Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Gėlės rugsėjo 1-ajai: keletas idėjų puokštėms

    Ne taip svarbu, ar puokštę darysite patys savo rankomis, ar naudosite savo sode užaugintas gėles, ar pasiūlysite idėją floristei. Svarbu, kad mokslo metų pradžios puoktšė, su kuria vaikas ateis į mokyklą Rugsėjo 1-ąją, būtų originali, atspindėtų jūsų individualumą ir nudžiugintų mokytoją.

    Siūlome pasisemti idėjų nuotraukų galerijoje.

    Pieštukų vaza.

    Dekoratyvinė vaza iš pieštukų – paprastas ir mielas sprendimas šiai progai.

    gėlės

    Puokštė su raidėmis

    Šią dovaną mokytojui pagaminti galite kartu su vaiku. Jums reikės indo ir raidžių rinkinio. Žinoma, ir kelių sezoninių gėlių.

    gėlės

    Obuolinė puokštė

    Šios kompozicijos galite imtis, jei turite komponavimo ar floristikos gyslelę. Tačiau ryškūs obuoliai gėlių kompozicijoje – ir gražu, ir skanu. Šią idėją galite pasiūlyti ir gėlių salonui, kuriame užsakinėjate puokštes naujų mokslo metų šventei.

    gėlės

    Įvairių augalų puokštė

    Puokštėjė naudoti ne tik gėles, bet ir sezoninius augalus – sena ir gerai žinoma tradicija. Uogų ar vynuogių kekės puokštei suteikia originalumo ir subtilumo.

    gėlės

    Originali puokštė

    Ši puokštė puikiai tiks, jei mokytojas vyras ir nenorite jam dovanoti baltų rožių ar kitų įprastų gėlių. Tokios puokštės ypač paplitusios užsienyje: tamsus popierius ir skirtingų grūdų rūšių augalų puokštė – puiki kompozicija.

    gėlės

    Jurginai

    Jurginai – tradicinės rugsėjo gėlės. Tėvai dažnai susiduria su problema, jog tai didelės gėlės, ir vaikams sunku jas nulaikyti rankose. Tačiau turime elementarų sprendimą: kotus stipriai patrumpinti ir suformuoti tvarkingą apvalią puokštelę.

    gėlės

    Astros kitaip

    Įprastų astrų puokštelė atrodys žymiai žaismingiau, jei surišite ją storesne medvilnine ar kitokia virve.

    gėlės

    Sodo chrizantemos

    Puokštei naudoti chrizantemas – puiki idėja. Ypač žaismingai ir gražiai ši puokštė atrodys, jeigu jai panaudosite skirtingų rūšių ir spalvų chrizantemas.

    gėlės

    Labai originali puokštė

    Pačiai mylimiausiai mokytojai – pati gražiausia puokštė: tokia, kurioje suderinti skirtingi rudens elementai. Tam puikiai tiks originaliosios oranžinės ir geltonos orchidėjos, skirtingų formų ir spalvų lapai ir kt. Tokios puokštės nepastebėti neįmanoma.

    gėlės

    Pagal www.7ya.ru parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė



  • Pradėta registracija į Mažąją akademiją besidomintiems krikščionybe

    49fffe82a8b327eb815f35aa9e306f448322b2f5

    Mažoji akademija nuo spalio kviečia studijuoti visus, norinčius susiformuoti savarankišką ir rimtai argumentuotą požiūrį į Dievą ir tikėjimą, įgyti ir tobulinti žinias apie krikščionybę ir krikščionio gyvenimą. Registracija jau vyksta!

    Visi, dar tik pradedantys studijas mūsų akademijoje, laukiami įvadiniame „Krikščionybės pagrindų“ kurse, vyksiančiame visus mokslo metus (rudens ir pavasario sem.) pirmadieniais. Kiekvienai su plačia krikščionybės sritimi (teologija, dvasingumu, istorija ar pan.) supažindinančiai paskaitai kviečiame skirtingus dėstytojus, būtent tos srities specialistus. Šio kurso metu gilinsimės, kaip Katalikų Bažnyčia kalba apie vieną Dievą trijuose Asmenyse, kas yra Bažnyčia ir kuo ji skiriasi nuo bažnyčios, kas svarbiausia jos mokyme ir krikščionybės istorijoje. Taip pat atsakymų ieškosime į kasdienybėje apie tikėjimą ir religiją kylančius klausimus, – kokia yra religinės bendruomenės prasmė, ką teigia šiuolaikinis ateizmas, ką ir kodėl sudegino inkvizicija ir t. t.

    Pasirengusius savarankiškai dirbti klausytojus kviečiame į seminarinės formos ciklą apie didįjį Katalikų Bažnyčios Katekizmą (KBK) „Svarbiausi tikėjimo klausimai. Katalikų Bažnyčios katekizmo seminaras“. Kelionėje KBK puslapiais lydės dr. V. Mackela.

    Antradieniais kviečiame į susitikimus su „Krikščioniško atvaizdo genezė ir istorija“Dėstyt. dr. S. Maslauskaitė-Mažylienė, pasitelkusi gausybę atvaizdų, supažindins su Dievo vaizdavimo krikščionybėje istorija, krikščioniškojo atvaizdo geneze, ikonografijos raida, meninių stilių kaita.

    Trečiadienius skirsime Šventojo Rašto studijoms su dėstyt. dr. I. Gudauskiene. Jos skaitomas kursas „Santykio mokykloje su Biblijos pranašais“ supažindins su Biblijos tautos pranašais, palikusiais literatūriškai ir teologiškai itin turtingą kraitį.

    Doc. dr. V. Ališauskas ketvirtadieniais pasakos apie ankstyvuosius krikščionių bendruomenės gyvavimo amžius. Kurso „Bažnyčios istorija. Ankstyvieji amžiai“ metu bus aptarta bažnytinių insitucijų raida, svarbiausi ankstyvosios Bažnyčios veikėjai ir rašytojai, erezijos ir Didžiosios Bažnyčios kova su jomis.

    Lapkričio 5 d., šeštadienį kviečiame į intensyvų kursą „Dogmų dovana“Kas iš tiesų yra dogma – Viduramžių liekana, tramdomieji marškiniai, kuriuos šiuolaikinės visuomenės sudegino ant laužo, ar patikimi kelrodžiai šiandieniam žmogui? Per keturių paskaitų maratoną doc. dr. B. Ulevičius suprantamai kalbės apie gyvą tikėjimą Kristų, kaip Dievo ir kūrinijos santuoką bei Dievo ir žmonių tarpininką, Marijos išskirtinumą Bažnyčioje ir sakramentinę tikrovę.

    Trečiadieniais kviečiame į dvasines pratybas „Eik į savo kambarėlį“. Tai ignaciškos pratybos, išdėliotos į 33 maldos savaites, skirtos užmegzti, sutvirtinti, ugdyti mūsų ryšį su Dievu. Kasdien atliekame maldos užduotis ir kartą per savaitę susitinkame pasidalinti maldos patirtimi. Registruotis galima parašant trumpą prisistatymo-motyvacijos laišką akademija@lkma.lt arba ateinant į pirmą susitikimą, kuris vyks spalio 5 d., trečiadienį, 18.15 LKMA Mažojoje auditorijoje.

    Labai prašome į paskaitas ateiti tik prieš tai užsiregistravus. Jūsų registracija galioja tik tada, jei gavote patvirtinimą el. paštu. Atsakymą apie savo registraciją gausite iki spalio 1 d.

    Registruodamiesi įsipareigojate be rimtos priežasties nepraleisti daugiau nei 10 proc. paskaitų. Prieš registruodamiesi į du ar daugiau kursų, gerai pagalvokite, ar tikrai turėsite galimybę kiekvieną savaitę jiems skirti savo laiko. Užsiregistruodami ir vėliau nelankydami paskaitų užkirsite kelią studijuoti kitiems.

    Paskaitos vyksta Lietuvių katalikų mokslo akademijos auloje, Pilies g. 8, Vilnius.

    Paskaitos yra nemokamos, tačiau dalyviai pagal savo galimybes yra prašomi palikti auką.

    UŽSIĖMIMŲ TVARKARAŠTIS

    Rudens semestras. 2016–2017 m.

    Krikščionybės pagrindai
    spalio 3 d. – gruodžio 19 d., pirmadieniais, 18.00, LKMA auloje

    Krikščioniško atvaizdo genezė ir istorija
    spalio 4 d. – gruodžio 20 d., antradieniais, 18.00, LKMA auloje

    Šv. Raštas. Santykio mokykloje su Biblijos pranašais
    spalio 5 d. – gruodžio 14 d., trečiadieniais, 18.00, LKMA auloje

    Bažnyčios istorija. Ankstyvieji amžiai
    spalio 6 d. – gruodžio 15 d., ketvirtadieniais, 18.00, LKMA auloje

    Svarbiausi tikėjimo klausimai: Katalikų Bažnyčios katekizmo seminaras
    spalio 3 d. – gruodžio 19 d., pirmadieniais, 18.00, LKMA Mažojoje salėje

    Dogmų dovana
    lapkričio 5 d., 13.00–19.00, LKMA auloje

    Dvasinės pratybos „Eik į savo kambarėlį“
    pirmasis susitikimas spalio 5 d., trečiadienį, 18.15 LKMA Mažojoje auditorijoje

    Mažosios akademijos informacija



  • Semiotikas: nė vienos religijos negalima visiškai izoliuoti nuo ekstremalių jos apraiškų

    „Lietuvoje buvo nužudyta daugiau nei 90 procentų žydų populiacijos, tai – vienas iš masiškiausių žydų naikinimo aktų visame pasaulyje, tačiau bet kokia diskusija viešojoje erdvėje apie holokaustą visada skamba kaip „koks baisus dalykas jiems nutiko“, nors nužudytieji žmonės, Lietuvos žydai, buvo taip pat lietuviai“, – teigia Dario Martinelli, Kauno technologijos universiteto (KTU) Tarptautinio semiotikos instituto direktorius. Pasak jo, riba tarp jautimosi „savu“ ir „svetimo“ diskriminavimo – ypatingai plona.

    Didžiosios Britanijos referendumas, kurio rezultatai sukėlė šoką patiems britams, terorizmo išpuoliai Europoje, dėl kurių vien Prancūzija neteko milijono potencialių turistų ir 750 milijonų eurų pajamų per pirmąjį metų pusmetį, kandidato į JAV Prezidento postą Donaldo Trumpo pažadas pastatyti sieną su Meksika – šie ir kiti įvykiai ne vieną verčia manyti, kad globaliam pasauliui atėjo galas.

    „Istoriškai įtampa tarp dviejų polių – tautų (kad ir kokios mažos jos būtų) teisės save apsibrėžti ir visiems žinomos išminties, kad būdami didesni esame saugesni, stipresni ir turtingesni – visada egzistavo. Žmonijos istorija yra nuolatinės kaitos tarp „imperijų amžiaus“ ir „atskirų bendruomenių amžiaus“ istorija“, – sako D. Martinelli.

    Jo nuomone, tautinė tapatybė, kaip ir religija, yra asmeninis pasirinkimas. Lietuvoje gyvenantis italas teigia, kad, nors vis dar šiek tiek jaučiasi kitų čia suvokiamas kaip „egzotinis gyvūnas“, jį džiugina galimybė visada turėti du pasirinkimus – lietuvišką ir itališką.

    „Pažinau šią šalį ir ją pamilau“, – šypsosi D. Martinelli.

    Britai nubalsavo už „Brexit“, JAV auga rasinė įtampa, Europoje vyksta terorizmo išpuoliai, o Turkijoje stiprėja autokratija. Atrodo, kad pasaulis tampa vis labiau susiskaldęs. Ar tai – tik medijų sukurtas įspūdis?, – paklausėme D. Martinelli.

    Manau, kad tai – uždaras ratas: matyti tam tikros atsiskyrimo tendencijos, o medijos jas dar labiau išryškina. Taip žmonės padrąsinami kurti naujus atskirus „divizionus“.

    Štai mano gimtojoje Italijoje, kur daugėja imigrantų ir sunkėja finansinė situacija, auga ir rasinė įtampa. Žmonės lengvai patiki, jog visų sunkumų priežastis yra imigrantai, o ne politikų ir valdininkų klaidos. Tarsi to nepakaktų, įvairios medijos (ir oficialios, ir neoficialios, pavyzdžiui, visuomenės nuomonės formuotojų socialinių tinklų paskyros) įtampą didina pernelyg akcentuodamos nusikaltimus, kuriuos įvykdo užsieniečiai ir sušvelnindamos tuos, kurių kaltininkai – vietiniai.

    Pavyzdžiui, išgėręs vairuotojas partrenkia du žmones. Jei jis užsienietis (sakykime, rumunas, nes jie yra gausiausia imigrantų bendruomenė Italijoje), žiniasklaidoje ši žinia pasirodys su tokiu pavadinimu: „Girtas rumunas partrenkė du žmones“. Jei vairuotojas italas, žinutė bus tokia: „Girtas kelių erelis partrenkė du žmones“. Skaitytojams (kurie, dažniausiai, skaito tik antraštes) padedama suformuoti nuomonę, esą rumunai nusikaltimus įvykdo dažniau nei italai.

    Sienos tarp valstybių nyksta, palyginti nebrangiai gali nuskristi net į Niujorką, o informacijos sklaida -neribota. Nejau dar galime atsiskirti ir gyventi kiekvienas sau?

    Istoriškai, įtampa tarp tautų teisės ir noro save apsibrėžti kaip atskiras, kad ir kokios mažos jos būtų, ir tarp visuotinai žinomos išminties, jog didesnės bendruomenės yra saugesnės ir turtingesnės, visada egzistavo. Žmonijos istorija yra nuolatinės kaitos tarp „imperijų amžiaus“ ir „atskirų bendruomenių amžiaus“ istorija.

    Aš esu europietiškumo šalininkas; net ir suprasdamas visus Europos Sąjungos trūkumus, ją palaikau. Man artima ne Romantizmo, bet Apšvietos epochos filosofija: tikiu „pasaulio piliečio“ sąvoka, todėl pritariu bet kam, kas jai artima. Džiaugiuosi, kad Šengeno sutartis man leidžia laisvai keliauti, kad nereikia mėnesių mėnesius laukti vizos. Tačiau man svarbiausia tai, kad vis daugiau žmonių atpažįstu kaip draugus, o ne svetimuosius. Svajoju, kad vieną dieną Europos Sąjunga taptų Žemės Sąjunga. Žinoma, kol kas anksti net pradėti apie tai svarstyti.

    Šiandien nesudėtinga ne tik keliauti, bet ir apsigyventi kitoje šalyje nei esi gimęs. Kiek prasminga kalbėti apie tautinę tapatybę globaliame pasaulyje?

    Gali būti, kad su mano ekstremalia nuomone šiuo klausimu daug kas nesutiks. Bet surizikuosiu: man tapatybė yra sąvoka, susijusi su pasirinkimu ir asmenine atsakomybe. Savo „itališkosios tapatybės“ nesirinkau: gimiau Italijoje, tai – nei mano kaltė, nei nuopelnas. Kita vertus, pasirinkau būti šeimos vyru, tėvu, akademiku, muzikos ir kino aistruoliu, gyvūnų teisių gynėju, ateistu ir taip toliau. Tad šie dalykai ir sudaro mano tapatybę.

    Vis dėlto, manau, kad tautinė tapatybė yra labai svarbi. Esama dalykų, kuriuos darau „kaip italas“: mylimiausi mano filmų režisieriai yra italai, man patinka futbolas, labiau mėgstu pastą nei bulves, susitikęs draugą jį pabučiuoju į skruostus dukart – ne vieną ir ne tris.

    Tačiau nacionalinis identitetas nereiškia, kad turi atsisakyti priimti kitoniškumą. Linija tarp jautimosi „saviškiu“ ir „svetimo“ atstūmimo yra labai plona. Yra bent trys būdai, kada tautinis tapatumas tampa „nuodingas“. Pirmąjį būdą puikiai žinome iš istorijos: tai – manymas, jog tavo tauta yra iš prigimties „aukštesnė“ už kitas. Kitaip tariant – rasizmas pačia gryniausia ir pavojingiausia forma. Visi prisimename Hitlerį ir tragiškas tokio mąstymo pasekmes. Kitas būdas yra galvoti, kad taip jau susiklostė istoriškai ir kultūriškai, kad tavo tauta yra galingesnė nei kitos: tai patiria Lietuva ir lietuviai, kai didesnių šalių gyventojai nežino, kur yra Lietuva, kai jie nesivargina atskirti Vilniaus ir Rygos, kai mano, kad Lietuvos istorija yra „nepakankamai turtinga“. Galiausiai, egzistuoja ir provincializmas, kuris pasireiškia atsisakymu priimti bet kokią kultūrinę įvairovę. Mes, italai, galime būti labai apgailėtini, galvodami, kad visur turėtume valgyti tik itališką maistą, kad kava visur turėtų būti tik espresso, ir kai skundžiamės, jog tie „laukiniai“ neturi supratimo apie maistą, tiesiog nepripažindami kitokios kultūros egzistavimo. Nelaimei, gana dažnai žmonės, pasižymintys stipriu tautinės tapatybės pojūčiu, daro visas šias klaidas.

    Ką jums, italui, reiškia gyventi Lietuvoje? Gal jaučiatės esąs truputį lietuvis?

    Man labai patinka šie Amerikos indėno vado Sietlo žodžiai: „Ne Žemė priklauso žmonėms: žmonės priklauso Žemei“. Esu italas, kuris gyvena Lietuvoje, ir, idealiu atveju, norėčiau, kad dėl to nebūčiau laikomas „išskirtiniu“.

    Kaskart, kai žvelgiu į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, matau italų architektų darbą, multikultūrinė sinergija bažnyčią padarė tokią gražią. Man patinka tai, jog šiandien aš problemai spręsti galiu pritaikyti du kelius: lietuvišką arba itališką. Ypač smagu tai matyti, kai žiūriu į savo sūnų: jis kalba dviem kalbomis, bendrauja su dviem skirtingomis tautomis, jam natūraliai artimi du gyvenimo būdai. Manau, kad dėl to jam suaugusiam gyvenimas bus lengvesnis.

    Yra situacijų, kai jaučiuosi „kaip lietuvis“: užsienyje neužmirštu pasakyti, koks puikus lietuviškas alus, kokia graži Lietuvos gamta, arba pataisau ką nors, manantį, jog Greimas buvo prancūzas – jis buvo lietuvis. Ir ne, jie ten nekalba rusiškai, o lietuvių kalba nėra slavų.

    Žinoma, labai susinervinu, kai kas nors supainioja Vilnių su Ryga ar Talinu, arba kai jie sako: „O, tu gyveni Lietuvoje? Žinai, pernai buvau Estijoje“. Ir ką? Įsivaizduokite, jei kas nors taip pasakytų ispanui: „Gyveni Ispanijoje? Žinai, neseniai buvau Paryžiuje“...

    Kitaip tariant – pažinau šią šalį ir ją pamilau. Jeigu tik pasistengtume daugiau sužinoti apie kitas kultūras, nustotume jų bijoti.

    Kokiose situacijose čia, Lietuvoje, jaučiatės „kitoks“?

    Baigiu susitaikyti su tuo, kad tam tikra prasme, čia visada būsiu „egzotinis gyvūnas“. Savo atžvilgiu dažniausiai patiriu tris reakcijas. Vyresniosios kartos žmonės, ypač pagyvenusios moterys, dažniausiai susižavi: „Oooo, Italija! Nuostabu...“ Šie žmonės dažniausiai turi idealizuotą Italijos įvaizdį: jame figūruoja Venecijos (kažkodėl Lietuviai dievina Veneciją, bet tai – kita istorija) vaizdai, fone groja Albano ir Rominos muzika, o pagrindinį vaidmenį atlieka „šiltas ir romantiškas“ italas. Egzistuoja ir neigiama reakcija, ją dažniausiai patiriu iš jaunesnių lietuvių vyrų – jiems esu dar vienas atvykėlis, atsibeldęs čia vogti jų moterų. Jų akyse italas yra stereotipinis „pietietis“, kuris neva užhipnotizuoja nekaltą blondinę ir priverčia ją „prarasti lietuvybę“ (laimei, Italija – katalikiška šalis, nes kitu atveju jų akimis „prarasti lietuvybę“ merginai reikštų burką ir 25 vaikus). Galiausiai, patiriu ir „mišrią“ reakciją, kuri priklauso nuo to, ką aš darau: jei, pavyzdžiui, pagiriu Lietuvą, žmonės yra laimingi, nes juos „įvertino tarptautiniu mastu“; tačiau, jei ką nors pakritikuoju, iš karto tampu „tuo italu, kuris nežinia ko iš mūsų nori“.

    Manau, kad viskas priklauso nuo to, su kuo tenka bendrauti: pavyzdžiui, savo darbe sutinku ir atvirų įvairioms patirtims žmonių, šalia kurių nesijaučiu nei svetimas, nei „kitoks“, ir tokių, su kuriais bendraudamas jaučiu, kad turiu stengtis užpildyti tą plyšį, kuris tarp mūsų atsiranda dėl to, kad aš esu italas, o jie – lietuviai.

    Dažniausiai, kai medijos nušviečia teroro aktus Europoje ar JAV, įvykiai visada pateikiami kaip „mes prieš juos“ versija: europiečiai prieš imigrantus/ISIS/musulmonus/arabus (priklauso nuo to, kas ir kokiame kontekste transliuojama). Tačiau, dažnai tie atvejai yra „mes“ prieš „save pačius“, t. y. Europos piliečiai prieš kitus Europos piliečius, JAV piliečiai prieš JAV piliečius. Kas pasikeistų, jei medijos žinias transliuotų, pabrėždamos šį aspektą?

    Kategorijos „mes“ ir „jie“ veikia kalbant ne tik apie terorizmą, bet ir apie kasdieniškus dalykus, tokius kaip, pavyzdžiui, „sirgimą“ už skirtingas krepšinio komandas, darbą konkuruojančiose organizacijose ir panašiai.

    „Mes ir jie“ dinamikos yra paveiktas ir diskursas apie holokaustą Lietuvoje. Lietuvoje buvo nužudyta daugiau nei 90 procentų visos žydų populiacijos, tai – vienas iš masiškiausių žydų naikinimo aktų visame pasaulyje, neįtikėtino masto tragedija. Tuo tarpu bet kokia diskusija viešojoje erdvėje apie holokaustą visada skamba kaip „koks baisus dalykas jiems nutiko“, nors nužudytieji žmonės, Lietuvos žydai, buvo taip pat lietuviai. Teisingiau būtų sakyti: „Mums nutiko baisi tragedija“. Kol patys nejausime, kad žudėme saviškius, niekada nesuprasime, ką padarėme. Tik 723 ne žydų kilmės lietuviai Izraelio įvardyti Pasaulio tautų teisuoliais, gelbėjusiais holokausto aukas, kiti (tūkstančiai jų) prisidėjo prie žudymų. Turime suprasti, kad tie tūkstančiai žudė kitus lietuvius, ne svetimus žmones, kad Lietuvos kultūra dėl to tapo ne grynesnė, bet skurdesnė.

    Atsakau į klausimą: taip, būtina pakeisti diskurso kryptį, kaip kad būtina ugdyti kultūrinę toleranciją ir supratingumą. Nė vienos religijos negalima visiškai izoliuoti nuo ekstremalių jos apraiškų: nors ISIS ar Kukluksklano nariai nėra tradiciniai islamo ar krikščionybės atstovai, jie nėra ir visiškai atsieti nuo tų religinių bendruomenių. Šventieji tekstai ir jų interpretavimas yra pavojingas užsiėmimas, tą reikia daryti ypač atsakingai ir visada (kartoju: visada) perleisti per pasaulietišką filtrą – nesvarbu, ar tai darytų institucijos, ar atskiri individai. Radikalizuotis gali kiekvienas kultas – net ir krepšinio ar futbolo gerbėjų, tačiau nestebina tai, kad ISIS kilo iš tokio kultūrinio šaltinio, kuris turi milžinišką įtaką daugeliui žmonių. Bet koks dalykas, kuris yra tiek galingas ir įtakingas, yra ir pavojingas.

    Žmonijos tragedijų ir nusikaltimų kokio nors Dievo vardu aukos skaičiuojamos milijardais. Tiesiogiai religijų dėl to kaltinti negalima, tačiau šių faktų negalima ir atmesti kaip visiškai su jomis nesusijusių. Tarp kitko, jei manote, kad šiais laikais krikščionybės vardu tragedijos nenutinka, prisiminkite Ruandos žudynes 1994-aisiais.

    Galiu pateikti dar vieną nepopuliarią nuomonę, dėl kurios, žinau, daugelis gali supykti: visos religijos turėtų būti atskirtos nuo institucijų ir žmonėms pateikiamos tik kaip svarbios moralinės filosofijos apraiškos, o šventieji tekstai turėtų būti traktuojami (ypač mokymo aplinkoje) kaip istorijos, mokančios moralės. Ne daugiau. Pasirinkimas tikėti ar netikėti tomis istorijomis yra kiekvieno asmeninis reikalas. Mano kuklia nuomone, religijoms turėtų būti skiriamas mažesnis vaidmuo tiek kasdieniame, tiek socialiniame gyvenime.

    JAV, su savo neįtikėtinu Respublikonų partijos kandidatu ir „paprastų“ žmonių parama jiems, atrodo renkasi „nuo šiol rūpinsimės tik savimi“ požiūrį. Ar tai nėra šiek tiek ironiška šaliai, kurios didžioji dalis gyventojų yra kilę iš imigrantų?

    O, dangau, geriau nė nepradėkime apie tai! Galimybė, kad Donaldas Trumpas gali laimėti rinkimus yra baisiausia, kas galėjo nutikti politikoje po Silvio Berlusconi iškilimo Italijoje ar Vladimiro Putino – Rusijoje. Tiesą pasakius, nė nesu tikras, kad D. Trumpo prezidentavimas reikštų „nuo šiol rūpinsimės tik savimi“, greičiau: „o dabar pasirūpinkite savimi patys“. Nemanau, kad jam apskritai rūpi jo šalis. D. Trumpo valdymo atveju įsivaizduoju Ameriką kaip pseudo Tolimuosius Vakarus, tik dar agresyvesnius, kur keletas turtuolių tampa dar turtingesni, daugelis neturtingųjų – dar vargingesni, ginklų kontrolė – istorinėse žemumose, kur švietimo finansavimas menkas, o tolerancijos ir integracijos lygis – neįžiūrimas.

    Nesu tikras, kas vyktų užsienio politikoje, tačiau tradiciškai kiekvienas JAV prezidentas per savo prezidentavimo laikotarpį surengia vieną-dvi karines operacijas. Manau, kad ponas D. Trumpas gali pamėginti „pagerinti šią statistiką“. Nors Hillary Clinton yra netobula, bet ji tikrai daug patikimesnė kandidatė. Esu matęs internete klaidžiojantį juokelį: „Kitų rinkimų metu amerikiečiai bus priversti rinktis tarp rasisto, šovinisto, netolerantiško karo ištroškusio klouno ir... moters“.

    Taip, ironijos JAV socialiniame peizaže netrūksta. Didžioji dalis šios šalies paveldo, to, kuo ji ypatingai didžiuojasi, buvo sukurta užsieniečių: pradedant Laisvės statula (sukurta Auguste‘o Bartholdi ji yra Prancūzijos dovana) baigiant patriotine daina „Dieve, laimink Ameriką“, kurią parašė rusų imigrantas Irvingas Berlinas. Sunku atrasti šalį, kuri nebūtų labiau skolinga užsieniečiams nei JAV. Kita vertus, labai mažai šalių yra praliejusios daugiau kraujo nei JAV, spręsdamos tarpkultūrinius klausimus: vietiniai gyventojai buvo išnaikinti, juodaodžiai – šimtmečiams paversti vergais ir vis dar diskriminuojami (kartu su kitomis etninėmis grupėmis).

    Amerikos istorija – kontraversiška; klaidinga būtų manyti, kad D. Trumpas iškilo „iš niekur“. Jis atstovauja daugeliui amerikiečių, jis yra daugelis amerikiečių, taip, kaip S. Berlusconi atstovavo daugeliui italų. Amerika – tai ne tik intelektualusis niujorkietis, kokį galima pamatyti režisieriaus Woody Alleno filmuose, ar emancipuotas afroamerikietis, kokius dažnai įkūnija aktorius Denzelis Washingtonas, tai – ne tik išskirtiniai mokslininkai, su kuriais KTU mums tenka garbė dirbti, tokie kaip Dr. Thomasas Bryeris ar Dr. Teo Forchtas-Dagi. JAV taip pat yra tokių valstijų kaip Alabama ar Misisipė, kur tik vienas iš penkių žmonių turi pasą (t. y. – galbūt keliauja), JAV, deja, yra ta šalis, kurioje juodaodžiai mirties nuosprendį išgirsta keturis kartus dažniau nei baltaodžiai. Tokia Amerika ne tik balsuoja, bet ir sukuria Trumpus.

    Anksčiau lyginau Italiją ir Ameriką, tačiau, jeigu Italijoje toks politikas kaip S. Berlusconi gali sukelti problemų nacionaliniu mastu ir šiokią tokią įtampą tarptautiniame kontekste, JAV atveju nenuspėjamas prezidentas keltų grėsmę viso pasaulio politiniam stabilumui.

    Todėl laikau sukryžiavęs pirštus, kad per rinkimus laimėtų Bryerių ir Dagi, o ne kukluksklanininko Bedfordo Forresto ir „Simpsonų“ personažo Cletuso Spucklerio Amerika.



  • Lk 4, 31–37 „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“

    Jėzus nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir šeštadieniais mokė žmones. Jie labai stebėjosi jo mokslu, nes jo žodis dvelkė galybe. 

    Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti: „Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau iš Nazareto?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ 

    Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo nė kiek jo nesužeidęs. 

    Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“ 

    Ir gandas apie jį plito visose aplinkinėse vietovėse.

    Kiti skaitiniai: 1 Kor 2, 10b–16; Ps 144


    Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ 

    Ši Evengelijos ištrauka verčia mus labiau pažvelgti tiek į veiksmo kontekstą, tiek į jo detales. Anuometinių žydų akimis, Galilėja neatrodė ta vieta, kurioje turėjo prakalbėti Dievas. Buvo įprasta Dievo žodį girdėti Jeruzalėje arba iš ten, tačiau tikrai ne provincijoje. Prisiminkime, kaip skeptiškai kai kas reaguoja, kad pranašas ir mokytojas Jėzus yra iš Nazareto.

    Taigi jis dabar atvyksta į Galilėjos miestą Kafarnaumą. Jame tuo metu gyveno apie 15 tūkstančių gyvetojų. Jėzus moko kiekvieną šabą mieste, kuris šiame regione yra kultūrinio, ekonominio, politinio ir socialinio gyvenimo centras.  Tačiau Jėzus moko ne kaip eilinis mokytojas ar rašto aiškintojas, bet pastebima, kad jo žodis dvelkia galybe. Vienas iš to patvirtinimo ženklų kaip tik ir yra atliktas viešas egzortas, kuris anuometinio žydo akims turėjo daryti įspūdį. Mes gal ir nepastebėtume, tačiau tuo metu sinagoga buvo laikoma Dievo buvimo vieta ir nieko netyro, nešvaraus nebuvo galima joje tikėtis. Tuo tarpu pasaulis buvo laikomas tuo, kame gyvena ir būvoja blogis. Taigi ne tik Jėzaus mokymas, bet ir jo intymus ryšys su dangiškuoju Tėvu, Jo prigimtinis integralumas išprovokuoja akistatą su blogio įsikūnijimu – pačiu demonu, apsėdusiu sinagogon atėjusį žmogų: „Šalin! Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai!? Gal atėjai mūsų pražudyti?“ Matome, kad apsėstas žmogus pradžioje kalba kaip daugelio susirinkusiųjų atstovas. Dažnas mūsų greičiausiai patikėtume, kad tikrai daugelis susirinkusiųjų turi tokį požiūrį, ir išsigąstume. O šėtono darbas ir yra situaciją hiperbolizuoti, kad išsigąstume, susikaustytume ir nustotume eiti pirmyn, nustotume veikti. Ar tai nevyksta šiandien?

    Galiausiai, kaip matome Evangelijos istorijoje toliau, apsėstas žmogus iškilmingai pareiškia: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo Šventasis“.  „Aš žinau“ apeliuoja į galią ir kažkokį greičiausiai paties susikurtą autoritetą. „Žinau, kas tu esi“ išduoda tiesą. Ši Evangelijos frazė nori pasakyti, kad demonas gali žinoti tiesą ir bandyti ja manipuliuoti, tačiau (dėmesio – ir savo dienomis neapsirikime!) tai jis daro ne dėl žmogaus gėrio, bet dėl savęs.  Daug žmonių šiandien eina pas būrėjus ir ekstrasensus, kad sužinotų neva tiesą apie juos, ir tam tikrą tiesą žmonės išgirsta, tačiau atsiminkime, kad ta tiesa niekuomet nėra dėl jų gėrio, bet dėl pikto ir piktojo tolimesnio veikimo.

    Jėzus į apie Jį pasakytą tiesą reaguoja labai tikslingai ir griežtai: „Nutilk ir išeik iš jo!” . Jėzui net nėra svarbu, kad aplinka, kurioje jis reaguoja, yra pernelyg sakrali – juk tai sinagoga!   „Nubloškęs į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs“.  Jėzus, turėjęs pilną dalykų pažinimą, nesiderėjo su šėtonu, nesileido jo kaip nors įkalbinėjamas ir net liaupsinamas, todėl ir išsaugojo apsėsto žmogaus nesužeistumą.  Čia visas žmogus buvo Jėzaus, vėliau Jis už jį numirė net ant kryžiaus…  Teko girdėti istoriją, kai prieš keletą dešimtmečių vienas demono išvarinėtojas, pilnai nepažinojęs jo veikimo taktikos ir gudrumo, išvarydamas iš žmogaus šėtoną,  derėjosi su juo, ir jis išeidamas žmoguje paliko žymę – tam tikrą neįgalumą. Jėzaus galia buvo tiesoje apie save patį, nuolankume Tėvo valiai ir begalinėje meilėje žmogui.

     „Kas tai per žodis…“ Susirinkusiųjų reakcija yra labai teisinga. Jie atkreipia dėmesį į žodį. Tuo tarpu nūdienos žmogus žodžiui pasidarė nebe taip jautrus: jų tiek daug, jie dažnai būna lėkšti ir apskritai nieko nebereiškia. Tačiau turime atsiminti, jog būtent Dievo žodžiu dangus atsirado, ir visa kūrinija; Jo Žodis įsikūnijo Žmogumi, Jo Žodžiu esame patyrę Atpirkimą, Jo Žodžiu būsimei ir išganyti…  Todėl verta labai rimtai kreipti dėmesį į žodžius, į Viešpaties žodžius.

    Bernardinai.lt archyvas



  • Nusižemindami save išaukštiname

    f6acad6d21a9ed13585fc748c3903eb43b1f8bf0

    Jėzus sakė: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Užuot ėmę stebėtis Jo sparnuotu posakiu, prašom malonės teisingai suvokti jo prasmę, kad norėtume ir galėtume jį pritaikyti savo gyvenimo pašventinimui...

    Tikroji žmogaus vertė ir orumas kyla iš begalinio gailestingumo. Pirmiesiems žmonėms, prieš jiems nupuolant, savaime buvo aiškiai suprantama kiekvieno kūrinio privilegijuota priklausomybė nuo Kūrėjo. Nepaprastas ir džiaugsmo kupinas Dievo artumas, kurį jie Edeno sode kaskart jautė bendraudami su Juo bei tarpusavyje, liudijo, kad jie yra be galo Jo mylimi, ir kol jie Jį mylėjo, būdami Jam laisvai ištikimi net mažiausiuose dalykuose, jų laimei nieko nestigo. Gyvendami be jokios nuodėmės jie aiškiausiai suvokė savo neprilygstamą vertę Dieve ir šventą priklausomybę nuo Jo, nes visiškai priklausyti Viešpačiui ir šį santykį su Juo tolydžio grįsti visais Jam savo sąmoningo atsidavimo judesiais yra kilniausias bei gražiausias protingo kūrinio, kūrybos šedevro, išsiskleidimas Jame.

    Tačiau tikra laisvė suponuoja galimybę daryti ir klaidingą sprendimą. Kai pirmieji mūsų tėvai pasirinko neklusnumo Dievui kelią, jie pirmą kartą patyrė sukrečiantį pažeminimą, nes jų sąžinė, nuodėmės degutu sudergta, liudijo, kad, nors jie dėl neištikimybės Jo savaip išsižadėjo, Jis absoliučiai lieka ištikimas sau, nes savęs Jis negali išsiginti (2 Tim 2, 13). Taigi beprotiškas Adomo ir Ievos siekimas netikro išaukštinimo, manant: „Mes būsime kaip Dievas“ (Pr 3, 5), sutrypė jų dieviško atvaizdo tapatybę, panaikino nemarumo palaimą ir juos nužemino iki gėdingo dulkės mažumo (Pr 3, 19).

    Kristus dėl mūsų išganymo nusižemino net iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį taip išaukštino, kad Jo vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme (Fil 2, 8 - 10). Pasak Tomo Kempiečio, „visas Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo tik kryžius“. Jo gimimas – nusižeminimas, nes Jis paliko dangaus šlovę ir prisiėmė kūdikio bejėgiškumą; Jo gyvenimas – meilės ir nuolankumo degantis fakelas, nes be revoliucinio perversmo radikaliai pakeitė žmonių širdis ir jas paruošė naujam gyvenimui; svarbiausias dalykas – Jo mirtis – kenozė - susinaikinimo viršūnė, kai pats Dievas ne vaidina, kad miršta, bet iš tiesų brutaliausiu būdu iš Jo atimama gyvybė. O Jo prisikėlimas iš numirusių – tiesos manifestas pasauliui, nes, ką žadėjo, tai ir ištesėjo.

    Mūsų gyvenimo kelias panašus į Jėzaus. Kaip Jis valgė savo Tėvo klusnumo duoną, taip mes, atsiribodami nuo savo apgaulingojo ego, ramiai bei nuolankiai paklustame Jo žodžio vykdymui ir matome, kaip kaskart atsinaujina mūsų vidinis žmogus, nes išsipildo šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiai: „Tik save pamiršdamas žmogus atranda save“.

    Štai kūrybingo užsimiršimo iliustracija. Dailininko Rosenthalio paveiksle „Darbo palaiminimas“ vaizduojamas berniukas, dirbantis prie medinės Mergelės Marijos skulptūros. Figūra iškilusi virš jaunojo menininko, kuris susikaupęs raižo pėdų detales, o Marija su meile žiūri į jį žemyn ir ištiesusi rankas laimina vaiką. Jis atsiduoda kūrybos tėkmei ir tuo pat metu gauna neišmatuojamą atpildą. Paveiksle vaizduojama šviesa, kuri sklinda pro atvirą langą, ir spinduliai užlieja berniuką, o jo gilumoje dangiškasis choras jam gieda šlovės giesmę. Atrodo, kad visa visata veržiasi, liejasi į berniuką, o jis yra visa esybe pasinėręs į kūrybos tėkmę...

    Dievo planų vykdymas – tarnystė Jam bei artimui - yra nuolatinis kūrybingo nuolankaus gyvenimo būdo ugdymas ir dorybių praktika, liudijanti, kad kiekvieno žmogaus grįžimo į Tėvo namus kelias yra savo veido prakaitu duonos valgymas (Pr 3, 19) ir teisumo siekimas, kad galėtume tapti šventi Kristuje (Rom 6, 19). Vatikano II Susirinkimo dekrete skelbiama gyvybinga žinia: „Tam tobulumui pasiekti tikintieji privalo skirti visas jėgas, gautas pagal jiems išdalytą Kristaus malonę, kad (...), visuose dalykuose paklusdami Tėvo valiai, visa siela teiktų garbę Dievui ir tarnautų artimui. Tuo būdu Dievo tautos šventumas duos gausių vaisių, kaip Bažnyčios istorijoje akivaizdžiai rodo ir daugybės šventųjų gyvenimas“.

    Žinome, kad neatsižadant ir nekovojant su savo netikruoju „aš“, neįmanoma pasiekti dvasinės pažangos, todėl nusižemindami Dieve Jame augame. Verta įsidėmėti šiuos šv. Grigaliaus Nysiečio žodžius: „Kas kopia aukštyn, tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs“. 



  • Sugrįžimas? Nicolas Sarkozy ruošiasi atgimti pasitelkdamas griežtą liniją

    EPA nuotrauka

    Praėjusį aavaitgalį oficialiai buvo patvirtinta tai, apie ką visa Prancūzija kalba jau seniai – Nicolas Sarkozy rengiasi dalyvauti kitų metų prezidento rinkimuose. „The Guardian“ korespondentė Paryžiuje Angelique Chrisafis analizuoja N. Sarkozy sugrįžimo reikšmę.

    Kai jis pozavo su dviratininko apranga Rivjeroje ir gėdingai mėgino įsiteikti kraštutiniams dešiniesiems pažadais dėl islamo ir prancūzų nacionalinio identiteto, apėmė deja vu jausmas.

    Tačiau tai ir buvo būtent tai, ko jis siekia: buvęs dešiniųjų prezidentas, viena labiausiai Prancūzijos politiką poliarizuojančių figūrų pradeda kovą dėl valdžios 2017-aisiais.

    Dar prieš pusmetį N. Sarkozy siekis atsikovoti Eliziejaus rūmus atrodė pasmerkta svajonė žmogaus, turinčio priklausomybę nuo dalyvavimo rinkimuose ir kažkada teigusio, jog „adatą reikia ištraukti lėtai“, bet nesugebančio susidoroti su savo įpročiu varžytis rinkimuose.

    Pravardžiuotas „hiperprezidentu“ dėl pašėlusios 2007–2012 m. kadencijos, jis vis dar turi gerbėjų iškabą pakeitusioje dešiniųjų Respublikonų partijoje, tačiau nemėgstamas daugelio prancūzų.

    Nepopuliarumas kyla dėl dygaus charakterio, „turčių prezidento“ reputacijos, blankių ekonominių rezultatų – žadėjo, jog prancūzai turės darbus ir užsidirbs, tačiau jo valdymo laiku bedarbių skaičius išaugo.

    N. Sarkozy tiki, kad dabartinis šalyje tvyrantis baimės ir nerimo klimatas, sukeltas islamistų atakų, per kurias per 19 mėnesių žuvo 230 žmonių, reiškia, jog šaliai reikia tokio lyderio kaip jis.

    „Mums buvo paskelbtas karas“, – jis sakė „Valeurs Actuelles“ šį mėnesį. „Karas. Prancūzija turi būti negailestinga, ji turi sėti baimę kitoje barikadų pusėje.“ N. Sarkozy renkasi griežtos linijos politiką nacionalinio identiteto, islamo ir saugumo klausimais. Jis dar radikalesnis negu 2012 m., kai siekė atsikovoti balsus iš Marine Le Pen „Nacionalinio fronto“.

    Jis nori drausti musulmoniškus galvos apdangalus universitetuose ir viešojo sektoriaus įstaigose, riboti teises į Prancūzijos pilietybę užsienio šalių piliečių vaikams, gimusiems Prancūzijoje, mokyklų virtuvėse drausti specialų meniu be kiaulienos, kuris svarbus musulmonų ir žydų vaikams.

    Bet N. Sarkozy pirmiausia turi laimėti bauginančią kovą dešiniųjų stovyklos viduje.

    Pirmą kartą Prancūzijos centro dešinieji rengia atvirą balsavimą dėl partijos kandidato į prezidentus. Bet kas, sumokėjęs 2 milijonus eurų ir pasirašęs įsipareigojimą laikytis „dešinės ir centro“ vertybių, gali kandidatuoti. Daugiau nei 4 milijonai žmonių galės pareikšti savo valią lapkričio 20 ir 27 dienomis. Oficiali kampanija prasideda nuo rugsėjo, o rezultatus prognozuoti sunku.

    N. Sarkozy jau pradeda kampaniją. Tačiau nuo 2014 metų partijai vadovaujantis buvęs prezidentas nebūtinai yra natūralus pasirinkimas. Apklausų lyderis yra populiariausias Prancūzijos politikas Alainas Juppe, Bordo meras, buvęs šalies premjeras, o N. Sarkozy laikais – užsienio reikalų ministras.

    71 metų A. Juppe jau kurį laiką lyderiauja tiek tarp respublikonų pretendentų, tiek tarp visų šalies politikų. Jo įvaizdis pakito stulbinamai. Prieš 20 metų jis buvo nemėgstamiausias modernių laikų Prancūzijos premjeras, ypač dėl pensijų reformos, kuri išvedė į gatves du milijonus protestuotojų 1995 m. Dabar jis laikomas ramiu, vyresniu valstybininku, siekiančiu verslui naudingų struktūrinių reformų ir nuosaikiu politiku, nekeliančiu susipriešinimo identiteto klausimais.

    Jis vis dar pirmauja prieš N. Sarkozy, bet vasarą jo persvara sumenko. N. Sarkozy populiarumas kyla, ypač tarp respublikonų rėmėjų, nors metų pradžioje buvusio prezidento palaikymas smuko dėl nuviliančių regioninių rinkimų rezultatų.

    „Terorizmas tapo pagrindiniu Prancūzijos rinkėjų rūpesčiu ir be abejo bus pagrindinė pirminių rinkimų tema, – teigė viešosios nuomonės tyrimų grupės „Elabe“ politikos direktorius Yvas-Marie Cannas. – Saugumo ir nacionalinio identiteto klausimai yra tai, kuo N. Sarkozy rėmėsi per visą savo politinę karjerą. Tačiau jis vis dar atsilieka dėl savo įvaizdžio.“

    Kovos su terorizmu akcentavimas pabrėžia N. Sarkozy stiprybes ir nukreipia dėmesį nuo jo ekonominės politikos rezultatų ir teisėsaugos tyrimų dėl partijos finansavimo jo kampanijai 2012 metais. Visas kalbas apie pažeidimus N. Sarkozy neigia.

    „N. Sarkozy turi pajėgumų pritraukti rinkėjus. Jis pažįsta žiniasklaidą – kalba apie nesantaiką keliančias problemas su aistra, o ne kompromiso nuotaikomis, – sakė „Viavoice“ apklausų organizatorius Francois Miquet–Marty. – A. Juppe sunkiau pritraukti dėmesį.“

    F. Miquet-Marty teigia, kad klausimas dėl nugalėtojo išlieka atviras, bet pabrėžė, kad dažnai lengviau rinkimus laimėti ne favoritui, bet jo varžovui.

    Patys Prancūzijos prezidento rinkimai, vyksiantys po 8 mėnesių, išlieka neprognozuojami, nes galimi pagrindiniai kandidatai dar neapsisprendė dėl dalyvavimo. Marine Le Pen tikėsis patekti į antrą rinkimų turą, kiti kandidatai yra nežinomi.

    Dešiniųjų pirminiai rinkimai yra lemtingi, nes tas, kuris laimės, bus laikomas pagrindiniu prezidento rinkimų favoritu. Prezidentas Francois Hollande‘as savo sprendimo dėl kandidatavimo nepaskelbs iki gruodžio mėnesio.

    Daug Prancūzijos rinkėjų puola į neviltį. Perspektyva, jog F. Hollande‘as, nepopuliariausias moderniosios Pranczūijos prezidentas ir N. Sarkozy kovos su M. Le Pen, nuvilia. 73% prancūzų nenori, kad F. Hollande‘as būtų perrinktas, 66% nepageidauja N. Sarkozy sugrįžimo, 63% nenori prezidentės poste matyti M. Le Pen.

    Kas yra pretendentai į Respublikonų nominaciją?

    71-ierių metų Alainas Juppe. Centro-dešinės Bordo meras, buvęs Jacqueso Chiraco laikų premjeras. Nekęstas dėl pensijų reformos 1995 m. ir pravardžiuotas „Amstardu“ (tų laikų gana populiarus kompiuterių gamintojas) dėl savo robotiško efektyvumo ir pilko bei šalto įvaizdžio, dabar jis populiariausias politikas šalyje.

    61-ierių metų Nicolas Sarkozy. Respublikonų partijos lyderis. 2007–2012 m. Prancūzijos prezidentas.

    47-erių metų Bruno Le Maire. N. Sarkozy laikų žemės ūkio ministras. Dabar – Normandijoje išrinktas parlamentaras, save pateikia kaip kandidatą, pasisakantį už atsinaujinimą, naujos kartos kandidatą, metantį iššūkį vyresniųjų dominavimui.

    62-ejų metų Francois Fillonas buvo N. Sarkozy premjeras. Tačiau dabar kritikuoja N. Sarkozy valdymo stilių ir politiką. Žada verslui palankių reformų ir ekonominių problemų sprendimų.

    Pagal „The Guardian“ parengė Matas Baltrukevičius



  • Pal. Ildefonsas Šusteris

    Rug­pjū­čio 30 d. minime palaimintąjį Ildefonsą Šusterį, vys­ku­pą (1880–1954).

    Il­de­fon­sas Šus­te­ris gi­mė 1880 me­tais Ro­mo­je, o dar tiks­liau – Va­ti­ka­ne, iš Švei­ca­ri­jos ki­lu­sio­je šei­mo­je. Jis bu­vo po­pie­žiaus zu­a­vų siu­vė­jo, li­ku­sio be dar­bo po Por­ta Pia var­tų štur­mo, sū­nus.

    Dar la­bai jau­nas įsto­jo į Šv. Pau­liaus už sie­nų (San Pa­o­lo fuo­ri le Mu­ra) be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­ną sos­ti­nė­je. 1904 me­tais bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus. Dau­ge­lį me­tų šia­me Šv. Pau­liaus vie­nuo­ly­ne, ku­rio aba­tu 1918 me­tais bu­vo iš­rink­tas, mo­kė no­vi­ci­jus. Ke­le­rius me­tus bu­vo se­mi­na­ri­jų, vie­nuo­lių or­di­nų bei vys­ku­pi­jų, ku­rio­se iš­kil­da­vo spręs­ti­nų klau­si­mų ar rei­kė­da­vo iš­nar­plio­ti su­dė­tin­gas si­tu­a­ci­jas, apašta­li­nis vi­zi­ta­to­rius. At­lik­da­mas šią ne vi­sa­da pa­pras­tą ir mie­lą už­duo­tį jis iš­si­sky­rė spren­di­mų bei prie­mo­nių griež­tu­mu.

    1929 me­tais bu­vo iš­rink­tas Mi­la­no, ku­rio se­mi­na­ri­jas prieš ke­le­tą me­tų bu­vo vi­zi­ta­vęs, ar­ki­vys­ku­pu ir pa­kel­tas kar­di­no­lu. Tai­gi gar­sas apie jo ne­pa­len­kia­mą griež­tu­mą čia jau bu­vo pa­skli­dęs iš anks­čiau. Ta­čiau jis tu­rės ga­li­my­bę ne tiek jį pa­neig­ti, kiek at­skleis­ti ki­tus sa­vo – žmo­giš­kuo­sius bei ar­ti­mo mei­lės – bruožus.

    Jis pui­kiai iš­ma­nė li­tur­gi­ją (ją dės­tė po­piežiškuo­siuo­se uni­ver­si­te­tuo­se), tad at­gai­vi­no Šv. Amb­ra­zie­jaus li­tur­gi­jos tra­di­ci­jas, o bū­da­mas ne­nuils­ta­mas veik­los žmo­gus, sa­vo au­to­ri­te­tu ska­ti­no ak­ty­vų ga­ny­to­jišką dar­bą bei as­ke­zę.

    Nors ir bū­da­mas kar­di­no­las bei tu­rė­da­mas vi­sas jo ti­tu­lui pri­de­ran­čias pri­vi­le­gi­jas, jis nie­ka­da ne­nu­sto­jo bū­ti vie­nuo­lis. Tė­vas Da­vi­das Tu­rol­do jį pa­va­di­no „pa­sau­liui pa­sko­lin­tu vie­nuo­liu“. Jo die­nos ir to­liau ėjo pa­gal vie­nuo­ly­no die­no­tvarkę. Vys­ku­pa­vi­mo pra­džio­je, jis ir vys­ku­pi­ją su­vo­kė kaip di­de­lę aba­ti­ją, ku­rio­je pa­ra­pi­jos ben­druo­me­nė pir­miau­sia tu­rė­jo bū­ti mal­dos ben­druo­me­nė. Ti­kin­tie­siems siū­lė ti­pi­nius vie­nuo­ly­no gy­ve­ni­mo mo­de­lius, o jo pa­vyz­džio pa­trauk­ti ti­kin­tie­ji juo se­kė. Ku­ni­gams sa­ky­da­vo: „Iš pra­džių mal­da, o pas­kui pa­moks­lai.“ Jis ir pats bu­vo di­dis mal­dos meist­ras.

    Gy­ve­no pa­gal vi­sus vie­nuo­li­nio gy­ve­ni­mo – o ypač sai­kin­gu­mo, san­tū­ru­mo bei ne­tur­to – prie­sa­kus ir no­rė­jo, kad pa­gal juos sa­vo gy­ve­ni­mą, bent jau iš pra­džių, tvar­ky­tų ir ki­ti, ypač su­pa­sau­lie­tiš­kė­ju­si dva­si­nin­ki­ja, to­dėl užsit­rau­kė dau­ge­lio an­ti­pa­ti­ją. Jis be ga­lo griež­tai lai­kė­si ne­tur­to įža­do, tad sa­vo mir­ties va­lan­dą ga­lė­jo pa­sa­ky­ti: „Per ma­no ran­kas per­ėjo šim­tai mi­li­jo­nų, ta­čiau aš li­kau ne­tur­tin­gas ir ne­tur­tin­gas no­riu ir nu­mir­ti.“ Ne­tur­tą jis pa­ver­tė ar­ti­mo mei­le. Ma­ty­da­mas ki­tų skur­dą, jis bū­tų ga­lė­jęs ati­duo­ti vis­ką. Per ka­rą jis or­ga­ni­za­vo pa­gal­bą tūks­tan­čiams, ta­čiau apie kai ku­riuos jo as­me­ni­nius po­el­gius su­ži­no­da­vo tik ne­dau­ge­lis. Jam bu­vo įpras­tas da­ly­kas ati­duo­ti vie­ną čiu­ži­nį (jis bu­vo pa­ste­bė­jęs, jog jo lo­vo­je jų bu­vo du) ko­kiai ne­tur­tin­gai šei­mai, sun­kiai be­si­ver­čian­čioms vie­nuo­lėms nu­neš­ti vi­sa tai, ką jam do­va­no­da­vo per pa­sto­ra­ci­nius vi­zi­tus, ar su skurdžiau­siais vys­ku­pi­jos ku­ni­gais pa­si­da­ly­ti sa­vo pa­ties rū­bais. Bet apie šiuos da­ly­kus ži­no­da­vo tik tie, ku­riems jis pa­dė­da­vo. Jis no­rė­jo, jog ir jo ku­ni­gai bū­tų ne­tur­tin­gi ir at­si­dė­tų gai­les­tin­gu­mo dar­bams.

    Pa­sto­ra­ci­nė­je veik­lo­je jis įkvė­pi­mo sė­mė­si iš šv. Ka­ro­lio Bo­ro­mie­jaus bei kar­di­no­lo Ka­ro­lio Fe­ra­rio (Car­lo Fer­ra­ri), at­gai­vi­no įvai­rias bro­li­jas, ka­te­kiz­mo mo­kyk­las bei ora­to­ri­jas. Kaip ir šie du jo šven­tie­ji pirm­ta­kai, jis dė­jo daug vil­čių į pa­sto­ra­ci­nius vi­zi­tus bei vys­ku­pi­jos si­no­dus. Per dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus maž­daug de­vy­nis šim­tus sa­vo vys­ku­pi­jos pa­ra­pi­jų jis ap­lan­kė po pen­kis kar­tus.

    Jo vys­ku­pa­vi­mas bu­vo nuo­la­ti­nė pi­lig­ri­mys­tė. Lan­kė net ir to­li­miau­sias pa­ra­pi­jas, ne­di­de­lius, Švei­ca­ri­jos pa­sie­ny­je esan­čius slė­nių kai­me­lius, ku­riuos bu­vo ga­li­ma pa­siek­ti tik ko­piant sta­čiais kal­nų ta­kais pės­čio­mis ar­ba mu­lu.

    Kiek­vie­no­je pa­ra­pi­jo­je jis au­ko­da­vo šv. Mišias, sa­ky­da­vo pa­moks­lus, tik­rin­da­vo pa­ra­pi­jos kny­gas, vai­kus klau­si­nė­da­vo ka­te­kiz­mo, jiems su­teik­da­vo Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą. Kaip ir pri­de­ra ge­ram ga­ny­to­jui, jis pui­kiai su­si­pa­ži­no su sa­vo „ave­lė­mis“ ir per­pra­to net ir la­biau­siai už­slėp­tus pa­ra­pi­jų rei­ka­lus.

    Kiek­vie­nam vi­zi­tui bai­gian­tis pa­pras­tai bu­vo su­šau­kia­mas vys­ku­pi­jos si­no­das, ku­ria­me bu­vo nag­ri­nė­ja­mi or­ga­ni­za­ci­niai vys­ku­pi­jos klau­si­mai.

    San­ty­kiuo­se su pa­sau­lie­ti­ne val­džia – tuo me­tu bu­vo pats fa­šis­ti­nio re­ži­mo kles­tė­ji­mo me­tas – jis iš pra­džių lai­kė­si pa­gar­biai, bu­vo at­vi­ras šio re­ži­mo idė­jų, ins­ti­tu­ci­jų bei už­mo­jų krei­pi­mui ka­ta­li­kiš­ka lin­kme. Ta­čiau nuo 1938 me­tų, kai re­ži­mas ėmė leis­ti ra­sis­ti­nius įsta­ty­mus, jo po­zi­ci­ja ta­po daug san­tū­res­nė, to­kia išli­ko ir Salò Res­pub­li­kos me­tais.

    Kaip ir šv. Ka­ro­liui Bo­ro­mie­jui, Šus­te­riui te­ko sa­va rykš­tė. Tai bu­vo ka­ras, Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, vė­liau vir­tęs be­veik pi­lie­ti­niu ka­ru tarp į at­kak­lią ko­vą įsi­trau­ku­sių fa­šis­tų ir an­ti­fa­šis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių par­ti­za­nų. Ne­pa­no­rė­jęs pa­lik­ti mies­to kar­di­no­las tais mo­men­tais iš tie­sų tap­da­vo vi­sų tė­vu.

    Ar­ki­vys­ku­pi­jos pa­sta­tą jis pa­ver­tė pa­gal­bos ka­ro be­lais­viams tel­ki­mo cen­tru bei din­gu­siu ka­rei­vių pa­ieš­kos biu­ru. At­vė­rė du­ris alks­tan­tie­siems, be­na­miams, su­žeis­tie­siems... Dau­ge­lis po­li­ti­nių ka­li­nių (ir ka­ta­li­kų, ir žy­dų) jo pa­stan­go­mis at­ga­vo lais­vę, o dau­gy­bė per­se­kio­ja­mų­jų ra­do prie­globs­tį ir iš­si­gel­bė­ji­mą kle­bo­ni­jo­se bei vie­nuo­ly­nuo­se.

    No­rė­da­mas gau­ti rei­kia­mų prie­mo­nių ir taip at­si­liep­ti į ne­si­liau­jan­čius pa­gal­bos pra­šy­mus, pats kar­di­no­las bels­da­vo­si į tur­tin­gų­jų du­ris bei ape­liuo­da­vo į sa­vo vys­ku­pi­jos žmo­nių ge­rą šir­dį.

    Bai­gian­tis ka­rui, jis, tuo me­tu Šiau­rės Ita­li­jo­je kom­pe­ten­tin­giau­sias žmo­gus, tar­pi­nin­ka­vo tarp fa­šis­tų, vo­kie­čių bei Na­cio­na­li­nio iš­lais­vi­ni­mo ko­mi­te­to par­ti­jų dėl Mu­so­li­nio ka­pi­tu­lia­ci­jos. Apie šį tar­pi­nin­ka­vi­mą jis iš­lei­do do­ku­men­tų rin­ki­nį „Pas­ku­ti­nės re­ži­mo die­nos“, ku­ris bu­vo pla­čiai ap­ta­ria­mas. Jis taip pat pa­ra­šė ne­ma­žai pui­kių kny­gų vie­nuo­lys­tės is­to­ri­jos, li­tur­gi­jos bei vie­nuo­lių dva­sin­gu­mo te­mo­mis.

    Pa­si­bai­gus ka­rui daug pri­si­dė­jo at­sta­tant mies­tą. Rė­mė ku­ni­go Kar­lo Njo­ki (Car­lo Gnoc­chi) ka­re su­luošin­tie­siems tei­kia­mą pa­gal­bą, o kai 1948 me­tų Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se Mi­la­ne su­ša­lę mi­rė ke­le­tas skur­džių, kai ku­riuos sa­vo drau­gus ver­sli­nin­kus pa­ska­ti­no įsteig­ti Ko­mi­te­tą, skir­tą rū­pin­tis pa­pras­tų, bet jau­kių na­mų be­na­miams sta­ty­ba.

    Ne­nuils­ta­mai dar­buo­da­ma­sis jis per­ko­pė sep­ty­nias­de­šimt­me­tį ir nie­kad ne­lei­do sau pail­sė­ti. Tai jis pa­da­rė tik vie­ną kar­tą, gy­dy­to­jų pa­ta­ria­mas, 1954 me­tų va­sa­rą Ve­ne­go­ne. Šis po­il­sis bu­vo pir­ma­sis ir pas­ku­ti­nis, nes po ke­lių die­nų jis mi­rė. Jo gy­ve­ni­mo šven­tu­mą bei jo did­vy­riškas do­ry­bes ofi­cia­liai pri­pažino Jo­nas Pau­lius II, 1996 m. ge­gu­žės 12 d. pa­skel­bęs jį pa­lai­min­tuo­ju.

    Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.