2015-02-20 įvyko prokurorų profesinės sąjungos metinis susirinkimas

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Plokštelėmis klotas kelias. Pokalbis su Luku Devita
    Lukas Devita

    Kalbuosi su žmogumi, kuris nėra labai matomas viešojoje erdvėje, greičiau, priešingai, – jį dažniau sutiksi senų plokštelių turguje, nei komerciniame renginyje. Tačiau šis žmogus muzikos labui yra nuveikęs oi kaip nemažai. Ir tebeveikia – skaito paskaitas apie roko muzikos istoriją, psichodelinio roko ištakas, pats kuria ir skleidžia ne visai įprastus garsus.

    Šis mano gerbiamas bičiulis ir kolega jau nuo neatmenamų laikų rašo apie muziką, o jo straipsniai, pasirodę įvairiuose leidiniuose senais „iki internetiniais“ laikais darė rimtą įtaką tokiems smalsiems pienburniams kaip šio straipsnio autorius. Pastaraisiais metais pasirodė net kelios šio žmogaus knygos, kurių svarbiausia – pirmasis XX amžiaus Lietuvoje išleistų plokštelių katalogas. Ponios ir ponai, Jūsų dėmesiui, pokalbis su šviesiu ir ramiu vinilų gerbėju, psichodelinės eros auklėtiniu Luku Devita.

    Lukai, esi psichodelinės, eksperimentinės muzikos tyrinėtojas, atlikėjas, melomanas. Kai tik galvoje ima rištis sąvokos „psichodelika“ ir „Lietuva“, iškart prisimenu tave. O kaip viskas prasidėjo? Ar tavo meilė šiai muzikai, auksiniam septintojo-aštuntojo dešimtmečių laikotarpiui susiformavo nuosekliai ar labiau atsitiktinai? Ar psichodelinė muzika buvo tas fonas, kuriame formavosi tavo asmenybė?

    O, smagu sukelt tokias asociacijas, už tai dėkoju. Manau, viskas klostėsi gan nuosekliai. Išties žodį psychedelic pamėgau anksčiau, nei supratau, ką jis reiškia. Nors nuo vaikystės žinojau, kad taip galima apibūdinti pirmuosius „Pink Floyd“ albumus. O meilė šiai muzikos srovei tapo savotiška kelione atgal, pilna vis naujų atradimų ir supratimo, jog galiausiai psichodelika išplaukia už bet kokių laikmečio ribų ir žanrų... Sakyčiau, tai yra durys į bet kurios muzikos gelmę, mat taip galima pavadinti tiek grojimo, tiek mąstymo pobūdį. Etimologiškai psyche-delos – tai, kas sielai regima, ar kaip ji atsiskleidžia. Beje, aiškumo dėlei, pasakysiu, kad nepropaguoju jokių pavojingų x-medžiagų vartojimo...

    Esi daugybės straipsnių apie muziką autorius, dauguma jų sugulė į knygą „Garso gėlės. Hipiškos muzikos ir laisvų meno studijų kaleidoskopas“. Aš, pavyzdžiui, jaučiu malonumą knaisiotis po grupių biografijas, tyrinėti albumų išleidimo aplinkybes, ieškoti ryšių ir sąsajų. Konteksto (literatas pasakytų „interteksto“) atpažinimo džiaugsmas man yra labai svarbus. Tačiau kartu visiškai aiškiai suprantu rašymo, kalbėjimo apie muziką beprasmybę. Rašyti apie mėgstamą albumą – lyg rašyti apie pro debesis pasirodančią saulę. Juk nieko esminio vis vien nepasakysi, todėl visos sąvokos rodosi tuščios ir kiauros. Turi sėsti ir klausytis. Ar pats, kapstydamasis po muziką, jautiesi panašiai? Ką apskritai manai apie muzikos kritiką, jos reikšmę, prasmę, pobūdį?

    Galvoju labai panašiai. Ir aš turiu tą nesustabdomą polėkį skaityti, o dabar dažnai ir žiūrėti atlikėjų, grupių vystymosi istorijas, interviu, atskirų albumų sutvėrimo apžvalgas. Rodos, lyg kas tave įleistų į meistrų studiją. O kartais iš tų meistrų pasipila tokia išmintis, kad supranti – šie herojai yra tavo mokytojai visiem laikams (juokiasi).

    Išties, apie pačią muziką, techniškai, gal tiksliausiai rašo profesionalai profesionalams. O kokie sunkumai bandant ją apibūdinti? Visiškai tau pritariu ir geriau nepasakysi – kaip ta saulė pro debesis. Gal todėl aš stengiausi labiau ieškoti sąsajų, stebėti muzikos poveikį kiekvienam asmeniškai ar suprasti jos vaidmenį socialiniame kontekste, kokį dvasinį pažinimą muzika inspiruoja ar net revoliucinius pokyčius lydi. Tuo pačiu pripažįstu ir subjektyvumą. Dabar galvoju, kad gal rašymas apie muziką man net padėjo ugdyti buvimą savimi.

    Tiesa, albumas albumui nelygu. Jei tai – dainų rinkinys, atsiveria gilinimosi į tekstus durys, apmąstymai apie dainos vietą platesniame muzikiniame kontekste. O jei tai – konceptualus, vientisas darbas, pasineriu į nesuskaičiuojamas perklausas ir dalinuosi tuo lyg pašėlęs, nes noriu parodyti, kokie stulbinantys ir pilni prasmių gali būti roko albumai.

    Muzikos pristatymai, kritika bei kitokio pobūdžio straipsniai yra labai reikalingi, kad žmonės galėtų susigaudyti. Džiugu, kad kažkas Lietuvoje tai dar daro, nors jau senai nebeturime roko muzikai skirto žurnalo. Straipsnių ar recenzijų svarba dabar gal dar didesnė, nes muzikos kiekiai yra neaprėpiami tiesiogine to žodžio prasme. Be to, nėra gerų specializuotų vietų, kur, kaip anksčiau parduotuvėse, galėjai susipažinti su naujienomis ar išklausyti nuomonių.

    Ar kolekcionuoji muziką? Ar esi prisirišęs prie turėjimo?

    O taip, nuo pat pradžių, kai tik atsirado galimybė įsirašyti ir įsigyti. Esu visiškai prisirišęs. Pririštas!

    Neseniai susitikome Antakalnio plokštelių turguje. Esi jau patyręs vinilo gerbėjas, o aš dar tik pradedantis. Augau su plokštelėmis iki pat paauglystės, daug jų klausydavau ir spėju, jog mano dabartinis sugrįžimas prie šio formato yra susijęs su nenugalimu nostalgijos jausmu. Lyg kokiame Prusto romane, užsidėjęs plokštelę esu sugrąžinamas į seniai pamirštą, kadaise prarastą pasaulį. Kokia tavo istorija? Ar sergi plokštelėmis nuo pat jaunų dienų, ar grįžai prie jų neseniai?

    Na, jei su plokštelėmis augai, jau nesi pradedantysis. Tikrai, plokštelė – labai įdomus daiktas: ji tarytum reikalauja specialios aplinkos, bet kartu pati ją sukuria – kur klausaisi, kaip klausaisi, kokie viršeliai, dainų tekstai vidiniuose vokuose... Tai ištisas ritualas, nekalbant jau apie techninę pusę ar apie patefonus. Be to, pati plokštelė turi savybę iškart tave įvesti į tam tikrą laikotarpį. Tai – lyg savotiški vartai.

    Jei kalbėtume apie nostalgiją, tai ir man panašiai. Niekada nemaniau, kad nostalgija yra tokia galinga, jog kartais pusiau nesąmoningai moki didelius pinigus už senutėlį vinilą!

    Plokštelė man buvo pirmasis muzikos pažinimo formatas. Aišku, sunkiai prieinama, tapusi vos ne kultiniu objektu. Iki atsirandant kasetėms bei kompaktiniams diskams, mes dažnai plokštelę vertinome ne tik kaip muzikinį albumą, bet kaip visumą, kaip tikrą meno kūrinį. O meno kūrinys juk ir neturi būti pigus! Dabar nekalbu apie masinę sovietinę produkciją, nes tai – visai kita istorija. Sovietų leistų plokštelių ilgą laiką melomanai išvis nevertino. Tuo tarpu originalus albumas iš užsienio buvo kažkas nepaprasto, lyg iš kito pasaulio.

    Iškart pažįstama tapo ir kopijavimo praktika: plokštelės perrašymas į juostą ar kasetę, net bandymai persipiešti viršelius. Taip norėjosi visa tai perimti, turėti sau. Tačiau iš esmės neįmanoma pačiam atkartoti, „padauginti“, nukopijuoti vinilinės plokštelės. Manau ši unikali savybė dabar kaip tik ir skatina jų leidybą.

    Lukas Devita. Nuotraukos autorius Evardas Bla

    Skaitmena prieš analogą. Esu iš tų, kurie nemėgsta CD ir gana drąsiai prognozuoja jų artimą mirtį. Aišku, visai jie neišnyks, turiu draugų, kurie iki šiol ant ypatingos kokybės senų grotuvų vis dar klausosi kasečių! Tačiau akivaizdu, jog kompiuteriniai muzikos formatai ir kasmet populiarėjančios vinilinės plokštelės „kompaktus“ išstumia. Kaip tau atrodo, kokia yra muzikos formatų ateitis? Ar pats vengi kompiuterinių kompresuotų arba „lossless“ formatų ir renkiesi plokštelę? O gal esi atviras tokioms naujovėms kaip „Spotify“, „Tidal“?

    Kartais pamanau, gal ateis laikai, kai CD taps retenybe. Kaip kadaise plokštelė... Nors kažkodėl juos lyginti vis dėlto sunku. O kai pagalvoji, kokia naujove visai neseniai atrodė CD – žingsnis į priekį, tikra garso revoliucija!

    Ypač kai kompaktinis diskas tapo dominuojančiu formatu, atsivėrė didžiulės erdvės senosios roko ar džiazo muzikos pažinimui, nes iš naujo buvo perleista galybė roko klasikos ir visokiausių įdomybių, visa tai, kas ankščiau negalėjo pasiekti mūsų šalies plokštelių pavidalu. Atplūdus CD bangai, atradau daug psichodelinės, senosios elektroninės ir eksperimentinės muzikos ir tai buvo pažintis su iki tol man visiškai nežinomu pasauliu.

    Tikriausia ir muzikinė sklaida internete, plačiausia prasme, labai svarbi švietėjiška prasme. Iš užmaršties tai iškėlė daug įrašų, kurie atrodė prarasti amžiams, apie kuriuos ištisos kartos absoliučiai nieko nežinojo.

    Tačiau man tai – tik susipažinimo su muzika forma, tačiau ne galutinis, ne pilnavertis jos pavidalas. Juk muzika kompiuteryje netenka estetinės vizualinės savo dalies – albumų viršelių, knygučių... Na, bet daugumai muzikos vartotojų tai gal visai ir nerūpi. Man rodos, kad igainiui skaitmeninė-internetinė medija taps pagrindiniu, plačiausiu formatu, o telefonai – pagrindiniais grotuvais.

    Tačiau man reikalinga plokštelė ar bent, kaip melomanai sako, „kompaktinis diskas su stora knygute“.

    Tiesa, ilgą laiką CD kainos buvo labai aukštos, nors jų savikaina – maža. Manau, tai irgi skatino verslininkus ieškoti ir leisti visas tas keistenybes iš praeities.

    Tačiau dabar aiškėja, jog vinilas pergyvena, nugali CD. Išties šindien plokštelių kasmet išleidžiama vis daugiau ir daugiau.

    Nesu tikras, bet man atrodo, kad kai kurie albumai, kurių anksčiau nemėgau, prisijaukino mane būtent per plokšteles. Kai kas tiesiog žymiai geriau skamba šiuo formatu. O kai kurie prasčiau! Galbūt klystu, muzikoje daug kas yra psichologiniai dalykai. O pats ką manai apie visus tuos ginčytinus argumentus a la „kitoks, šiltesnis garsas“ ir panašiai? Ar nemanai, kad plokštelės sugrįžimas surištas daugiau su muzikos kaip daikto ilgesiu, mat mp3 nepačiupinėsi, nepalaikysi, nenuplausi vonioje?

    Tikrai (juokiasi)! Gal ne visi žino, bet plokštelės taip pat gali būti plaunamos vonioje! Yra net plokštelių skalbyklos! Man visad atrodė, kad iš daikto, kurį galiu paliesti, sklinda gyvas garsas. Garsas, kurį gali sugadinti ar pataisyti. O kompiuterinis formatas yra neapčiuopiamas.

    Bet tu teisus: garso kokybė ar pats klausymas labai dažnai susijęs su psichologija, įsitikinimu. Nors nepamirškime, kad tai, kas buvo kurta kaip analogas, specialiai plokštelėms, geriausiai ir skamba iš plokštelių. Pamenu, kaip vienas džiazo kolekcionierius sakydavo: tu geriau imi suprasti ir plokštelių eros atlikėją, kaip jis įsivaizdavo skambesį, sumanė kūrinius būtent šiam formatui, kaip išdėstė per abi puses, kaip sujungė, rinko apipavidalinimą ir pan. Tuo tarpu skaitmeninis failas niekaip nepakartos tokios muzikinio albumo visumos. Gal todėl didžiausio atgarsio jis sulaukė popmuzikoje, ten, kur reikšminga atskira daina, o ne vientisas albumas.

    Kaip aukštos kokybės skaitmeninio formato gerbėjas nenorėčiau su tavimi sutikti. Sakyčiau, kad plokštelė, CD nebūtinai geresnis dalykas, jis tiesiog kitoks. Juoba, kad į lėktuvą, traukinį patefono nepasiimsi, o štai FLAC grotuvėlį pilną vientisų albumų, su visais skanuotais viršeliais – gali. Popieriaus nepauostysi, bet pasimėgauti gera kokybe – gali. Plokštelė greičiau hedonistinis, lėtesnis, ritualinis reikalas, it senas kokybiškas vynas. Spėčiau, jog ateities formatai ir yra A) patogusis kompiuterinis, B) hedonistinis plokštelinis. Tiesa, nepamirškime ir elektroninės muzikos, DJ sferos, kur vinilas jau seniai užima labai svarbią vietą. Bet mane domina kitas tavo grandiozinis užmojis. Absoliučiai fantastiškas darbas yra knyga-katalogas „Lietuvos populiarioji muzika, džiazas ir rokas firmos „Melodija“ plokštelėse“. Kiek laiko truko sudaryti pirmą Lietuvoje išleistų vinilų katalogą ir kas paskatino to imtis?

    Labai ačiū už gerus žodžius. Tačiau man vis neramu, ar šis darbas buvo išbaigtas. Bet galvoju, kad antroje dalyje turėsiu kur tobulėti.

    Tavo minimas katalogas dienos šviesą galėjo išvysti tik ankstesnių lietuviškos muzikos puoselėtojų, kurie ne tik išsaugojo plokšteles ir sukaupė asmenines kolekcijas, bet ir ėmė talpinti duomenis internete, tarptautiniuose portaluose, tokiuose kaip „Discogs“, dėka. Be abejo, čia pagelbėjo ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos muzikos skyriaus archyvai, bet labiausiai – visad įkvepiantis bendravimas su ilgamete Vilniaus plokštelių studijos redaktore Zina Nutautaite. Beje, tenka apgailestauti, kad ši legendinė studija nebuvo išsaugota, o juk galėjo ji tapti puikiu muziejumi. Tad tie negrįžtami praradimai ir paskatino imtis šio katalogo. Taip pat ir faktas, kad oficialios kultūros institucijos niekad nesuteikė deramo įvertinimo tokiam svarbiam fenomenui, kuris yra neatsiejama Lietuvos muzikos istorijos dalis.

    Tiesa, šiuo atveju teko apsiriboti vien populiariąja muzika, džiazu bei roku. Jei į vieną katalogą būtume pabandę sudėti ir klasikinę, folklorinę lietuvišką muziką bei įrašus vaikams, knyga būtų tapusi milžiniškos apimties.

    Kuo labiau senstu, tuo labiau mano galvoje ryškėja vaizdas, kad visa geriausia muzika (išskyrus, aišku, klasikinę muziką, folklorą) buvo sukurta bei įrašyta per kelis XX amžiaus dešimtmečius. Grubiai tariant, nuo keturiasdešimtųjų pradžios iki septyniasdešimtųjų pabaigos. Visa kita, kas buvo po to, tėra tik „chemtreilas“, kurį paliko praskridęs lėktuvas. Ar sutinki su manimi? Jei taip, kuo paaiškintum tą muzikos aukso amžių, kodėl XX amžiaus viduryje pasaulyje gimė tokia gausybė džiazo, bliuzo, roko, soul, akademinės ir kitokios muzikos šedevrų?

    Visiškai sutinku. Dabar tik galime žiūrėti į ateitį ir viltis, kad ji žmonijai atneš persimainymą ir kokią nors kosminę muziką... Nors, kaip sakė kažkas iš tos pačios Antakalnio melomanų bendruomenės, „nusiramink, visa geriausia muzika jau yra sugrota“.

    Beje, iš nostalgijos prie tavo paminėto laikotarpio dar pridėčiau ir aštuoniasdešimtuosius. Tačiau jau po 2000 metų muzikiniame pasaulyje nieko iš esmės naujo nebesigirdi. Nepaisant to, visa tai tęsiasi...

    Bet tie keli XX a. dešimtmečiai išties fenomenalus laikas. Man rodos, kad tuometinei populiariosios muzikos transformacijai, kūrybiniam suklestėjimui turėjo didelės įtakos sąmoningumo revoliucija. Ta mįslinga psichodelika, kuri išvadavo talentus iki tol neregėtiems ieškojimams, sprendimams, stilių derinimams, filosofijai ir bendrai gyvenimo transformacijai, naujai asmeninei laisvei. Atrodo, muzika, bent jau roko, niekada jau negalės sukelti tokių visuotinių permainų audrų. Galbūt tos garsų gausybės atsivėrimą dar veikė ir tai, kad įkvėpimas, lyg kokios žiedadulkės, sklido ir persidavė iš vienų lūpų kitoms ir niekas nenorėjo likti nuošalyje...

    Lukas Devita „Everyone is a Child“

    O dabartinė muzikos scena Lietuvoje? Ar nejauti, jog nepaisant visų gerų dalykų, visų puikių ir gerų atlikėjų, kūrėjų, Lietuvos muzikai lyg oro trūksta nenormalumo, „frykų“, kurių tikslas nėra kažką pasiekti, užkariauti, nustebinti, sudvasinti, užsidirbti? Po Baro mirties, po to, kai iš Lietuvos galutinai išgaravo pankrokas, o buvę „frykai“ dabar užsiima darbais televizijose arba valstybinėse įstaigose, viskas ėmės rodytis dirbtinai normalu, tvarkinga. Galbūt taip atrodo tik man. Nors apie tai, beje, yra kalbėjęs ir vienas Rytų bloko free-jazz pradininkų Vladimiras Čekasinas. Kai kurie mūsų džiazo žmonės vis dar palaiko tą būtiną beprotybės lygį, tačiau roko, pop muzikoje, net tarp tų vadinamųjų „bardų“ (Dieve, kaip nemėgstu šito pavadinimo...), sau pianinais pritariančių dailių merginų, ideologizuotų roko grupių, socialiai aktyvių roko dinozaurų man taip nuoširdžiai trūksta to svarstykles išlyginančio nenormalumo. Kaip psichodelinės ir eksperimentinės muzikos mylėtojas nejauti to? Dabar net pusiau juokais pagalvojau, kad SEL'as yra bene vienintelis klasikinis roko muzikantas! Kur mūsų Ozziai, Cooperiai, Daevidai Allenai, Keithai Richardsai, Zappos?

    Trūksta, labai trūksta. Baras taip pat buvo mūsų minimos Antaklnio plokštelininkų bendrijos narys, beje, vienas daugiausia nusimanančių. Apskritai, problema ta, kad muzikinis išprusimas per dažnai suvokiamas kaip akademinis, kaip natų pažinimas ar grojimo technika. Bet tai juk ir istorijos, tęstinumo, kontekstų suvokimas, jų išmanymas, drąsus nardymas po muzikos vandenynus.. Dabar tai ypač retas fenomenas. Kaip tik todėl naujai iškeptas atlikėjas veržiasi į priekį, įsitikinęs, kad jo skambesys yra unikalus ir nepakartojamas.

    Man atrodo, Lietuvoje stinga idėjinio užtaiso, natūraliai išplaukusio, kaip, pavyzdžiui, Marvino Gay'aus „What's Going On“ užjūrio pasaulyje. Idealistiškas, beprotiškas, „frykiškas“. Per daug aplink išankstinio išskaičiavimo, apsaugos priemonių, per mažai reikalavimo iš savęs.

    Nors ir Lietuvos muzikiniam pogrindyje yra entuziastų, tokių, kaip Arma su „Agharta“, kurie atgaivino eksperimentinės muzikos sceną, ir dedasi labai įdomių dalykų. Tik gaila, kad jie labai fragmentiški ir deramai neįvertinti. Be to, muzikos kūrėjai pasiskirstę savo nišose, nėra atvirų bei gaivališkų sąveikų.

    Taip, tikriausiai televizija ne tik užmušė „radijo žvaigždę“ (pagal naujos bangos dainą „Video Killed The Radio Star“), bet tarytum susintetino muziką, įdarbindama buvusius maištininkus.

    Gera, tausotina tendencija yra ta, kad vis labiau vertinamas gyvas grojimas. Na, bent norisi tikėt, kad tai ne apgaulingas įspūdis, ir gal kažkada net didžėjaus dieviškumu bus suabejota...

    Dar pastebėčiau, kad anksčiau grojančių naujokų orientyrai buvo tikri muzikos gigantai, kaip ir tavo išvardinti, o dabar neretai lygiuojamasi į vietinės reikšmės „sėkmės istoriją“.

    Sutinku, nors aš dažnai renkuosi gerą vinilus grojantį išprususį didžėjų mieliau, nei 5 gyvus užsakomuosius vakarėlių muzikantus... Gyvas garsas grįžo, bet beskonybė niekur nedingsta, ji – amžina. Lukai, o pabaigai toks prašymas. Žinau, jog muziką mylintis žmogus negali turėti 5 mylimiausių, didžiausią įtaką padariusių grupių sąrašo, nes tas sąrašas natūraliai kinta, kartais net kasdien. Tačiau man vaikiškai smalsu, jei dabar tavęs paprašyčiau įvardinti 5 (nebūtinai iš eilės pagal svarbą) vardus iš visų laikų muzikos pasaulio, kas tai būtų? O jei dar 3 albumus? Tris dainas?

    O taip, ir mane patį domina tokie sąrašai. Jei tokį sudarinėčiau dabar, į jį patektų Davidas Bowie, Milesas Davisas, Johnas Mclaughlinas, grupės „Pink Floyd“ ir „Yes“. Albumai? Atminty dabar sėdi „Roxy Music“ darbas „Avalon“, Toddo Rundgreno „A Wizard, A True Star“ ir „The Who“ albumas „Who's Next“. Su dainomis sunkiau... O jei tik tris... Bobo Dylano (galima sakyti ir Jimio Hendrixo, jo versija unikali) „All Along The Watchtower“, gal „Queen“ „Bohemian Rhapsody“, „The Beatles“ „A Day In A Life“... Ar visgi „Strawberry Fields Forever“? Kiek daug galėtų būti tų pačių pačiausių...

     

     



  • Jn 11, 45–56 „Mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“

    Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją matė, ką Jėzus padarė, ir įtikėjo jį. Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. 

    Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausias kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. 

    Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie tvirtai buvo pasiryžę jį nužudyti. 

    Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis apsistojo kartu su mokiniais. 

    Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto traukė į Jeruzalę, norėdami prieš Velykas atlikti atgailą. Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ Mat, aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.

    Kiti skaitiniai: Ez 37, 21–28Jer 31, 10–13


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas

    Jėzus pasitraukia į dykumos pakraštį (plg. 54 eil.), Jam – Išgelbėjimui nebelieka vietos, kai žmonės nusprendžia paaukoti vieną dėl visų… Kai renkuosi daryti tik vieną nuodėmę, (pvz., žudyti, paleistuvauti, vogti, šmeižti), kad galėčiau laikytis visų kitų įsakymų… Kai renkuosi nematyti tik vienos smulkmės (pvz., pinigų ar įtakos kilmės), kad galėčiau daryti gerus (?) darbus… Kai renkuosi nekaltai apkaltinti vieną, kad išgelbėčiau (?) kitus… Kai renkuosi slėpti nusikaltimą, kad nekentėtų kiti (dėl Tiesos!)… Kai renkuosi vien aš – Dievas emigruoja į užribį… nes pats pasijuntu it Dievas, galintis išgelbėti tautą (plg. 50 eil.), giminaitį, kaimyną ir save… Tuomet Jėzus, Tėvo siųstasis Gelbėtojas, žmogiškumo dykumos pakraštyje, kad žmogui, patyrus savųjų išsigelbėjimo ar gelbėjimo planų skausmingą bergždumą, beviltiškumą, atskubėtų gelbėti… Kad pačių susikurtas kryžius, priėmus Jėzų, taptų ne mirties, o prisikėlimo vieta…

    Jėzus – bekompromisis Kelias į Tėvo namus… Einant Juo, nesėkmės, tampa grūdinančiais, apvalančiais išmėginimais… Su Juo gyvenimo jungas švelnus ir našta lengva… (plg. Mt 11, 30)

    Bernardinai.lt archyvas



  • „Pasaulio jaunimo dienos – didelė kelionė“

    1984 m. daugiau kaip 300 000 jaunų žmonių iš viso pasaulio atsiliepė į popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą atvykti kartu švęsti Išganymo metų Verbų sekmadienį Šv. Petro aikštėje, Romoje. Daugiau nei 250 000 jaunuolių atsiliepė į popiežiaus kvietimą ir atvyko į Romą kitų metų Verbų sekmadienį. Po savaitės popiežius paskelbė Pasaulio jaunimo dienas (PJD) reguliariu renginiu.

    2013 m. vasarą Pranciškoniškojo jaunimo grupė keliavo į PJD Rio de Žaneire, Brazilijoje, kur trys su puse milijono jaunų žmonių susitiko su popiežiumi, kad švęstų ir stiprintų savo tikėjimą bei liudytų pasauliui, jog Bažnyčia yra jauna ir gyva. Piligrimai pasakoja apie šio renginio istoriją, tikslą ir savo patirtis švenčiant katalikų tikėjimą su milijonais jaunų žmonių.

    Kūrybinė komanda:

    Režisierė – Virginija Mickutė OFS
    Vaizdo operatorius – Rokas Balsys
    Garso operatorius – Aurimas Stonys
    Montažo operatorius – Vitalijus Gylys
    Prodiuseris – Rokas Balsys



  • Pasaulio jaunimo dienos Lenkijoje – Campus Misericordiae

    066487a44ecf094c1319990a8032fb01d4211ef3

    Po dvidešimt penkerių metų Pasaulio jaunimo dienos (PJD) grįžta į Lenkiją. 1991-aisiais jos vyko Čenstachovoje ir tapo pirmosiomis iš sovietinės okupacijos išsivadavusiam Lietuvos jaunimui. Šįkart, 2016-ųjų liepos 26-31 dienomis, jaunimas iš viso pasaulio keliaus į Krokuvą, mylimą šv. Jono Pauliaus II miestą. Kodėl Lenkija ir Krokuva?

    Neseniai sužinojome, kad 2016-uosius metus popiežius Pranciškus paskelbė jubiliejiniais Šventaisiais Gailestingumo metais. Tačiau, regis, ši mintis Šventajam Tėvui brendo jau kurį laiką, nes dar 2013-aisiais, pasaulio jaunimo dienų Rio de Žaneire pabaigoje, jis paskelbė, kad kitas jaunimo susitikimas po trejų metų vyks Krokuvoje, o neilgai trukus paaiškėjo ir jo tema: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Kur būtų galima prasmingiau švęsti Dievo gailestingumą ir PJD, jei ne mieste, kuriame yra stebuklingas Gailestingojo Jėzaus paveikslas? Paveikslas, kurį šventajai Faustinai apreiškė ir nutapyti paprašė pats Viešpats. Kur būtų prasmingiau susirinkti, jei ne mieste, kuriame ilgus metus gyveno šv. Jonas Paulius II, įsteigęs Dievo Gailestingumo iškilmę Visuotinėje Bažnyčioje, švenčiamą kiekvieną Atvelykį? Simboliška, kad šventasis popiežius iškeliavo į Tėvo namus Gailestingumo šventės išvakarėse. Jaunimo dienos sutampa ir su dar viena data – 2016-aiais Lenkija švęs 1050 metų krikšto jubiliejų. Negana to, PJD įsteigęs Jonas Paulius II pirmą kartą taps šventuoju jaunimo dienų globėju. Tad PJD sugrįžta į savo tėvo ir įkvėpėjo Tėvynę.

    „Esate pasaulio ateitis ir Bažnyčios bei mano viltis“, – sakė Jonas Paulius II po pirmojo Viešpaties Angelo šv. Petro aikštėje. Tai buvo esminė popiežiaus mintis ir požiūris į jaunimą. Per savo pontifikatą jis skyrė jaunimui daugiau nei 900 kalbų. Jonas Paulius II jaunime matė jauną Bažnyčios veidą. Jaunuoliai jaučia džiaugsmą, kurį Dievas patyrė kurdamas pasaulį; jie yra idealistai. Šventasis popiežius leido jaunimui pasijusti pagrindiniais Bažnyčios veikėjais, kurių labui turi susivienyti tėvai, kunigai, mokytojai.

    Lenkija – Campus Misericordiae

    2013-aisis, švenčiant Tikėjimo metus, pagrindinė erdvė, kur per PJD Rio de Žaneire turėjo susirinkti jaunimas, buvo pavadinta Campus Fidei – tikėjimo lauku. Tuo tarpu Lenkija tapo Campus Misericordiae – gailestingumo lauku ir šalimi.

    Campus Misericordiae – tai visa Lenkija su 38 milijonais gyventojų. Katalikų Bažnyčia Lenkijoje susideda iš 44 vyskupijų, įskaitant dvi Rytų Katalikų ir kariuomenės ordinariatą. Pasaulio jaunimo dienų metu visos vyskupijos pavirs biblinėmis vietomis: Nazaretu, Emausu, Betanija, Golgota ir daugeliu kitų. Piligrimai apsistos vienoje iš 10 000 parapijų. Jaunimą gailestingumo šalyje pasitiks 28 tūkst. kunigų, 25 tūkst. vienuolių ir būrys savanorių. Praleidę savaitę skirtingose vyskupijose, piligrimai suvažiuos į centrinę PJD vietą – Krokuvą, kur visą savaitę vyks tradiciniai šventiniai renginiai ir susitikimas su popiežiumi Pranciškumi. Šeštadienio vigilija ir iškilmingos sekmadienio šv. Mišios vyks Błonia parke.

    Dievo Gailestingumo paveikslas Lenkijoje

    Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau – keletą kartų Vilniuje. Tuomet Jėzaus nurodymu ji paprašė dailininko Kazimirovskio nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Pirmą kartą šis paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. Aušros Vartuose. Deja, užėjus II pasauliniam karui ir sovietinei okupacijai, paveikslas dingo iš pasaulio tikinčiųjų akiračio.

    1943 m., po sesers Faustinos mirties, dailininkas Adolfas Hylo pagal Faustinos dienoraštį bei Dievo Gailestingumo paveikslėlį (Kazimirovskio kopijos reprodukciją) Krokuvoje nutapė antrąjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Jis gerbiamas Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno koplyčioje Lagievnikuose, greta Krokuvos, kur paskutiniuosius gyvenimo metus ir praleido sesuo Faustina. Būtent jo kopijos bei reprodukcijos po karo paplito ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, JAV, kitose šalyse. Abu paveikslai – ir pirmasis, grįžęs į Vilnių, ir esantis Lenkijoje – garsėja stebuklais. Pasaulio jaunimo dienų piligrimai galės aplankyti ir melstis prie vieno iš šių Gailestingojo Jėzaus paveikslų Lagievnikuose.

    Lenkijos Bažnyčia su džiaugsmu ruošiasi sutikti piligrimus iš viso pasaulio, o taip pat ir gausų būrį tikinčio jaunimo iš Lietuvos. Šiuo metu jau yra paskelbtas PJD logotipas ir himnas.

    Lenkija kviečia atvykti į Pasaulio jaunimo dienas Krokuvoje:

    Parengė Monika Midverytė OFS



  • Pasaulio jaunimo dienų istorija

    Pagrindinis Pasaulio jaunimo dienų rengėjas – Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas kardinolas Stanislawas Rylko pasakoja, kokia buvo Pasaulio jaunimo dienų pradžia.

    www.madrid11.com



  • Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Ypatingas metas

    0dc71905f8af57ac58b5fa45ea1099bf780ba66d

    Pasaulio jaunimo dienos (PJD) prasidėjo palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva 1984 metais Romoje ir nuo 1997 m. švenčiamos kas trejus metus. Jos sutraukia milijonus jaunuolių. Įvairiose pasaulio šalyse jau vyko tūkstančiai skirtingų susitikimų, šiandien vadinamų Jaunimo dienomis.

    Jaunimo dienos – naujoji evangelizacija

    1993 m. per vizitą Lietuvoje Jono Pauliaus II susitikimas su jaunimu Dariaus ir Girėno stadione Kaune tapo impulsu rengti Lietuvos jaunimo dienas (LJD). Prasidėjusios 1997 m., jos vyko Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje. Į jas susirenka vis daugiau jaunų žmonių, vis dažniau užsimezga gražių draugysčių ne tik tarpusavyje, bet ir su Jėzumi. Entuziastingi, geranoriški dalyviai teikia vilties vyresnio amžiaus žmonėms ir savo elgesiu laužo dėl kartų konflikto atsiradusius neigiamus stereotipus apie jaunimą.

    Popiežius Benediktas XVI tęsė savo pirmtako tradiciją. 2011 m. gruodžio mėnesio Kreipimesi į Romos kurijos narius tradicinių kalėdinių sveikinimų proga, įvardydamas PJD Madride patirtį, jis apibrėžė Jaunimo dienas kaip dar vieną vaistą mūsų nukamuotam tikėjimui, kaip naujosios evangelizacijos įgyvendinimą nauja, jaunatviškesne krikščionybės raiška, apibūdinamą penkiais bruožais. Aptarkime, kaip šie bruožai atsiskleidžia ir Lietuvos jaunimo dienose.

    Bažnyčios universalumas ir tarnystė

    Jaunimo dienose katalikybę imta išgyventi naujai, atsižvelgiant į Bažnyčios universalumą. Atkeliaujame iš skirtingų žemynų, kalbame skirtingomis kalbomis, priklausome skirtingoms kultūroms ir akimirksniu esame suvienyti, meldžiamės tuo pačiu būdu. „Susitikimas su Jėzumi Kristumi mus visus paveikia taip pat: per protą, valią ir širdį. Ir galiausiai, bendra mūsų liturgija kalba mūsų širdims ir jungia mus į vieną didelę šeimą. Tuomet sakyti, kad visa žmonija yra broliai ir seserys nėra tik idėja – tai tampa tikra, kartu išgyvenama patirtimi, kuriančia džiaugsmą“, – Kreipimesi savo įžvalgomis dalijasi Benediktas XVI. 2006 metais Romos vyskupų suvažiavime jis kalbėjo: misija, dėl kurios egzistuoja Bažnyčia, – tai Dievo šeima ir draugų kompanija. Dalyvaudamas Jaunimo dienose jaunuolis gali atrasti savo tapatybę, lengviau suvokti, ką reiškia būti Bažnyčios dalimi.

    Antras svarbus Jaunimo dienų bruožas – savanorystė, kai tūkstančiai jaunų žmonių dovanoja savo gyvenimo dalį kitiems. Tik savanorių dėka daugelis renginių vyksta taip sklandžiai. Savanoriai dovanoja savo laiką ir jėgas ne dėl pripažinimo, ne dėl to, kad kažkas jų prašo, bet kad yra tikintys, trokšta pasitarnauti ir atiduoti save kitiems.

    Savanoriai yra didelė dovana ir Lietuvos jaunimo dienose – jose šiemet lauksime 500 jaunų žmonių, trokštančių pasitarnauti kitiems. Mokymai ir darbas tokioje didelėje komandoje sudaro galimybę jauniems žmonėms išreikšti save, prisiimti atsakomybę, ugdytis socialinius, asmeninius, darbinius įgūdžius. Ši patirtis motyvuoja tolesnei savanorystei ir aktyviam dalyvavimui ne tik pačius savanorius, bet ir juos nuolat stebinčius renginio dalyvius. Pasaulio jaunimo dienose Madride kreipdamasis į savanorius, popiežius sakė, kad savanorystė – savotiška gyvenimo mokykla, mokanti kasdien vis daugiau savęs dovanoti Dievui ir kitiems.

    Pažinti Dievo veidą

    „Trečiasis elementas, kuris užima vis svarbesnę vietą Pasaulio jaunimo dienose ir jų inicijuojame dvasingume, – tai adoracija. Dievas visuomet yra tarp mūsų, tačiau vėlgi, fizinis Kristaus buvimas yra kažkas naujo, kitokio. Prisikėlęs Viešpats įžengia tarp mūsų. Ir tuomet mums belieka tarti tą patį, ką kadaise tarė šv. Tomas: ‘Mano Viešpats ir mano Dievas.’ Adoracija pirmiausia yra tikėjimo aktas, paties tikėjimo aktas“, – dalijosi Benediktas XVI.

    Adoracija užima vis svarbesnę dalį ir Lietuvos jaunimo dienose. Joms vykstant Panevėžyje, Švč. Sakramento garbinimas palapinėje tęsėsi 40 valandų. Kaune adoracija bus pradėta birželio 21 d. ir truks devynias paras; ja prasidės savaitę truksiantys katechetiniai-evangelizaciniai renginiai – Miesto misijos. Tai bus galimybė ne tik patiems augti tikėjime, draugystėje su Jėzumi, bet ir kitus pakviesti į šią draugystę – liudijant, šlovinant, per įvairius renginius: koncertus, plenerus, katechezes, maldžiantis už Kauno miestą, miesto svečius ir visą jaunimą.

    Ketvirtas svarbus Jaunimo dienų elementas – Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas. Dievas duoda įsakymus, nes trokšta mus išmokyti tikrosios laisvės; kartais iš žmogiškojo silpnumo nesugebame tinkamai pasinaudoti šia laisve, dėl to mums kaskart iš naujo reikia atleidimo ir sutaikinimo. Sutaikinimo pamaldos taip pat yra labai svarbus momentas Lietuvos jaunimo dienų programoje  – tai galimybė išgyventi bendruomeninį šio sakramento šventimą su asmenine išpažintimi. Tam dažnai pasitarnauja daugiau nei šimtas kunigų. Jie klauso išpažinčių kelias valandas, dažnai net vakarienės ar vakaro koncerto metu. Tai geriausias liudijimas, kad jaunimas nori eiti išpažinties. Benediktas XVI sako: „Mes turime būti geri, patikimi liudytojai. Jeigu kalbame apie maldos ir Mišių prasmę, bet patys neiname į Mišias ir nepriimame šv. Komunijos, nesame patikimi. Jeigu kalbame jaunimui apie dosnumą, patys turime būti dosnūs.“ Jauni žmonės, matydami kitus einančius išpažinties ir pastebėdami Sutaikinimo sakramento teikiamus vaisius, tikrai išgyvena šį sakramentą kaip malonę ir tą maistą, kuris augina ir atnaujina santykį ne tik su Dievu, bet ir su kitais bei savimi.

    Gera būti žmogumi

    Popiežius iškelia dar vieną jaunimo renginių bruožą, be kurio neįmanomas jaunimo susitikimas, – tai džiaugsmas. „Iš kur jis atsiranda? Kaip jis gali būti paaiškinamas? Žinoma, čia veikia daugybė faktorių. Tačiau, mano manymu, – teigia Benediktas XVI, – esminis iš jų yra tas užtikrintumas, paremtas tikėjimu: aš esu reikalingas; turiu užduotį žmonijos istorijoje; esu priimtas; esu mylimas. Save žmogus priima tik tada, jei jį priima kitas. Jam reikia kito žmogaus, kalbančio jam daugiau nei žodžius: gera, kad tu esi. Tik būdamas priimtas, gali priimti save. Tik tada, kai Dievas mane priima ir aš pats tuo įsitikinu, galiu drąsiai sakyti: gera, kad aš esu.“ Tikro, vidinio džiaugsmo mums gali suteikti tik Dievas, bet tam reikia ir mūsų širdžių. Kristus nieko neatima ir duoda viską. „Svarbu, kad jaunuoliai rastų žmonių, tiek vienmečių, tiek vyresnių, kuriuose šie galėtų matyti, jog ir šiandien krikščionio gyvenimas yra įmanomas, priimtinas ir pagrįstas“, – kalbėjo Benediktas XVI susitikime su Romos dvasininkais. Mums reikia liudytojų, reikia draugų, kad geriau pažintume tikrą džiaugsmą ir šio džiaugsmo šaltinį.

    Būti Jėzaus draugu

    Masinis jaunimo susitikimas, jame išgyvenama vienybės ir bendruomeniškumo jėga, nėra pats sau tikslas. Krikščioniškosios jaunimo organizacijos ir parapijų jaunimo grupės dažnai sako, kad jaunuoliai, dalyvavę ar savanoriavę Lietuvos jaunimo dienose, atnaujina jų veiklą ir suteikia naujos gyvybės; vyskupijų Jaunimo centrai pasibaigus šioms dienoms sulaukia vis daugiau norinčių savanoriauti ir kituose projektuose. Tam, kad jauni žmonės, paskatinti geros šių dienų patirties, turėtų į ką įsitraukti, svarbus ir pasiruošimo etapas (jau prasidėjęs) ir tęstinumas (tam jau dabar turime pradėti ruoštis).

    Viskas prasideda nuo susitikimo su Jėzaus asmeniu. 2012 m. Lietuvos jaunimo sielovados forumo Kaune svečias kun. Ericas Jacquinet, Popiežiškosios pasauliečių tarybos jaunimo skyriaus vadovas, kalbėdamas apie tai, kaip Jėzus skelbtų Evangeliją šiandien, priminė, kad Jėzus padaro mus savo draugais. „Nebevadinu jūsų tarnais . Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15), – sako Kristus. Svarbiausia pastoracijoje – leisti žmonėms tapti Jo draugais. Prieš dvidešimt metų Jonas Paulius II sakė: Pradėkite nuo Kristaus – ne nuo vertybių. 2007 m. popiežius Benediktas XVI Portugalijoje susitikęs su vyskupais sakė: „Mes labai daug dirbame su tikėjimo pasekmėmis, nes mums atrodo, kad žmonės širdyje jau turi tikėjimą. Tačiau klystame. Reikia pradėti nuo tikėjimo, nuo asmeninio santykio su Jėzumi, o ne nuo to, kas jau yra tikėjimo pasekmės.“ Esame kviečiami atsakyti į Jėzaus kvietimą tapti Jo draugu, branginti ir auginti šį santykį. Benediktas XVI pakeliui į Madridą lėktuve vieno žurnalisto buvo paklaustas: „Kaip jums atrodo, kokių vaisių neš PJD Madride?“ Šventasis Tėvas atsakė: „Žinau tiek, kad per PJD užgims nemažai draugysčių. O šios draugystės bus kaip sėkla, kurią Viešpats panaudos tam, kad tikėjimas augtų.“

    Jaunimo dienos – ypatingas metas pažinti Dievą ir tikėjimo džiaugsmą ar dar vienas renginys? Manau, negali atsakyti nepabuvęs jose. Įvertinti tai, kas įvyksta jauno žmogaus širdyje po šio susitikimo, labai sunku. Tačiau patys dalyviai dažnai pamini, jog šis jaunimo susitikimas buvo svarbus įvykis, poslinkis, impulsas jų gyvenime, perkeitęs požiūrį į tikėjimą, Bažnyčią, bendruomenę.

    „Artuma“ Nr. 3, 2013



  • Žinia 30-osios pasaulio jaunimo dienos proga

    654e2b4921943068877ec322ca5b1d7c004cae9c

    Tekstas skirtas pasaulinei jaunimo dienai, kuri bus švenčiama kovo 29 d., Verbų sekmadienį.

    Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą (Mt 5, 8)

    Brangūs jaunuoliai,

    Tęsiame savo dvasinę piligrimystę link Krokuvos, kur 2016 m. liepą vyks būsima tarptautinė Pasaulio jaunimo diena. Kelrodžiu šiai kelionei pasirinkome palaiminimus. Praėjusiais metais apmąstėme beturčių dvasia palaiminimą, žvelgdami į platesnį Kalno pamokslo kontekstą. Drauge suvokėme revoliucinę palaiminimų prasmę ir galingą Jėzaus kvietimą leistis į laimės paieškos nuotykį. Šiais metais apmąstysime šeštąjį palaiminimą: „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

    1. Laimės troškimas

    Šiame pirmajame didžiame Jėzaus pamoksle žodis „palaiminti“, arba „laimingi“, pavartotas devynis kartus. Tai tarsi refrenas, primenantis mums Viešpaties kvietimą žengti drauge su juo keliu, kuris, nepaisant visų iššūkių, veda į tikrąją laimę.

    Brangūs jaunuoliai, šioje laimės paieškoje dalyvauja visų laikų ir amžių žmonės. Dievas įdiegė kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje nenumaldomą laimės ir pilnatvės troškimą. Ar pastebėjote, kad jūsų širdys nerimsta nuolat ieškodamos gėrio, galinčio patenkinti begalybės troškulį?

    Pirmieji Pradžios knygos skyriai rodo mums nuostabų palaiminimą, į kurį esame pašaukti: tai tobula bendrystė su Dievu, su kitais, su gamta ir su savimi pačiais. Galimybė laisvai artintis prie Dievo, jį regėti ir patirti jo artumą nuo pradžių buvo žmonijai skirto Dievo plano dalis; dieviškoji šviesa turėjo nušviesti visus žmogiškuosius santykius tiesa ir skaidrumu. Toje pirminio tyrumo būklėje nebuvo reikalo dengtis kaukėmis, griebtis klastos ar slėptis vieniems nuo kitų. Viskas buvo skaidru ir aišku.

    Kai vyras ir moteris pasiduoda gundymui ir nutraukia pasitikėjimu grindžiamos bendrystės santykį su Dievu, į žmonijos istoriją įžengia nuodėmė (plg. Pr 3). Tuoj pat tampa pastebimi to padariniai jų santykiuose su savimi, kitais ir su gamta. Padariniai dramatiški! Pirminis tyrumas suteršiamas. Nuo tada pasidaro nebeįmanoma tiesiogiai patirti Dievo artumo akivaizdą. Atsiranda polinkis slėptis, vyras ir moteris turi pridengti savo nuogumą. Jie nebeturi iš Dievo regėjimo sklindančios šviesos ir mato juos supančią tikrovę iškreiptai ir trumparegiškai. Orientavęs jų laimės paiešką vidinis „kompasas“ prarado atskaitos tašką, ir valdžios bei turėjimo troškimas, bet kokia kaina patiriamo malonumo geismas veda žmones į liūdesio ir nerimo bedugnę.

    Psalmėse randame iš žmonijos širdies gelmių kylantį šauksmą Dievop: „O, kad sulauktume geresnių dienų! Viešpatie, tešviečia mums tavo veido šviesa!“ (Ps 4, 7). Tėvas savo begaliniu gerumu atsiliepia į šį maldavimą atsiųsdamas savo Sūnų. Jėzuje Dievas priima žmogiškąjį veidą. Savo įsikūnijimu, gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu jis mus gelbsti iš nuodėmės ir atveria naujas, iki tol neįsivaizduojamas perspektyvas.

    Brangūs jaunuoliai, Kristuje yra jūsų svajonių apie gėrį ir laimę išsipildymas. Tik jis gali patenkinti jūsų lūkesčius, kuriuos taip dažnai nuvilia melagingi pasaulio pažadai. Kaip sakė šv. Jonas Paulius II: „Jis yra grožis, kuris jus taip traukia. Tai jis pažadina radikalių pasirinkimų troškimą, neleidžiantį leistis į kompromisus. Tai jis ragina jus nusimesti kaukes, melagingai iškreipiančias gyvenimą. Tai jis išskaito jūsų širdyse tikriausius apsisprendimus, kuriuos kiti norėtų užgesinti. Tai Jėzus žadina jūsų troškimą savo gyvenimą paversti kai kuo didingu“ (Kalba per maldos budėjimą Tor Vergata stadione, 2000 m. rugpjūčio 19 d.).

    2. Palaiminti tyraširdžiai…

    Dabar pabandykime panagrinėti, kaip šis palaiminimas įgyvendinamas per širdies tyrumą. Pirmiausia turime suprasti biblinę žodžio širdis prasmę. Žydų kultūroje širdis yra jausmų, minčių ir žmogaus intencijų centras. Kadangi Biblija mus moko, kad Dievas nežiūri to, kas regima, bet žvelgia į širdį (plg. 1 Sam 16, 7), tai galime taip pat sakyti, jog žvelgdami iš širdies galime matyti Dievą. Taip yra todėl, kad širdis išreiškia žmogaus esybės visumą, kūno ir sielos vienybę, gebėjimą mylėti ir būti mylimam.

    Apibūdindamas „tyrumą“ evangelistas Matas vartoja graikišką žodį katharos, kuris reiškia švarus, skaidrus, neužterštas. Evangelijoje matome Jėzų, griaunantį su išorinėmis praktikomis susijusią ritualinio švarumo sampratą, kuri draudžia liestis prie daiktų ar asmenų (tarp jų raupsuotųjų ar svetimšalių), kurie laikyti nešvariais. Fariziejams, kurie panašiai kaip daugelis to meto žydų valgė tik prieš tai apsiplovę ir laikėsi daugybės tradicijų, susijusių su daiktų plovimu, Jėzus kategoriškai sako: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmogaus širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 15. 21–22).

    Taigi kas sudaro iš tyros širdies kylančią laimę? Iš Jėzaus išvardytų blogybių, darančių žmogų nešvarų, sąrašo matome, kad šie dalykai susiję ypač su mūsų santykiais. Kiekvienas iš mūsų turi išmokti atpažinti, kas gali suteršti jo širdį, turi išsiugdyti teisingą ir jautrią sąžinę, kad galėtume „suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2). Reikia sveikai rūpintis kūrinijos apsauga, švariu oru, vandeniu ir maistu, tačiau juo labiau turime saugoti tai, kas brangiausia: mūsų širdžių ir mūsų santykių tyrumą. Ta „žmogiškoji ekologija“ padės mums kvėpuoti švariu oru, kylančiu iš gražių dalykų, tikros meilės, šventumo.

    Esu uždavęs jums klausimą: „Kur tavo lobis? Kur tavo širdis randa atilsį?“ (plg. Susitikimas su Belgijos jaunuoliais 2014 m. kovo 31 d.). Mūsų širdis gali prisirišti prie tikrų ar melagingų turtų, gali iš tikrųjų pailsėti arba apsnūsti, tapti tingi ir atbukusi. Brangiausias gėris, kurį galime turėti gyvenime, yra mūsų santykis su Dievu. Ar esate tuo įsitikinę? Ar suvokiate, kokie neįkainojamai vertingi esate Dievo akyse? Ar žinote, kad esate besąlygiškai jo mylimi ir priimami tokie, kokie esate? Jei toks suvokimas prarandamas, žmogiškoji būtybė tampa nesuprantama mįsle, nes būtent žinojimas, kad esame besąlygiškai mylimi Dievo, suteikia mūsų gyvenimui prasmės. Ar atsimenate Jėzaus pokalbį su turtingu jaunuoliu (plg. Mk 10, 17–22)? Evangelistas Morkus sako, kad Viešpats į jį meiliai pažvelgė (21 eil.), po to pakvietė juo sekti, kad atrastų tikrąjį lobį. Brangūs jaunuoliai, linkiu, kad kupinas meilės Kristaus žvilgsnis lydėtų jus visą gyvenimą.

    Jaunystė yra laikas, kai skleidžiasi jūsų širdyse glūdintis didžiulis jausmų turtas, gilus troškimas tikros, gražios ir didelės meilės. Koks galingas yra tas gebėjimas mylėti ir būti mylimiems! Neleiskite, kad ta brangi vertybė būtų iškreipta, suniokota ar sutepta. Taip atsitinka, kai į mūsų santykius įslenka naudojimasis artimu kaip priemone, siekiant egoistinių tikslų, žvelgiant į kitą vien kaip į malonumo objektą. Dėl tų negatyvių patirčių širdis sužeidžiama ir kyla liūdesys. Prašau jūsų: nebijokite tikros meilės, kurios mus moko Jėzus, o šventasis Paulius ją taip aprašo: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 4–8).

    Kviesdamas iš naujo atrasti žmogiškojo pašaukimo mylėti grožį, raginu jus maištauti prieš paplitusią tendenciją banalizuoti meilę, ypač bandant ją apriboti tik seksualumu, atimant iš jos esminius grožio, bendrystės, ištikimybės ir atsakomybės bruožus. Brangūs jaunuoliai, „laikinumo ir reliatyvizmo kultūroje daugelis skelbia, kad reikia „džiaugtis akimirka“, kad neverta angažuotis visam gyvenimui, imtis galutinių sprendimų „visam laikui“, nes nežinia, ką atneš rytojus. O aš jūsų prašau, kad būtumėte revoliucingi, kad eitumėte prieš srovę; taip, šiuo požiūriu prašau, kad maištautumėte prieš tą laikinumo kultūrą, kuri iš esmės mano, kad neįstengiate būti atsakingi, kad nemokate iš tikrųjų mylėti. Jaunuoliai, aš pasitikiu jumis ir meldžiuosi už jus. Išdrįskite eiti prieš srovę. Išdrįskite būti laimingi“ (Susitikimas su Pasaulio jaunimo dienų savanoriais, Rio de Žaneiras 2013 m. liepos 28 d.).

    Jūs, jaunuoliai, esate drąsūs atradėjai! Jei imsitės atskleisti turtingą Bažnyčios mokymą šioje srityje, atrasite, kad krikščionybė grindžiama ne serija draudimų, slopinančių mūsų laimės troškimą, bet tokiu gyvenimo planu, kuris gali sužavėti mūsų širdį.

    3. …nes jie regės Dievą

    Kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje nuolat skamba Viešpaties raginimas – „jo veido ieškoki“ (Ps 27, 8). Sykiu turime visados atsižvelgti į vargingą mūsų, nusidėjėlių, būklę. Pavyzdžiui, apie tai skaitome Psalmių knygoje: „Kas gali kopti į Viešpaties kalną? Kas gali įeiti į jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra“ (Ps 24, 3–4). Tačiau neturime bijoti ar netekti drąsos: Biblijoje ir kiekvieno iš mūsų istorijoje matome, jog visuomet Dievas žengia pirmą žingsnį: jis mus nuvalo, kad galėtume būti priimti į jo akivaizdą.

    Kai Viešpats pakvietė pranašą Izaiją kalbėti Jo vardu, jis nusigando ir sakė: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5). Vis dėlto Viešpats jį nuvalė, pasiųsdamas angelą, kuris palietęs jo lūpas tarė: „Tavo kaltė yra panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta“ (7 eil.). Naujajame Testamente, kai prie Genezareto ežero Jėzus pašaukė pirmuosius mokinius ir parodė stebuklingos žūklės ženklą, Simonas Petras parpuolė jam po kojų ir sakė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis“ (Lk 5, 8). Jėzus nedelsdamas atsakė: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (eil. 10). O kai vienas iš Jėzaus mokinių paprašė: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“, Mokytojas atsakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jn 14, 8–9). Viešpaties kvietimas susitikti su juo skiriamas kiekvienam iš mūsų, kad ir kokioje būtume vietoje ar situacijoje. Pakanka bent „pasiryžti leisti jam mus sutikti, kasdien nepaliaujamai jo ieškoti. Nė vienas neturi pagrindo manyti, kad šis kvietimas ne jam“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 3). Visi esame nusidėjėliai, kuriems reikia Viešpaties nuskaistinimo. Pakanka žengti mažą žingsnelį link Jėzaus, kad suvoktume, jog jis visuomet mūsų laukia ištiestomis rankomis, ypač Sutaikinimo sakramente, kuris yra ypatinga proga susitikti su nuvalančiu ir atnaujinančiu mūsų širdį Dievo gailestingumu.

    Taip, brangūs jaunuoliai, Viešpats nori su mumis susitikti, nori būtų mūsų „regimas“. Jūs galite manęs paklausti: „O kaip?“ Šventoji Teresė Avilietė, prieš 500 metų gimusi Ispanijoje, dar būdama maža mergaitė sakė tėvams: „Noriu regėti Dievą.“ Vėliau ji atrado maldos kelią, kaip „artimą draugystę su Tuo, kuris, kaip žinome, mus myli“ (Gyvenimo knyga 8, 5). Todėl klausiu jūsų: ar meldžiatės? Ar žinote, kad galite kalbėtis su Jėzumi, su Tėvu, su Šventąja Dvasia, kaip kalbamasi su draugu? Ne su bet kokiu, bet su geriausiu, patikimiausiu draugu. Pamatysite, kad tai paprasta. Patirsite tai, ką vienas Arso kaimietis pasakė tenykščiam klebonui šventajam Jonui Marijai Vianėjui: „Melsdamasis prieš tabernakulį žvelgiu į Jį, o Jis žvelgia į mane“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2715).

    Dar kartą raginu jus sutikti Viešpatį dažnai skaitant Šventąjį Raštą. Jeigu dar neturite to įpročio, pradėkite nuo Evangelijos. Kasdien skaitykite po vieną gabalėlį. Leiskite, kad Dievo žodis bylotų jūsų širdims, nušviestų jūsų žingsnius (plg. Ps 119, 105). Atrasite, kad Dievą galima „išvysti“ ir brolių veide, ypač labiausiai apleistų: vargšų, alkanų, trokštančių, atvykėlių, ligonių, kalinių (plg. Mt 25, 31–46). Ar kada nors tai patyrėte? Brangūs jaunuoliai, norėdami įžengti į Dievo karalystės logiką, turime pripažinti, kad esame vargšai tarp vargšų. Tyra širdis būtinai turi būti taip pat apnuoginta širdis, gebanti nusižeminti ir dalytis gyvenimu su tais, kurie labiausiai stokoja.

    Susitikimas su Dievu maldoje per Biblijos skaitymą ir broliškąjį gyvenimą padės jums geriau pažinti Viešpatį ir save pačius. Jėzaus balsas uždegs mūsų širdis ir atvers mūsų akis panašiai kaip Emauso mokiniams (plg. Lk 24, 13–35), kad atpažintume jo buvimą mūsų istorijoje, atskleisdami mūsų gyvenimui parengtą jo meilės planą.

    Kai kurie iš jūsų jaučia arba dar pajus Dievo pašaukimą į santuoką, kurti šeimą. Daugelis šiandien mano, kad tas pašaukimas tapo „nebemadingas“, bet tai netiesa. Būtent todėl visa bažnytinė bendruomenė išgyvena ypatingą laikotarpį, apmąstydama Bažnyčios pašaukimą ir misiją šiuolaikiniame pasaulyje. Taip pat raginu jus pamąstyti apie pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą ir kunigystę. Kaip gražu matyti jaunus žmones, priimančius pašaukimą visiškai atsiduoti Kristui ir jo Bažnyčios tarnybai! Užduokite sau tą klausimą tyra širdimi ir neišsigąskite to, ko iš jūsų prašo Dievas! Jums ištarus „taip“ Viešpaties pašaukimui, tapsite naujomis vilties sėklomis Bažnyčioje ir pasaulyje. Nepamirškite: Dievo valia yra mūsų laimė!

    4. Pakeliui į Krokuvą

    „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5, 8). Brangūs jaunuoliai, kaip matote, šis palaiminimas labai tiesiogiai liečia jūsų gyvenimą ir yra jūsų laimės garantas. Todėl dar kartą kartoju: išdrįskite būti laimingi!

    Šiais metais Pasaulio jaunimo diena įveda mus į paskutinį etapą besirengiant didžiam pasauliniam jaunimo susitikimui, vyksiančiam 2016 m. Krokuvoje. Prieš 30 metų šventasis Jonas Paulius II Bažnyčioje įsteigė Pasaulio jaunimo dienas. Ta jaunimo piligrimystė per žemynus, vadovaujant Petro įpėdiniui, buvo iš tikrųjų Apvaizdos įkvėpta ir pranašiška iniciatyva. Kartu dėkokime Viešpačiui už vertingus vaisius, kuriuos ji atnešė daugelio jaunuolių gyvenime visame pasaulyje! Kiek daug svarbių atradimų – ypač tai, kad Kristus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, kad Bažnyčia yra didžiulė svetinga šeima! Kiek daug tuose susitikimuose įvyko gyvenimo pokyčių, kiek subrandinta pašaukimų! Tegul šventasis Popiežius, Pasaulio jaunimo dienų globėjas, užtaria mūsų piligrimystę į jo Krokuvą. O maloningos, gražiausios ir tyriausios Marijos motiniškas žvilgsnis telydi jus tame kelyje.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.