Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Šv. Kryžiaus Jonas
    Šv. Kryžiaus Jonas. Francisco de Zurbarán, 1656 m.


    Gruodžio 14 d. minime šv. Kryžiaus Joną.

    Krikščionio gyvenimą apibrėžia garsaus teologo Karlo Ranerio (Karl Rahner) žodžiai: „Ateities krikščionis bus mistikas arba jo nebus iš viso.“ Ši pranašystė tinka ir XVI amžiui – lūžių, politinių ir religinių perversmų epochai, kuomet Karmelitų ordine subrendo vienas didžiausių Katalikų Bažnyčios mistikų – šv. Kryžiaus Jonas.

    Vaikystė

    Apie šv. Kryžiaus Jono tėvą Gonzalą de Jepes rašoma, jog Avilos vyskupijos Fontivero kaime jis susituokė su Katalina Alvarez iš Toledo, su kuria susilaukė trijų sūnų: Pranciškaus, Liudviko, mirusio kūdikystėje, ir mūsų šventojo tėvo Kryžiaus Jono. Šv. Kryžiaus Jonas gimė 1542 metais. Motina buvo gera krikščionė, auklėjo vaikus gilioje krikščioniškoje dvasioje, skatindama didelį pamaldumą Dievo Motinai. Mirus tėvui, maždaug 1548 metais Katalina išvyko į Arevalą, o paskui persikėlė į Mediną del Kampo.

    Medinoje del Kampo

    Jonas Medinoje del Kampo gyveno trylika metų (1551–1564 m.). Čia jis rado daugiau nei galėjo tikėtis. Atvyko, vildamasis išmokti kokio nors amato, o įsitraukė į artimo meilės tarnystę, įgijo doktrininį bei humanitarinį išsilavinimą, apsisprendė tapti karmelitu. Šis jo gyvenimo etapas paženklintas gilaus pamaldumo, meilės vargšams ir ligoniams, uolių studijų ir kontempliatyvaus gyvenimo troškimo.

    Medinoje buvo ligoninė, įkurta riterio pono Alfonso Alvarezo iš Toledo, kurioje buvo gydomi ligoniai, sergantys sifiliu bei kitomis užkrečiamomis ligomis. Joną traukė ligoninės įkūrėjo asmenybė ir veikla. Tarnaujant ligoniams bei renkant jiems išmaldą gatvėse, studijoms lieka ne tiek daug laiko, tačiau Jonas išmoko labai daug.

    Studijos padėjo ne tik pažinti gramatiką bei retorikos subtilybes, bet atvėrė kelią kunigystei. Pasibaigus studijoms ponas Alfonsas prašė Joną priimti kunigystės šventimus ir tapti jo ligoninės kapelionu. Tačiau Jono žvilgsnis krypo į Karmelį. Jis paslapčia nuvyko į Medinoje esantį šv. Onos karmelitų vienuolyną ir paprašė abito. Prioras ir broliai su džiaugsmu jį tuojau pat įvilko. Jonas gavo šv. Motiejaus Jono vardą.

    Pašaukimo krizė ir susitikimas su Terese

    1563-iaisiais metais Jonas davė amžinuosius įžadus. Vyresnieji, pastebėję išskirtinius jauno vienuolio gabumus, išsiuntė jį į Salamankos universitetą studijuoti teologijos ir filosofijos. Salamankoje Jonas praleido ketverius (1564–1568 m.) intensyvių studijų ir maldos metus.

    Be studijų universitete, studentai lanko paskaitas ir šv. Andriejaus kolegijoje. Brolis šv. Motiejaus Jonas įpareigotas aktyviai dalyvauti šiuose užsiėmimuose, nes 1567 metais Aviloje įvykusi tėvų karmelitų Kapitula paskyrė jį studijų prefektu. Intensyvios studijos nesumažino vienuolinio gyvenimo pareigų. Salamankos bendruomenėje vyrauja geras dvasinis klimatas, stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp studijų ir maldos. Jonas daug lako skiria maldai, jį traukia vienuma, susitelkimas ir atgaila. Jau tuomet Mediną del Kampo pasiekė garsas apie jo šventumą.

    Sunku patikėti, bet būtent šiuo metu jaunasis vienuolis išgyvena sunkią pašaukimo krizę ir rengiasi pereiti į kartūzų vienuolyną. Tikslių šios krizės priežasčių mes nežinome. Galime spėti, jog Joną nuvylė universitetas: daugumos studentų (taip pat ir vienuolių) pagrindinis studijų tikslas buvo titulai, aukštos pareigos, sėkminga karjera. Gali būti, kad pačiam Jonui reikėjo daugiau laiko, kad atrastų būdą suderinti maldą ir veiklą.

    Vis dėlto, nors ir ketindamas palikti Ordiną, šv. Motiejaus Jonas ruošėsi kunigystės šventimams. Kad pradžiugintų motiną ir artimuosius, aukoti Pirmųjų mišių jis atvyko į Mediną del Kampo. Tuo metu, steigdama antrąjį basųjų karmeličių vienuolyną, čia kaip tik lankėsi Teresė. Pastaroji susipažino ne tik su Jonu, bet ir su Medinos del Kampo karmelitų vienuolyno prioru tėvu Antanu de Eredija. Vėliau abu įsitraukė į Reformą. Jonas Teresei papasakojo savo planus palikti Ordiną, o ši atskleidė jam savuosius: ji norinti, kad būtų įkurtos ne tik seserų, bet ir basųjų brolių karmelitų bendruomenės… Suprasdama, kad brolis Jonas labiausiai tiktų šiam darbui, Teresė prašė jį palūkėti, sakydama, jog likdamas savo Ordine labiau pasitarnausiąs Dievui ir Bažnyčiai. Jonas sutiko, tačiau su sąlyga, kad neteks pernelyg ilgai laukti… Vėliau jis grįžo į Salamanką baigti studijų. Teresė džiaugdamasi rašė: „Radau pusantro brolio.“

    Duruelas: pirmasis basųjų karmelitų vienuolynas

    1568 metais tėvas Jonas ir tėvas Antanas paliko savąjį šv. Onos karmelitų vienuolyną ir įsikurė nuošaliame Duruelo kaimelyje, trokšdami atsidėti Teresės vykdomai Reformai. Vienuolynas buvo pašventintas 1568 metų lapkričio 28 dieną, dalyvaujant provincijolui, kuriam tėvas Jėzaus Antanas, tėvas Kryžiaus Jonas ir tėvas Kristaus Juozapas pažadėjo laikytis pirmykštės Regulos. Po metų provincijolas t. Antaną paskyrė prioru, o t. Kryžiaus Joną – subprioru ir naujokų mokytoju. Broliai iškart ėmėsi apaštalavimo darbo tarp tenykščių kaimo gyventojų.

    1569 metų vasario pradžioje mažąją Duruelo bendruomenę aplankė Teresė. Sužinojusi, jog abu broliai šaltą žiemą sužvarbo, Teresė pasirūpino alpargatomis – virviniais sandalais.

    Seserų karmeličių nuodėmklausys

    1571 metais vizitatoriaus paliepimu Teresė perima priorės pareigas Avilos Įsikūnijimo vienuolyne. Ji gerai žino tvirtai įsišaknijusį šio vienuolyno seserų karmeličių gyvenimo būdą, tapusį miesto apkalbų tema, ir baiminasi, jog jai neužteks jėgų vadovauti bendruomenei. Suprasdama, kad savo išmintimi dabar jai labiausiai galėtų padėti tėvas Kryžiaus Jonas, 1572 metais Teresė pakviečia jį į Avilą. Seserims ji pasakė: „Suradau jums nuodėmklausį, kuris yra šventasis.“

    Kryžiaus Jono pareigos – padėti atgaivinti seserų dvasinį gyvenimą. Pati Teresė čia jau šį tą nuveikė: uždraudė ilgus pokalbius svetainėje, o vienam kilmingam ponui pagrasino pasiskųsianti karaliui, jei anas dar kartą peržengs vienuolyno slenkstį...

    Jonas kasdien kantriai bando vesti seseris maldos keliu. Įsikūnijimo vienuolyno vienuolės ne iš karto suprato, kam reikalinga tyla ir vienuma. Tėvas Kryžiaus Jonas išradingai naudojasi savo pedagoginiu metodu, dažnai užrašydamas seserims kai kurias mintis, skatinančias meilę Dievui ir dvasinę pažangą. Pamokymus apšviečia ir sutvirtina jo paties šventumo ir meilės pavyzdys: nepamirštama naktis, kuomet Kryžiaus Jonas budi prie sergančios sesers, pamatęs kitą seserį basomis kojomis einančią Kryžiaus kelius, pats parūpina pinigų apavui, o sergančioms seserims atneša vaistų. Netrukus visas Avilos miestas sužinojo apie vienuolyne įvykusias permainas.

    Toledas: įkalinimas ir pabėgimas

    Kartą vizijoje šalia pokalbio kambario grotų Jonas išvydo paniekintą, žaizdomis aptekusį Išganytoją ir, kad išsaugotų šį atvaizdą, nupiešė jį plunksna. Vėliau šį mažą, 6x5 cm piešinį jis padovanojo seseriai Jėzaus Onai, kuri pagarbiai saugojo jį iki pat savo mirties. Prieš pat mirtį perdavė Įsikūnijimo vienuolyno priorei Marijai Pinel. Ši paveikslėlį kaip relikviją įdėjo į paauksuotą dėžutę ir tuo būdu jis yra išlikęs iki mūsų dienų ir laikomas Avilos vienuolyne.

    Šis regėjimas buvo artėjančių Kryžiaus Jono kančių pranašystė. Netrukus kilo didelis nereformuotųjų, „batuotųjų“ brolių pasipriešinimas Reformai. Jonas ištikimai laikėsi Teresės ir už tai brangiai sumokėjo. 1577 metais naktį iš gruodžio 2-osios į 3-iąją „batuotieji“ nugabeno jį į Toledo vienuolyną, kuriame gyveno senosios Observacijos karmelitai. Jonas neatsižadėjo Reformos. Dėl to jam teko iškęsti žiaurius pažeminimus. Įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos: jokių galimybių nusiprausti, aptekęs parazitais, drabužiai nekeičiami, visiška vienatvė. Jį išvesdavo iš šios purvinos skylės tik tam, kad refektoriume priverstų kentėti įvairius pažeminimus. Vienutėje paraleidęs devynis mėnesius, matydamas artėjančią mirtį ir paklusdamas vidiniams raginimams, Kryžiaus Jonas ryžosi bėgti. Vieną karštą 1578 metų rugpjūčio naktį jis nusileido palei mūro sieną virve, susukta iš antklodės skiaučių, ir pateko ant miesto sienos. Paskui užlipo į vieno namo kiemą, iš kurio gatvele pasiekė miestą. Jo kelias ėjo į šv. Juozapo karmeličių vienuolyną, kurį pasiekė visiškai nudriskęs ir išsekęs. Jo pabėgimas atsispindi eilėraštyje „Tamsioji naktis“.

    Dvasinė poezija – Kryžiaus Jono tikėjimo brandos vaisius

    Įkalinimo laikotarpiu ir vėliau gimė didieji Kryžiaus Jono poezijos kūriniai. Laimingai pabėgęs, 1578 metais jis nuvyko į Andalūziją, kur tapo Kalvario vienuolyno prioru. Keliaudamas tenai, Jonas aplankė Beaso de Segura karmelites ir jų priorę Jėzaus Oną. Veide tebebuvo matyti sunkūs praėjusių mėnesių išgyvenimai, Jonas vos pajėgė kalbėti, tačiau jo žodžiai po vienos patirtos ekstazės atskleidė kalėjime įvykusią didžiulę brandą: Jonas suprato neapsakomą kančios dėl Meilės vertę. Jo poezija gimė iš šios brandos.

    Būdamas prioru nuošaliame El Kalvarijo vienuolyne, jis dažnai pasitraukdavo vienatvėn į kalnus, kur aprašė savo dvasinę patirtį, paaiškinimus „Kopimui į Karmelio Kalną“. Būdamas Beaso karmeličių dvasios tėvu, jis gilino savo įžvalgas apie sekimą nukryžiuotuoju Kristumi ir visuomet buvo geras ir išmintingas sielų vadovas. Kad būtų lengviau suprasti jo mintis apie „Kopimą į Karmelio Kalną“, Jonas nupiešė Karmelio kalno schemą – taip atsakydamas į klausimą, kuris kelias veda į tikslą, pavaizduodamas Nada (Nieko) kelią. Jis aaiškino seserims, jog reikia siekti būtent šito NADA, ne kūno ar dvasios džiaugsmų, kurie būtų apgaulė ir nenuvestų į vienybės su Dievu viršūnę.

    Kiti steigimai ir paskutinis susitikimas su Terese

    Netoli Kalvario yra Beasa. Čia 1579 metų liepos 14 dieną Jonas įsteigė Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos Ordino Kolegiją ir buvo jos rektoriumi. Studentai matė jame liepsnojančią Meilės ugnį, ypač aukojant šv. Mišias. Tuomet jis beveik patekdavo į ekstazę, pasak paties Kryžiaus Jono, jo siela panirdavo į Švč. Trejybės gelmę. Kalėdų dieną Jonas staiga pačiupo Kūdikėlio Jėzaus figūrėlę ir šoko, apimtas Dievo meilės džiaugsmo.

    1581 metais keliaudamas į Granadą, kur norėjo steigti naują vienuolyną, Aviloje jis aplankė Jėzaus Teresę. Atsisveikinti buvo sunku abiem.

    Netoli garsiosios Alambros įsikūrusiame vienuolyne Kryžiaus Jonas drauge su broliais gyveno neturtingai, tačiau labai pasitikėdami Dievo Apvaizda. Tenykščio gyvenimo skurde jis parašė brandžiausius savo kūrinius. Jonas baigė rašyti „Kopimą į Karmelio Kalną“, parašė „Tamsiąją naktį“ ir per 14 dienų, įkvėptas įspūdingos Granados panoramos – „Gyvąją Meilės Liepsną“. Taip pat pabaigė „Dvasinę giesmę“, kuriai, priorės Jėzaus Onos prašomas, 1584 metais parašė komentarą.

    Pažeminimai ir liga

    1588 metais įvykusioje Basųjų Karmelitų Generalinėje Kapituloje Jonas išrenkamas pirmuoju definitoriumi ir Segovijos vienuolyno prioru. Todėl iš Andalūzijos jis sugrįžta į savo gimtąją Kastiliją. Jonas vadovavo Segovijos vienuolyno statybos darbams ir statė pats. Beveik neturėdamas poilsio, jis visgi rasdavo laiko atsidėti kontempliacijai. Jį aplankiusiam broliui Pranciškui Jonas papasakojo savo pokalbį su Nukryžiuotuoju, kurio paveikslą jis atgabeno į vienuolyno bažnyčią. Vieną dieną, kai Jonas meldėsi prieš šį paveikslą, Jėzus jo paklausė: „Broli Jonai, prašyk manęs ko tu nori, kad tau suteikčiau dėl to, ką tu darai dėl manęs.“ Jonas Jėzui atsakė: „Viešpatie, noriu dėl Tavęs kentėti, būti niekinamu ir nevertinamu.“

    Šis troškimas netrukus išsipildė. Kryžiaus Jonas pateko į Generolo Dorijos nemalonę ir 1591 metais iš jo buvo atimtos visos pareigos. Netekęs pareigų Jonas nenusiminė, nes čia matė savąją kryžiaus dalį, be to jis niekada nesiekė aukštų pareigų Ordine. Vis dėlto, po 22-ejų Karmelio Reformai atiduotų metų, atmestas Jonas išgyveno sunkų pažeminimą. Jis buvo šmeižiamas ir apleistas daugelio bičiulių. Buvo planuojama Joną išsiųsti į Meksiką arba pašalinti iš Ordino. Tai įvyko tuo metu, kai Kryžiaus Jonas sunkiai susirgo.

    Ubedoje: lakštingalos giesmė naktį

    Šiuo sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu Kryžiaus Jonas rašė: „Stenkis su meile žvelgti ten, kur nematyti meilės, ir gausi meilę.“ Jis pirmiausiai nuvyko į La Penjuelą, paskui – atgal, į brolių karmelitų vienuolyną Andalūzijos Ubedoje. Nepaisant silpnos sveikatos, Jonas privalėjo dalyvauti bendruomenės gyvenime; nebuvo pakviestas joks gydytojas tol, kol vieną dieną Jonas nebeatsikėlė iš lovos. Gydytojas Ambraziejus de Viljarealas diagnozavo rožės žaizdą kojoje, sukėlusią kraujo užkrėtimą. Kad išvalytų žaizdą, gydytojas perpjovė kojos audinius ir žaizdą pridegino įkaitinta geležimi. Tačiau ligoniui nepalengvėjo. Atlikdamas procedūrą, gydytojas pastebėjo penkias paslaptingas žaizdas ir pasakojo, jog varganoje ligonio celėje užuodė malonų kvapą. Šiam gydytojui Kryžiaus Jonas padovanojo „Gyvosios meilės liepsnos“ ištrauką. Mirtina liga nesulaikomai progresavo. Temperatūra ir skausmai kankino Joną, jam buvo suteiktas Ligonių sakramentas. Vėliau jis paprašė pakviesti priorą. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio, Kryžiaus Jonas tarė priorui: „Pasakykite broliams, kad mano valanda jau artėja.“ Į celę susirinko broliai, ligoniui prašant, buvo atneštas Švenčiausias Sakramentas ir kalbama „De profundis“. Tačiau mirštantysis pertraukė susirinkusius ir tarė priorui: „Tėve, paskaitykite man „Giesmių Giesmę“. Šitos maldos čia netinka. Kokie brangūs perlai...“ Lyg norėdamas atsisveikinti, švelniai apžvelgė visus brolius ir džiugiai pasakė: „Keliauju į dangų giedoti Aušrinės.“ Po to pabučiavo rankose laikytą kryžių ir ištaręs: „Į Tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo dvasią“,iškeliavo. Bažnyčios laikrodis mušė pirmąsias 1591 metų gruodžio 14 dienos minutes...

    Bažnyčios Mokytojas

    Praėjus dviem metams po mirties, Kryžiaus Jono palaikai buvo pervežti į Segoviją, kur 1927 metais atnaujintoje urnoje saugomos jo relikvijos. 1618 metais pirmą kartą išleisti jo veikalai, laikomi turtingiausiais ir giliausiais mistinės literatūros kūriniais, o drauge ir didžios poezijos šedevrais. 1952 metais Kryžiaus Jonas paskelbtas Ispanijos poetų globėju. 1675 metais popiežius Klemensas X Kryžiaus Joną paskelbė palaimintuoju, 1726 metų gruodžio 27 dieną popiežius Benediktas XIII paskelbė jį šventuoju ir 1926 metų rugpjūčio 24 dieną popiežius Pijus XI šv. Kryžiaus Jonui suteikė Bažnyčios Mokytojo titulą.

    Mistiką šv. Kryžiaus Jonas apibrėžė kaip asmeninio santykio judėjimą link paslėptojo, tačiau nuolat esančio Dievo. Žmogus, gyvenantis su Dievu, sako ne tik: „Aš tikiu Dievu“, bet taip pat ir: „Aš tikiu į Tave, Dieve“ bei „Aš tikiu Tavimi, Dieve“. Šiame tikėjime glūdi atsigręžimas į aplinkui esančius žmones ir visą kūriniją. Kelias, vedantis į tikslą, yra meilė, pagal kurią būsime teisiami savo gyvenimo vakarą. Žinoma, pasitikėjimas Dievu visų pirma reiškia ne tik savęs, daiktų ar žmonių, bet taip pat ir iškreipto Dievo paveikslo, kurį dažnai susikuriame, atsižadėjimą.

    Kaip kita tos pačios monetos pusė mistikoje ir draugystėje reikalinga Dievo ir artimo meilės askezė, kurią šventasis supranta ne tiek kaip kūniškus apsimarinimus, kiek nuolatinę maldą ir tarnystę artimui. Malda – pačioje sielos gelmėje gyvenančio Dievo klausymasis. Kad įsisąmonintume esantį Dievą, turime nutilti. Dievas ir žmogus susitinka kaip mylimieji, kurie tampa artimesni tyloje nei žodžių gausybėje.

    Kad pasiektų vidinę vienybę su Dievu, žmogus turi būti laisvas nuo visų saitų; tapti „tuščias“ nuo įspūdžių bei visų kūrinių, kad savo viduje būtų pralaidus persmelkiančiam „dieviškos meilės spinduliui“. Jonas moko, jog turime palikti savo „triūsą“ ir įžengti į nieko neveikimą, viską palikti. Dievas – Slėpinys, į kurį turėtume leistis gramzdinami. Ilsėtis, leistis į gelmę, leistis nešamam – pagrindinės šv. Kryžiaus Jono naudojamos sąvokos.

    Maldoje nereikia daug žodžių; dar daugiau – turėtume išsivaduoti nuo minčių keliamo triukšmo. Žmogus, kaip priimantysis, gali leistis būti perkeičiamas Dievo. Šis perkeitimas yra sielos skaistinimas, skausmingas sielai ir Kryžiaus Jono vadinamas tamsiąja naktimi. Tačiau jis būtinas, norint pasiekti Šviesą, aiškią ir gryną Dievo kontempliaciją.

    Senajame Testamente Tobito knygoje rašoma, kaip Tobijas tris naktis turėjo laukti, kol išmuš santuokinės vienybės su Sara valanda. Taip ir siela turi pereiti tris nakties etapus: pojūčių, dvasios ir tikėjimo. „Dvasinėje giesmėje“ Jonas kalba apie tyrinimo, apšvietimo ir susivienijimo kelią. Šiame kelyje kūno ir sielos kančiomis išbandoma žmogaus ištikimybė tikėjimui, taip kaip buvo išbandytas Abraomas, Mozė, Elijas ir Jobas. Pats Dievas kviečia sielą eiti šiuo keliu, nes jei žmogus ieško Dievo, tai dar labiau ir dar anksčiau Dievas ieško žmogaus.

    Žinoma, šiuo keliu eina nedaugelis sielų.

    Jau pojūčių naktyje išgyvenusi apleidimą ir sausrą, taipogi atsižadėjimo skausmą, eidama per dvasios naktį, siela turi būti pasirengusi iškentėti atpirkimo kančias, tapdama Kristaus kančios dalininke.

    Paskutinis etapas – sielos vienybė su Dievu, vedanti į mistinę santuoką. „Gyvojoje Meilės Liepsnoje“ Jonas bando įžodinti šią patirtį, aiškiai suprasdamas, kad šio slėpinio išsakyti neįmanoma. Komentuodamas jis vėl ir vėl paliečia Švenčiausios Trejybės slėpinį, ir kruopščiai aprašo įvairius būdus, kaip trys dieviškieji Asmenys sieloje atlieka išganymo darbą. Tėvą Jonas lygina su švelniąja ranka, nes jis perkeičia sielą; Sūnų vadina jautriu palytėjimu, nes jis leidžia skonėtis sielai amžinuoju gyvenimu; Šventąją Dvasią vadina deginančia žaizda, nes ji uždega sieloje naikinančią ir perkeičiančią meilės liepsną.

    Racionaliu požiūriu šv. Kryžiaus Jono raštai yra sunkiai suprantami, nes anot jo paties, jie buvo parašyti dvelkiant Šventajai Dvasiai, tačiau jie – liudijimas apie Dievo veikimą žmoguje, kuris buvo pasirengęs būti atrastu Dievo ir leidosi perkeičiamas Kryžiaus ir mistinės patirties.

    Parengta pagal Paštuvos seserų Basųjų karmeličių medžiagą. Leidinio „Magnificat“ tekstas.



  • Mt 11, 11–15 „Nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“

        Jėzus kalbėjo minioms:
        „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia. Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, ir, jeigu  norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turėjo ateiti. Kas turi ausis, teklauso!“

    Iz 41, 13–20: Aš – tavo Išgelbėtojas, Izraelio Šventasis

    Ps 145, 1. 9. 10–11. 12–13ab. P.: Viešpats švelnus, gailestingas, didžiai maloningas, rūstaut negreitas.


     Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

    AR NESU NENDRĖ?

    Šiandien atkreipkime dėmesį į Viešpaties liudijimą apie Joną Krikštytoją. Joks mirtingas žmogus nepelnė didesnės pagarbos už tą, kurią čia išsako Jėzus Savo įkalintam draugui. Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dangaus Karalystėje didesnis už jį (Mt 11, 11). Anksčiau Jonas drąsiai išpažino Jėzų esant Dievo Avinėlį žmonių akivaizdoje, dabar matome, kaip Jėzus atvirai skelbia Joną buvus daugiau nei pranašą.

    Aišku, kad buvo nemažai tokių, kurie tinkamai nevertino Jono Krikštytojo, iš dalies nesuprasdami jo tarnystės pobūdžio, iš dalies – to klausimo, kurį jis pasiuntė užduoti. Viešpats Jėzus savo pareiškimu greitai nutildo tokius priekabių ieškotojus. Jis jiems sako nemanyti, kad Jonas buvo bailus, neryžtingas, nepastovus žmogus, lyg vėjo linguojama nendrė (žr. Mt 11, 7). Visi taip manantys visiškai klysta. Savęs išsižadėdamas, jis skelbė atgailos būtinybę, verčiau rizikavo karaliaus malone, nei pateisino jo nuodėmes. Jėzus siekia, kad jie žinotų, jog Jonas buvo daugiau negu pranašas (žr. Mt 11, 9). Jis buvo tas, kuriam Dievas suteikė daugiau garbės nei visiems Senojo Testamento pranašams kartu. Jie pranašavo apie Kristų, tačiau mirė Jo taip ir nepamatę. Jonas ne tik pranašavo apie Kristų, bet ir susitiko su Juo akis į akį. Jie tik pranašavo, kad ateis diena, kurią pasirodys Žmogaus Sūnus, Mesijas. O Jonas buvo tiesiogi­nis tos dienos liudininkas, garbingas įnagis Dievo rankose, skirtas žmonėms tai dienai paruošti. Jiems buvo duota tik numatyti, kad Mesijas bus kaip Avinėlis, vedamas pjauti… bus nužudytas (žr. Iz 53, 7; Dan 9, 26), o Jonui buvo leista rodyti į Jį ranka ir sakyti: Štai Dievo Avinėlis, Kuris naikina pasaulio nuodėmę! (Jn 1, 29).

    Šiame Viešpaties liudijime apie Joną Krikštytoją galime įžvelgti mūsų Vyriausiojo Kunigo susidomėjimą visų Savo narių gyvenimais ir asmenybėmis. Jis parodo, kokios pagarbos sulauks darbai ir kančios tų, kurie tarnauja Kristui. Tai Jėzus padarys viso pasaulio akivaizdoje, pristatydamas juos nepriekaištingus paskutiniąją dieną prie Savo Tėvo sosto.

    Ar mes žinome, ką reiškia darbuotis Kristui? Ar kada nors jautėmės prislėgti, netekę vilties, lyg nieko gera nebūtume nuveikę, o mūsų darbai niekam nerūpėtų? Ar nesame gundomi ligoje Apvaizdos apleisti, manyti: Tiek veltui dirbau, veltui švaisčiau savo jėgas?.. Tokiu atveju prisiminkime, kad yra Tas, Kuris kasdien stebi, ką mes dėl Jo darome, ir mato daugiau grožio Savo tarnų darbe, nei sugeba pamatyti patys tarnai. Tas, Kuris liudijo apie Joną Krikštytoją, kai šis buvo kalėjime, paskutiniąją dieną paliudys ir apie Savo žmones, juos pakviesdamas: Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! (Mt 25, 34). Ir tada Jo ištikimieji liudytojai didžiai savo nuostabai pamatys, kad nė vienas apie Šeimininką jų ištartas žodis neliko nepastebėtas, bet už kiekvieną tokį žodį jų laukia atpildas.

    Viešpatie Jėzau, kokia didžiulė malonė būti Tavo vaiku! Dėkoju Tau už Naująjį Gyvenimą, Kurį mirtimi ant Kryžiaus bei Šventosios Dvasios galia man suteikei.

    Bernardinai.lt archyvas



  • Nematomi šalia mūsų 2

    {"left":{"title":"Jei vienuol\u0117s valdyt\u0173 pasaul\u012f arba K\u0105 rei\u0161kia atkurti i\u0161pl\u0117\u0161t\u0105 orum\u0105","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-12-14-jei-vienuoles-valdytu-pasauli-arba-ka-reiskia-atkurti-isplesta-oruma\/167079","article_id":"167079","subtitle":"Jo Piazza"},"left_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/300x180\/b50865612dbf1a83e039cce9af9f02ffa01fe013.jpg"},"right":{"title":"Kokio gilumo prostitucijos dugnas? Pokalbis su Audra","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-12-14-kokio-gilumo-prostitucijos-dugnas-pokalbis-su-audra\/167088","article_id":"167088","subtitle":"Egl\u0117 Plytnikait\u0117"},"right_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/300x180\/6980c3d0d15674ed0642c064c3f044b4cba1c866.png"},"author":"saulena-ziugzdaite","description":"Pasakoja dvi moterys. Skaud\u017eias istorijas \u2013 apie sav\u0119s ir kito nu\u017emoginim\u0105. Viltingas istorijas \u2013 apie orumo pripa\u017einim\u0105 toms, kurios buvo laikomos beveik gyvuliais. Visa tai tikrai vyksta \u0161iandien, ir ne kokiame nors filme, o tikrov\u0117je. Ir ne vien tolimame u\u017esienyje, bet ir mums po aki\u0173."}



  • Naujos galimybės dirbti žmonėms su negalia
    LR Seime pasirašytas memorandumas, skirtas neįgaliųjų integracijos į atvirą darbo rinką skatinimui.

    Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
    © Baltijos fotografijos linija

    Gruodžio 13 d. LR Seime buvo pasirašytas memorandumas „Dėl galimybių žmonėms su negalia konkuruoti darbo rinkoje“. Memorandumą pasirašė verslo, valdžios ir neįgaliųjų organizacijų atstovai,  įsipareigodami sudaryti žmonėms su negalia galimybę įsidarbinti arba susikurti darbo vietą patiems.

    „Visi norime dirbti ir užsidirbti, neprašydami iš valstybės“, - sako LR Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkas Justas Džiugelis, sukvietęs vyriausybės, verslo ir neįgaliųjų organizacijų atstovus pasirašyti memorandumą, kuriuo visi pasirašę įsipareigojo į darbo rinką įtraukti neįgaliuosius. Lietuvoje šiuo metu atviroje darbo rinkoje dirba apie 40 000 žmonių su negalia, dar 7 000 darbuojasi socialinėse įmonėse. 120 000 darbingo amžiaus žmonių su negalia šiuo metu nedirba, nors galėtų dirbti įmonėse, kurios vis sunkiau randa darbuotojų. Šie žmonės  yra lygiateisiai mūsų piliečiai, kurie nori jaustis oriai, dirbti ir uždirbti daugiau nei minimalų atlyginimą, kaupti pensiją ir susikurti kuo mažiau nuo valstybės paramos priklausančią finansinę gerovę. Europos Sąjungos šalyse vidutiniškai 40 proc. neįgaliųjų yra įsilieję į darbo rinką, tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis tesiekia tik 29 proc.

    Norėtųsi, kad šie skaičiai keistųsi. Trejus metus truksiantis projektas, kurį įgyvendins Lietuvos darbo birža, bus pirmasis žingsnis, kuriuo bus siekiama sudaryti galimybes įtraukti į atvirą darbo rinką kuo didesnį skaičių žmonių su negalia. Pasak Lietuvos Darbo biržos vadovės Ligitos Valalytės, šio projekto metu bus taikoma atvejo vadybos metodika, taip pat, glaudžiai bendradarbiaujant su verslo bei žmonių su negalia organizacijomis, teikiama konkreti tikslinė pagalba neįgaliesiems: 2018 m. darbo biržose bus įdarbinta 10 žmonių, išmanančių įvairias negalios rūšis, kurie supras žmogų su negalia, atėjusį įsidarbinti – gali būti, kad jų tarpe  irgi bus žmonių su negalia.   

    Šie žmonės gali labai daug, tiesiog kitaip.

    Ne visi neįgalieji išdrįsta kalbėti apie savo problemas. Visuomenėje egzistuoja stigmos, stereotipai, tad neįgalieji dažnai būna neišgirsti. Tarptautiniai tyrimai, paremti darbdavių apklausomis, rodo, jog žmonės su negalia yra labai gerai vertinami tiek dėl savo tiesioginio pareigų atlikimo ir lojalumo darbdaviui, tiek ir dėl atmosferos, kurią kuria įvairių poreikių ir gebėjimų žmonės. Svarbu tik sukurti tinkamas sąlygas, pritaikant aplinką, parengiant darbo asistentus, sudarant galimybę dirbti lanksčiai.   

    „Angliškai žmonės su negalia kartais vadinami differently abled, kas reiškia kitaip galintys. Sutinku, kad labai griozdiškai skambantis terminas, bet tikrai taiklus, talpus ir teisingas. Šie žmonės gali labai daug, tiesiog kitaip. Gal kiek lėčiau, gal darbai kitaip išsidėlioja laike, gal jiems reikia kitokių darbo priemonių, tačiau darbą jie atlieka puikiai ir tikrai sukuria vertę, kurios darbdaviai taip tikisi. Tas kitoniškumas gali būti labai mažas arba didelis, bet svarbu į jį atsižvelgti, sudaryti jam sąlygas – tada visos pusės bus patenkintos”, - teigia Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovė Henrika Varnienė. 

    Skandinavijos šalys yra sudarę puikias galimybes dirbti negalią turintiems žmonėms. Šveicarijoje proto negalią turintys žmonės surenka laikrodžius, kavamales, dviračius, dirba fermose. „Tie žmonės paruošti kaip tikri valstybės piliečiai. Šveicarai pasiekia stulbinamų rezultatų, išanalizuodami žmogų, įžvelgdami jo galias, neakcentuojant negalių. Mums reikia šito mokytis, siųsti specialistus, tačiau, be abejo, tą turi daryti pati valstybė“, – teigia proto negalią turinčių žmonių dienos centro „Šviesa“ direktorė Jūratė Tamašauskienė. 

    Tačiau ir Lietuvoje jau atsiranda įmonių, rodančių pavyzdį, kaip galima sudaryti galimybes dirbti žmonėms su negalia. RIMI LIETUVA 2007 m. priėmė 6 darbuotojus su klausos negalia. Ši įmonė nėra įsiregistravusi kaip socialinė įmonė, tačiau ji viena pirmųjų susirūpino neįgalių žmonių įdarbinimu. Šiuo metu RIMI LIETUVA dirba 115 žmonių, turinčių įvairias negalios rūšis. Įmonė su neįgaliųjų organizacijomis tariasi apie tai, kaip pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems, kaip juos dar geriau intergruoti į darbo rinką. Taip ugdomas verslas, keičiamas pirkėjų  požiūris į juos aptarnaujančius neįgaliuosius. 

    Š. m. spalį „Barclays“ operacijų centras Lietuvoje į savo organizuojamą „UNIX akademiją“ – nemokamus „Linux“ administravimo kursus pakvietė ir žmones, turinčius negalią.

    Pasak operacijų centro Socialinių atsakomybės projektų vadovės Renatos Domeikaitės, tokia iniciatyva kilo iš pačių centro darbuotojų. „Mes vertiname darbuotojų kompetenciją, mums nesvarbu, ar darbuotojas turi negalią, tad paskatinome neįgaliuosius prisijungti prie „Linux” kursų, sudarant galimybę mokytis virtualiai. Užsiregistravo 40 sveikų ir 20 su negalia. Į mus netgi kreipėsi socialinis taksi, pasiūlęs bendradarbiavimą, atvežant žmones su ratukais.”

    „Barclays“ operacijų centras organizuoja socialinio verslo mokymus moksleiviams ir studentams, tame tarpe ir turintiems klausos negalią. 

    Tokios iniciatyvos, suteikiančios galimybes darbo rinkoje konkuruoti ir žmonėms su negalia,  keičia požiūrį į neįgaliuosius, į kuriuos dažnai žiūrime kaip į balastą. Tačiau toks požiūris pamažu keičiasi, suvokus, kad dirbti trukdo nesudarytos galimybės, o ne pati negalia. 



  • Jei vienuolės valdytų pasaulį arba Ką reiškia atkurti išplėštą orumą

    b50865612dbf1a83e039cce9af9f02ffa01fe013

    "Piktnaudžiavimų, karų ir nelygybės amžiuje labai suprantama, kad mums reikia superherojų", - rašė „The New York Times“. „Išbandę Supermeną, Batmaną ir Žmogų-vorą, panašu, kad pagaliau radome dar puikesnių superherojų: vienuoles". KnygosIf Nuns Ruled the World“ (Jei vienuolės valdytų pasaulį) autorė, amerikietė žurnalistė Jo Piazza, pristato dešimt Dievui ir žmonėms savo gyvenimą pašventusių moterų, kurių veikla – kvapą gniaužianti.

    Nieko bendro neturinčios su populiarioje kultūroje kedenamu griežtos moralizuotojos stereotipu, šios moterys atskleidžiamos kaip patys gyvybingiausi šiaip jau represyvios visuomenės pokyčių katalizatoriai. „Jei jums kyla abejonių, ar šiuolaikiniame pasaulyje dar yra vietos katalikybei, tereikia atsiversti šią knygą“ – teigia kitas autorius.

    Jūsų dėmesiui ištrauka, kurią publikavo JAV katalikų portalas „Crux“ ir kurioje susipažinsite su paprasta seserimi Joana, sukūrusia „požeminį geležinkelį“, padedantį ištrūkti į laisvę mūsų dienų vergėms.

    Užsidengiau ranka akis ir pro pirštų plyšelį žiūrėjau į devyniolikmetę azijietę merginą, kuri filmo ekrane stovėjo priešais mane, surakinta antrankiais ir plakama bizūnu. Jos sąvadautojas žvelgė grasinančiai, priskretusia pypke rūkydamas kažkokius narkotikus.

    Kino salyje šalia manęs sėdi klasikinė britė vienuolė, perkopusi penktą dešimtį. Pakviečiau ją kartu stebėti filmo „Edenas“ premjerą, pasakojančią apie korėjiečių kilmės amerikietę merginą parduotą į vergovę.

    Su kiekviena vis atviresnio sekso scena, darėsi vis aiškiau, kad padariau tą pačią lemtingą klaidą, kaip ir eidama žiūrėti „Kuproto kalno su savo konservatyvių pažiūrų tėvu. „Mes galime išeiti“ sušnabždu vienuolei į ausį. „Aš galiu užsimerkti, kai reikalai labai pablogėja“ - atsako sesuo Joana – kaip visada rami.

    Nustebau, kai sesuo Joana sutiko priimti mano kvietimą kartu pamatyti „Edeną“. Būdama „LifeWay Network“ vykdančioji direktorė, ji vadovauja vienam iš vos trijų saugių namų Niujorko mieste, glaudžiančių moteris, išsigelbėjusias iš prekybos žmonėmis tinklo, – kasdien ji girdi kur kas žiauresnių istorijų nei rodoma filme.

    Jos darbas pavojingas.

    Namo buvimo vieta yra saugoma paslaptyje. Jo adresą žino tik keletas kitų seserų ir pora savanorių, padedančių seseriai Joanai namų ruošoje. Jei apie namo buvimo vietą sužinotų kiti, jį prižiūrinčių seserų ir moterų, kurias šios mėgina apsaugoti gyvybėms iškiltų rimta grėsmė. Didžioji dalis žmonių, dauguma jų – vyrai, kurie prekiauja moterimis, vis dar gyvena laisvėje, o sesuo Joana slėpdama jų vergus, iš esmės apvaginėja jų banko sąskaitas. (…)

    Išdrįsti atsigręžti

    2001 metais 600 moterų kongregacijų vadovių grupė iš viso pasaulio, žinoma, kaip Generalinių vyresniųjų sąjunga, susitiko Romoje į konferenciją, kur diskutavo apie tai, kokio svarbiausio dalyko turėtų imtis pašvęstojo gyvenimo moterys 21 amžiaus pradžioje. Vienuolių iš Afrikos grupė išryškino, kad egzistuoja didžiulis poreikis atsigręžti į globalią ir vis didėjančią prekybos žmonėmis problemą.

    Tai įkvėpė sesers Joanos kongregacijos vadovę kreiptis laišku į seseris, kviečiant geriau įsigilinti į reikalą.

    Kai sesuo Joana priėmė į širdį šį uždavinį, jos Vyresnioji pajuokavo, kad sesuo Joana tikriausiai vienintelė pasirūpino perskaityti jos laišką. „Kai paskaičiau apie tai, mane supykino“, sako sesuo Joana. „Nenorėjau nieko žinoti apie tokį pasaulį“. Ji nenorėjo patekti į visiškai alternatyvų pasaulį, „tokį sužeistą, iš kurio išplėšta viltis“. Tačiau pajuto stiprų kvietimą melstis.

    Nenorėjau į tai net pažiūrėti, nes viskas ten pernelyg liūdna. Galvojau, vien melsiuos už visa tai, tačiau, kaip žinia, malda keičia ne kitus žmones, o mus pačius.

    „Nenorėjau į tai net pažiūrėti, nes viskas ten pernelyg liūdna. Galvojau, vien melsiuos už visa tai, tačiau, kaip žinia, malda keičia ne kitus žmones, o mus pačius, ir kuo daugiau meldžiaus, tuo stipresnė pasijutau. Žinojau, kad manyje glūdi troškimas padėti. Negaliu geriau paaiškinti, kaip tik pasakydama, kad man tapo aišku. Pajutau, kad galiu kažką pakeisti.“

    2005-siais Baltimorėje vykusiame JAV vyskupų konferencijos surengtame kongrese, kur buvo analizuojama prekybos žmonėmis problema, susitiko grupė panašiai nusiteikusių seserų. Septynios seserys iš skirtingų kongregacijų atvyko į Niujorką. Tais metais iniciatyvinė grupė darsyk susitiko ir taip buvo įkurta vienuolinių kongregacijų koalicija, siekianti užkirsti kelią prekybai žmonėmis (NY-CRC-STOP: New York Coalition of Religious Congregations to Stop Trafficking of People). Jai vadovavo sesuo Mary Heyser, RSHM.

    Prekyba žmonėmis apibrėžiama įvairiai, paprastai, akcentuojant kito žmogaus išnaudojimą. Seseriai Joanai, prekyba žmonėmis yra ne kas kita kaip moderni vergovė. „Tik pagalvokite, kad žmonės buvo pagrobiami prieš jų valią, naudojami kaip daiktai. Individai yra suviliojami įvairiausiais būdais. Kitaip nei praeityje, ši vergovė nėra susijusi su rase. Ji remiasi pažeidžiamiausiais žmonėmis“.

    Po pirmų susitikimų su panašiai nusitekusiomis vienuolėmis, sesuo Joana laužė galvą, kaip galėtų realiai padėti nukentujusioms. Jos manymu, svarbiausia – saugus prieglobstis.

    Kartu su sesrimi Marija ji nusigavo į Kaliforniją, kur veikė vieninteliai saugūs namai buvusioms prekybos žmonėmis aukoms. Vergovės ir prekybos žmonėmis panaikinimo koalicija pakvietė seseris pas save bei pristatė savo veiklos pagrindus. „Mes buvome išties pagerbtos. Pakviesdami, mums padarė išimtį“, sako sesuo Joana, kurios žvilgsnis tąkart sutiko sesers Marijos akis. Abi suprato, kad kelio atgal nebėra.

    Požeminis geležinkelis

    Darbas prasidėjo mažam kambarelyje, kuriame buvo vien kompiuteris. Pirmuosius pinigus skyrė kongregacija ir taip sesuo Joana įkūrė „LifeWay Network“ nepelno siekiančią organizaciją, kurios tikslas prekyboms žmonėmis aukoms parūpinti prieglobstį bei švietimą apie tai, kas yra ši tikrovė. 2007 m. „LifeWay“ pirmas iššūkis buvo rasti tokį pastatą, kurį būtų įmanoma išlaikyti slaptą.

    Iš pradžių sesuo Joana mėgino pritaikyti vieną iš daugelio namų, kuriuos mieste turi įvairios vienuolinės kongregacijos. Netrūko laisvų kambarių, žinant, jog bendruomenės sensta. Beveik visos kongregacijos, su kuriomis vienuolė susisiekė, sutiko atverti savo namus moterims laikinai, priglausti jas nakčiai ar dviem, iškart po išsilaisvinimo iš savo pagrobėjų.

    Netrukus, „LifeWay“ dirbo su penkiais vienuolynais, kartu sudarančiais „požeminį geležinkelį“ skubiam prieglobsčiui. Gana greitai sesuo Joana įkūrė namą, kuriame suteikiamas ilgesnis prieglobstis – čia moterys gali praleisti iki metų laiko ir atsistoti ant kojų.

    „Laikėmės labai tyliai”, sakė Joana. „Nenorėjome, kad žmonės žinotų kuo mes užsiimam“. Žodis 'pasitikėjimas' yra labai svarbus, kai kalbame apie prekybos žmonėmis aukas, kadangi jis buvo visiškai išrautas su šaknimis iš šių moterų gyvenimo. „Manau, didžiausias poreikis yra saugumas; kol trūksta saugumo faktoriaus, visa kita neturi prasmės. Joms nėra jauku nieko išbandyti.“

    Prekybos žmonėmis aukos slepiasi tiesiai po jūsų akimis. 

    Prekybos žmonėmis aukos slepiasi tiesiai po jūsų akimis. Vergovės ženklai yra neryškūs. „Gali būti, kad žmogus – baugštus, nekalba vietos kalba, kitas už jį kalba, gal tai žmogus, kuris ne kartą kraustėsi iš vienos vietos į kitą“, aiškina sesuo Joana. Gali galvoti, kad tarnaitė tavo viešbučio kambaryje arba padavėja arba moteris masažo salone dirba legaliai, tačiau kai kuriais atvejais taip nėra. Identifikuoti prekybos žmonėmis aukas nėra lengva.

    Šiandien „LifeWay“ partneriai su socialinių tarnybų organizacijomis tokiomis kaip „Safe Horizons“ ir „New York Asian Women's Center“ užmezga ryšius su išsigelbėjusiais. Kai vyksta reidai arba kai teisėsauga randa asmenį, pareigūnai susisieka su seserimi Joana pasiteirauti, ar asmuo galėtų apsistoti jos saugiuose namuose.

    Joan Dawber, „LifeWay Network“ įkūrėja 2017 m. kovą dalyvavo kaip ekspertė Jungtinių tautų būstinėje vykusiame renginyje, skirtame moterų lygybės užtikrinimo klausimui. lifewaynetwork.org nuotr.

    Namų personalą sudaro trys seserys, namų vadybininkė, kuri ten gyvena visą laiką, ir nepilną darbo dieną dirbantis socialinis darbuotojas. Namai visiškai nepanašūs į tipišką sterilią prieglaudą.

    „Svarbus būtent tas stiprus bendruomenės jausmas būnant su moterimis, o ne pensiono tipo namai“, aiškina sesuo. „Yra kas dienos pabaigoje nori žinoti, kaip tau sekasi, ar viskas tvarkoj, kaip praėjo tavo diena... nebūdamas įkyrus ar perdaug klausinėjantis apie praeities patirtis.“

    Moterys atvyksta čia visiškai palaužtos, išnaudotos, patyrusios fizišnių ir psichologinių kankinimų. Niekas nespaudžia jų pasakoti, ką patyrė. Nereikia uždavinėti klausimų, kad sužinotum apie jų randus.

    „Kai sakome, kad žmogus buvo parduotas, kalbame apie žmogų, kurio laisvė iš jo buvo atimta jėga, apgaule ar prievarta“, sako sesuo Joana. „Jis buvo traktuojamos kaip prekė, o ne asmuo, jo žmogiškumas yra išplėštas. Tai padaroma labai klastingai: piktnaudžiaujančiu elgesiu, žaginimu, badavimu ir priverstiniu narkotikų vartojimu. Kartais moterys verčiamos lytiškai santykiauti su 20 žmonių per dieną. Tai tarsi grandinė aplink jų smegenis“, sako ji. „Prekeivis visada randa ką nors, kad jas sulaikytų. Jie grasina, kad nuskriaus ar net nužudys jų vaiką ar artimą žmogų“.

    Atkurti orumą

    Buvę vergės sunkiai sugeba gyventi ir elgtis kaip laisvi individai, ištrūkę iš grobiko nagų. Užtrunka nemažai laiko, kol jos vėl pasijunta laisvos ir saugios. Saugumas yra pirmasis prioritetas šiuose namuose, turinčiuose aukščiausios klasės apsaugos sistemą. Moterys yra mokomos niekada pačios neatidarinėti durų.

    Pirmoji moteris peržengusi sesers Joanos namų slenkstį, prekybos darbo jėga auka, pratrūko raudoti, pamačiusi jai skirtą lovą, kurioje galėjo miegoti, nesibaimindama, jog kas nors pasinaudos ja vidury nakties.

    „Mano Dieve, kaip tai gražu“ – vis kartojo. Tai gražu. Sesuo Joana ir jos komanda skrupulingai pasirūpino, kad šie namai būtų kiek galima labiau panašūs į tikrus. Kiekviena moteris turi savo lovą, savo spintą, mažą savo naktinį staliuką.

    Dauguma baldų ir virtuvės rakandų – dovanoti ir dėvėti, tačiau sesuo Joana pasirūpino, kad lovos būtų visiškai naujos. Jai tai buvo labai svarbu. Viena buvusi vergė sakė seseriai Joanai, jog gyvenimas šiuose namuose jai buvo tarsi grįžimas į savo motinos namus. Kita jauna moteris čia pirmą kartą šventė savo gimtadienį. „Jums reikėjo pamatyti jos veidą. Mes uždegėme tiek žvakučių ant pyrago, kad vos nepadegėm namų. Visų veidai nušvito nuo tų žvakučių“, prisimena sesuo.

    Dienos eigoje moterys dirba, atkurdamos pagrindinius savo gyvenimo įgūdžius, kuriuos dauguma žmonių laiko savaime suprantamais. Ne viena jų metų metus nebuvo sėdusi už stalo valgyti. Savo kituose gyvenimuose, jos buvo verčiamos sėdėti kampuose ir prašyti maisto likučių.

    „Su jomis elgėsi kaip su gyvuliais“, sakė sesuo Joana, vis labiau paniurdama nuo tokių minčių. „Vienas iš gydymo aspektų yra tas, kad mes visos kartu sėdime už stalo, valgome ir kalbamės“.

    Dauguma moterų iš pradžių visiškai nemokėjo anglų kalbos, tad „LifeWay“ personalas moko jas kalbos pagrindų. „Pagrindinis dalykas, kad baigiantis laikotarpiui šiuose namuose, moterys norėtų sugebėti dirbti ir būti nepriklausomos, ir visa ką mes darome – skirta padėti joms šį tikslą pasiekti,“ pabrėžia sesuo Joana. Moterys mokosi, siekdamos brandos atestato. Viena moteris neseniai baigė mokyklą, tapdama slaugės asistente. Jei moterys neturi imigranto satuso, „LifeWay“ randa advokatą, kuris joms padėtų. Galiausiai, personalas bando rasti būdų persekioti prekiautojus, kurie jas pardavė pirmą kartą.

    „Visa tai labai dideli dalykai; nėra nieko mažo,“ sako sesuo Joana. „Jūs pastatote parduotą žmogų centre, o nuo jo nusidriekia tarsi daugybė stipinų – paslaugų, kurių jam reikia, kad jis vėl taptų tuo žmogumi, kokiu buvo, poreikis sukurti saugumą ir pasitikėjimą, leisti jam žinoti, koks yra vertingas. Visa tai yra būtina.“

    Svarbiausia – buvimas tarp žmonių, kurie su tavimi elgiasi, ne kaip su savo nuosavybe, o leidžia patikėti, jog vėl turiu vertę.

    Svarbiausia – buvimas tarp žmonių, kurie su tavimi elgiasi, ne kaip su savo nuosavybe, o leidžia patikėti, jog vėl turiu vertę.

    Netrūksta tamsos sesers Joanos dienose. Pati mintis, jog egzistuoja žmonių vergovė, kadaise susuko jai pilvą; dabar ji tuo gyvena ir kvėpuoja. Užuot norėjusi nusisukti, ji sako, kad norėtų dar daugiau laiko praleisti su moterimis, o mažiau susitelkti į administracines užduotis, kurių dėka yra stogas virš jų galvų. Jos ištvermės raktas yra gebėjimas atsipalaiduoti.

    Akimirka ses. Joanos namuose.

    „Man patinka skaityti, dirbti sode. Kasdien mankštinuos. Fiziniai pratimai yra mano pagrindinis būdas iškrauti neigiamą energiją. Pastebiu, kai nesportuoju, jaučiuos irzlesnė ir labiau pavargstu.“ Kitos penkios seserys, su kuriomis gyvena vienuolė, padeda palaikyti jos dvasią. Visos drauge jos sudaro į šeimą panašią bendruomenę. „Negalėčiau niekada kažko panašaus daryti viena, negaudama tokio palaikymo, kokį gaunu dabar“, – sako sesuo Joana. Kasrytą jos meldžiasi kartu. Meldžiasi viena už kitą ir už sesers Joanos globojamas moteris.

    „Kai žmonės girdi kalbant apie prekybą žmonėmis, galvoja, jog tai vyksta kažkur toli“. Išties, ji plačiai bujoja JAV. Penki biurai Niujorke yra viena iš daugiausiai darbo turinčių įstaigų JAV dėl to, kad šiame mieste vyksta milžiniškas judėjimas, veikia daugybė oro uostų ir geležinkelio stočių, o vyraujanti kultūra skatina žmones vienas kito pernelyg daug neklausinėti.

    Vilties ženklai

    2010 m. tarp gegužės ir gruodžio mėnesių, „LifeWay Network“ ir Hofstros universiteto Sociologijos fakultetas atliko tyrimą, bandant nustatyti skaičių žmonių, parduotų Niujorko mieste ir išryškinti poreikį turėti daugiau socialinių paslaugų. Remiantis tyrimo duomenimis, tarp 2000 m. ir 2010 m. privatūs paslaugų tiekėjai Niujorko metropolyje kontaktavo mažiausiai 11,268 buvusių aukų ir šie skaičiai gerokai padidina oficialius ligšiol skelbtus duomenis.

    Sesuo Joana nerimauja dėl pinigų. Kasmet „LifeWay“ išsilaiko vos už $200,000, tačiau nuolat galvoja, kaip surinkti daugiau pinigų. Svajoja atidaryti dar vienus namus ir galiausiai parūpinti nuolatinę gyvenamą vietą bei palaikymą buvusioms aukoms. Hofstra tyrimas atskleidė, jog nukentėjusioms moterims labiau praverstų ilgalaikis arba laikinas prieglobstis nei vien tik trumpalaikė nakvynės vieta. Deja, šiuo metu saugus ir įperkamas ilgalaikis prieglobstis iš esmės neįmanomas, nes tik 3.9 procento aukų jį gauna.

    2012 metais prezidentas Barackas Obama viešai įsipareigojo sunaikinti prekybos žmonėmis tinklą,

    „Tai barbariškas, blogas dalykas, neturintis vietos civilizuotame pasaulyje“, – sakė anuometinis JAV vadovas, o jo klausėsi tokie žmonės, kaip Jordanijos karalienė Rania Al Abdullah, Meksikos prezidentas Felipe Calderónas, Ruandos prezidentas Paulas Kagame'as, buvusi valstybės sekretorė Condoleezza Rice ir kt. „Tautos turi prabilti vienu balsu: mūsų žmonės ir mūsų vaikai – neparduodami“.

    Tai paskatino padidinti Baltųjų rūmų pastangas didinti sąmoningumą prekybos žmonėmis klausimu ir rasti būdų kaip finansuoti žingsnius, galinčius su ja kovoti. Po metų sesuo Joana sužinojo, jog laimėjo 1,8 milijono dolerių sumą viešųjų paslaugų konkurse, ir šie pinigai leido jai atidaryti antrus namus bei teikti geresnes paslaugas merginoms, kurių amžius tesiekia nuo 18 iki 24 metų.

    Pagal publikaciją „Crux“ parengė S. Žiugždaitė



  • Kokio gilumo prostitucijos dugnas? Pokalbis su Audra
    © Eglė Plytnikaitė

    Neseniai „Bernardinai.lt“ pasirodė pirmos dvi Eglės Plytnikaitės knygoje „Nematomi“ užrašytos istorijos, pasakojančios apie moteris, per stebuklą ištrūkusias iš prostitucijos pančių. Šįkart – skaudus ir nelengvas pokalbis su „dar dirbančia" prostitute. Auotrė ją nesunkiai sutiko netoli sostinės stoties. 

    Natalijos pasakojimai mane vis dažniau atveda į stoties rajoną. Užtenka čia praleisti vos keletą valandų, kad atsitiktinių praeivių ir mašinų fone išryškėtų visą parą veikiantis turgus, į kurį po darbų suguža trumpam nuo šeimų bei artimųjų pabėgę vyrai, išlaikantys ne tik gatvėje dirbančias moteris bei jų sutenerius, bet ir dosniai remiantys narkotikų verslą, nes didžioji dalis jų sumokamų pinigų yra išleidžiami tiesiog dar vienai dozei.

    Automobiliai stoja prie šaligatvių ir santūriai praveria langus, merginos skuba prie jų ir tyliai derasi dėl kainos. Jei abi pusės sutinka, mergina šoka į vidų ir trumpam palieka nuvaikščiotą gatvę, tuo tarpu kitos yra parvežamos atgal ir toliau lėtai žingsniuoja šaligatviu ieškodamos naujų klientų.

    Po kelių nesėkmingų bandymų pasikalbėti su gatvėje dirbančiomis merginomis aš sutinku Audrą. Vidutinio amžiaus moteris nenaudoja makiažo, rengiasi itin paprastai ir atrodo it atsitiktinė praeivė, tačiau stoties rajone ją matau dažnai, tad priėjusi paprašau ugnies cigaretei ir lyg netyčia pasiteirauju, gal ji dirba.

    – Dirbu,– linkteli ji.

    Vakaras šaltas ir vėjuotas, tad pakviečiu ją išgerti kavos.

    – Gerai, einam. Vis tiek darbo nėra,– atsako ji ir sparčiu žingsniu pasuka artimiausio greito maisto restorano link.

    Audra gatvėje dirba nuo 2008 metų. Per tą laiką ji tris kartus sėdėjo kalėjime ir du kartus vos nemirė nuo perdozavimo. Nepaisant jos liūdnos realybės, Audra yra labai atvira, charizmatiška ir tiesmukiškai nuoširdi.

    – Tai ką tu nori sužinot?– klausia ji susijaudinusi. Audra vis dar negali patikėti, kad kažkas yra susidomėjęs ne tik jos paslaugų kainynu.

    – Daug ką,– šypsausi. – Tu iš Vilniaus?

    – Iš Vilniaus. Aš net „Mykolo Biržiškos gimnazijoj“ mokiausi, bet tik devynias klases baigiau,– ji kalba greitai, rankomis valgydama tortą.

    – Kodėl metei mokyklą?

    – Nes pradėjau vartot. Matai, mano mama buvo alkoholikė, o tėvas teisininkas. Po to mamą į kalėjimą uždarė, tiksliau pats tėvas ją ten ir įkišo, tada ir aš greit iš namų išėjau,– pasakoja ji, laižydamasi pirštus.

    – Tėvas nebandė tavęs sulaikyti?

    – Tai, kad jo niekad namie nebūdavo, jis visada dirbdavo. Išėjau ir viskas, niekas per daug ir neieškojo.

    – Bendrauji su savo šeima dabar?

    – Su seserim aš nesikalbu, o su tėvu kartais susitinkam, bet tik pasisveikinam.

    – Jis žino, kad tu vartoji?

    – Aišku ne. Man prie jo ir rūkyt būtų gėda,— pasipučia Audra, šiek tiek įžeista mano klausimo.

    – Daug gatvėje dirbančių merginų vartoja?

    – Visos čia narkomanės. Buvo kelios alkoholikės, bet dabar, kiek žinau, visos vartoja. Užsidirba kiek pinigų ir važiuoja tiesiai į taborą. Čia labai daug skirtingų moterų dirba – yra ir jaunų, ir senų. Kelios anksčiau verslininkės buvo, pinigų turėjo, bet pradėjo lošt ir va, dabar gatvėj dirba.

    Kol kalbamės keli išgėrę vyrai prieina prie mūsų staliuko prašydami pinigų maistui. Audra nustumia juos šalin ir pasiskundžia:

    – Durniai šitie, net neturi kiaušų pasakyt, kad vynui pinigus renka, o ne maistui. Niekada negalima meluot, kai pinigų prašai,– ji rikteli tolyn svyruojantiems vyriškiams ir atsisukusi į mane pasakoja toliau. – Jie ką tik iš kalėjimo parvažiavę, aš juos jau seniai žinau.

    – Kada tu paskutinį kartą sėdėjai kalėjime?

    © Eglė Plytnikaitė

    – Mane prieš aštuonis mėnesius paleido, bet aš nieko rimto nepadariau,– kukliai šypsosi Audra.

    – Kur tu jautiesi geriau – čia ar kalėjime?

    – Gal kalėjime. Ten šilta visada, duoda maistą, patalynę, paketus. Aišku, pasiilgsti tos laisvės, nori kartais pasivaikščiot išeit, bet ten tikrai ne taip blogai, kaip daug kas galvoja.

    – Būdama kalėjime taip pat vartojai?

    – Ne, ten nėra kaip gaut ir nereikia. Pirmos dienos sunkios būna, o paskui pripranti.

    – Ar bandei mesti narkotikus išėjusi iš kalėjimo?

    – Tai kad neišeina taip. Grįžti į tą pačią vietą, pas tuos pačius žmones, žinai, kur dozę gaut ir eini. Turiu vieną draugą čia, gretimoj parduotuvėj, kuris vis sako: „Audra, mesk tu tą šūdą, nulipk nuo adatos“, bet aš galvoju, kad mesiu tada, kai pasieksiu dugną.

    – Kur tu matai dugną?

    – Nu, jei jau benamė būčiau, smirdėčiau, dirbt negalėčiau, kojos pūt pradėtų. Nesakau, kad dabar tų žaizdų ant kojų nėra, bet vaikščiot dar galiu.

    Staiga restorano durys plačiai atsiveria ir pro jas įėję policininkai mėgina į lauką išvesti rėkaujančius pinigų prašytojus. Audra stebi juos kiek įsitempusi.

    – Kaip tu sutari su policija? Gauni baudas?– klausiu, pajutusi jos įtampą.

    – Gaunu, bet koks skirtumas, vis tiek aš jų nemoku. Paskutinį kartą, kai tikrinau, buvau skolinga 8000 eurų, bet čia prieš metus buvo, nežinau kiek dabar. Siūliau jiems atsėdėt už tuos pinigus, bet neleido,– ji kalba tyliai, viena akimi stebėdama policijos pareigūnus.

    Policininkai išeina ir Audra vėl atsipalaiduoja ir nurimsta.

    – Kokie yra tavo klientai?– klausiu, žiūrėdama į jos randuotas rankas.

    – Visokie – nuo bankininkų su džipais iki visiškų susmirdėlių be dantų, bet dauguma jų vedę ir atvažiuoja čia prašyt mineto,– kikena Audra.– Čia ir trenktų visokių su fetišais gali prisižiūrėt. Prieš porą dienų atvažiavo toks turtingas diedas su kostiumu ir prabangia mašina, nusimovė kelnes ir liko sėdėt tik su prisegamom pėdkelnėm ir nėriniuotu diržu, įsivaizduoji?– juokiasi Audra. – Aišku, blogiausi tai visi tie prasmirdėliai, kurie nesiprausia. Po to valandą spjaudai, kad to skonio nebejaustum.

    – Tau nebūna paprasčiausiai šlykštu su jais dirbti?

    – Būna, bet mes, narkomanai kitaip mąstom. Reikia dozės ir dėl tų pinigų bet ką darai. Aišku, žmogaus tai nenužudyčiau, alkoholikai dažniau žmogžudžiais būna.

    – Pasitaiko agresyvių klientų?

    – Būna. Kai kurie čia bokso kriaušę nusipirkt atvažiuoja, o ne meilę. Sumoka tau, nusiveža į mišką ir spardo, kol pavargsta. Paprastai, mergos vienos kitom pasako apie tokius. Aš pavyzdžiui niekad nesėdu į mašiną, jei man veidas nepatinka, bet mane yra ir apvogę, ir žiemą nuogą iš mašinos išmetę. Aišku, kitom būna, kad ir labiau nepasiseka. Va, Gintarę nupirko prarabas savo brigadai, tai kitą dieną gatvėj negyvą radom. Linai plaučius peiliu subadė. Aišku, ji pas daktarus eit bijojo, tai įsimetė infekcija ir numirė. Kitos būna perdozuoja, gal ir man ryt taip bus, – ramiu balsu pasakoja Audra.

    – Ar kas nors ieško jūsų skriaudikų?

    – Baik tu, kam mes įdomios?

    – Tačiau tu moki už apsaugą?

    – Moku vienam vyrui 10 eurų už dieną.

    – Ką už tai gauni?

    – Į snukį negaunu. Va, viena nesusimokėjo, tai dabar vaikšto visa ištinus, tik akys kaip kamuoliai ant kaktos išokę.

    – Ar norėtum palikti gatvę ir gyventi taip, kaip tavo seserys?

    – Turėt tokį normalų gyvenimą? Gal ir norėčiau, gerai būtų.

    Nors ir norėtų, tikėti realia galimybe palikti gatvę Audra nelinkusi. Susirasti oficialaus darbo ji negali, nes didžioji dalis jos pajamų būtų nuskaičiuota antstolių, o likusių pinigų nepakaktų pragyvenimui. Kita problema yra narkotikai, kuriuos mesti, savo aplinkoje matant vien narkomanus, nėra taip paprasta.

    – Yra kaip yra,– gūžteli pečiais Audra ir atsiprašo, kad jau turi eiti į susitikimą su vienu savo nuolatinių klientų.

    Atsisveikinant ji mane stipriai apkabina ir šypsosi:

    – Žiūrėk, čia mano telefono numeris, jei tik ko reikės – skambink. Tik jei atsilieps vyras, nieko nesakyk, nes bus mentas ir aš vėl kokioj bėdoj būsiu. Jei bus išjungtas, žinok, kad manęs jau nėra. Nu, tai iki,– ji pamojuoja ir nubėga laukiančio automobilio link.



  • Konservatizmo reikšmė
    Annie Spratt/Unsplash.com nuotr.

    Tai – į lietuvių kalbą išverstas filosofo Rodžerio Skrutono trumpas pranešimas BBC radijuje šių metų rugpjūtį. Jame ne tik kalbama apie pastarųjų metų Didžiosios Britanijos konservatorių partijos politikos kaitą, tačiau taip pat bandoma pateikti atsakymus į klausimus: kokios yra konservatizmo idėjos? Koks šių idėjų santykis su kitomis ideologijomis? Ar konservatyvus mąstymas gali būti svarbus šiandien?

    Angliškai kalbančiose šalyse partijos, vadinančios save „konservatoriais“, gali laimėti rinkimus. Daugelyje kitų šalių žodis „konservatyvus“ įgavo žeminančią prasmę. Politinė kairė įdėjo nemažai pastangų, kad ir britų Konservatoriams priliptų „bjaurios partijos“ etiketė. Tačiau tai nekeičia fakto, kad ji šiuo metu yra vyraujanti mūsų nacionalinės politikos jėga ir gali daryti vieną klaidą po kitos neprarasdama tvirto pagrindo, teikiamo visuomenės paramos. Bet ką reiškia žodis „konservatyvus“ ir ką ypatingo jis mums gali reikšti šiandien?

    Paprastas atsakymas – šį šodį galima suprasti paraidžiui. Konservatizmo esmė yra „konservuoti“, apsaugoti nuo nenorimų pokyčių.  Ne viską, žinoma, bet tuos gerus dalykus, kuriais mes žavimės ir džiaugiamės, ir kuriuos, jeigu deramai jais nesirūpinsime, galime prarasti. Šie dalykai yra svarbiausias mūsų bendruomenės turtas – taika, laisvė, teisė, tarpusavio pagarba, nuosavybės ir šeimos gyvenimo saugumas. Visos šios gėrybės priklauso nuo mūsų gebėjimo sugyventi su kitais, nes neturime galimybės patys vieni šių dalykų įgyti ar sukurti. Sunaikinti šiuos mūsų socialinius gėrius galima greitai, lengvai ir entuziastingai; jų kūrimas yra lėtas, nuobodus ir reikalaujantis pastangų. Tai yra viena iš dvidešimtojo amžiaus pamokų. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai taip dažnai susiduria su jiems nepalankia viešąja nuomone. Jų idėjos yra teisingos, bet nuobodžios, o jų priešininkų – klaidingos, bet įkvepiančios.

    Prie to reikia dar šį tą pridurti. Konservatorių partija šiandien klaidžioja be filosofijos. Jai meta rimtą iššūkį oponentai, turintys toli siekiančius tikslus ir programą, nusakančią, kaip galima jų siekti. Ir net jeigu didžioji tos programos dalis yra tiesiog sąrašas dalykų, tarp jų ir kapitalizmo, kurių norima nusikratyti, to pakanka, kad rinkėjams kiltų klausimas: o ką iš tikrųjų siūlo Toriai (Didžiosios Britanijos Konservatorių pravardė – vert. past.)? Kokia visuomenės vizija stovi už jų priimamų sprendimų? Ar viskas tėra tik vadyba ir bandymas suktis iš padėties, kaip buvo valdant Tonio Bleiro vyriausybei?

    Du svarbiausi istoriniai konservatizmo priešininkai yra socializmas ir liberalizmas. Liberalizmas yra apšvietos produktas. Jo akimis visuomenė remiasi sutartimi, o valstybė – įrankis, reikalingas individo teisių garantavimui. Socializmas yra industrinės revoliucijos produktas. Jis visuomenę supranta kaip tam tikrą ekonominę sistemą, o valstybę – kaip įrankį socialinių gėrybių perdalijimui. Liberalai gina privačią nuosavybę, o socialistai – valstybės teisę ją atimti ir perdalinti siekiant socialinio teisingumo. Liberalai (originalia šio žodžio prasme) tiki žodžio laisve ir žmonių laisve burtis į bendruomenes. Socialistai mano, kad visos laisvės turi būti pajungtos bendrajam gėriui. Liberalai gina individą nuo valstybės, o socialistai – valstybę nuo savanaudiško individualizmo.

    Konservatoriai paprastai labiau linkdavo prie liberalizmo nei prie socializmo. Vis dėlto, jie mano, kad laisvė reiškia ir atsakomybę, kuri savo ruožtu priklauso nuo visuomeniško nusiteikimo ir pilietiškumo dorybės. Mes, žmonės, nesame izoliuoti atomai, valdomi apetito ir siekiantys vien savo pačių pasitenkinimo. O jeigu mūsų laikais vyraujančioje materialistinėje ir vartotojiškoje kultūroje tokiais tampame, tuomet turime tam atsispirti ir pasipriešinti. Politikos prasmė yra skatinti pilietinės visuomenės, sudarytos iš atsakingų žmonių, sujungtų tvirtais lojalumo ir tarpusavio pagarbos ryšiais, augimą. Valstybė turi saugoti mūsų laisves, nes tik laisvi žmonės gali išties būti atsakingi už savo gyvenimus. Bet atsakinga visuomenė negali būti sukurta valstybės institucijų ir jai keliama grėsmė, kai valstybė bando kontroliuoti bendruomenių gyvenimą ir konfiskuoti turtą.

    Čia prasideda sunkumai kiekvienam tikram konservatoriui. Dėl daugybės teisingų ir neteisingų priežasčių konservatizmas dabar karikatūriškai vaizduojamas kaip tikėjimas, kad visos problemos turi būti paliktos spręsti laisvajai rinkai. O pati laisvoji rinka piešiama kaip savanaudiškumo ir vartotojiško gyvenimo karalystė. Iš čia kyla šis Toriams skirtas apibūdinimas – „bjaurios partijos“, siekiančios nugriauti visas kliūtis, stovinčias individualaus gobšumo kelyje.

    Toriai patys turėtų prisiimti dalį kaltės dėl šitos neteisingos karikatūros. Kiekvienos viešosios erdvės atakos metu jie rinkosi tylėjimo politiką, tad susidaro įspūdis, kad jie neturi kuo atsakyti į jiems taikomą kritiką, išskyrus slėptis nuo jos, kas tėra kitas būdas ją pripažinti esant teisingą. Šį įspūdį tik sustiprina jų apsimetinėjimas, kad vieninteliai reikšmingi politiniai klausimai yra apie ekonomiką, o kultūra, religija, tapatybė, bendruomenė ir laimė – visi tie dalykai, kurie iš tikrųjų yra svarbūs – atrodo redukuoti iki finansinių klausimų.

    Ir be žodžių aišku, kad aš atmetu šią konservatyvios politikos karikatūrą. Nemanau, kad konservatizmas supaprastina politinę tvarką iki rinkos ekonomikos. Taip pat nemanau, kad rinka tėra mūsų savanaudiškumo ir godumo išraiška. Rinkos veikia tik tada, kai už sukčiavimą yra baudžiama, o susitarimai vykdomi. Tai priklauso nuo mūsų gebėjimo paveldėti ir perduoti gebėjimą prisiimti atsakomybę, kas užima svarbiausią vietą konservatyvioje mąstysenoje. Rinka priklauso nuo teisinio valdymo, kuris palaiko paklusnumą taisyklėms ir sąžiningumą. Mes visi dalyvaujame rinkos susitarimuose, nes visi norime už savo darbą gauti kuo geresnį atlygį, iškeisdami savo darbo vaisius į kitus dalykus, kurių mums reikia. Rinkos išreiškia mūsų troškimą sureguliuoti mūsų tarpusavio santykius laisvais susitarimais. Tad valstybė, kuri bando pakeisti rinkos ekonomiką kažkuo kitu, rizikuoja sunaikinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir, tuo pačiu, atimti iš žmonių galimybę patenkinti net būtiniausius poreikius, kaip pavyzdžiui, Venesueloje šiandien.

    Bet joks tikras konservatorius netiki, kad rinka yra viskas ir jai nereikia jokių pataisymų. Yra nuosavybės teisė, bet yra ir su nuosavybe susijusios pareigos. Yra pareiga dalintis su tais, kurie stokoja gėrybių, pareiga neišnaudoti kitų žmonių pažeidžiamumo, mokėti mokesčius visur, kur tik užsiimame verslu, atsilyginti už lojalumą ir saugoti draugystę. Jei mūsų protėviai Viktorijos laikais būtų tik rinkos principų pagrindu kūrę industrinę ekonomiką, kurią iš jų paveldėjome, jie nebūtų apriboję vaikų darbo laiko fabrikuose arba suteikę išsilavinimo galimybės dirbantiesiems. Atsakingas darbdavys, anot  Bendžiamino Disraelio, yra savo darbuotojų saugotojas, vertas jų pasitikėjimo. Ir mūsų laikais tai išlieka svarbu. Darbdavys, kuris nusprendžia, kad galima išmesti savo darbuotojus į gatvę ir atsivežti pigesnės darbo jėgos iš Rytų Europos, paklūsta rinkos dėsniams. Bet jis nusižengia kaimyniškumo pareigai, ir naudoja mūsų šalies socialinį kapitalą, negalvodamas apie tikruosius šios santvarkos kūrėjų įpėdinius.

    Atsakingumui teikiama reikšmė yra tikroji priežastis, kodėl konservatoriai yra įtarūs modernios valstybės atžvilgiu ir nori apriboti jos galias. Jie pritaria valstybinės sveikatos sistemos poreikiui ir skurdo mažinimo priemonėms. Bet jie taip pat supranta, kad gėrybės, dalijamos laisvai, be jokio tikro poreikio įrodymo, kuria neatsakingos priklausomybės kultūrą. Abipus Atlanto jaučiamas destruktyvus tokio elgesio poveikis. Be to, paprasti rinkėjai, nors ir labai vertina Nacionalinę sveikatos tarnybą (angl. National Health Service), darosi vis įtaresni neribotų gėrybių režimui, paneigiančiam motyvus, nuo kurių priklauso darbas,  šeima ir atsakingas vadovavimas.

    Jei atsakomybė padėti tiems, kurie nėra tokie turtingi kaip mes, yra mūsų asmeninė, individuali atsakomybė, tai ji gali būti sunaikinta tik atiduodant šią atsakomybę valstybei. Vienas iš pagrindinių konservatyvių įsitikinimų, kaip aš tai suprantu, yra idėja, kad pilietinė visuomenė ir valstybės institucijos yra du atskiri dalykai ir sveika visuomenė yra ta, kurioje mes patys laisvai buriamės dėl socialinių tikslų. Britanijos žmonės priima šį požiūrį ir visada skirdavo savo laiką, energiją ir pinigus, kai aplinkybės to reikalaudavo. Socialistinės vyriausybės, ypač tos, kurioms būdingas sovietinio komunizmo braižas, tendencingai naikindavo privačius sambūrius taip nutraukdamos pasitikėjimo ryšius tarp nepažįstamų žmonių, būtent tuos, kurie padeda žmonėms bendradarbiauti dėl bendro gėrio. Konservatoriai tiki laisvais susibūrimais ir privačiomis inicatyvomis, bet ne todėl, kad manytų, jog individas yra viskas ir valstybė turi leisti mums griebti viską, ką tik galime. Jie tiki šiais dalykais, nes supranta, kad pačios visuomenės buvimas priklauso nuo to. Per laisvus susibūrimus ir tai, ką Burke‘as vadino „mažais susivienijimais“ (angl. little platoons) atsiranda atsakomybės jausmas.

    Margaret Thatcher dažnai buvo pajuokiama dėl savo pasakymo, jog nėra tokio dalyko kaip visuomenė. Ką ji iš tiesų turėjo galvoje, visgi yra tai, kad yra toks dalykas kaip visuomenė, bet ji nėra tas pats kas valstybės institucijos. Tie, kas nori atiduoti laisvų susirinkimų turtą valstybei, iš tikrųjų yra visuomenės priešai, o ne draugai. Jie stato į pavojų dalyką, nuo kurio priklauso viso politinio kūno ateitis – atsakomybės jausmą: kiekvieno mūsų žinojimą, kad mes atsakingi kitiems už viską, ką darome. Šis atskaitingumo kitiems gebėjimas yra  mūsų civilizacijos šaknys. Sąžiningas mūsų laikų ideologinio konflikto reziumė būtų sakyti, kad liberalai siekia laisvės, socialistai lygybės, o konservatoriai atsakomybės. O be atsakomybės nei laisvė, nei lygybė neturi jokios išliekančios vertės.

    Vertė Augminas Petronis

    Nuoroda į pranešimo įrašą: http://www.bbc.co.uk/programmes/b0910z8l



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.