir „Šuniškais metais“ ar Becketto „Belaukiant Godo“ egzistenciniam sielvartui, jo pasiekimų lygis neturėtų rūpėti. Net jei jis būtų vidutiniškas rašytojas, jo situacija turėtų kelti rūpestį visiems kolegoms rašytojams, nepaisant asmeninės padėties, dėl to, kokią grėsmę tai kelia žodžio nešėjui. Dar labiau nei paskiri asmenys tuo turėtų rūpintis vyriausybės ir nevyriausybinės organizacijos visame pasaulyje. Su šiuo nauju mirtinu įsakymu, žadinančiu tarptautinio terorizmo jėgas didžios ir gerbiamos religijos vardu, kaip su nusikaltimu žmonijai susidoroti turėtų demokratiškos vyriausybės bei Jungtinės Tautos.

    Nuo klaikios grėsmės vienam asmeniui sugrįžtu prie tų, kurios buvo bendros šio besibaigiančio amžiaus rašytojams. Represiniuose režimuose – ar Sovietų bloke, ar Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Kinijoje, dauguma rašytojų buvo įkalinti dėl jų kaip piliečių veiklos, kovojant dėl konkrečios visuomenės išsilaisvinimo iš priespaudos. Kiti represinių režimų buvo pasmerkti dėl to, jog tarnavo visuomenei, rašydami kaip galima geriau, mat mūsų estetinės avantiūros gali tapti pavojingos, kai gėdingos laikmečio paslaptys giliai ištyrinėjamos, su maištingu sąžiningumu būties apraiškoms, kai rašytojo temos ir charakteris neišvengiamai formuojami visuomenės spaudimų ir iškraipymų taip kaip žvejo gyvenimas yra sąlygotas jūros galios.

    Tai paradoksas. Išlikdamas sąžiningas rašytojas kartais rizikuoja būti ir valstybės apkaltintas išdavyste, ir išsilaisvinti siekiančių jėgų apskųstas dėl aklo įsipareigojimo trūkumo. Kaip žmogiška būtybė joks rašytojas negali nusilenkti manichėjiškos pusiausvyros melui. Pastatytas ant vienos svarstyklių pusės, velnias visuomet turi švino batuose. Perfrazuojant Marquezo kaip rašytojo ir kovotojo už teisingumą ištarą, rašytojas turi naudotis teise neslepiant trūkumų tyrinėti ir priešą, ir brangų kovos draugą, nes tik tiesos siekis suteikia būčiai prasmės, tik tiesos siekis slenka link teisingumo, aplenkdamas gūrinančia gimti Yeatso būtybę. Literatūroje iš gyvenimo

    mes kaip puslapius verčiame vienas kito veidus

    mes skaitome kiekvieną žvelgiančią akį

    … Prireikė gyvenimų, kad šitaip galėtume.

    Pietų Afrikos poeto ir kovotojo už teisingumą bei taiką mūsų šalyje Mongane Serote žodžiai.

    Rašytojas tarnauja žmonijai tiek, kiek vartoja žodžius net ir prieš tuos, kuriems yra ištikimas. Kiek pasitiki būtimi, besilaikančia kažkur painiuose tiesos virvės plaušeliuose, kuriuos galima sujungti čia ir ten, mene. Kiek pasitiki būtimi kaip leidžiančia perteikti fragmentuotas frazes tiesos, kuri yra žodžių žodis, nepakeista dėl mūsų klaidingų pastangų ją išsakyti ir užrašyti, nepakeista melais, semantine sofistika, nesuteršta rasizmo, seksizmo, prietarų, dominavimo, griovimo garbinimo, prakeiksmų ir liaupsių.

    Parengė Rosita Garškaitė

    Bernardinai.lt



  • Pažink profesijas. „Boeing“ piloto kabijoje

    „Norint tapti pilotu reikia šiek tiek ryžto, užsispyrimo, drąsos, labai greitos orientacijos ir būti labai gerai motyvuotam. Be šių dalykų labai sunku tapti geru pilotu“, – pasakoja keleivinio orlaivio Challenger 850 antrasis pilotas Povilas Maknavičius.

    Šioje laidoje artimiau susipažinsime su darbu tų žmonių, nuo kurių priklauso šimtų keleivių gyvybės.



    Laidą parengė Monika Midverytė OFS ir Einaras Eringis

    Bernardinai.TV



  • Kardinolas Johnas Onaiyekan. Tikroji Nigerijoje kenčiančių krikščionių padėtis

    Situacija Nigerijoje skaudi. Ekstremistinė karinė grupė Boko Haram vis dar negrąžino dviejų šimtų mergaičių, pagrobtų prieš du mėnesius. Nigerijos Nacionalinė Asamblėja suskilo, o tai reiškia, kad kariuomenė privalo laukti patvirtinimo apie 1 mlrd. dolerių paskolą kovai su grupuote.

    Boko Haram smurtinis sukilimas tapo dar brutalesnis nuo jo susikūrimo 2009 m. Grupuotės tikslas – sukurti grynai islamistinę valstybę. Krikščionių bažnyčios puldinėjamos, daugelis Kristaus išpažinėjų pagrobti arba nužudyti. Prezidentas Goodluckas Johnathanas kritikuojamas dėl to, kad nesiima adekvačių priemonių numalšinti grupuotę. Kardinolas iš Nigerijos miesto Abuja Johnas Olorunfemi Onaiyekanas atsako į klausimus apie tikrąją krikščionių padėtį Nigerijoje.

    Kokia yra reali krikščionių situacija Nigerijoje?

    Informacija, pasiekianti mus per tarptautines žiniasklaidos priemones, yra tikra, bet nepapasakoja visos istorijos. BBC, Aljazeera, CNN visada kalba tik apie blogus dalykus, bombas, nužudymus, sudeginimus. Jie niekada neturi laiko parodyti nigeriečių pastangas gerinti gyvenimą kartu, izoliuoti agresorius ir kurti taikią tautą.

    Nigerijoje galbūt yra kažkiek musulmonų, kurie nori nušluoti nuo žemės paviršiaus krikščionis, tačiau yra ir krikščionių, kurie nori atsikratyti musulmonų. Tačiau tokių žmonių tik vienetai. Ekstremistų yra abiejose pusėse. Tačiau didžioji dauguma mūsų, nigeriečių, yra įpratę sugyventi drauge.

    Socialiniu lygiu nerastumėte skirtumo tarp krikščionių ir musulmonų: mes visi rengiamės panašiai, einame į tas pačias parduotuves, tuos pačius biurus ir vyriausybės pastatus, turime tą pačią policiją ir karines pajėgas.

    Todėl, kai girdime žmones kalbant, kad musulmonai žudo krikščionis, mes Nigerijoje sakome: „Prašau, ne, nekalbėkite taip.“ Norime, kad taptų aišku, jog esame labai sutrikę dėl mažos grupės pavojingų fanatikų veiklos, kurie kelia problemas ir patiems musulmonams. Savo žmonėms Nigerijoje visada kartoju: „Negalvokite, kad terorizmas yra nukreiptas vien prieš krikščionis. Talibanas Pakistane yra ir prieš šalies musulmonus, o „al Qaeda“ Irake ir Afganistane lygiai taip pat žudo ir musulmonus.“

    Po Boko Haram atakos

    EPA nuotrauka

    Po bombos sprogimo sužeistas žmogus

    EPA nuotrauka

    Taigi mes Nigerijoje privalome tai suprasti ir būdami krikščionys bei musulmonai bendromis jėgomis pasipriešinti ekstremistų grupei. Tai, ką daro Boko Haram, yra mums labai keista. Prieš penkerius metus nebūtume patikėję, kad Nigerijoje gali atsirasti tokia grupuotė.
     
    Ar krikščionims leidžiama dalyvauti Nigerijos visuomeniniame gyvenime ir valstybės valdyme?

    Mes, kaip Nigerijos krikščionys, gyvename aplinkoje, kurioje nėra užtikrintas saugumas, todėl negalime išvengti krikščionių žudymo, nes ekstremistai žudo visus. Žinau, kad Boko Haram, kaip islamistinė grupė, yra nusitaikiusi į krikščionis, tačiau negalime pasakyti, kad krikščionys Nigerijoje apskritai yra persekiojami. Krikščionys mūsų šalyje nėra silpnas segmentas, mūsų gana daug, turime stiprią ekonominę ir politinę įtaką. Nigerijoje krikščionys ir musulmonai yra daug labiau subalansuotame santykyje nei kitose Afrikos šalyse.
    Nelaimei, musulmonai yra daug labiau linkę palaikyti islamą ir atmesti viską, kas jam prieštarauja, negu mes. Pirmiausia krikščionys „nestovi“ už krikščionybę, o antra, jie pasiruošę leisti įvykti daugeliui dalykų, kurie nepalankūs krikščionių tikėjimui, ir aiškina, jog turėtume nesikišti į politiką.

    Tačiau aš sakau – nustokite aiškinti musulmonams, kad jie turėtų nebepainioti religijos su politika. Jūs tik gaištate savo laiką, nes jie ir toliau tą darys. Verčiau paklauskite savęs – kokią politiką skatinu aš? Ar mano politinėse pažiūrose ir pozicijoje krikščionybė tokia pat svarbi kaip musulmonams islamas jų politikoje? Tol, kol mano krikščioniškas tikėjimas neturi poveikio politikai, musulmonai galvoja, kad vienintelė jų religija yra svarbi.
     
    Akistata neturi būti tarp labai religingų musulmonų ir krikščionių politikų, kurie netiki krikščionybe. Europoje jie sako – kodėl nenustojate maišyti religijos su politika, bet mes sakome: jeigu nusprendėte išmesti savo religiją anapus politikos, tai jūsų reikalas, tačiau mes neseksime jūsų pėdomis.

    Ar galite pakomentuoti 200 pagrobtų mergaičių situaciją? Ar yra kokių žinių?

    Esu sutrikęs ir sujaudintas, kad buvo pagrobta tiek daug mergaičių. Jau praėjo du mėnesiai, o jie tebekartoja: nesijaudinkite, mes jas sugrąžinsime. Mano nuomone, tai blefas. Du mėnesiai yra labai ilgas laikotarpis laikyti 15–16 metų mergaites teroristų rankose. Daugelis jų paveiktos narkotikais.Taigi yra labai didelė tikimybė, kad vargšės mergaitės yra išnaudojamos ir kankinamos, todėl mūsų vyriausybė yra nepateisinama nesiimdama konkrečių veiksmų. Mes vis dar laukiame!

    EPA nuotrauka

    EPA nuotrauka

    JAV prezidentas Obama išsiuntė keletą amerikiečių į Nigeriją, bet jie vis dar įsitaisę „Hilton“ viešbutyje Abujos mieste linksminasi, susitinka su valstybės pareigūnais. Nė vienas iš jų iš tolo nekovoja su Boko Haram.

    Kitaip tariant, tai ką daro tarptautinė bendruomenė – britai, prancūzai, amerikiečiai – tėra politikavimas. Manau, kad mūsų valdžia tai žino. Niekas mums nepadės išlaisvinti šių mergaičių, belieka padėti patiems sau.
     
    Prieš 200 mergaičių pagrobimą Boko Haram reguliariai grobdavo moteris, mergaites ir jaunus berniukus. Todėl žmonės turėtų kalbėti ne tik apie 200 mergaičių, bet apie visą situaciją: šie teroristai vyksta į kaimus ir grobia jaunus berniukus, mergaites ir moteris.
     
     Ar krikščionys turi teisę apsiginti?

     Kiekvienas žmogus turi teisę į savigyną, nesvarbu, ar jis krikščionis, ar ne. Jeigu tave puola, tu ginsiesi kaip tik įmanoma.

    Tačiau nenoriu, kad atrodytų, jog musulmonai visame pasaulyje yra ginkluoti ir žudo žmones. Reikia pripažinti, kad, deja, labai dažnai religija yra naudojama kaip priedanga šiose situacijose. Boko Haram teigia, kad viską daro islamo vardu, tačiau Nigerijos musulmonų bendruomenė sako: „Ne, tai nėra musulmonų tikėjimas.“

    Štai kodėl Nigerijos armija kovoja su Boko Haram – ne tik apsaugoti krikščionis, bet nuginkluoti teroristinę grupuotę. O tai armijai priklauso ir vienose gretose kaunasi tiek krikščionys, tiek musulmonai.

    Pagal Aleteia.org parengė Monika Midverytė OFS

    Bernardinai.lt



  • Šv. Jokūbas vyresnysis, apaštalas

    Liepos 25 dieną Bažnyčios liturginis kalendorius mini apaštalą šv. Jokūbą vyresnįjį. Evangelistų pateikiamuose apaštalų sąrašuose minimi du Jokūbai – Zebediejaus sūnus, Jono brolis ir Alfiejaus sūnus; pirmasis jų vadinamas vyresniuoju, kitas – jaunesniuoju. Žinoma, šitoks skirstymas jokiu būdu nereiškia, kad vienas būtų pranašesnis ar šventesnis už kitą, o tik atspindi jų skirtingus vaidmenis pirmojoje Kristaus mokinių bendruomenėje ir atitinkamai skirtingą jų vietą Naujojo Testamento tekstuose. Iš tiesų, Jokūbas vyresnysis turėjo nemenką autoritetą ankstyvojoje Jeruzalės krikščionių bendruomenėje ir jam, kartu su apaštalu Petru, teko dalintis ganytojiška atsakomybe.

    Jokūbas, kaip ir kiti apaštalai, buvo žvejys. Jėzui pašaukus, abu su broliu „palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį“ (Mk 1, 20). Turbūt dėl to, kad buvo labai uolūs ir net impulsyvūs, abu buvo pravardžiuojami „griaustinio vaikais“. Apie Jokūbo ir jo brolio Jono temperamentą liudija evangelisto Luko papasakotas atsitikimas, įvykęs viename Samarijos kaime. Jėzui su mokiniais keliaujant į Jeruzalę, vieno Samarijos kaimo gyventojai nesutiko jų priimti nakvynei. Pasipiktinę broliai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti“. Jėzus, žinoma, sudraudė šiuodu savo mokinius. Tokioje impulsyvioje Jokūbo ir jo brolio reakcijoje galima įžvelgti ir jų meilę Jėzui, ir įsisenėjusią nesantaiką tarp samariečių ir izraelitų. Tačiau Jėzui įsiterpus viskas nurimo.

    Jokūbui buvo skirta privilegija dalyvauti kai kuriuose svarbiuose Jėzaus gyvenimo momentuose. Jokūbas, kartu su Petru ir Jonu, buvo atsimainymo ant Taboro kalno liudininkai. Šie trys apaštalai buvo taip pat pakviesti budėti Alyvų darželyje, prieš pat Jėzaus suėmimą, kančią ir mirtį. Tai du labai skirtingi epizodai. Ant Taboro kalno Jokūbui, Jonui ir Petrui buvo lemta matyti savo Viešpaties šlovę, o Alyvų darželyje – kančią ir nusižeminimą. Ši antroji patirtis lėmė, kad anksčiau įsivaizdavęs, jog Mesijas būsiąs triumfuojantis žydų tautos gelbėtojas, Jokūbas suprato, kad Mesijo likimas – kentėti ir gyvybę atiduoti. Ši antroji patirtis taip pat lėmė, kad buvęs impulsyvaus ir aikštingo būdo, atėjus laikui, Jokūbas nesvyruodamas atidavė gyvybę už Kristų. Tai įvyko pirmojo amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje. Apaštalų Darbuose rašoma: „Karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį“ (Apd 12, 1-2). Šios žinios lakoniškumas liudija, jog, viena vertus, kankinystė buvo dažnas reiškinys pirmojoje krikščionių bendruomenėje, o antra vertus – kad Jokūbas tapo persekiojimų auka dėl to, jog jis buvo viena svarbesnių Jeruzalės krikščionių bendruomenės asmenybių.

    Vėlesnė tradicija liudija, kad prieš mirtį apaštalas Jokūbas aplankęs dabartinę Ispaniją ir ten skelbęs Kristų. Ir kad vėliau Jeruzalėje nužudyto apaštalo kūnas buvęs nugabentas į Ispaniją, į Santiago de Compostela. Į tą šventovę kasmet keliauja minios maldininkų, o apaštalas Jokūbas vaizduojamas su piligrimo lazda ir Evangelijos ritiniu, kaip tasai, kuris keliauja po pasaulį ir skelbia Gerąją Naujieną.

    Bernardinai.lt



  • Šv. Jokūbas, apaštalas Mt 20, 20–28 „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.

    Prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti.

    Jėzus paklausė: „Ko nori?“

    Toji atsakė: „Sakyk, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“.

    Jėzus atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“

    Jie atsakė: „Galime“.

    Tuomet jis tarė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet sėdėti mano dešinėje ar kairėje – ne mano reikalas jums duoti; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paskirta“.

    Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant tų brolių.

    O Jėzus, pasivadinęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai pavergia tautas ir didikai joms viešpatauja. Tarp jūsų neturi taip būti. Jei kas iš jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorės būti pirmasis, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“.

    Kiti skaitiniai: 2 Kor 4, 7–15


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM

    Šiandienos švente prisimename evangelisto Jono brolį ir pirmąjį iš apaštalų, pelniusį kankinystės vainiką, – Jokūbą. Jis savo gyvenimu ir mirtimi patyrė, kad, norint su Jėzumi viešpatauti, visų pirma turi išmokti tarnauti. Skaitydami Evangelijos puslapius regime Jokūbą iš „griausmo sūnaus“ tampantį uoliu ir Gerosios naujienos skelbėju, pasiruošusių guldyti net savo gyvybę už jam patikėtą kaimenę. Ypatinga tarnavimo dovanos pamoka, palikta šventojo Jokūbo, gyvai išgyvenama ir šiandien, išsiruošus į piligrimines keliones, ypač patraukus prie šio Apaštalo kapo Santjago šventovėje. Jau šimtus metų piligrimai išgyvena ypatingą Dievo artumą, pasireiškiantį per kitų žmonių pagalbą, ir galimybę pasitarnauti kitiems piligrimams.

    Šiandien yra gera proga apmąstyti savo gyvenimo piligrimystę ir galbūt pasiryžti nedidelei piligrimystei į kokią nors šventovę, kad ypatingu būdu pajustume Viešpaties artumą.

    Evangelijos komentarų archyvas


    Šventasis Raštas internete lietuviškai



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.