Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Lietuvos valstybės atkūrimo dienos koncertas

    Vasario 16 d. 16 val.  Vilniaus mokytojų namų Didžiojoje salėje vyks koncertas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai.

    Jau gražia tradicija tapęs šventinis koncertas vienija ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinius atlikėjus, kurie atvyksta švęsti laisvę kartu su mumis.

    Koncerte dalyvauja Rygos kultūros ir laisvalaikio centro „Imanta“ šokių grupė „Mazais Andžinš“, vadovė Inga Majore (Latvija),Vaikų vokalinis ansamblis „Tu un Es“, vadovės Ieva Sutugova ir Elīna Čampere (Latvija),  Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniai ir jų mokytojai (Lietuva), Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choras „Laisvė“, vadovas Gintaras Skapas (Lietuva).

    Kviečiame švęsti drauge!



  • Lietuvos žydų bendruomenė siūlo viešinti Holokausto dalyvius

    92f93c40aa10bc59e4f6321d34818f599eb6bae0

    Lietuvos žydų bendruomenė siūlo viešai paskelbti bendrojo pobūdžio duomenis apie daugiau kaip 2 000 asmenų, kurie galėjo prisidėti prie Holokausto Antrojo pasaulinio karo metais.

    Toks siūlymas pateiktas bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kreipimesi į Generalinę prokuratūrą ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą. Siūloma paskelbti, kokia sąraše esančių asmenų dalis tiesiogiai dalyvavo žudynėse. Taip pat norima patikrinti, kiek sąraše yra asmenų, kurie nebuvo nuteisti, bet dar yra gyvi ir kelti jiems baudžiamąsias bylas.

    Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras yra parengęs maždaug 2 000 asmenų, Lietuvoje prisidėjusių prie Holokausto, sąrašą. Jis perduotas vyriausybei.

    Karo metais Lietuvoje buvo nužudyta 195 tūkst. arba per 90 proc. šalyje gyvenusių žydų.



  • L. Graužinienei talkins politologas V. Dumbliauskas

    c4d959615cf95990c315d285c5bfca2f79a8364d

    Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės komandoje dirbti pradėjo politologas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas Vytautas Dumbliauskas. 

    Parlamento vadovei V. Dumbliauskas patarinės vidaus politikos klausimais, pranešė L. Graužinienės sekretoriatas.

    Šią savaitę Seimo pirmininkė atleido penkis savo sekretoriato darbuotojus. L. Graužinienė teigė pertvarkanti komandą, nes keičiasi jos darbo pobūdis.



  • Nuteista žydų tautą internete įžeidinėjusi pensininkė

    544f442053466422a254344b40da1bcc14851a8d

    Vilniaus miesto apylinkės teismas nuteisė įžeidžiančius komentarus apie žydų tautą rašiusią pensininkę. 

    1944 m. gimimo Danutei Balsytei-Lideikienei skirtos 33 paros arešto, tačiau bausmė laikoma atlikta, nes moteris gruodžio–sausio mėnesiais buvo laikinai sulaikyta ir jai taikyta kardomoji priemonė – suėmimas – dėl vengimo dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose.

    Komentarus apie žydų tautą moteris viešai rašė iš Vilniaus bibliotekose esančių kompiuterių. Nuosprendis gali būti skundžiamas.




  • Aurelija Auškalnytė. Psichikos sutrikimai Lietuvoje: stigma ir nepadedanti pagalba

    67dd658ab1633f281d0d3be17537a090800101da

    Ką reiškia gyventi Lietuvoje ir turėti psichikos sutrikimo diagnozę arba psichologinių problemų? Atsakyti sudėtinga, nes jau pačiame klausime užkoduota dar daugiau klausimų, pavyzdžiui, kas yra psichikos sutrikimas? Kodėl vartojame būtent tokią formuluotę? Kas ir kuo remdamasis diagnozuoja?

    Šiame tekste daug tokių ir panašių esminių klausimų neliesiu – ne į visus ir aš turiu atsakymus. Vietoj to pamėginsiu prabėgomis peržiūrėti, kas svarbiausia ir opiausia būtent Lietuvos kontekste. O mano subjektyviu ir grubiu vertinimu, šiuo metu šalį labiausiai apibrėžia du neigiami reiškiniai: psichikos sutrikimų stigma ir netinkama/neveikianti pagalbos sistema.

    Stigma

    Stigmos terminas vartojamas kalbant apie tam tikros žmonių grupės pažymėjimą gėdos ženklu. Stigmatizuojama grupė iš tolo atpažįstama, atskiram individui priskiriant išankstines neigiamas nuostatas. Pavyzdžiui, psichikos sutrikimą turintis žmogus atrodo silpnavalis, našta kitiems, nemalonus, grėsmingas, neprognozuojamas, negrįžtamai sugadintas. Vi­suomenė, remdamasi tomis nuostatomis, dažnai tyčia arba nejučiomis diskriminuoja visą stigmatizuojamų žmonių grupę. Kraštutiniais atvejais linkstama ir į žmogaus teisių pažeidimus. Prie jų labiausiai priartėjama kalbant apie kokį nors priverstinį gydymą.

    Neatskiriama antroji stigmatizavimo pusė yra savistigmatizacija. Logiška: jeigu viskas, kas pažymėta psich etikete, yra taip sutepta, aš, padorus žmogus, nenoriu su tuo turėti nieko bendro. Apskritai aš neturiu teisės turėti psichikos problemų, jau geriau tyliai nusižudysiu, nei kreipsiuosi pagalbos. Arba: jei aš pastebiu savyje kokį nors psichikos sutrikimą, vadinasi, aš silpnavalis, našta kitiems, nemalonus, grėsmingas, neprognozuojamas, negrįžtamai sugadintas. Nereikia nė sakyti, kaip toks savistigmatizavimas apsunkina bet kokį psichikos sutrikimą.

    Tačiau ką reiškia turėti psichikos sutrikimą? Šiuolaikinis psichiatrijos pasaulis taip įnikęs į diagnozavimą ir diagnozių klasifikavimą, kad koks nors psichikos sutrikimas gali būti potencialiai diagnozuojamas kiekvienam. Pagal Lietuvoje galiojančią TLK-10 (Tarptautinė ligų klasifikacija, 10 leidimas) psichikos sutrikimu laikomas ne tik, pavyzdžiui, transseksualumas, bet ir „nepadorūs pokalbiai telefonu“, ką jau kalbėti apie priklausomybę nuo tabako ar kofeino.

    Liaudyje sutrikimų klasifikavimas paprastesnis – iš esmės sutrikimu laikoma viskas, kas keista. Pavyzdžiui, balsų girdėjimas galvoje daugumai atrodytų kaip baisus rimto sutrikimo simptomas. Vis dėlto gana didelė žmonių dalis, girdinti balsus, nėra psichiškai sutrikusi ir savęs nestigmatizuojantys žmonės tai gali laikyti žavia išskirtine savybe. Ir tai tikrai ne vienintelė priežastis, kodėl keistumas yra labai nepatikimas kriterijus apibrėžiant psichikos sveikatą.

    Kas tuomet yra tikroji psichikos sutrikimo esmė? Supaprastintas atsakymas galėtų būti – sutrikęs funkcionavimas, t. y. ilgalaikis negebėjimas palaikyti santykių, patirti džiaugsmo, užsiimti darbine veikla ir pan. Netektis to, kas įprastai gyvenimą daro prasmingą. Šią netektį dažnai lydi įvairūs simptomai, tačiau jie savaime dar nereiškia sutrikimo, jei tik sugeba įsipinti į turtingą ir įvairų gyvenimo audinį. Ar tai įvyks, labai priklauso nuo to specifinio audinio.

    Juk sutrikimas visada turi kokį nors kontekstą. Totalitarinėje visuomenėje psichikos sutrikimas yra kritikuoti valdžią. Pavyzdžių toli nereikia ieškoti –­ Sovietų Sąjungoje rezistentai buvo gydomipsichiatrinėse ligoninėse. Šiandienė visuomenė irgi formuoja sutrikimus, pavyzdžiui, užkraudama individui milžinišką naštą pačiam būti visiškai atsakingam už savo gyvenimą, pačiam vienam sugebėti būti laimingam ir galų gale būtinai būti aukšto intelekto. Užtat individas, kuris gali gyventi tik kitų padedamas, tik bendruomenėje, iškart yra sutrikęs. Tas, kuris gali tik taisyti batus ir niekada nepajėgtų būti programuotoju, –­ sutrikęs. Lygiai taip pat sutrikę yra ir amžini melancholikai. Tačiau labiausiai iš visų sutrikę yra tie, kurie stigmos valdomame pasaulyje yra gydomi nuo kokio nors sutrikimo. Gydymas, kaip išmetimas iš mums įprasto gyvenimo, formuoja jų esmę, vis tolstančią nuo to, kas mums įprasta. Bet prie gydymo dar sugrįšime.

    Lietuvos kontekste psichikos sutrikimų stigma yra didelė ir ryški dėmė. Ji aiškiai atsispindi užterštoje terminologijoje: psichas, psichinis, šyzikas, ligonisdaunasatsilikęs, debilas, maniakas, psichopatas. Tai vis žodžiai, kurie kaip satelitai sukasi arba anksčiau sukosi psichiatrijoje, tačiau šiaip jau vartojami visai kitomis aplinkybėmis – nurodant į morališkai neteisingą, nemalonų arba žiaurų psichiškai sveikų žmonių elgesį. Ne veltui psichiatrija bėga nuo tokių terminų pervadindama savo diagnozes, pavyzdžiui, iš depresinės maniakinės psichozės į bipolinį sutrikimą. Planuojama, o kai kuriose valstybėse jau ir pervadinta šizofrenijos diagnozė.

    Viena ryškiausių stigmos Lietuvoje vėliavų vis dėlto yra nuostata, kad psichikos sutrikimų turintys asmenys yra pavojingi. Ši nuostata itin palaikoma žiniasklaidos. Kiekviename straipsnyje būtina paminėti, kad visi žmonės, kurie vagia kalašnikovus ar meta vaikus į šulinį galbūt (!) turi psichikos sutrikimų. Tokiu būdu psichikos sutrikimai lipniai susiejami su nuožmiausiu, mums protu nesuvokiamu žiaurumu. Pavyzdžiui, klausiama: negi psichiškai sveikas žmogus gali sukapoti ir suvalgyti kitą žmogų? Nusikalstamumo statistika rodo: didesnė tikimybė, kad tai padarys psichiškai sveikas žmogus. Taip pat nereikėtų psichikos sutrikimų klausimo painioti su moralės klausimu. Lygiai kaip ir kiekvienas kitas žmogus, psichikos sutrikimą turintis asmuo gali elgtis moraliai arba nemoraliai. Norvegijos psichiatrai po ilgų diskusijų paskelbė Breiviką, išžudžiusį visą salą žmonių, esant psichiškai sveiką. Jiems būtų buvę labai paprasta priimti kitokį sprendimą, tačiau jie pasielgė idėjiškai – atskyrė diagnozavimą nuo moralės teismo.

    Taigi psichikos sutrikimų stigma Lietuvoje gyvuoja dėl žinių stokos ir menko supratimo apie tai, kas yra psichikos sutrikimai ir kas jiems būdinga. Nieko keista, turint omenyje vis dar besivelkantį sovietinių nuostatų šleifą ir tai, kad Lietuvoje psichikos sutrikimų turintys asmenys yra vis dar paslėpti nuo visuomenės (arba uždarose institucijose, arba įkalinti savo pačių namuose). Gąsdina tai, ko nematome ir nepažįstame. Gąsdina tai, ką niūrią nemigos naktį atpažįstame savyje, bet norime tuoj užmiršti ir niekada nieko panašaus nebepatirti.

    Nepadedanti pagalba

    Suvokęs tokių terminų kaip „sveikas“ ar „ligonis“ reliatyvumą ir paradoksalumą, pasaulis vis mažiau kalba apie psichikos sutrikimų išgydymą. Veikiau kalbama apie pilnavertį ir prasmingą gyvenimą su psichikos sutrikimu. Žinoma, kartu su didėjančiu diagnostinių kategorijų ir ieškančiųjų pagalbos skaičiumi slenka ir pats psichikos sutrikimų supratimas – vis labiau tapdamas normalios kasdienybės dalimi. Toks poslinkis, matyt, turi ir teigiamų, ir nei­giamų aspektų, tačiau juos nagrinėti čia dar ankstoka, nes Lietuvoje niekas niekur nejuda. Kaip buvo per amžių amžius, tiek medicinos, tiek paprastų žmonių sąmonėje psichikos sutrikimai yra absoliutus užribis.

    Lietuvoje psichikos sutrikimų turintys asmenys yra gydomi: psichiatrinėse ligoninėse ar lankydamiesi psichikos sveikatos centruose. Ligoninėse jie pirmiausia gydomi gulėjimu lovose (taip ir sakoma: paguldė į ligoninę). Lietuvoje yra lovų, kuriose gulima dešimtis metų, iš nevilties nagais rausiant sieną. Ironiška, bet teoriškai gulėjimas institucijos lovoje turėtų padėti sugrįžti į gyvenimą.

    Be gulėjimo lovose, kitas esminis oficialus institucinio gydymo būdas yra psichotropiniai (psichiką veikiantys) vaistai. Psichotropiniai vaistai, deja, patys savaime neprisiliečia prie sutrikimo esmės ar priežasčių, tik slopina vienokius ar kitokius simptomus (lygiai kaip saridonas malšina galvos skausmą, bet negydo galvos auglių, o alus kartais pataiso vieno vakaro nuotaiką nepataisydamas viso gyvenimo). Vienų jų rykštė yra greitai išsivystanti priklausomybė (pvz., raminamųjų), kitų – gausūs šalutiniai poveikiai: nuo palyginti nekalto svorio priaugimo iki įvairiausių nevalingų judesių (kai kurie jų atrodo tikrai groteskiškai), stipraus nerimo, įvairiausių fizinių negalavimų ir mirties. Kai kurių antide­presantų šalutinis poveikis yra depresija.

    Nepaisant visų tų bjaurių šalutinių poveikių, vaistai gali būti labai veiksminga priemone gydant itin sunkias būsenas. Kraštutinis pavyzdys – žmogui, kuris net nebepajėgia atsimerkti ar kalbėti, būtų sunku padėti kaip nors kitaip. Taip pat vaistai gali būti reikalinga sudėtinė gydymo dalis, naudojama kartu su psichologine pagalba, artimųjų įtraukimu, prasminga veikla, galbūt įvairiomis meno terapijomis ar socialinių įgūdžių palaikymu, pagalba įsidarbinant. Tai visuotinai pripažintas biopsichosocialinis gydymo modelis. Lietuvoje jis įgyvendinamas nebent formaliai, nes liūto dalis atitenka bio dedamajai arba, kaip dažnai sakoma, –­ vaistukams. Visos kitos dalys irgi dažnai atrodo varganai, neskoningai. Kartais sunku suprasti, kas tai – ar tie niūrūs pastatai, ar sistemos jau suniekinti žmonės, ar specifinė bend­ravimo kultūra, ar tiesiog kažkoks neapibrėžtas skurdas.

    Psichiatrinėse ligoninėse tik intensyviai diagnozuojant bei gydant vaistais ir pačiu gulėjimu, skatinti pažangą turi kokie nors pavieniai privatūs psichologai ir terapeutai. Vakarų pasauliui vis labiau nusiviliant vaistų galimybėmis, būtent psichologinė pagalba (talk therapy) įgyja vis didesnės reikšmės. Dėl šios pagalbos psichikos sutrikimai įkontekstinami (perkeliami iš vadovėlio į konkretų gyvenimą), o simptomai įpras­minami. Terapeutas nenuvertina kliento patyrimo, jo neredukuoja į diagnozę, neduoda patarimų sąrašo. Pagrindinis jo gydymo įrankis – buvimas palaikančiame santykyje, kuriame jie kartu tyrinėja kliento gyvenimo realybę. Yra psichikos sutrikimų (pvz., panikos priepuoliai), kurių atveju gali padėti tik psichologinė pagalba, o vaistai tebūtų trukdys. Deja, psichiatrizuotos Lietuvos kontekste psichologinė pagalba nėra rimtas užsiėmimas ir dažnai net neįtraukiama į gydymą arba įtraukiama pernelyg epizodiškai. Ne kartą esu susidūrusi ir su elementariausių šios pagalbos principų nesupratimu, pavyzdžiui, to, kad psichologinei pagalbai būtina privati erdvė.

    Lietuvoje psichologinės ir psichoterapinės pagalbos srityje yra puikių profesionalų, teikiančių kokybišką pagalbą. Daugumą žmonių vis dėlto nuo tokios pagalbos atgraso jau tai, kad šiems specialistams už darbą reikia mokėti. Kita vertus, geriausi specialistai viešai nesireklamuoja, o mažiau žinomi dažnai patys sau pakiša koją susikurdami neskoningus, pseudodvasingus interneto puslapius (gal todėl, kad neužsidirba profesionalių dizainerių paslaugoms). Galų gale nelengva jiems vykdyti savo misiją stigmos žemėse. Ypač tuomet, kai koks nors ekstrasensas ima ir pasivadina psichologu (tai teisiškai vis dar legalu) ir, švelniai tariant, šiek tiek pakenkia tikrųjų psichologų vardui. Todėl renkantis psichologą privaloma būti budriam ir pasidomėti: kokius mokslus šis žmogus baigė? Ar jis yra Lietuvos psichologų sąjungos narys? Ar turi ES standartus atitinkantį „Europsy“ sertifikatą?

    Po praktinių patarimų užduokime dar vieną klausimą: ką vis dėlto daryti, kad pradėtų padėti ir valstybės organizuojama pagalba, o Sistemos milžinas taptų šiuolaikiškesniu, humaniškesniu ir galų gale gyvu padaru?

    Pastaraisiais metais buvo galima stebėti tam tikrą vilčių teikiantį pagyvėjimą. Aktyviau būrėsi ir savo nuomonę garsiau reiškė nepriklausomi ekspertai, pažangių nevyriausybinių organizacijų atstovai, skirdami savo laiką teikti konk­retiems, aiškiai suformuluotiems strateginiams pasiūlymams (pvz., koalicijos „Psichikos sveikata 2030“ veikla). Atsiranda pavienių savanoriškų, tačiau moks­lu pagrįstų ir veiksmingų iniciatyvų (pvz., savižudybių mažinimo iniciatyva Kupiškyje). Viena iš specialistų pabrėžiamų idėjų yra paskatinti pačią valstybę stebėti ir vertinti save ir pagaliau pradėti vykdyti tik tai, kas veiksminga.

    Deja, valdžios atsakymas į visus pasiūlymus žlugdantis: psichikos pagalbos sistema Lietuvoje jau dabar puikiai veikia (mitas), savižudybių skaičius mažėja (mitas), tokia šalis kaip Lietuva turi orientuotis į kitas sritis, ji yra per skurdi rūpintis psichikos pagalba (mitas), viskas bus gerai (mitas?).
    Nesu tikra, kad visos problemos slypi valdžioje. Stigmos problema vienodai žymi ir valdžią, ir visuomenę. Ir būtent ta visuomenė, kiekvienas asmuo po vieną, kasdien nustumia į šalį psichikos pagalbos klausimą kaip atgrasų, neaktualų, nesuprantamą. Neišreikšdami poreikio, kad būtų rūpinamasi ir pagarbiai vertinama mūsų psichikos sveikata, užslinkus niūriai dienai visi galime patekti į Sistemą – tokią, kokia ji tapo nuo seno inertiškai judėdama ir budrios akies neprižiūrima.



  • Kauno klinikinėje ligoninėje – tikinčiųjų laukia nauja koplyčia

    ec5a34673e214bda58ffa7cb55730d31409bf0e9

    Kauno klinikinės ligoninės Laisvės alėjos padalinyje vasario 11 d., pasaulinę ligonių dieną, vyskupas Kęstutis Kėvalas pašventino naują koplyčią. Ji perkelta į erdvesnes ir patogesnes pamaldoms patalpas.

    „Tai erdvė, kur galima pabūti su Dievu. Iš čia jūs išeisite kitokie. Tai pažadu žinodamas, ką reiškia pabūti Dievo akivaizdoje, - kalbėjo vyskupas K. Kėvalas. -  Ši vieta yra priminimas apie brangią Dievo dovaną - gailestingumą. Ligoniai čia gydomi tiek fiziškai, tiek dvasiškai.“          

    Koplyčios atidarymo šventėje vyskupas aukojo šv. Mišias ir pašventino koplyčią. Jis pasiūlė pavadinti šventovę šv. Mergelės Marijos, Ligonių sveikatos vardu. Po pamaldų K. Kėvalas aplankė ir palaimino ligoninėje gydomus pacientus.

    Karmelitų parapijos klebonas Renaldas Šumbrauskis padėkojo Kauno klinikinės ligoninės Ūkio ir infrastruktūros sektoriaus vedėjui Kęstučiui Krikščiūnui už bendradarbiavimą įrenginėjant koplyčią, įsiklausimą į dvasininkų pastabas.

    Koplyčios altorių ir liturginius reikmenis dovanojo šv. Elžbietos Seserų kongregacijos vienuolės Vokietijoje. Šią paramą organizavo šios kongregacijos atstovės Lietuvoje. Kauno klinikinės ligoninės direktorius Gediminas Abeciūnas už tai įteikė padėkos raštus seserims Jolantai ir Rafaelai.

    Pamaldos naujoje koplyčioje vyksta šeštadieniais 14 val. Šv. Mišias aukoja dvasininkai R. Šumbrauskis ir Jonas Račaitis.

    Kauno klinikinėje ligoninės padalinyje adresu Josvainių 2 taip pat yra koplyčia. 



  • 3 faktai apie miegą: kodėl negalime užmigti?

    de5cc18386e40bd745c18af6ebf6f8bd4d744170

    Išsimiegojęs žmogus puikiai jaučiasi ir fizine, ir moraline prasme – kažin ar kas nors dėl to ginčytųsi. Tačiau vis mažesnė šiuolaikinės visuomenės dalis gali pasigirti reguliariu miegu. Gyvenimo ritmas – darbas, šeima, pramogos – toks įtemptas, kad laiko miegui lieka visai nedaug, o poilsio dienos pralekia tartum nebuvusios.

    Matyt, klausimas dėl miego bus aktualus visada: ir šiandien gausu diskusijų, kiek iš tiesų valandų per parą reikia žmogui miegoti. Yra daugybė metodikų: vienos jų teigia, kad reikia nueiti miegoti būtinai iki 23 val. ir keltis apie 7, kitos teigia, kad miegui reikia bent 9 valandų ir t.t., ir pan. Pamąstykime dar kartą.

    Faktas Nr. 1: skirtingiems žmonėms reikalingas skirtingas miegojimo valandų skaičius

    Ir jūs patys turbūt pažįstate žmonių, kurie puikiai jaučiasi pamiegoję nors 6 valandas, ir tokių, kuriems negana ir 9 val. miego. Ir tai, tiesą sakant, visiškai normalu – žmonių organizmuose įvairūs procesai vyksta skirtingu greičiu, skirtingai išskiriamas ir miego metu susidarantis itin svarbus hormonas melatoninas. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į skirtingas aplinkybes, maistą prieš miegą, jautrumą, per dieną patirtus išgyvenimus. Netgi tam pačiam žmogui šiandien ir rytoj gali reikėti skirtingo miego laiko.

    Dar verta prisiminti „vyturius“ ir „pelėdas“. Mokslininkai vis nepadaro vienos išvados – ar iš tiesų egzistuoja tokie žmonių tipai. Vis dar neaišku, ar tai suformuota biologiškai kiekviename iš mūsų, ar vis dėlto tai įpročio reikalas.

    Faktas Nr. 2: galite kontroliuoti savo miegą

    Turbūt ne kartą teko skaityti knygose ar matyti filmuose (o gal net ir patiems išbandyti) natūralius „migdomuosius“ – stiklinę šilto pieno prieš miegą. Įrodyta, jog tai iš tiesų veikia! Dar vienas pasiūlymas – suvalgyti bananą ir išgerti pieno. Bananas slopina alkį, be to – jis svarbus seratonino ir melatonino hormonų gamybai. Banane taip pat esama magnio – tai padeda raumenims atsipalaiduoti. Bet tai tik vienas labai paprastas būdas miegui kontroliuoti.

    Pats svarbiausias miego veiksnys – saulės šviesa. Laukinėse gentyse gyvenantieji paprastai gulasi miegoti praėjus 2–3 valandoms po saulėlydžio. Beje, pastebėta, kad jie beveik visiškai nesiskundžia nemiga, kai šiuolaikiniame pasaulyje nuo nemigos kenčia kas dešimtas gyventojas. Todėl visai naudingas galėtų būti patarimas likus 2–3 valandoms iki miego namuose palikti tik neryškius šviesos šaltinius, o ryškias lempas tiesiog išjungti.

    Dar vienas veiksnys, susijęs su saulėlydžiu – tai temperatūros pasikeitimas. Butuose esame nuo to apsaugoti, ir, žvelgiant iš sveiko miego perspektyvos – deja, veltui. Įrodyta, kad oro temperatūros pokytis taip pat stipriai veikia mūsų gebėjimą užmigti: žmogui, kad greičiau užmigtų, reikia ne sušilti, o – atvėsti. Todėl ir „nesuveikia“ karštos atpalaiduojančios vonios, šilti apklotai ir vilnonės kojinės. Prieš miegą daug naudingiau gerai išvėdinti kambarį ar išsimaudyti po šaltu dušu.

    Faktas Nr. 3: miegas nebūtinai turi būti nepertraukiamas

    Remiantis moksliniais tyrimais, mūsų protėviai miegodavo du kartus per naktį. Dažniausiai būdavo einama miegoti apie 12 val. nakties ir pamiegama iki 3 val. ryto, tada atsikeldavo, eidavo į svečius, atlikdavo tam tikrus darbus, melsdavosi ir po poros valandų guldavo antro miego, kuris tęsdavosi iki ryto.

    Prasidėjus technikos revoliucijai ir žmonėms ėmus dirbti fabrikuose, tapo įprasta visą naktį miegoti nepertraukiamai. Tačiau atliktas ne vienas eksperimentas, įrodantis, kad žmonėms, kurie nuolat priversti neišsimiegoti, keičiasi pati miego struktūra. Labai dažnai atsiranda būtent tie patys du miego periodai.

    Todėl nesinervinkite, kad jūs miegate „neteisingai“ ar net „kenksmingai“. Tai tik jums būdingas miego ritmas. Žinoma, tik tuo atveju, jei užmigti jums netrukdo išmanusis, darbas, verkiantis ir naktį nuolat prabundantis kūdikis, remontą 24 val. nakties sumanęs daryti kaimynas...

    Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.