Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Kodėl pas gydytoją genetiką poros nešasi ir giminaičių nuotraukas?

    Moksliniai tyrimai rodo, kad net apie trečdalis visų nėštumų baigiasi persileidimu, be to, pasitaiko atvejų, kai jis įvyksta taip anksti, kad moteris nė nespėja sužinoti, kad laukėsi. Tokių situacijų priežastis jau ilgą laiką aiškinasi gydytojai ir mokslininkai, o naujų vilčių atneša genetiniai tyrimai, kurie gali padėti sužinoti, kodėl kyla sunkumų pastoti ar kokią tam įtaką turi tėčio, mamos ar netgi tolimesnių giminaičių genai. Gydytojas genetikas doc. dr. Danielius Serapinas sako, kad, susidūrus su problemomis pastoti, pas gydytoją genetiką verta atsinešti net giminaičių nuotraukas.

    „Genetiniai tyrimai užima vieną iš svarbiausių krypčių šiuolaikiniuose žmogaus tyrimuose, kadangi atlikus daugelį genetinių ir epidemiologinių tyrimų, paaiškėjo, kad beveik visos žmogaus ligos yra susijusios su genais. Genams tenka lemiamas vaidmuo sergant kai kuriomis paveldimomis ligomis (vadinamosios Mendelinės ligos), pavyzdžiui, hemofilija, cistine fibroze, Huntingtono liga, Diušeno miodistrofija, – pasakoja gydytojas genetikas doc. dr. Danielius Serapinas. – Jau yra žinoma, kad tam tikrų genų pakitimai (pvz. genas MTHFR) gali lemti persileidimą, tačiau, deja, klinikinėje praktikoje ne visada pagalvojama apie galimybę tirti šį geną, kurio aptikti variantai galėtų padėti apsaugoti dalį nėščiųjų nuo galimų persileidimų.“

    Gydytojas genetikas atsako į tris pagrindinius būsimiems tėveliams kylančius klausimus apie genetinius tyrimus.

    Kada reikėtų atlikti genetinius tyrimus?

    Genetinius tyrimus ypatingai rekomenduojama atlikti tada, kai diagnozuotas nevaisingumas arba yra buvę 2 ir daugiau persileidimų, taip pat, jei prieš tai buvusio nėštumo metu vaisiui ar gimusiam vaikui nustatyta įgimta liga. „Šiais atvejais yra didesnė tikimybė, kad gali paaiškėti, jog šeima (abu poros asmenys) yra to paties mutavusio recesyvinio geno nešiotojai. Reikėtų žinoti, kad tą pačią mutaciją gali turėti bet kuri pora, todėl siekiant sužinoti kuo daugiau informacijos apie būsimą vaikelį, tam pasiruošti, nešiotojų patikros Horizont tyrimą prieš nėštumą arba jo metu gali atlikti bet kuri pora – šio tyrimo metu gali būti nustatomi daugiau nei 274 genetiniai nukrypimai“, – rekomenduoja doc. dr. D. Serapinas.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad dažnai šeimos, kuriose yra įgimta liga sergantis vaikas, pervertina riziką susilaukti kito sergančio vaiko. „Dažnai rizika yra artima vadinamajai bendrapopuliacinei (rizika bet kuriam žmogui), tad vengimas susilaukti daugiau vaikų yra nepagrįstas. Realią prognozę susilaukti sveikų vaikų padeda nustatyti gydytojo genetiko konsultacija, be to, jos metu gali būti nustatomos ir ligos gydymo galimybės. Kai kurioms paveldimoms ligoms efektyviai gydyti užtenka dietoterapijos, kai kuriais atvejais prireikia chirurginio gydymo, tačiau niekada nereikia nuleisti rankų – būtina ieškoti būdų, kaip pagerinti vaiko būseną“, – pataria gydytojas genetikas.

    Kokios informacijos gali prireikti gydytojui genetikui?

    Nusprendus apsilankyti pas genetiką, svarbu iš anksto susirinkti informaciją apie šeimoje buvusius ligos atvejus, nevaisingus asmenis, taip pat sužinoti, ar giminės moterų linijoje yra buvę persileidimų. Doc. dr. D. Serapinas atkreipia dėmesį, kad jei yra buvę genetinių ligų ar jų įtarimų, pageidautina, kad pora atsineštų netgi giminaičių nuotraukas ar išrašus iš medicininių dokumentų. Jei pora buvo susidūrusi su nevaisingumu, reikia atsinešti visų iki tol darytų tyrimų rezultatus.

    Vienas iš būdų prognozuoti, kokia tikimybė konkrečiai ligai pasikartoti šeimoje – sudaryti šeimos genetinį medį. Genetikai šiam medžiui sudaryti naudoja genealogijos metodą. Sudarius medį bent iki trečios kartos, surašomi visi asmenys ir jų pagrindiniai susirgimai, taip pat, nuo kokių ligų yra mirusių. Tuomet besikonsultuojančiai šeimai galima sudaryti ligų prognozės modelį.

    „Įdomu tai, kad kur kas didesnę ligų grupę lemia ne tik genai. Manoma, kad mutavę genai sąveikauja su žalingais aplinkos veiksniais, ir liga yra šios sąveikos rezultatas, todėl didžioji šių genų dalis vadinama „polinkio“ genais. Kad patologiniai pokyčiai organizme virstų klinikiniais simptomais, tokių „polinkio“ genų turi būti daugiau nei vienas, – aiškina doc. dr. D. Serapinas. – Šių ligų paveldimumo schemos yra kur kas sudėtingesnės negu Mendelinių ligų, o atskleisti jų molekulinį genetinį pagrindą yra ne tik svarbus, bet ir sudėtingas genetikų uždavinys. Šiai grupei priklauso beveik visos dažniausios žmogaus ligos: aterosklerozė, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, diabetas, įvairių lokalizacijų vėžiai, Alzheimerio liga, reumatoidinis artritas, išsėtinė sklerozė, uždegiminės žarnyno ligos, nemaža dalis infekcinių ligų (pvz., tuberkuliozė, maliarija). Sudėtingai nemendelinių ligų kategorijai priskiriama ir bronchų astma.“

    Ar genų pakitimai „išgydomi“?

    Anot doc. dr. D. Serapino, MTHFR geno atveju galimas gydymas papildais, kai užslopinama mutavusio geno veikla ir poveikis. Taip pat susidūrus su genetinėmis ligomis sudaromas tikslus prognozių planas, o tam tikrais atvejais šeimai padeda ir modernios genų technologijos.



  • Kasdienybių atsivėrimai M. Kiaušaitės fotografijų parodoje

    Spalio 4 d., antradienį, 17 val. ALM (Atviroje laisvųjų menininkų) galerijoje Kaune (Vilniaus g. 17 / A. Mapų g. 1) įvyks Mildos Kiaušaitės fotografijų parodos „Kasdienybės“ atidarymas.

    Kaip teigia fotografė, „Kasdienybių“ seriją ji pradėjo 2013 m., tuomet dar tik intuityviai fiksuodama mane supančios tikrovės detales, fragmentus.

    „Dabar, žvelgdama iš laiko perspektyvos, galiu pasakyti, kad šios fotografijos – tai žavių atsitiktinumų, neatitikimų, galiausiai, vilties paieška, mėginimas į(si)tikinti, kad nuo žmogiškos būties neatskiriama kasdienybė – tai ne vien rutinos slogutis, nuovargis, nuobodulys...

    „Įsibraudama“ į kitų žmonių kasdienybes (o pastarosios visuomet unikalios, individualios, nes kasdienybė kaip visuma tėra iliuzija), jų gyvenimus kaip pašalietė, įstengiu stebėtis ir pastebėti, atrasti kartais jaukius, kartais komiškus kiekvienos individualios kasdienybės niuansus. Čia nėra režisūros, dirbtinių šviesos šaltinių – vienintelis mano, kaip fotografės, įsikišimas, tai „radinio“ užfiksavimas.

    Nuo šiuolaikinės, konceptualios fotografijos siekiu grįžti prie jos daiktiškų ištakų, materialių objektų fiksavimo, taip primindama, kad ir mažiausiuose dalykuose esama žavesio, ir net ten, kur viskas atrodo savaime suprantama ir pažinta, slypi atradimo galimybė.“ – sako fotografė M. Kiaušaitė.



  • Oskaras Koršunovas pristato spektaklį-akciją „Eglė žalčių karalienė“
    Režisierius Oskaras Koršunovas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

    Jau šią savaitę – rugsėjo 29, 30 dienomis Raudonojo Kryžiaus ligoninėje bus pristatytas naujausias Oskaro Koršunovo spektaklis „Eglė žalčių karalienė“, kurio pagrindą sudaro interneto portaluose užfiksuoti negailestingi komentarai. Spektaklį-akciją bendradarbiaudami kuria Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir OKT / Vilniaus miesto teatras.

    „Pamenu nelaimę, po kurios spaudoje buvo publikuojamos į krantą išplukdyto vaiko kūnelio nuotraukos. Tuo metu Osle stačiau „Mūsų klasę“. Labiausiai paveikė kontrastas tarp reakcijos Norvegijoje ir Lietuvoje. Užklydus į komentarų skiltį naujienų portale neradau jokios lietuvių empatijos pabėgėliams. Dauguma komentatorių teigė: „Taip jiems ir reikia“, „Tie vyrai yra mižniai, neišgelbėję savo šeimos“. Buvo ir tokių perlų kaip „Aušvice vietos visiems užteks“. Tai mane asmeniškai sukrėtė“, – sako režisierius Oskaras Koršunovas.

    Lauros Vansevičienės nuotrauka

    Spektaklis-akcija vyks trijuose Raudonojo Kryžiaus ligoninės aukštuose, žiūrovai judės iš vienos patalpos į kitą, patys rinkdamiesi, kur sustoti ilgiau. Kūrėjų teigimu, laukia daug įtraukiančio veiksmo ir instaliacijų. „Pirmasis legendinis atėjūnas lietuviškame folklore yra žaltys Žilvinas. Atėjo, paprašė, suktybe ir prievarta atplėšė Eglę nuo jos gimtinės. Tai, kaip į Žaltį reagavo Eglės broliai, yra instinktyvios neapykantos užuomazga lietuviško mentaliteto formavimesi. Dabartis atliepia legendinę Eglės istoriją: dabar taip pat nekenčiame bet kokio atėjūno, net jeigu šio ir nematėme. Jų buvimas suvokiamas kaip mėginimas apgauti, užimti ir pasisavinti, o pasirodymas kursto baimę ir priešiškumą. Ir čia kalba eina ne tik apie pabėgėlius. Tiesiog apie svetimą. Stebėtina, kaip mes nebijome būti svetimi kitiems, jei patys išvykstame svetur, ir kokie alergiški esame atvykusiam. Galima sakyti, kad Lietuvoje nėra tolerancijos, bet yra „tolerastai“. Nėra juodukų, bet yra rasistai, beveik neliko žydų, bet klesti antisemitizmas. Nėra beisbolo, bet beisbolo lazdos yra viena perkamiausių prekių. Žaltys, atėjūnas, pabėgėlis, prašytojas – jų Europos ir pasaulio mastu mes nematome, bet jo prašymas vis tiek aidi, tačiau stebėtinai nekelia visuotinės atjautos, dažniau – priešingus jausmus. Pro Eglės ir Žilvino legendos rėmus žvelgiame į skaudžių globalių problemų pažadintą neapykantą atėjūnams...“

    Lauros Vansevičienės nuotrauka

    Šio spektaklio vystymas prasidėjo nuo austrų rašytojos Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“, atskleidžiančios 2013 m. įvykius Austrijoje, kai 70 prieglobsčio prašytojų užėmė vieną iš Austrijos sostinės Vienos bažnyčių. Jie reikalavo geresnių vertėjų, leidimo dirbti, galimybės jų vaikams lankyti mokyklą.

    Kūrybinei komandai repetuojant, nuo E. Jelinek teksto buvo atsispirta ir gerokai nutolta, o priartėta prie „Eglės žalčių karalienės“ mito, savaip aiškinančio šiandienines pabėgėlių priėmimo Lietuvoje reakcijas.

    Lauros Vansevičienės nuotrauka

    „Man labai keista matyti tą isteriją Lietuvoje. Čia yra vos keletas pabėgėlių, dėl kurių žmonės kelia tokią isteriją, o štai tarkim „Darbo partija“ iš to mėgina sau susikurti kapitalą. Tai yra baisiai ciniška.

    Manau, šis pastatymas Lietuvoje bus kur kas aktualesnis nei kitose Europos šalyse, nes jis kalba apie neįtikėtiną žmonių nenorą apskritai kažką suvokti. Nenorą suprasti, jog pasaulyje esi su kitais, galbūt svetimais, tačiau juk tai ir yra sugyvenimo klausimas. Čia atsiveria nepaaiškinamas psichologinis klodas – vien tamsumu to nepateisinsi.

    Ar užimdamas tokią poziciją nesijaučiu priklausantis mažumai? Menininkas visada turi atstovauti tam tikrai mažumai. Visi progresyvūs dalykai neišvengiamai prasideda mažumose. Tai, kas inertiška, visuomet yra dauguma. Dažnai tai vadinama tradicija, bet taip nėra – tradicija gyva tik tada, kai į ją žvelgiama vis iš kito kampo, vykdant tam tikrą reviziją. Tik ta mažuma gali paveikti daugumą. Bet koks menas, atstovaujantis daugumos pozicijai, man atrodo įtartinas“, – sako režisierius.

    Lauros Vansevičienės nuotrauka

    Spektaklyje-akcijoje veikia jaunieji Oskaro Koršunovo aktoriai: Martynas Ališauskas, Gailė Butvilaitė, Kęstutis Cicėnas, Ignas Gužauskas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Taura Kvietinskaitė, Lukas Malinauskas, Eimantas Pakalka, Greta Petrovskytė, Kamilė Petruškevičiūtė, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Artiom Rybakov, Inga Šepetkaitė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Paulina Taujanskaitė, Oskar Vygonovski, Viktorija Žukauskaitė, taip pat Urtė Bartoševičiūtė ir aktorė iš Rumunijos Anca Pitaru. Spektaklio dailininkai – random heroes, kompozitorius – Gintaras Sodeika, kostiumų dailininkas – Juozas Valenta, režisieriaus asistentas – Antanas Obcarskas.

    Lauros Vansevičienės nuotrauka

    LNDT ir OKT spektaklio-akcijos „Eglė žalčių karalienė“ premjera įvyks rugsėjo 29, 30 dienomis Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (įėjimas iš Radvilų g. 5).

    Daugiau informacijos – www.teatras.lt

    Lauros Vansevičienės nuotrauka


  • Monospektaklyje „Unduo dubuo“ B. Šarka tyrinėja žmogaus sąmonės formavimasi
    Benas Šarka. Igno Stanio nuotr.

    Teatro šamanu tituluojamas režisierius, aktorius ir performansų kūrėjas Benas Šarka rugsėjo 29 d. 19 val. Klaipėdos m. savivaldybės kultūros centre „Žvejų rūmai“ pristato monospektaklį „Unduo dubuo“.

    Monospektaklis „Unduo dubuo“ kelia žmogaus sąmonės formavimosi klausimus. Kaip informacija, patenkanti į mūsų gyvenimą, mus veikia? Ar mes turime galimybę pasikeisti? Anot režisieriaus B. Šarkos, žmonės vieni su kitais yra labai tampriai susiję: „Mes nesame atskirti: visa žmonija – tarsi vienis, susidedantis iš tos pačios dvasinės bendrystės, potyrių, pasirinkimo galimybių.“ Paklaustas, ką reiškia pasirodymo pavadinimas „Unduo dubuo“, B. Šarka paaiškina: „Mes esame dubenys, mūsų kaukolės – tarsi dubenys. Smegenys kaukolėje – kaip aisbergas vandenyje. Atrodo, kad atmintis, žinios ir emocijos mumyse jau užprogramuotos. Pasirodymo metu mes ieškosiu atsakymo į klausimą, kas yra tas vanduo ir kas sklinda iš mūsų.“ Laisvos improvizacijos formą, kai viskas kuriama vietoje, „čia ir dabar“, pasirinkęs menininkas teigia: „Scenarijus mūsų viduje jau tarsi užkoduotas, tik dera surasti reikiamą būseną – valdomą ramybę ar šėlsmą.“

    Klaipėdos m. savivaldybės kultūros centre „Žvejų rūmai“ šį ketvirtadienį įvyksiantis pasirodymas – jau trečioji monospektaklio-performanso „Unduo dubuo“ premjera. Pirmąją jos dalį žiūrovai išvydo šią vasarą įvykusiame festivalyje „Velnio akmuo“, kur B. Šarka kartu su kompozitoriais Vladu Dieniniu ir Gediminu Jakubka gryname ore žmones būrė „Masinės hipnozės seansu“, susidėjusiu ne tik iš muzikos bei judesio, bet ir į orą pokšinčių molio dulkių. Antrasis susitikimas su auditorija, įgavęs eksperimentinės muzikinės improvizacijos formą, įvyko rugsėjo 24 d.: čia B. Šarkos, V. Dieninio ir G. Jakubkos trio, pasitelkę kasetinius grotuvus, efektinius pedalus, modulinius sintezatorius ir B. Šarkos sukurtus savadarbius instrumentus, kartu su žiūrovais pynė garso ornamentus, judinančias vandenį klausytojų kaukolėse.

    Aktorius, režisierius Benas Šarka baigė režisūrą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete ir Klaipėdoje įkūrė „Gliukų“ teatrą, balansuojantį ant performanso ribos. Menininkas kuria autorinius spektaklius, performansus, taip pat dalyvauja kitų režisierių, menininkų projektuose kaip kviestinis aktorius ar performanso atlikėjas.

    Bilietus galima įsigyti prieš renginį Žvejų kultūros rūmų kasose arba www.tiketa.lt.



  • Naujoje knygoje – pal. arkivysk. Matulaičio ir vysk. Būčio laiškų dialogas

    Neseniai pasirodė ilgai laukta knyga – Pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC ir vyskupo Pranciškaus Būčio MIC susirašinėjimas. Knygos sudarytojas yra dr. Paulius Subačius. Skaitytojų dėmesiui – sudarytojo parengta anotacija bei keletas dviejų didžių bičiulių marijonų korespondencijos pavyzdžių.

    Jurgis Matulaitis, Pranciškus Petras Būčys. Laiškų dialogas, parengė Paulius Subačius, Vilnius: LKMA, 2016.

    Tai pirmasis pal. arkivysk. Matulaičio ir vysk. Būčio epistolinio dialogo leidimas – iki šiol lietuviškai buvo skelbti tik keli susirašinėjimo fragmentai. Jiedu bičiuliavosi nuo Marijampolės gimnazijos laikų, vėliau susiėjo studijuodami Sankt Peterburge ir Fribūre. Drauge nutarę pasirinkti pašvęstąjį gyvenimą ir atgaivinti Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuoliją, buvo siejami nuolatinio bendro rūpesčio kongregacija ir Bažnyčios padėtimi Lietuvoje.

    Abipusė korespondencija, kurios išliko beveik pustrečio šimto laiškų, atvirukų bei telegramų, įdomi ir vertinga keliais atžvilgiais. Ji atskleidžia dviejų iškilių ganytojų asmeninį atsidavimą Evangelijos žiniai, sodrų dvasinį gyvenimą, šventėjimo kelią ir ugdantį tarpusavio ryšį. Skelbiami tekstai taip pat dokumentuoja Marijonų vienuolijos, tėvų globotų moterų vienuolijų, karitatyvinių, kultūros, švietimo, kunigų rengimo ir kitų religinių institucijų, Vilniaus vyskupijos ir Lietuvos bažnytinės provincijos organizacinę raidą bei vidinę būklę. Toli pranokdami Bažnyčios istorijos interesų ratą, šie laiškai yra skvarbus gerai informuotų, labai atvirai savo žiniomis ir nuomonėmis besidalijančių asmenų žvilgsnis į XX a. pradžios Lietuvos visuomenę, Nepriklausomybės paskelbimą suponavusių bei jį lydėjusių įvykių, elito nuostatų, santykių ir geopolitinių orientacijų panoramą.

    Publikacijoje laikomasi dokumentinio leidimo principų, išsaugota autentiška kalba, didžiuma komentarų pateikti anotuotos rodyklės pavidalu. Pasistengta, kad knyga būtų patogi tiek turintiems akademinių interesų, tiek visiems kitiems skaitytojams – pal. Jurgio gerbėjams, istorijos ir asmeninių liudijimų mėgėjams, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių nariams. Laiškų dialogas leidžiamas „Marijonų istorijos šaltinių“ serijoje, kurioje bendromis Lenkijos ir Lietuvos tyrėjų pastangomis pasirodė jau 23 tomai.

    Knygos teiraukitės pas Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserimis Marijampolėje, Vilniuje ir Kaune, Pal. Jurgio Matulaičio Muziejuje Marijampolėje, taip pat visuose katalikiškuose knygynuose.  

    Jūsų dėmesiui – keletas laiškų pavyzdžių:

    Matulaitis – Būčiui

    [Fribūras,] 29. II. 1912.

    Mielasai Praniuk! Jau kadakas rengiuosi pas Tave parašyti, ir kažin kodėl vis neprisirengiu. Labai išsiilgau nuo Tavęs žinių. Ateina paskalos, būk svietiškoji valdžia nenorinti, kad Tu būtum toliau inspektoriaus pavaduotojum. Man rodos, kaip Dievo Apveizdas viską pakreips, taip bus geriausia. Mylintiems Dievą viskas išeina ant gera. Jei nuims nuo Tavęs inspektoriavimo naštą, Tau asmeniškai bus lengviau, turėsi mažiau nereikalingų sukramtų, galėsi kitiems darbams daugiau laiko pašvęsti. –

    Mes čia sau gyvenam gana ramiai ir gerai; rodos, viskas einasi nė šio, nei to. Bet kryželių ir čia netrūksta; paeina jie nuo žmonių, šalia stovinčių. Nė nesitiki žmogus, iš kur gal užeiti kokia kliūtis ar sunkenybė, ir ateina. Tikrai pildosi žodžiai, kuriuos Kristus ištarė: „persequentur vos“ [(ir) jus persekios, Jn 15, 20]. Atsirado ir čia žmogus, kuris per visą miestą ėmė skelbti, kad aš modernistas; kad galiu labai universitatei užkenkti ir t. t. Netrūksta nemalonumų ir iš pusės kitų, net mūs tautiečių. Bet vis tai mažmožiai. Raminu save, kad galėtų da blogiau būti. –

    Laikraščius ir knygas gavau. Ačiū už tai, kad savo prelekcijas atsiuntei. Skrynutę su knygomis taipgi gavau. Gana brangiai reikėjo mokėt. [...]

    Būčys – Matulaičiui

    Peterburge 10. IV (28. III) 1912

    [...] Ką pergyvenau nuo Kalėdų iki pusiaugavėniui, tą norėjau Tau smulkiai aprašyti, kad galėtum žinoti, ar čia mano vaidentuvė mane vargino, ar tikrosios painios. Prirašiau septynis puslapius smulkyčio rašto, o nei geros pradžios nepadariau. Jeigu būčiau teip viską toliau aprašinėjęs, tai būtų išėjusi pusėtina brošiūros vertė. Keletą paskutinių savaičių pasidarė ramiau, nors darbo turėjau daugiau; didumą smulkmenų jau ir užmiršau. Net džiaugiuosi užmiršęs. Todėl, mą rodos, bus geriau, kad nei nerašysiu apie tai. Iš tų visų painių turiu vieną didelę naudą, nes pajutau, kad vienintelė mano parama Dievas. Nei žmonėmis, nei savo išminčia nieko negaliu pasidaryti. Prijaučiančių žmonių maldos – tai nuolatinės mano pagelbininkės. [...]

    Basanavyčia su Paškevyčia prašė, kad apsimčiau kokią nors paskaitą šiemet Lietuvių Mokslo Draugijos surinkime. Atsakiau, kad netikėtai užklaustas negaliu duoti atsakymo, nes reikia prisirengti. Žadėjau duoti atsakymą apie Atvelykį. Ketinau neapsimti, nes susirinkimas bus apie 6 birželio, o aš vargu galėsiu išvažiuoti iš Peterburgo prieš 10 to mėnesio, nes mokslo metams pasibaigus ketinu gydytis soliterą. Be to, vakacijoms prisirenka daug darbo. Pridėk da vieną darbą prie kitų, tai ir laiko neišteksi.

    Kunigas Vailokaitis prašė, kad vėl rašinėčiau į „Šaltinį“. Atsakiau, kad nieko neparašysiu į spaudą, kol nepabaigsiu „Vadove“ pradėtąjį dalyką. „Šaltinio“ ir „Vadovo“ administracijos man kaltos apie 100 rublių honoraro, bet jo nedavė. Aš nei nepriminiau apie tai kun. Vailokaičiui, kad jis buvo Peterburge. [...]

    * * * * *

    Matulaitis – Būčiui

    29. VI. 1920. Siemiatycze

    Vilniaus dijecezija.

    JM. Tėvui Būčiui.

    Mielasai Paniuk!

    Andrius Cikota, mūsų dijecezijos kunigas, baltgudis mokąs lietuviškai, Tavo mokinys iš Akademijos, pasiryžęs stoti Marijonų vienuolijon. Jis labai Tavim pasitiki; norėtų novicijatą atlikti Amerikoje. Ar galima? ar būt naudinga? –

    Mano nuomone, geriau būtų jam atlikti novicijatas Marijampolėje.

    Aiškinu jam, kad Tu ir laiko neturi redaktoriaudamas. Bet kadangi prašo, kad Tavę[s] paklausčiau, kaip žiūri į jo sumanymą, tai ir klausiu. –

    Aš dabar lankau savo dijecezijos dalį; labai nusidirbęs.

    Pas mus vis dar karas ir karo stovis; kaip dalykai virs, nežinia; sunku numatyti ateitis. –

    Labai Jūs visų išsiilgau; susirašinėti sunku. –

    Kaip tik bus galima, reikės mums tuo susivažiuoti ir vienuolijos dalykai tvarkyti. Ir dabar prie to renkitės. –

    Per daug mūsiškiai visur visokiais darbais [a]pkrauti; nebelieka jėgų ir laiko savo vidaus reikalams ir vienuolijos gyvavimui tvarkyti ir vesti. Daug ir karas mus sutrukdė ir mūs darbus sukliudė. Ir taip dar Dievo malonė, kad iš to karo iškakėjome su savo vienuolija. –

    Jei ko ir Jums ten trūksta, nenusiminkite; Dievas duos, susivažiuosime, tarsimės, taisysime visa ką. Šv. Panelė, kuri iki šiol mus gelbėjo ir globojo, ir toliau mūs neapleis. –

    Kad tik karas greičiau baigtųsi ir galėtume susisiekti. –

    Ir mane visoki darbai trukdo ir slėgia. Ką darysi, Dievo valia. Gal po karo pa-// lengvės arba kokia bus atmaina.

    Rašykite į mane ar per Varšavą, ar per Marijampolę; vis kaip kada atklysta koks laiškas, kad ir vėlai. –

    Gaila, kad Šv. Kazimiero Sesutės neatvažiuoja.

    Visus koširdingiausia sveikinu ir visiems laiminu.

    + Jurgis, Vilniaus Vyskupas

    * * * * *

    Būčys – Matulaičiui

    Kaunas 15 balandžio 1925 m. (Laisvės al. 61)

    J. E. Vilniaus Vyskupui

    Jurgiui Matulevičiui

    Marijonų Kongr. Generolui.

    Brangusis Tėveli!

    Pagrečiam gavau du Tėvelio laišku, rašytu šių metų 24. III ir 10. IV. Už abudu labai ačiū! Sutinku liktis Universitete ir toliaus, nors matau, kad nebus teip lengva, kaip galima laukti. Tiesa, mano prisibijojimai tėra tik spėlionės, bet ir jos gali išsipildyti. Seimo didžiumos vadai beveik visi yra įsitikinę, kad U-to rektoratą reikėtų padaryti vyriausybės skiriamą ir nuolatinį. Kai kurių fakultetų elgesys duoda progos iškilti Seime ginčams apie tai. Jeigu tie ginčai pasibaigs U-to statuto pakeitimu ir rektorato stabilizavimu, tada gali man tekti pritirti presijos, kad apsimčiau būti skirtuoju rektorium. Aš pirmiausiai svarsčiau to dalyko esmę, o paskui jau asmens žvilgsnius ir jų įvykdymo priemones. Dalyko esmė man išrodo tokia, kad iš mano rektoriavimo galėtų būti naudos katalikybei, bet mūs Kongregacijai vieni tik nuostoliai. Kadangi Kongregacijos nuostoliai yra ir Bažnyčios nuostoliai, tai juos reiktų sustatyti su nauda, išeinančia iš mano rektorato, ir pažiūrėti, kas bus didesnis – ar nauda, ar nuostoliai. Kadangi abeji bus tik ateityje, tai tikrybės nėra, nei aiškumo. Bažnyčios reikalais daugelis rūpinasi, Kongregacijos naudą aprūpinti tegalime tik mes. Taigi išeitų, kad rektoratą geriau palikti kitiems Lietuvos katalikams.

    Visą triukšmą dėl Konkordato sukėlė karštuoliai, šlykščiąją išvaizdą tam triukšmui pridarė liaudininkai. Mes, marijonai, iš pat pradžių sutarėme patys laikytis ramiai ir raminančiu būdu kalbėti su karštuoliais. Aš savo klausytojams studentams praleid[au] vieną eilinę paskaitą, nes jos vietoje pasakiau savo nuomonę apie Konkordatą su Lenkija; tikiuosi, kad mano studentai ir šiandien, atsiminę mano žodžius, pripažįsta jų tiesą. [...]  



  • Marijos radijo laidoje pokalbis apie „Trijų draugų legendą“
    Fotografijos autorė – Evgenia Levin.

    Bernardinai.lt

    Kviečiame pasiklausyti Marijos radijo laidos įrašo apie knygą „Trijų draugų legenda“. Laidoje dalyvauja br. kun. Antanas Blužas OFM. Svečią kalbina Virginija Mickutė.

    www.marijosradijas.lt/transliacijos/64567-2016-09-23-17-20-knygu-lentynoje.html



  • Šeimos krizė: istorijos pabaiga ar nauja galimybė?

    Jei šeimą ištiko krizė, yra kelios išeitys. Viena – išsiskirti. Kartais tai iš tiesų būtina. Tačiau akivaizdu, kad to griebiamasi gerokai per dažnai, pasiduodama mitui, kad po krizės atnaujinti santykių neįmanoma. Žinoma, tai jau kitas kelias. Gerokai sunkesnis. Specialistai tvirtina, kad net patys neperspektyviausi santykiai kartais tampa net labai perspektyvūs, ir net iš giliausios šeimos krizės išeitis tikrai yra. Svarbiausia jos ieškoti.

    Papasakosime Jums Ievos ir Tado istoriją. Ji – psichologė, jis – verslininkas. Susipažino prieš 15 metų, susituokė po 2 metų draugystės, dar po dvejų metų susilaukė pirmagimės dukters. Šeima pradėjo byrėti, kai dukrelei suėjo dveji. Susilaukė antro vaikelio, bet santykiai buvo atšalę. Kurį laiką gyveno atskirai ir atrodė, kad nebeturi nieko bendro. Po 2,5 metų krizės apsisprendė vėl apsigyventi kartu „dėl vaikų“. Abu užaugę nepilnose šeimose, be tėčių, todėl troško, kad jų vaikai turėtų ir mamą, ir tėtį. Tuo metu prioritetus sudėliojo taip, kad tarpusavio meilės tuštuma neatrodė tiek svarbi, kiek vaikai ir jų gerovė. Nepaisant to, turėjo išmokti bendrauti iš naujo. Tai vertė juos gręžtis vienam į kitą. Jie ne tik įveikė krizę, bet tapo artimesni nei kada nors anksčiau. Jų namuose vėl gyvena meilė. Bet geriau apie visa tai sužinokite iš pirmų lūpų.

    Koks buvo Jūsų šeimos pradžios kelias – greita pažintis ir santuoka, o gal ilgas draugystės laikas?

    Tadas. Susipažinome internetu, per tuo metu tarp jaunimo populiarų pažinčių portalą. Pradėjome susirašinėti, vėliau skambinome vienas kitam. Laukdavome vėlyvo vakaro, kai galėdavome skambinti mažesniu tarifu ir taip bendrauti ilgiau. Aišku, sąskaitos už tarpmiestinius skambučius vis tiek būdavo kosminės. Po kurio laiko ryžomės susitikti. Pirmas susitikimas buvo baisokas, bet  ir įdomus.  Įdomus tuo, kad laukiau tarsi savo žmogaus, kurį pažinojau, juk tiek daug visko buvome vienas kitam iki tol pasakę. Po pirmojo susitikimo norėjosi dar, kaip sakoma, „kartą paragavęs, negali sustoti“.

    Draugavome dvejus metus, tuomet susituokėme. Tuokėmės bažnyčioje, nes norėjosi ramaus proceso, o ne „konvejerio“, kur tiesiog „kepa“ naujas poras. Bažnyčia – tai Dievo namai. Anuomet net nesusimąsčiau, kiek daug Dievas duos mūsų šeimai, apskritai, kad Dievą įsileisiu į savo širdį ir kiek visko per Jį atrasime. Dievas suveda visiškai skirtingus žmones, nes tik Jis žino, kas yra mums reikalingiausia, geriausia. Tik Jis mato mumyse tai, kas didingiausia.

    Ieva. Mudu su vyru susipažinome prieš 15 metų. Pirmuosius pažinties metus gyvenome skirtinguose miestuose, kasdien valandų valandas kalbėdavome telefonu ir mokėdavome milžiniškas tarpmiestinių pokalbių sąskaitas. Vėliau neapsikentėme matydamiesi tik savaitgaliais, Tadas grįžo į gimtąjį miestą, kuriame gyvenau ir aš.

    Kai sutinkame mums įdomų žmogų, galime valandų valandas kalbėtis nepristigdami temų. Kuo daugiau laiko praleidžiame drauge, kuo labiau pažįstame, tuo artimesni jaučiamės. Įsimylėjus atrodo, kad jausmas tęsis amžinai, kad kiekvieną dieną kartu bus taip pat įdomu, kaip draugystės pradžioje.

    Draugavome dvejus metus, tuomet susituokėme bažnyčioje. Taip atrodė prasmingiau ir gražiau. Tuomet nelabai suvokėme, kas yra Santuokos sakramentas, tiesiog tikėjome, kad meilė tęsis amžinai.

    Krizė šeimoje – tai skamba gąsdinamai ar atrodo visiškai natūralus dalykas? Kodėl jų šeimose nutinka? Papasakokite savo patirtį – kokių sunkumų teko pereiti, kas iki jų atvedė, kokios priežastys juos sukėlė?

    Tadas. Praėjus dvejiems metams po santuokos susilaukėme dukters. Pirmas vaikas – nauji džiaugsmai, sunkumai, išbandymai. Rodos, plaukėme pasroviui. Šeima, darbas, namai... Rutina. Ilgainiui tai tapo monotoniška. Kai kas nors sakydavo, jog krizė šeimoje būna septintais metais, atsakydavau, kad tai nesąmonė, mums taip nebus, nes pažįstam vienas kitą, tikrai taip nebus. Deja, patyrėme krizę ir mes. Norėdamas naujesnio, gyvesnio santykio pradėjau dairytis į aplinkines poras. Kaip joms gerai. Va, jos tai gali sau leisti pasilinksminti, neriboti savęs ir t.t. Stebėdamas jas, tolau nuo savo antrosios pusės, nesidalinau tuo, kuo gyvenau, ieškojau, su kuo kitu praleisti laiką. Viskas manyje užsidarydavo vos priėjus namų slenkstį. Savo įspūdžiais norėjosi dalintis su bendradarbiais, pažįstamais, daugiau laiko praleisti ten, kur linksma. Vos tik gimus sūnui, išvažiavau geram mėnesiui į kelionę po Azijos šalis, taip palikdamas šeimą vienui vienus. Labiau rūpėjau pats sau, tikėjausi prasiblaškyti. Grįžęs iš kelionės pasakiau, kad noriu skirtis. Nieko daugiau negalėjau pasakyti žmonai.

    Ieva. Vyro apsisprendimas palikti mus buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Nelauktas, netikėtas, nenujaustas. Juk gyvenom „normaliai“, nesupratau, kas nutiko. Bandžiau vyrą prakalbinti, įkalbėjau kartu nueiti pas psichologą, tačiau niekas negelbėjo, vyras tiesiog nematė prasmės kalbėti nei su manimi, nei su psichologu. Pasakė tik du dalykus: „Aš tau nieko nebejaučiu.“ O kiek vėliau: „Noriu skirtis.“ Laikas bėgo, bet niekas nesikeitė. Gimė sūnus ir neilgai trukus vyras nusprendė išsikraustyti. Kurį laiką gyvenome atskirai ir atrodė, kad nebeturim nieko bendro.

    Ar natūralu, kad šeimos patiria krizių? Krizės jausmas – tai ženklas, kad pamiršome vienas kitą. Geranorišką nusiteikimą vieno kitam įkišome į kišenę ir greičiausiai išsitraukėme priekaištų sąrašą. O kaip jaučiamės, kai mums priekaištaujama?

    Koks buvo tas atsiskyrimo laikas? Galvoje turėjo suktis galybė minčių, klausimų, kaip tuomet jautėtės?

    Tadas. Norėjosi dingti ir būti pačiam sau. Buvo minčių ieškotis kitos antros pusės. Vis pamąstydavau – vėl viskas iš naujo, nauja pažintis, iš naujo pažinti kito žmogaus pasaulį, prie jo prisiderinti... Man ši situacija kažkiek priminė mano tėvą. Kiek save pamenu, augau be jo. Matydavomės tik tam tikromis progomis, kartais vasarą kelioms dienoms pasiimdavo. Gražios šeimos pavyzdžio neturėjau. Savo situaciją mačiau kaip veidrodinį savo tėvo situacijos atspindį. Jis mus paliko, panašiai kaip savo šeimą palikau aš. Rodos, dvejus metus gyvenome atskirai, vis atvažiuodavau aplankyti vaikų. Buvo sunku. Širdį draskė išsiskyrimas su vaikais. Noras būti su jais buvo stipresnis už norą gyventi atskirai nuo šeimos.

    Ieva. Tuomet į galvą lindo visokie klausimai. Kas yra santuokinė priesaika, jei iškilus sunkumui mes taip lengvai jos išsižadame? Kas yra Santuokos sakramentas? Kokia jo prasmė, reikšmė ir galia? Kas yra meilė ir kokia jos vieta santuokoje? Kokiais būdais ir kiek ilgai turiu kovoti už mūsų šeimą?

    Buvo sunku būti paliktai. Nenorėjau priimti vyro atsitraukimo. Mudu su vyru patys augome be tėčių. Nenorėjau, kad ir mūsų vaikai taip augtų. Sunku buvo ir fiziškai, likau viena su dviem dar visai mažais vaikais. Pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę būdavo iššūkis. Vienas vaikas vežimėlyje, trejų dukra šalia, judri, nenustygstanti vietoje, ne kartą parduotuvėje ją buvau pametusi. Atrodo, tik žvilgtelėdavau į lentyną, o atsisukusi dukros neberasdavau... Aš dar produktų parduotuvėje nesurinkau, o ji jau ir iš parduotuvės išėjusi...

    Ar kreipėtės pagalbos iš šalies, jei taip, kodėl ir kada taip nusprendėte? Kokios pagalbos sulaukėte, ką tai davė Jūsų tarpusavio santykiams, kaip juos pakeitė?

    Ieva. Ieškodama pagalbos radau Išsiskyrusiųjų sielovados centrą „Bendrakeleiviai“. Pradėjau lankyti grupę skyrybas išgyvenantiems žmonėms. Čia sutikau kitų žmonių, išgyvenančių skyrybų skausmą. Vieni tik galvojo apie skyrybas, kitiems skaudėjo jau penkerius, dešimt ir net penkiolika metų po skyrybų...  Atsimenu, po pirmo susitikimo grupėje buvo baisu vien nuo minties, kad gali taip ilgai skaudėti... Grupėje jaučiausi esanti tarp žmonių, kurie mane supranta, neteisia, neieško priežasčių. Tai padėjo atsistoti ir pažvelgti į priekį, į ateitį. Priimti, kad esu atsakinga už save, už savo sprendimus ir veiksmus, kad ir kaip norėčiau, negaliu priversti kito žmogaus kažką pasirinkti. Praėjo 2,5 metų, kol pajutau, kad galiu gyventi toliau. Galiu vėl džiaugtis, svajoti, eiti į priekį.

    Tadas. Atsimenu akimirką, tarsi tai būtų įvykę šiandien, tariau sau, kad nenoriu būti kaip mano tėvas, kuris paliko šeimą pasirinkdamas „pabėgimo scenarijų“ , bet nesistengdamas pakeisti situacijos, nesistengdamas išklausyti ir suprasti kitos pusės. Tariau sau, kad noriu būti tėvas savo vaikams kasdien, noriu būti pavyzdys savo vaikams, vyras savo žmonai kasdien. Kad būtume visavertė šeima su savo trūkumais ir privalumais. Tai buvo iššūkis, kurį priėmiau.

    Kaip viskas klostėsi toliau, nusprendėte vėl gyventi kartu, ar buvo sunku?

    Ieva. Po kiek laiko vyras pajuto, kaip nepaisant jo noro bendrauti su vaikais, nepaisant jo aplinkoje nuolat kartojamų „tu visada vaikams liksi tėtis“, vaikai nuo jo pradėjo tolti. Kartą jis atvažiavo pas mus, o sūnus praėjo pro tėtį nekreipdamas jokio dėmesio. Mes abu užaugome nepilnose šeimose, be tėčių. Kad ir ką sakytų žmonės, gyvenimas nepilnoje šeimoje palieka įspaudų. Mano vyras buvo ir yra geras, rūpestingas tėtis. Būti geru, šalia esančiu tėčiu jam svarbu. Pabandyti iš naujo mes apsisprendėme „dėl vaikų“. Troškome, kad mūsų vaikai turėtų ir mamą, ir tėtį. Tuo metu prioritetus sudėliojome taip, kad mūsų tarpusavio meilės tuštuma ne tiek svarbi, kiek vaikai ir jų gerovė.

    Tadas. Jeigu būtų galimybė pakeisti situaciją, tai keisčiau bendravimą su žmona. Daugiau kalbėčiausi, klausčiau, kaip ji laikosi. Juk nepaklausę nežinosim, kaip ir kuo gyvena šalia esantis žmogus. Atrodo elementaru ir paprasta, bet kartu tai tarsi iššūkis – paklausti, kaip tu gyveni, brangioji? Manau, kad svarbu su savo sutuoktiniu dalintis tuo, kuo gyveni. Per darbų gausybę, rodos, nebepastebi mažų dalykų, kurie pradžioje, kol nauji, džiugina, juos mielai pasakoji savo artimam žmogui. Paskui jie jau tampa pasikartojantys, savaime suprantami, ir lyg nebėra prasmės dalintis tuo pačiu.

    Juk ir santuokoje svarbu padėkoti už savaime suprantamus dalykus, tokius kaip indų išplovimas ar marškinių išlyginimas, ar pietų paruošimas, ar padėka už mažą maisto lauknešėlį, kurį darban suruošė tavo žmona. Dovanos stiprina draugystę, jos yra mūsų padėka. Tada sutuoktinis jaučiasi pastebėtas ir tai veda prie didingesnių dalykų – prie gilesnio antros pusės pažinimo ir didesnio artumo. Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių, kol vėl išmokstame kartu vaikščioti po santuokuos labirintus. Mes mokėmės iš naujo gyventi kartu. Turėjome iš naujo susipažinti, turėjome įprasti domėtis, kuo gyvena mano žmogus, kas jam svarbu, kodėl jis reaguoja vienaip ar kitaip. Pradžioje taip darėme, nes taip reikia, o vėliau tai tapo natūralu ir įprasta. Kuo daugiau laiko skiri žmogui, tuo daugiau vietos jis užima tavo gyvenime ir  tampa vis svarbesnis ir artimesnis, vis labiau reikalingas. Štai kokių skaudžių dalykų turėjome pereiti, kad atrastume tokias paprastas tiesas!

    Ieva. Vėl pradėję gyventi kartu turėjome išmokti bendrauti iš naujo. Tai vertė mus gręžtis vienam į kitą. Mes pradėjome kalbėtis. Nebe apie buitį ir vaikus. Pradėjome kalbėti apie mus. Kaip mums sekasi būti vienam su kitu. Kada būdami drauge jaučiamės gerai. Rūpėjo keisti prastus įpročius, kad krizė nebepasikartotų.

    Pradėjome ieškoti kokios nors santykių grupės. Matyt, taip buvo skirta, kad patekome į J. Kentenicho šeimos pedagogikos akademijos pirmąją grupę Lietuvoje. Dvejus metus austrų šeimos atvykdavo ir saujelę lietuvių šeimų mokė šeimos pedagogikos. Kertinė žinia mums buvo ta, kad Santuokos sakramentas – šventas. Kelio atgal nebėra. Dievas yra trečias mūsų santuokoje. Tai Jis mus suvedė ir Jis nori, kad būtume laimingi, kad mūsų meilė augtų. Žodžiai įgavo prasmę, aiškiai pajutome, kad meilė – tai apsisprendimas. Kai apsisprendėme likti drauge ir geranoriškai pabandėme vienas kitą priimti, jausmai atėjo iš paskos. Tiesiog negali būti abejingas žmogui, kuriuo rūpiniesi. Jei nuoširdžiai nori, kad kartu gyvenantis žmogus jaustųsi gerai, jis nebebus tau svetimas, bus tas, kuris rūpi.

    Akademijoje itin pabrėžiama poros pokalbio svarba, ir iš tiesų, kai savo kasdienybėje „išplėšiame“ laiko susitikti, pažvelgti vienas kitam į akis ir paklausti: „kaip tu gyveni?“, „kada tu jautiesi mylimas, būdamas su manimi?“, mes atsigręžiame vienas į kitą. Ir mūsų širdys susitinka. Tuomet visi buitiniai barniai, nesusipratimai ir įtampos vėl tampa smulkmenomis. Net mūsų vaikai jaučia mūsų su vyru pasimatymų svarbą. Iš jų mes grįžtame nurimę ir laimingi. O kai pokalbiai vis nusikelia ir buitiniai rūpesčiai ima viršų, vaikai patys pasiūlo: „Gal jūs eikite pasivaikščioti?..“

    Kaip Jums sekasi šiandien?

    Ieva. Mūsų krizė baigėsi prieš septynerius metus. Reikėjo laiko vėl išmokti gyventi kartu, bet šis laikas tapo tikra dovana. Mes tapome artimesni nei kada nors anksčiau. Pabandę iš naujo nesitikėjome atgaivinti jausmus, norėjome daug kukliau, tiktai, kad galėtume, pajėgtume gyventi drauge. Už šį apsisprendimą gavome neįkainojamą apdovanojimą: mūsų namuose vėl gyvena meilė. Mes susilaukėme dar dviejų vaikų. Supratome, kad santuoka – tai daug daugiau nei įsimylėjimo laikas. Tai kupinas išbandymų ir netikėtumų nuotykis, brandinantis santykius ir auginantis meilę. Mes esame kviečiami auginti savo meilę, rūpintis ja lyg gėle. Kad ji gražiai augtų ir džiugintų savo žiedais, reikia ją reguliariai laistyti ir neleisti apaugti piktžolėmis. Jeigu ją apleisime, neskirsime laiko ir pastangų, ji nebebus patraukli ir kvapni, o nelaistoma gali ir visai nudžiūti.

    Tikra meilė bręsta lyg vynas. Jaunas vynas svaigina, bet jo nėra net ko lyginti su brandžiu, išlaikytu vynu, kurio vertė su metais tik didėja.

    Tadas. Šiandien esam laimingi būdami drauge ir augindami keturis nuostabius vaikus. Dėkojame Dievui, kad Jis mus kadaise priėmė po savo sparnu, dalyvavo su mumis priimant Santuokos sakramentą ir iki šiol veda mus sutuoktinio pažinimo keliais.

    Ieva. Mes nebeužduodame sau klausimo apie tai, ar sutuoktinis yra man skirtas žmogus. Sąmoningai priimtas Santuokos sakramentas nuo tokio klausimo išvaduoja.  Klausiame tik, ką galiu padaryti, kad mano žmogus su manimi jaustųsi laimingas... ir išgyventi, kad labiausiai mylimi jaučiamės šalia savo žmogaus, kuris su metais tampa tik įdomesnis ir artimesnis...

    Dėkojame už atvirumą

    „Šeimos institutas“ su partneriais įgyvendina projektą „Pagalba santykių krizes išgyvenančioms šeimoms“, kurį iš dalies finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Plačiau apie projektą skaitykite www.seimos.org/pagalba-seimoms-2016 



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.