Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • „Amnesty International“: atpirkimo ožiais dėl visų nesklandumų tapo pabėgėliai

    Po pasaulį plintančią neapykantą ir susiskaldymą skatinančią retoriką, prasidėjusią 2016-aisiais, galima lyginti su tuo, kas įsibėgėjo 1930-aisiais. Taip teigia organizacija „Amnesty International“, paskelbusi naujausią žmogaus teisių padėties pasaulyje ataskaitą. Organizacijos atstovai pabrėžia, kad gyvename nestabiliame pasaulyje, kurio ateitis neaiški.

    „2016 m. išsiskiria tuo, kad ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje neapykantos retorika buvo labai ryški. Tokios situacijos nuo 1930 m. iki šiol dar niekada nebuvo. Nors labiausiai į akiratį pateko JAV, negalime pamiršti Europos, Turkijos, Filipinų, Indijos, Mianmaro ir kitų šalių. 2016-ieji – metai, kai diskursas „jie ir mes, mes ir jie“ tapo ypač ryškus aukščiausio lygio politikoje“, – teigia „Amnesty International“ Europos skyriaus direktoriaus pavaduotoja Gauri van Gulik.

    Pasak jos, kad labiausiai nerimą kelia tai, kad į neapykantos retorika susijusi ne tik su kraštutinėmis dešiniosiomis partijomis, bet ir su valdančiosiomis partijomis, kurių ideologija tolima dešinei: „Į „Amnesty International“ ataskaitos akiratį pakliuvo ir visame pasaulyje stiprėjančios dešiniosios jėgos. Tačiau taip pat plačiai turime kalbėti ir apie tai, kad valdantieji politikai ir partijos, kurios oficialiai nedeklaruoja dešiniųjų pažiūrų, priėmė sprendimus, laikėsi ir laikosi radikaliam dešiniajam sparnui būdingos pozicijos.“

    Akivaizdu, pabrėžia „Amnesty International“ atstovė, kad taip jie daro tam, kad per kitus rinkimus nepralaimėtų dešiniosioms partijoms. „2016-aisiais stebėjome, kaip partijos, iš kurių to nesitikėjome, priėmė sprendimus, kurie joms visiškai svetimi“, – neslepia G. van Gulik. 

    Per tyrimą buvo aiškinamasi, kokia žmogaus teisių situacija 159 šalyse per 2016 m. Skelbiant „Amnesty International“ ataskaitos išvadas, buvo teigiama, kad 2016 m. pabėgėliai tapo engiamiausia grupe, kuri tapo atpirkimo ožiu dėl visų šalyse vykstančių nesklandumų.

    „Galima sakyti, kad pabėgėliai yra ta grupė, kuri labiausiai kenčia dėl augančios neapykantos retorikos visame pasaulyje“, – pastebi G. van Gulik.

    Ji priduria, kad 2016 m. įvyko labai reikšmingi globaliniai pokyčiai, politikai savo kalbomis didina susiskaldymą, mes girdime sakant „jie ir mes“, o pabėgėliai tampa tokių tendencijų aukomis: „Konkrečiai Europoje matome vyraujantį priešišką nusistatymą, kai vyriausybės neapsaugo pabėgėlių, blokuoja sienas. Pavyzdžiui, Vengrijoje, kur šiuo metu valdžia skelbia sulaikysianti visus sieną kertančius migrantus, lapkritį 10 metų į kalėjimą buvo pasodintas žmogus, kuris turėjo teisę į pabėgėlio statusą, tačiau buvo įkalintas su kaltinamaisiais terorizmu. Šis pavyzdys ir kiti, kai pabėgėliai vadinami teroristais ir kitais žeminančiais vardais, primena, kad pabėgėliai tapo pagrindiniais neapykantos retorikos taikiniais.“

    Nors, pasak G. van Gulik, pernai matėme labai gąsdinančių politikos veiksmų ir pasisakymų pavyzdžių, taip pat žinome ir daugybę neįtikėtinai pozityvių atvejų: žmonės sukyla už savo teises, susiburia, kad įrodytų, jog „mes ir jie“ neegzistuoja, vietiniai padeda pabėgėliams, susivienija prieš absurdiškus bandymus paminti pagrindines žmogaus teises.

    „Tai metas, kai nebegalime visko į rankas atiduodi vyriausybėms, patys žmonės turi ginti ir priminti apie savo teises, ginti ir kitų pažeidžiamų grupių teises. Tai vienintelis kelias, kaip galime visa tai nutraukti. Negalime pasitikėti tik vyriausybėmis, turime parodyti, kokios vertybės mums svarbiausios, ir imtis veiksmų“, – kalba G. van Gulik.

    „Amnesty International“, priduria ji, tiki, kad šiais tamsiais laikais padėti gali tik judėjimai – reikia prisiminti pilietinių teisių judėjimą Amerikoje, apartheido Pietų Afrikoje, moterų protestus visame pasaulyje, nes tai labai stipri jėga.

    Paklausta, kurias šalis ar regionus išskirtų, G. van Gulik sako, kad žmogaus teisių krizė apėmusi Filipinus – prezidentas Rodrigo Duterte atvirai skatina narkotikų platintojų žudymą. Taip pat reikia paminėti ir Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir precedento neturinčius sulaikymų mastus bei spaudimą, kurį patiria žiniasklaida, nevyriausybinės organizacijos.

    Nors, priduria „Amnesty International“ atstovė, yra ir pozityvių pokyčių, pavyzdžiui, Gambijoje įvyko labai sėkmingas pasikeitimas demokratijos link, krizė, esanti aukščiau kitų krizių, – karas Sirijoje, kur naudojami cheminiai ginklai, nusikalstama žmoniškumui, vykdomi žiaurūs aktai: „Visa tai atrodo beviltiška. Ir tai vėl susiję su stebimu globaliniu pokyčiu, kai šalių vyriausybės, kurios ankščiau gindavo žmogaus teises, staiga atsuka nugarą ir susikoncentruoja tik į tai, kas svarbiausia jų valstybei.“ 

    Be to, kalba G. van Gulik, labai įdomus pavyzdys yra Libija: šalis vis dar apimta chaoso ir smurto, bet Europa užsimerkusi veda derybas su Libija dėl plano, kaip migrantams užkirsti kelią į Europą. „Tai klasikinis pavyzdys, kai asmeniniai interesai nugali būtinybę apsaugoti žmogaus teises“, – pabrėžia G. van Gulik.



  • V. Pranckietis: Jeigu urėdijų reforma būtina siekiant narystės EBPO, privalome ją vykdyti
    Seimo pirmininkas V. Pranckietis

    Pirmadienį su Kauno miškininkais susitikęs Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pabrėžė, kad valstybė privalo žiūrėti plačiau nei vienos visuomenės grupės interesai ir įvykdyti urėdijų reformą.

    „Pasitraukti Vyriausybė negali, jeigu mes norime atsirasti tame klube. Priimkite tai kaip blogą sąlygą, bet jeigu turime – nenaudočiau žodžio paaukoti – bet jeigu turime reorganizuoti šitokiu būdu dėl to, kad atsirastume EBPO, turbūt yra verta atsirasti EBPO“, – Kauno miškų urėdijoje kalbėjo V. Pranckietis.

    „Mes esame atsakingi už visą Lietuvą, negalime būti atsakingi tiktai už miškininkystę ar kitas dalis“, – pridūrė jis.

    Vėliau BNS jis patvirtino, kad palaiko reformą ir ruošiasi už ją balsuoti svarstyme Seime.

    „Labai tikiuosi (kad pavyks priimti), nes turime didelį ir visuomenės palaikymą. Mes dažnai girdime miškininkų bendruomenę: kam skirta reforma, tie yra šiek tiek yra nusigandę ir tai natūralu, bet bandome kalbėtis ir miškininkai pasigenda dialogo. Tas dialogas lyg ir pradeda vystytis dabar, bet principiniai dalykai turėtų būti išlaikyti ir manau, kad žmonės netgi valdančiąją daugumą vertins pagal tai, kaip mums pasisekė įgyvendinti reformas“, – BNS sakė jis.

    Kalbėdamas su susirinkusiais miškininkystės specialistais, studentais, lentpjūvių bei rangovų ir profsąjungų atstovais jis pabrėžė, kad reforma turi būti įgyvendinta greitai – tokiu būdu būtų sumažinta streso visiems jos dalyviams.

    „Turėtų būti paimta ir išspręsta: paėmei medį ir nukirtai“, – kalbėjo Seimo pirmininkas.

    Į tai Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Andrius Vancevičius atsakė, kad nesutampa miškininkų ir ministerijos „požiūriai, kaip tą medį kirsti“.

    Tiek jis, tiek kiti susirinkusieji tikino, kad nėra prieš reformą, tačiau kritikavo jos skubotumą, pasigedo dialogo ją rengiant ir abejojo, ar centralizuotas valdymas būtų efektyvus. Jie išreiškė norą, kad į bendrą įmonę urėdijos būtų jungiamos pamažu.

    „Įsteigus tą vieną įmonę, absoliučiai nebus instrumento, kuris leistų efektyviai ir normaliai kontroliuoti ir vykdyti tas funkcijas, kurios bus vienai įmonei deleguotos“, – kalbėjo A. Vancevičius.

    Į susitikimą atvykę miškininkystės studentai piktinosi, kad mažinamas šios srities specialistų poreikis, todėl jie baigę studijas nebeturės darbo vietų. Į tai Seimo pirmininkas atkirto, kad jau dabar esama šios pakraipos studijas baigusiųjų pasiūla neatitinka paklausos, nes per metus urėdijoms ir girininkijoms prireikia kelių dešimčių specialistų, todėl studentų skaičius yra neproporcingai didelis.

    Aplinkos ministras Kęstutis Navickas sako, kad pertvarkant valstybinius miškus, vietoj 42 miškų urėdijų ketinama įsteigti 25-is miškų valdymo įmonės „Lietuvos valstybiniai miškai“ padalinius.

    Dabar visus valstybinius miškus valdo Generalinė miškų urėdija ir 42 miškų urėdijos.

    2018 metais Lietuva siekia prisijungti prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), tam, pasak Vyriausybės, būtina įvykdyti urėdijų pertvarką.



  • Slovakas kankinys bus skelbiamas palaimintuoju
    Vatikano Radijo nuotrauka

    Pirmadienio rytą popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kard. Angelo Amato ir jo supažindintas su aštuonių beatifikacijos bylų eiga, leido skelbti šias bylas liečiančius dekretus.

    Vienu dekretu pripažinta slovako saleziečio kun. Tito Zemano kankinystė; kitais septyniais dekretais patvirtinamos herojiškos dorybės ir suteikiami Garbingųjų Dievo tarnų titulai septyniems kandidatams  į palaimintuosius – vyskupui, dviem kunigams, dviem seserims vienuolėms ir dviem pasauliečiams, gyvenusiems devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuje Ispanijoje, Italijoje, Meksikoje ir Peru.

    Kankiniu pripažintas Titus Zeman gimė 1915 m. Slovakijoje. Įstojęs į saleziečių kongregaciją, buvo atsiųstas studijuoti į Romą, kur 1938 m. davė amžinuosius vienuolio įžadus, o 1940 m. Turine jam buvo suteikti kunigo šventimai.  Antrojo pasaulinio karo pabaigos jaunasis kunigas sulaukė Čekoslovakijoje. Komunistų valdžiai uždraudus vienuolijų veiklą ir daugelį vienuolių įkalinus, saleziečiai, panašiai kaip ir kitos kongregacijos, tęsė veiklą neoficialiai, pogrindžio sąlygomis ruošė kandidatus. 1950 m. buvo nuspręsta šešias dešimtis kandidatų ir jaunų kunigų pervesti slapta per sieną į Austriją ir toliau į Italiją, kad Turine jie gautų salezietiškąją formaciją. Studentų gabenimo per sieną ėmėsi kunigas Zemanas. Vieną grupę 1952 m. jam pavyko pervesti per sieną, bet antrą sučiupo Čekoslovakijos pasieniečiai. Kunigas buvo apkaltintas išdavyste ir šnipinėjimu, buvo reikalaujama jam mirties bausmės, bet galiausiai buvo nuteistas 25 metams kalėjimo. Išėjo į laisvę 12 metų išsekintas ir sunkiai sergantis. Laisvėje išgyvenęs beveik penkerius metus, kun. Titus Zeman mirė 1969 m. sausio 8 d. Švento gyvenimo ir kankinystės liudijimą palikusio kunigo beatifikacijos byla buvo pradėta 2010 m. Pripažinus kankinystę, dabar byla jau baigta. Artimiausiu metu turėtų būti nustatyta ir beatifikacijos data.



  • Apie tariamus išdavikus

    148b17c25e642693dbc7a78b7d744bae0e5330a3

    Dažnam Lietuvoje akis bado valstybinio sektoriaus neefektyvumas ir reguliavimo kokybė, kurią Pasaulio ekonomikos forumas prilygina Afrikos valstybėms. Stebėtojai pastebi sistemiškumo ir ilgalaikio planavimo, būdingo protestantiškoms kultūroms, stoką, ad hoc skubių sprendimų vyravimą, nepakankamas investicijas į valstybės piliečių švietimą, sveikatą ar socialinę rūpybą. Daug kam užkliūna demokratinės kultūros stoka ir silpna pilietinė visuomenė. Pastebimos nepradėtos savivaldos reformos.

    Susidūrę su sisteminėmis problemomis, reaguodami į abejingumą jų gyvenimams, valstybėje vyraujančią centralizacijos ir kontrolės ideologiją, piliečiai laimės bando ieškoti ramesniuose ir moderniuose užutėkiuose. Tie, kurie neišvyko, tikisi proveržio ir pažangos, ieško ir siūlo Lietuvai naujoviškų, drąsių pasiūlymų ir sprendimų. Jie nori matyti Lietuvą traukos centru, o ne retai gyvenama dykra. Kaip bežiūrėtum, aišku, kad šalis kenčia nuo vakarietiškumo, modernumo ir Vakarų liberalizmo stokos šalyje.

    Vis aktyviau šalyje reiškiasi ir Vakarų liberalizmo kritikai. Jie dangstosi vietinės politinės sistemos neefektyvumu. Kaipgi sistema gali būti efektyvi, pasak jų, ji matai, ne mūsų... Rašoma ir teigiama, kad Lietuvą valdo už jos ribų esantis suverenas, ES yra pasmerkta nesėkmei, nepriklausoma Lietuva neturi suvereniteto ir panašiai. Tų pačių opusų įkvėpti visuomenės veikėjai, remiami nacionalinio transliuotojo geriausio televizijos diskusijų laiko, vedami makiaveliškų fantazijų ir tariamo rūpesčio visų gerove, bandė teigti, kad kitaip nei 1990-ųjų politikoje, šiandien partijų politikai ir visuomenė nebetiki savo valstybės galiomis ką nors keisti ar įtakoti tarptautinėje bendruomenėje, politinės valios ir gebėjimų juos vykdyti nebeliko, kalti visi sprendimų priėmėjai. Štai dėl Baltarusijos ir Rusijos bendro Astravo atominės elektrinės projekto kalti užsienio reikalų ministras, Seimas, Prezidento institucija ir Dievas žino kas.

    Matai, tariamai, dabar kalbama ne apie Astravo elektrinės uždarymą, o tik apie jos saugumo tobulinimą. Ir nors Lietuvos pozicija Baltarusijos AE atžvilgiu nepakito (apie ją galima ilgai šnekėti), tokių teiginių beklausant nejučiomis kyla parodoksalus klausimas, o kaip galima, trečioje šalyje, pvz. Rusijoje ar Baltarusijoje, uždaryti elektrinę į kurią jau investuoti milijardai? Ką Lietuvos valstybės gali ta linkme realistiško nuveikti? Izraeliečiai atomines elektrines kaimyninėse šalyse bombarduoja iki jų paleidimo pradžios. Kur tos Lietuvos oro karinės pajėgos, galinčios atlikti tokius žygius?

    Svarbiausia, kad užmirštame neseną istoriją, kai pora šių teiginių autorių užėmė svarbias pozicijas Lietuvos vyriausybėse formuojant Lietuvos branduolinę politiką Astravo AE planavimo ir statybų laikotarpiu. Galima buvo reaguoti į Astravo AE dar 2007 metais Minskui paskelbus informaciją apie ketinimus statyti atominę elektrinę. Visi žino, kad sprendimas statyti elektrinę Astrave buvo priimtas 2008 metų gruodžio 20 dieną. Po susitikimo su Baltarusijos premjeru 2009 metų rugsėjo 16 dieną Andrius Kubilius žiniasklaidai teigė, kad numatyta statybų aikštelės nebus keičiama, o pasirinktoje aikštelėje vyksta infrastruktūros parengiamieji darbai. Tada A.Kubilius pasiūlė Baltarusijai bendradarbiauti atominės energetikos reguliatoriaus sukūrime. Taip pat jis akcentavo keitimosi informacija svarbą, kad nekiltų nereikalingų aistrų visuomenėje. 2010 metų liepos 1 dieną Lietuvos ir Baltarusijos Premjerų komunikatas skelbė apie susitarimą dėl pasirengimo bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje (3 punktas).

    Dabar šypseną kelia ir 2010 metų liepos mėnesio A.Kubiliaus ir kitų konservatorių vizitas į Astravą dviračiu. Po vizito jis teigė, kad Baltarusija neįtikino, jog tikrai statys elektrinę.

    Privalome skaityti politikų ir jų patarėjų biografijas, kad suprastume, kurios vyriausybės neužkardijo Astravo elektrinės pačioje pradžioje, o ir Lietuvos karinės aviacijos, gebančios bombarduoti elektrines, nesukūrė. Apie bombardavimą, kaip supratote juokauju, tačiau visuose juokuose yra dalis tiesos.

    Svarbiausias politinis ir ekonominis klausimas Astravo elektrinės kontekste - kodėl Lietuva nepradėjo statyti savos atominės elektrinės po Visagino elektrinės uždarymo? Jos statyba būtu demotyvavusi bet kokius Rusijos ir Baltarusijos projektus. Kai kas šneka apie apsimokėjimą, naudos ir kaštų analizę. Tačiau akivaizdu, kad politiniuose-ekonominiuose reikaluose svarbesnis tampa politinių sąskaitų suvedinėjimas ir ambicijos, spekuliavimas vidaus politikos konsensuso stoka, asmeninės naudos siekiančių politikų ir patarėjų įtaka, veikiantys kaimyninių valstybių įtakos agentų tinklai. Visi jie ir sužlugdė atominės elektrinės statybos Lietuvoje planus. Reikia vėl priminti LEO LT istoriją, referendumą dėl atominės elektrinės statybos ir kitas bei panašias istorijas, verčiančias abejoti dalies politikų ketinimų patikimumu.

    Pagal tiesiogines užsienio investicijas Lietuva išlieka Rytų ir Vidurio Europos atsilikėlė. Mažos investicijos šalyje išlieka vienomis iš skurdo ir emigracijos priežasčių. Kai kas spėlioja, kad gal tai yra sąmoningos įtakos grupių veiklos, palaikančios kontrolės ideologiją ir siekiančios apsaugoti vietinius monopolius ir atbaidyti konkurentus, dalis.

    Ši Astravo istorija yra tiktai paviršiuje. Akivaizdus yra jos vertybinis kontekstas - čia paplitęs makiavelizmas. Jis jau seniai yra dalies visuomeninių ir politinių grupių kasdienio veiksmo vadovas. Šio tipo makiavelizmas įsisavintas ir išmoktas iš TSKP partijos istorijos užsiėmimų universitetuose. Toks tūlas pilietis mano, kad bet kas gali tarnauti valdžios paėmimui ir jos konsolidavimui. Deja, ši klaustrofobinė makiavelinė virtu (savybių visuma būdinga besivaržančiam dėl valdžios valstybės vyrui) elgsena neužkariaus daugumos protų ir širdžių, kokiomis gynybinėmis, dažniausiai M.Valančiaus baudžiavinio kaimo, baimę skiepijančiomis vertybėmis nesiremtų. Tik progreso, išlaisvinimo ir teisingesnio pasaulio vizijos ir elgesio modeliai bus patrauklūs piliečiams ir virtu racionalizacijai dabarties ir ateitiems lyderiams.

    ----------

    Prof. Šarūnas Liekis yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas



  • Biologinės įvairovės nykimas ir žmogus: konferencija Vatikane

     

    Tado Naujokaičio nuotrauka „Amžinai alkani“

    Vasario 27 dieną Vatikane prasidėjo mokslinis seminaras apie biologinės įvairovės nykimą, tvarų vystymąsi ir tai, ką galima padaryti. Jį rengia abi didžiausios Popiežiškosios akademijos – Popiežiškoji mokslų akademija ir Socialinių mokslų akademija. Tad tarp seminaro dalyvių – žinomi biologai, evoliucionistai, ekonomistai, sociologai, pasaulyje garsių universitetų profesoriai. Galima priminti, kad Popiežiškosios mokslų akademijos pirmininkas yra Werner Arber, šveicaras, Nobelio premijos laureatas medicinos srityje.

    Seminaro pristatyme trumpai apžvelgiama mūsų planetos ir žmonijos istorija. Jei planetai per puspenkto milijardo metų, tai pirmosios, labai paprastos gyvybės formos galėjo pasirodyti prieš 3,7 milijardo metų. Augalai, gyvūnai ir grybai žemėje pradėjo plisti prieš 480 milijonų metų, miškai prieš 370 milijonų, o vėliau ir mums artimesnės grupės, kaip kad žinduoliai. Seniausiems mūsų pačių giminaičiams yra apie 2,7 milijono metų, prieš du milijonus jie iš Afrikos pradėjo migruoti kitur: homo erectus, neandertaliečiai, galiausiai mūsų rūšis, homo sapiens, maždaug prieš 60 000 metų. Per penkiasdešimt tūkstančių metų jie kolonizavo visus žemynus, per tą laiką nukonkuruodami ar išnaikindami kitas žmonių rūšis.

    Iš pradžių žmonės gyveno kaip medžiotojai ir rinkėjai, gamino ir kūrė įrankius, muzikinius instrumentus, papuošalus, tačiau nuolatos keliaudami ir ieškodami maisto negalėjo sukurti tai, ką mes šiandien vadiname civilizacija. Tai tapo įmanoma prieš 12 - 10 000 metų, kai buvo išmokta jau sistemiškai auginti žemės ūkio kultūras ir gyvulius. Tai sudarė sąlygas pastoviam maisto gavimui, taip pat ir sausros ar žiemos periodais. 

    Prieš 10 000 metų žmonija galėjo susidėti iš maždaug milijono asmenų, Kristaus laikais – 300 milijonų, o šiandien mūsų per 7,3 milijardo. Vienuolika procentų visos žemės, nepadengtos ledynais, yra naudojama įvairių augalų auginimui, dar 20 procentų skirta ganymui.

    Tai neabejotinai paveikė aplinką ir kuo toliau, tuo ženkliau. Palyginus su padėtimi prieš dešimt tūkstančių metų, netekome dešimčių tūkstančių rūšių iš augalijos ir gyvūnijos pasaulių. Jei žmonija savo istorijoje naudojo tūkstančius augalų, tai šiandien 90 procentų viso pasaulio maisto sudaro maždaug 100 žemės ūkio kultūrų. Bet ir tarp jų liūto dalis tenka kukurūzams, ryžiams ir grūdams. Tai lėmė masišką bioįvairovės mažėjimą ir iki šio amžiaus pabaigos mes rizikuojame netekti 40 procentų šios įvairovės. Be to, mūsų visuomenių gyvenimo būdas yra netvarus – mes eikvojame daug daugiau, nei mūsų planeta sugeba atstatyti. Prie to prisideda didžiulė nelygybė tarp pačių visuomenių: jei šimtams milijonų vis dar gresia badmiriavimas, tai turtingosioms visuomenėms tenka tiek, kiek joms iš tiesų nereikia, kas nesunaudojama yra išmetama. Dabartinis seminaras Vatikane ir yra skirtas šiam sudėtingam mazgui ar sąveikai tarp gyvojo pasaulio ir žmonių, tarp pačių žmonių, paveikiant visą gyvąjį pasaulį. Seminaro pristatyme pažymima, jog išvystytos disciplinos, kurios gali ištirti ar išmatuoti skurdą, nelygybę, taršą, bet trūksta analogiškų metodų bioįvairovės srityje, atsižvelgiant ir į socioekonominius veiksnius. Tad seminare dalyvaujantys mokslininkai svarstys ir apie tai, kaip šiuos metodus būtų galima sukurti ar pagerinti. Seminaras baigsis kovo 1-ąją.



  • Popiežiaus atsakymai anglikonams: tarp jaunų Bažnyčių ekumenizmas lengvesnis

     

    EPA nuotrauka

    Sekmadienį po pietų, po mišparų su anglikonų bendruomene Romoje popiežius Pranciškus atsakė į kelis klausimus. Mišparų homilijoje jis konstatavo, jog katalikai ir anglikonai jau nebežiūri vienas į kitą, kaip į priešus, bet kaip į brolius. Pirmuoju klausimu jo buvo paprašyta papildyti šią temą.

    Šiandien santykiai tarp anglikonų ir katalikų yra geri, nors tiesa ir tai, kad praeityje būta bjaurių momentų. Tačiau jie turi būti suprantami savo laiko, o ne kitokiame kontekste. Anot popiežiaus, kalbant apie istoriją svarbu pažymėti, kad tiek katalikai, tiek anglikonai išlaikė tą pačią šventųjų tradiciją, niekada neišsižadėjo šventųjų, kitaip tariant, tam tikru būdu gyvenusių krikščionių. Abi Bažnyčias taip pat sieja vienuolinis gyvenimas. Be to, popiežiaus nuomone, net ir sunkiausiais laikais, kai tarpusavio nesupratimą didino politiniai ir ekonominiai interesai, net ir tada tarpusavio kontaktai nebuvo visiškai nutrūkę. Dabar jie labai pagerėjo, dėl to reikia džiaugtis. Tai nereiškia viską suvienodinti, bet eiti kartu ir spręsti kiekvienos dienos rūpesčius.

    Kitu klausimu Pranciškaus buvo paprašyta pakomentuoti būtent tai: koks turi būti dialogo turinys. Teologinis, kaip yra pabrėžęs Benediktas XVI, jo pirmtakas, ar gyvenimiškas, kaip, rodos, mėgsta kartoti jis pats.

    Abu yra svarbūs, - atsakė Pranciškus, pažymėdamas, kad reikėtų tiksliau žinoti ir Benedikto pasisakymo aplinkybes. Kuris svarbesnis? Jo nuomone, ekumeninis dialogas negali vykti tarsi „laboratorijoje“. Jis turi vykti einant, kelyje: tiek bendro sugyvenimo srityje, tiek teologinės analizės srityje. Teologai turi kalbėtis, tačiau kol jie kalba, reikia padėti vienas kitam gyvenime, trūkumuose, tarnavime vargšams, ligoninėse, taip pat dvasiniais klausimais. Ekumeninis dialogas nevyks „stovint“, įsitikinęs popiežius.

    Trečiuoju klausimu popiežiaus buvo paprašyta palyginti ekumeninius santykius Europoje ir ten, kur krikščionybė dar palyginus jauna – Afrikoje, Azijoje – ir kur ekumeniniai santykiai dažnai būna kūrybingesni.

    Pranciškus sutiko su tokiu apibendrinimu. Tiesa, anot jo, kad jaunos Bažnyčios turi skirtingą gyvybingumą, išraišką, kūrybingumą ar emocingumą nei senos Bažnyčios, kaip kad Europoje. Jaunos ir senos Bažnyčios gali viena iš kitos kažko pasimokyti ir gauti: pavyzdžiui, seminaristai iš Europos galėtų nuvykti sielovadinei tarnystei į jaunas Bažnyčias ir ten iš tiesų daug išmoktų. Jaunos Bažnyčios, savo ruožtu, gali pasimokyti subrandintų, gerai apgalvotų, solidžių tradicijų iš senesnių Bažnyčių.

    Pranciškus keliais pavyzdžiais iliustravo jam patinkantį jaunų Bažnyčių kūrybingumą – ne vien katalikų, bet ir kitų istorinių krikščioniškų tradicijų. Šiuo metu jis ir jo bendradarbiai tiria galimybę nuvykti į Pietų Sudaną, kuris, galima priminti, šiuo metu paniręs į kruvinus gentinius ir politinius konfliktus. Šios kelionės paprašė ne vien katalikų vyskupas, bet ir anglikonų bei presbiterionų vyskupai, visi kartu atvykę į Romą. Ir jie taip pat paprašė atvykti kartu su anglikonų primu, Kenterberio arkivyskupu Justinu Welby. Pasak Pranciškaus, jei įmanoma, reikia šį prašymą – dėl taikos – išpildyti.

    Pranciškus taip pat pasakojo apie vieną situaciją šiaurės Argentinoje, savo tėvynėje: tarp čiabuvių dirba tiek anglikonų misija, tiek katalikų. Ir kai žmonės negali nueiti sekmadienį į anglikonų apeigas, nueina pas katalikus. Ir atvirkščiai. Nes nori švęsti sekmadienį. Abi bendruomenės kartu, draugauja, vykdo artimo meilę kartu. Tikėjimo Mokymo kongregacija apie tai žino, pridūrė popiežius.

    Dar kitas atvejis, tai popiežiaus Pauliaus VI per Ugandos kankinių beatifikaciją pasakyti žodžiai. Tas pats karalius už tuos pačius dalykus ir iš neapykantos tikėjimui liepė nužudyti jaunus katechetus, tarp kurių buvo tiek katalikų, tiek anglikonų. Tad Paulius VI pasakė, kad jis turėtų palaimintaisiais skelbti visus, ne vien katalikus. Tuo metu to nebuvo įmanoma padaryti, tačiau pačioje Ugandoje šie kankiniai, anglikonai ir katalikai, atsimenami kartu.



  • Euro monetos be popiežiaus atvaizdo.

    Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis/BFL
    © Baltijos fotografijos linija

    Kovo 1-ąją sukanka 15 metų nuo pirmųjų Vatikano euro monetų pasirodymo. Nors Vatikanas nepriklauso Europos Sąjungai, monetos kalamos remiantis 1929 m. susitarimu su Italija, pagal kurį Vatikano valstybės piniginis vienetas yra tas pats kaip Italijoje. Vėliau Vatikano eurų emisija buvo apibrėžta atskira sutartimi, pasirašyta su Centriniu Europos banku.

    Nors Vatikano euro monetos teoriškai nesiskiria nuo bet kurios kitos šalies su įvairia nacionaline atributika kalamų euro monetų, tačiau praktiškai popiežiaus atvaizdas nacionalinėje monetų pusėje ir nedideli kalamų monetų tiražai jas buvo pavertę kolekcine retenybe. Dėl to numizmatai gerokai sunerimo, kai prieš keletą savaičių buvo pranešta, kad 2017 m. emisijos Vatikano monetos bus ne popiežiaus atvaizdo, kurį pakeis jo herbas.

    Vatikano radijui duotame interviu komentuodamas šias naujoves Vatikano filatelijos ir numizmatikos biuro direktorius Mauro Olivieri sakė, kad popiežiaus atvaizdo nebus ant monetų dėl to, kad tokia yra paties popiežiaus Pranciškaus valia. Pasak direktoriaus, tokio sprendimo buvo galima tikėtis, nes jau prieš kurį laiką popiežius nurodė, kad jo atvaizdo nebūtų ir ant Vatikano kalamų proginių medalių.

    Monetų kolekcininkai iš tiesų nelabai palankiai priėmė šią naujiną, tačiau antra vertus tai nėra visiškai neregėtas dalykas. Popiežius Paulius VI savo laiku irgi buvo nurodęs, kad jo atvaizdo nebūtų ant Vatikano kalamų monetų, tuo metu dar ne eurų, bet Italijos lirų.

    Mauro Olivieri sutiko, kad anksčiau būta tam tikrų spekuliacijų. Kai pasirodydavo naujos laidos monetos susidarydavo ilgos norinčiųjų jas įsigyti eilės. Šios problemos išspręstos. Antra vertus, Vatikano moneta visada bus tam tikra retenybė. O popiežiaus herbas galbūt net geriau už atvaizdą yra pontifikato ženklas.

    2017 m. Vatikano eurų laida su popiežiaus Pranciškaus herbu turėtų pasirodyti jau šiomis dienomis.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.