Kviečiame susipažinti su atlikto mokslinio tyrimo "Prokurorų požiūrio į reformą ir patiriamą stresą" ataskaita

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt naujienos

Bernardinai.lt naujienų srautas

Bernardinai.lt

  • Rusijos rublis toliau beviltiškai pinga

     

    Rusijos rublio kursas toliau krenta ir jau pasiekė istorijoje nebūtas žemumas. Ketvirtadienį Maskvos biržoje doleris kainavo net 41,5 rublio. Prieš savaitę doleris kainavo 41 rublį. 

    Rublio vertė dolerio atžvilgiu krenta dėl staigiai mažėjančių  naftos kainų. Brent naftos kaina nuo 85 dolerių už barelį vėl nukrito iki 84,82 dolerių.

     

    Bernardinai.lt



  • Rūta Janonienė. Iš Bernardinų parapijos istorijos (I)

    Bernardinų parapijos istorijos pradžių pradžia, žinoma, yra paties vienolyno įsteigimas 1469 m. Tačiau laikantis vienuolijos nuostatų paprastai prie Mažesniųjų brolių bažnyčių parapijos nebuvo steigiamos, jei tam nebuvo būtinybės, taigi ir Vilniaus bernardinų Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia kelis šimtmečius buvo tik vienuolyno bažnyčia. Žinoma, vienuoliai dirbo sielovados darbą, teikė sakramentus, bet neturėjo priskirtos konkrečios parapijos.

    Mintis įkurti parapiją prie Vilniaus Bernardinų bažnyčios, matyt, gimė XIX a. pirmuoju dešimtmečiu, tam tikra šio sprendimo preliudija galbūt galima laikyti Bernardinų kapinių įsteigimą. Kapines, kaip žinia, įkūrė 1810 m. Šv. Onos brolija, veikusi prie bernardinų globojamos to paties titulo bažnyčios. Ši brolija jungė Vilniuje gyvenusius užsieniečius katalikus ir veikė neteritorinės parapijos teisėmis.

    Teritorine prasme bernardinų vienuolynas buvo Užupio parapijoje, kuri veikė prie atgailos kanauninkų Šv. Baltramiejaus bažnyčios. XVIII a. pab. ši parapija buvo palyginti nedidelė, jungė apie 500-tus parapijiečių. Tuo metu Vilniaus atgailos kanauninkai pergyveno ne geriausius laikus, jie neišgalėjo atsistatyti dar XVII a. karo su Maskva metu sudegintos bažnyčios, vietoj jos turėjo tik nedidelę oratoriją.

    Evgenios Levin nuotrauka

    Oficialia Bernardinų parapijos įsteigimo pradžia reikėtų laikyti Vilniaus vyskupo Jeronimo Stroinovskio 1814 m. spalio 30 d. raštą tuometiniam Vilniaus dekanui kunigui Andriui Klongevičiui, kuriuo praneša, kad „Dėl žinomų priežasčių ir tikinčiųjų dvasinių poreikių, čionykštę kun. bernardinų Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčią paverčiau parapine bažnyčia ir paskyriau jai padorią parapiją, kurią sudaro – pirma: ta dalis Šv. Jono parapijos, kuri yra pačiame Vilniaus mieste ties Vilnios upe, pradedant nuo Užupio tilto ir vartų, kur yra vadinamasis Vyskupų malūnas, ir kur ji susiliečia su Šv. Kazimiero parapija, iki vadinamojo Karališkojo malūno, t. y., teritorija, kur stovi pati bažnyčia su vienuolynu ir bernardinų sklypu, Botanikos sodas, Šv. Mykolo bažnyčia su vienuolynu, visas tas plotas, kur kadaise stovėjo Išganytojo cerkvė, o dabar yra galvijų gydymo mokykla. Tai pat visam laikui nustatoma pastovi Šv. Jono parapijos ir dabartinės Bernardinų parapijos riba, t. y. Išganytojo gatvė, taip, kad einant ja nuo Vyskupų malūno ir Užupio vartų link Šv. Mykolo bažnyčios, visi kairės pusės namai lieka Šv. Jono parapijoje, o visi namai dešinėje amžinai priklausys Bernardinų parapijai. Nuo tos vietos, kur prie Šv. Mykolo bažnyčios baigiasi Išganytojo gatvė, kaip riba tarp minėtų parapijų skiriamas Bernardinų skersgatvis, toliau iš to skersgatvio į dešinę šalia Kosakauskų ir Rodkievičiaus namų išsukantis skersgatvis, vadinamas Karališkuoju, iki Vilnios upės kanalo, ant kurio yra Karališkasis malūnas, paliekant Šv. Jono parapijoje kairėje pusėje esančius namus ir įjungiant į Bernardinų parapiją dešinės pusės namus. Einant nuo Karališkojo malūno žemyn palei vandens tėkmę net iki tos vietos už Botanikos sodo, kur kanalas jungiasi su senąja Vilnios vaga, visi namai kurie yra arba laikui bėgant gali atsirasti, turi priklausyti Bernardinų parapijai.

    Antra: Tai pačiai Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios parapijai priklausys dalis Užupio parapijos, t. y. nuo Vyskupų malūno ir Užupio tilto einant Užupio gatve, kuri veda net iki Baranauskų namo, o nuo to namo palei kunigų Bernardinų kapines net iki Vilnios upės, visi namai kairėje pusėje iki Antakalnio ir Misionierių parapijų ribų priklausys dabartinei Bernardinų parapijai, o visi namai dešinėje turi likti senąjai Užupio parapijai. Tuo tarpu tarp Bernardinų parapijos ir Antakalnio bei Misionierių parapijų turi likti tos pačios ribos, kurios buvo tarp tų dviejų parapijų iki šiol. Be to, kadangi kunigai atgailos kanauninkai savojoje Užupio parapijoje, kuri pagal paskutinį parapijų atribojimą lieka su visais namais dešinėje Užupio gatvės pusėje, dar neturi deramos vietos, kur galėtų vykti parapijos pamaldos, ir dėl sunykusio savo turto neturi galimybių tinkamai vykdyti pareigas, aukščiau paminėtą Užupio parapiją laikinai prijungiau prie Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios parapijos ir pavedžiau ją bernardinų administracijai“.

    Šitas nutarimas laiškais buvo praneštas visų Vilniaus miesto ir priemiesčių bažnyčių kunigams, taip pat iš sakyklų paskelbtas tikintiesiems. Beje, Bernardinams buvo pavesta ne visa buvusios Užupio parapijos teritorija – dalis jos atiteko performuotai Šv. Kazimiero bažnyčios parapijai. Tai rodo vyskupo Stroinovskio įpareigojimas kun. Andriui Klongevičiui perimti iš atgailos kanauninkų kun. kanauninko Augustino Rogovskio parapijos metrikų knygas ir perduoti jas Bernardinų ir Šv. Kazimiero parapijoms priklausomai nuo tų parapijų teritorijų. Buvęs Užupio parapijos klebonas atgailos kanauninkas Rogovskis savo pareigas baigė 1814 m. gruodžio 1 d. Išliko Vilniaus bernardinų vienuolyno vyresniojo Celerino Rimkevičiaus pakvitavimas, kad perėmė iš Vilniaus dekano Andriaus Klongevičiaus Vilniaus Užupio parapijos metrikų knygas 1815 m. vasario 16 d.

    1816 m. buvo atliktas pirmasis Bernardinų parapijos gyventojų surašymas, kurį atliko klebonas kun. Rokas Jarmalavičius. Bernardinų parapija, kaip minėta, tuo metu susidėjo iš dviejų dalių – tiesiogiai Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiai priskirtos parapijos ir bernardinų laikinai administruojamos vadinamosios Užupio parapijos, nuo seno priklausiusios Šv. Baltramiejaus bažnyčiai.

    Šio surašymo duomenimis tiesiogiai Bernardinų parapijoje buvo 47 mūriniai ir 83 mediniai namai ir trys vienuolynai (bernardinų ir du bernardinių), administruojamoje Užupio parapijoje buvo 26 mūriniai namai, 17 medinių namų ir Augustijonų vienuolynas. Tankesnis apstatymas buvo tik arčiau ties keliomis gatvėmis pačiame Užupyje, kitur stovėjo pavieniai dvareliai ar namai, nepriskirti jokiai gatvei ir neturėję numeracijos.

    Iš viso parapijoje, neskaitant vienuolių, gyveno 2175 pasauliečiai katalikai. Suaugusių (t. y. einančių išpažinties ir priimančių sakramentus) buvo 692 vyrai ir 1174 moterys, dar nepriimančių Švč. Sakramento vaikų buvo 169 berniukai ir 140 mergaičių. Abiejose parapijose (t. y. Bernardinų ir Užupio) 1816 m. rudenį: nuo spalio iki gruodžio mėn. buvo sutuokta 31 pora, pakrikštyti 65 berniukai ir 70 mergaičių.

    1824 m. pradžioje laikinai bernardinams pavestoji Užupio parapijos dalis buvo vėl grąžinta Atgailos kanauninkams, nes jau buvo atstatyta Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Ši parapija ir vėliau išlaikė tam tikrą savarankiškumą, bet netrukus, po 1831 m., vėl buvo susieta su Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia, nes, panaikinus atgailos kanauninkų vienuolyną, Šv. Baltramiejaus bažnyčia tapo Bernardinų bažnyčios filija. Beje, filijų Bernardinų bažnyčia turėjo ir daugiau - iki XIX a. pabaigos senoji Šv. Onos bažnyčia irgi buvo pavaldi Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčiai ir veikė filijos teisėmis. Tik 1925 m. prie Šv. Onos bažnyčios buvo įkurta atskira parapija. Taip pat tam tikrą laikotarpį Bernardinų parapijos filija buvo Sudervės bažnyčia, o 1935 m. Bernardinų bažnyčios klebono Jano Kretavičiaus iniciatyva buvo pastatyta dar viena filijinė Kristaus Karaliaus ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia Pavilnyje.

    Bernardinų parapijos tikinčiųjų sąrašų yra išlikę gan daug. Jie reguliariai buvo sudarinėjami Kalėdojant, einant nuo namo prie namo. Galima dar pateikti šiek tiek statistikos. 1852 – 1856 m. tikinčiųjų sąrašuose minima, kad Švč. Sakramentą Bernardinų parapijoje priėmė 1503 moterys ir 920 vyrų. 1854 m. iš viso parapijoje gyveno 1553 vyrai katalikai ir 2190 moterų. Parapijiečių skaičius ženkliai sumažėjo 1856 m. – surašyti 767 vyrai ir 1150 moterų. Tačiau 1861 m. duomenimis vyrų parapijoje gyveno jau 2213, o moterų – 2907-ios, taigi iš viso 5120 žmonių. Tais metais pakrikštyti 139 berniukai ir 102 mergaitės, sutuoktos 53 poros. Toks skaičių svyravimas paaiškinamas tuo, kad nuolatiniai buvo ne visi parapijos gyventojai, daugelis žmonių dažnai keisdavo nuomojamus butus, persikeldavo gyventi į kitus miesto rajonus. Šie sąrašai nevienodo išsamumo, kartais būdavo pažymimos tik namų savininkų pavardės ir nurodomas gyventojų skaičius, kitą kartą būdavo suregistruojami visi namuose gyvenantys asmenys, pažymimos pasitaikančios problemos, kurios, tiesa, nebuvo dažnos (paprastai ėjo kalba apie nesantuokinius vaikus, paliktas žmonas ir gyvenimą šeimoje be santuokos sakramento). Kai kuriais metais šiuose sąrašuos būdavo pažymima ir parapijiečio profesija.

    1864 m. buvo panaikintas bernardinų vienuolynas, o bažnyčia perduota diaceziniams kunigams. Taigi taip baigėsi pirmasis, bernardiniškasis, parapijos istorijos etapas. Kadangi vienuolyno patalpos buvo atiduotos kareivinėms, Klebonija buvo įrengta buvusioje vienuolyno oficinoje (dab. Maironio g. 10).

    Bernardinai.lt



  • Kanados parlamentą užpuolęs islamistas greičiausiai veikė vienas

     

    Kanados teisėsauga paskelbė kai kuriuos duomenis apie asmenį, trečiadienį užpuolusį Kanados parlamentą. Tai 32 metų islamo išpažinėjas M. Zechafo - Bibo. Teroristas gyveno neblogomis sąlygomis, lankė prestižinę mokyklą: jo tėvas - libanietis verslininkas, mama - kanadietė, užimanti aukštas pareigas Kanados imigracinėje tarnyboje. M. Zechafo - Bibo gimęs Kanadoje. 1999 m. išsiskyrus tėvams pradėjo pažeidinėti įstatymus: buvo teistas dėl dalyvavo muštynėse, nelegalaus ginklo laikymo, narkotikų vartojimo.

    Teroristo draugas mano, kad jis turėjo psichinių problemų, nes ne kartą yra užsiminęs, jog jį persekioja velnias.

    Primename, kad trečadienį jau minėtas teroristas M. Zechafo - Bibo nušovė vieną Nacionalinio karinio memorialo sargybinį, paskui slėpdamasis nuo policininkų įbėgo į parlamento pastatą ir ten vėl kelis kartus iššovė, kol buvo pats nušautas.

    Anksčiau manyta, kad Kanados parlamento užpuolimas yra gerai suplanuotas grupinis nusikaltimas, tačiau dabar linkstama prie versijos, jog teroristas veikė vienas.  

    Trečiadienį Kanados valdžia uždraudė į visas Kanados teritorijoje esančias karines bazes įleisti lankytojus, taip pat kariams rekomenduota nepalikti savo dalinių teritorijos. Šis draudimas buvo siejamas su antradienio ir trečiadienio įvykiais Kanados sostinėje: antradienį vyriškis, susijęs su radikaliais islamistais, automobiliu suvažinėjo du kariškius, vienas iš jų mirė ligoninėje.

    Viena iš vakarykščių Kanados valdžios versijų yra ta, kad Kanados parlamento užpuolimas ir kariškių suvažinėjimas - bendras islamistų puolimas.  

     

    Bernardinai.lt



  • Vilniuje – renginys, skirtas politinio tremtinio Prano Žižmaro 70-osioms mirties metinėms

    Spalio 26 d. (sekmadienį) 10 val. vyks tęstinio kultūrinio projekto „Laisvės šaukliai“ pirmaisis renginys, skirtas lietuvybės puoselėtojo Vilniaus krašte, skauto, sportininko, politinio tremtinio Prano Žižmaro (1907–1944) septyniasdešimtosioms mirties metinėms pažymėti. 

    Renginio programa:

    10 val. Šv. Mišios už P. Žižmarą Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje 
    (Šv. Mikalojaus g. 4)

    11 val. Laisvės kovotojų kenotafo pagerbimas Naujųjų Rasų kapinėse.

    12 val. P. Žižmaro minėjimo iškilmės Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje 
    (Pilies g. 40)

    Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus kiemelyje bus pakelta trispalvė, muziejaus erdvėse pristatoma ekspozicija, skirta P. Žižmaro asmenybei atminti. Renginio programą pratęs edukacinė „Popietė su skautais“, kurioje ne tik išmoksime kepti skautišką duonelę, bet ir turėsime unikalią galimybę susipažinti su skautybės esme bei prasme.

    Rengėjų informacija

    Bernardinai.lt



  • Šiaulių dailės galerijoje – Lietuvos architektūrai skirta paroda

    Spalio 23 d. (ketvirtadienį) 17 val. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) atidaroma trijų autorių (R. Leitanaitės, V. Petrulio, J. Kančienės) paroda „Paralelės: Lietuvos architektūra. Trys laikmečiai, trys veidai“.

    Pasak parodos rengėjų, būdama itin viešu, matomu ir ilgaamžiu menu, architektūra yra vienas iš išsamiausių ir tiksliausių veidrodžių, atspindinčių žmonijos civilizacijos, tautų ir bendruomenių vystymosi istoriją.

    Paskutinį šimtmetį Lietuvos valstybė patyrė kelis esminius pasikeitimus. Pirmosios demokratinės Lietuvos Respublikos įkūrimo 1918-aisiais sukeltas entuziazmas ir tautinis pasididžiavimas po kelių dešimtmečių buvo nuslopintas sovietinės okupacijos. Privatumo, žodžio, minties ir apskritai individualaus pasirinkimo laisvės suvaržymo laikai baigėsi 1990-aisiais, atkūrus nepriklausomą valstybę. Tuomet Lietuva staiga įžengė į kapitalizmo pasaulį, kupiną gausių galimybių ir konkurencijos.

    Kaip vystėsi Lietuvos architektūra skirtingais laikotarpiais, kaip ją įtakojo kintančios socialinės, ekonominės sistemos, laikmečiui būdingos mados, visuomenės propaguojamos vertybės?

    Trijų autorių (R. Leitanaitė, V. Petrulis, J. Kančienė) sukurtoje parodoje pristatomi ryškiausi lietuviškos architektūros pavyzdžiai, reprezentuojantys tarpukario nepriklausomos Lietuvos (1918–1940), sovietmečio (1940–1990) ir šiandieninės valstybės (1990–2013) laikotarpius. Statiniai sugrupuoti į 7 grupes pagal žmogaus ir visuomenės veiklas (pramogos, susitikimai, dvasios turtinimas, gyvenimas, švietimas, valdymas ir aptarnavimas, verslas). Kiekvienoje grupėje tarpukarį, sovietmetį ir naujausius laikus iliustruoja po vieną pastatą.

    Paroda atskleidžia, kaip Lietuvos architektūra vystėsi skirtingais laikotarpiais nuo tarpukario iki šių dienų, kaip jai įtaką darė kintančios socialinės, ekonominės sistemos, laikmečiui būdingos mados, veiklos šablonai, visuomenės propaguojamos vertybės.

    „Paralelės“ paroda buvo eksponuojama 2013-ųjų rudenį Londone (D. Britanija) ir buvo Lietuvos pirmininkavimo Europos sąjungai programos dalis.

    Paroda Šiaulių dailės galerijoje bus eksponuojama iki lapkričio 15 dienos.

    Parodos organizatorius: Lietuvos architektų sąjunga, kuratorė Rūta Leitanaitė

    Rengėjų informacija

    Bernardinai.lt



  • Vilniuje – baroko muzikos festivalis „Baroko vakarai“

    Epochos autentiškumas, muzikinė estetika ir nepakeliama didybė. Šie trys epitetai geriausiai apibūdina Prancūzų instituto Lietuvoje ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų pirmą kartą organizuojamą baroko muzikos festivalį „Baroko vakarai“. Lapkričio 29 – gruodžio 2 dienomis Vilniuje įvyksiantis renginys kvies trumpam nusikelti į baroko kultūros epochą, pajusti jos dvasią, išgirsti, prisiliesti, paskęsti autentika alsuojančioje muzikoje.

    „Meno ir architektūros istorijoje Vilnius – barokinis miestas, kuriame tų laikų dvasia atgimsta kiekviename senamiesčio kvartale ir kiekvienoje gatvelėje. Būtent dėl šios priežasties pamanėme, kad reikia miestą praturtinti ir autentiškais barokinės muzikos garsais bei įvairiausiais aspektais atskleisti moderniųjų laikų interpretacijų nepaliestos muzikinės kompozicijos vingiuose“ – savo mintimis dalinasi Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Lysianne Caron.

    „Labai nudžiugome, kai į mus kreipėsi p. L. Caron, Prancūzijos ambasados vardu siūlydama atkurtose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos erdvėse drauge surengti senosios muzikos festivalį ir pristatyti Lietuvos klausytojams dar mažai pažįstamą iškilių prancūzų muzikantų atkuriamą baroko muzikos pasaulį,“ – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė. „Istoriškai žvelgiant, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija visuomet buvo ne tik šalies politinis, diplomatinis ir administracinis centras. Vilniuje kunkuliavo intensyvus muzikos gyvenimas, apogėjų pasiekęs Baroko epochoje ir liudijęs glaudžius Lietuvos ryšius su Vakarų Europos kultūros erdve bei jos kūrėjais. Didžiuojamės tuo, kad nūdien šios tradicijos atgimsta nauju festivaliu, neabejotinai, papuošiančiu bei praturtinsiančiu Vilniaus bei Lietuvos kultūros renginių žemėlapį“.

    Pagrindinis baroko muzikos festivalio „Baroko vakarai“ išskirtinumas – autentiškumu ir barokine dvasia dvelkiantis muzikins kompozicijos atlikimas. Nors tokiu muzikiniu sprendimu Prancūzijoje susidomėta tik prieš kelis dešimtmečius, tai tapo svarbia šios šalies kultūros dalimi, plačiai pristatoma ir jau pripažinta visame pasaulyje. Pagrindiniai jo akcentai – atlikimas pagal tų laikų modelius padarytais muzikiniais instrumentais, muzikinės partitūros pritaikymas baroko laikmečiui būdingam atlikėjų skaičiui ir ansamblių dydžiui, pabrėžiamas virtuoziškumas bei nepaliestas lengvumas ir autentiška kokybė.

    Baroko muzikos festivalio programa yra sudaryta taip, kad joje netrūktų nei instrumentinės muzikos, nei teatrinės vaidybos, kurią kiekvienas žiūrovas galės ne tik pamatyti, išgirsti, bet ir pajusti visa širdimi. Tai padaryti padės puikių muzikantų trio, kurį sudaro jaunas baroko muzikos meistras, baritonas Marc Mauillon, smuikininkas Lucas Peres ir Prancūzijoje bei visame pasaulyje garsaus ansamblio, kurio kuriama muzika žavimasi nuo Japonijos iki Pietų Amerikos valstybių, Poème Harmonique vadovas Vincent Dumestre. Šio trio paruošta programa Storie d‘amore leis pasileisti į aistringosios meilės paieškas bei užlies nepaprastu švelnumu. Daug dėmesio festivalio programoje, sudarytoje jau minėto Vincent Dumestre, bus skirta iš naujo atrandamai prancūzų muzikanto ir kompozitoriaus, geriausius savo darbus parašiusio Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV laikais, Michel-Richard de Lalande kūrybai.

    Žiūrovams, neabejingiems teatrui, barokinio vaidinimo peripetijas ir dvasią perteiks mimas Stefano Armori, pasirodyme Enfants de la Malle („Lagamino vaikai“), suviliosiančiame ir sukelsiančiame šypseną visai šeimai, nuo paties mažiausio iki paties didžiausio. Festivalio programą vainikuos prancūzų dirigento ir klavesinisto Pierre Hantaï rečitalis, pakviesiantis pajusti rafinuotą ir tyrą baroko muzikos skambesį. Visai šiai, į neišblėstantį keturių dienų barokinės muzikos ritmą įtraukiančiai, programai švelniausius potėpius ir įdomiausius akcentus suteiks Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose tvyranti istorinė kultūros aura. 

    Bernardinai.lt



  • LEU LF kviečia į poeto T. Venclovos kūrybos vakarą „Atokvėpis užtruko neilgai...“

    Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
    © Baltijos fotografijos linija

    Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetas (LEU LF) kviečia į poeto Tomo Venclovos kūrybos vakarą „Atokvėpis užtruko neilgai...“, kuris vyks 2014 m. spalio 24 d. (penktadienį) 17 val. LEU LF Alberto Zalatoriaus auditorijoje (T. Ševčenkos g. 31, Vilnius).

     Prof. Tomas Venclova – iškilus poetas, intelektualas, publicistas, literatūros tyrinėtojas, Jeilio universiteto profesorius, pasirinkęs emigranto ir pasaulio piliečio dalią. Jo poezija patenka į XX ir XXI a. lietuvių poezijos aukso fondą, o gausūs vertimai į įvairias užsienio kalbas liudija apie tarptautinį poeto pripažinimą. Prof. T. Venclova yra apdovanotas tarptautiniu Vilencijos (Slovėnija) prizu už literatūrą, Lietuvos nacionaline premija, Baltijos žvaigžde Sankt Peterburge, „New Culture of  New Europe“ ženklu Lenkijoje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, Šv. Kristoforo statulėle, Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premija, paskelbtas Vilniaus miesto garbės piliečiu. Profesorius pagerbtas garbės daktaro vardais Liublino, Krokuvos Jogailaičių, Torūnės, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetuose, taip pat yra Lenkijos akademijos tarptautinis narys.

    Rengėjų informacija

    Bernardinai.lt



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.