Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje – apie moralinius pasirinkimus karo akivaizdoje ir ne tik
    Th. Manno memorialinis muziejus. Nuotrauka iš festivalio rengėjų archyvo

    Karo tematika šiandien nedingsta iš televizorių ekranų ir žiniasklaidos antraščių. Militaristinės nuotaikos kelia kiekvienam aktualų klausimą, kokią nuostatą užimti jų atžvilgiu – angažuotis, remti, o gal likti nuošaly? Visoje Europoje tas klausimas buvo itin aktualus ir lygiai prieš šimtmetį, kai vyko dešimt milijonų gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas. Primindamas amžinąjį klausimą, Thomo Manno kultūros centras Nidoje rengia penkerių metų trukmės tarptautinių kultūros festivalių ciklą „Modernybės palikimas. Šimtas metų po Didžiojo karo“. Karo, taikos ir kūrybos aktualijoms skirtas ciklas pernai startavo festivaliu „Šimtmečio vasara“. Šiemet liepos 11–18 dienomis į Nidą kvies jau 19-asis iš eilės tarptautinis Thomo Manno festivalis „Sąžinės proveržis“.

    Kai 2013-aisiais buvo anonsuota penkerių metų ciklo tema, niekas negalėjo pagalvoti apie tai, kaip jau po metų ją suaktualins konfliktas Ukrainoje ar „Islamo valstybės“ kovotojai. Tačiau festivalio tematikos centre minėtosios aktualijos neatsidūrė atsitiktinai. 1929 m. už savo pirmąjį romaną „Budenbrokai“ Thomas Mannas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija, kurios lėšas, sakoma, investavo į vasarnamį Nidoje. Tame vasarnamyje jau du dešimtmečius veikia Thomo Manno kultūros centras, aktualinantis rašytojo palikimą ir per jo figūrą besistengiantis atskleisti amžinąsias diskusijų temas.

    „Sąžinės proveržis“ – taip pavadintas šių metų festivalis – tai nuoroda ir į paties rašytojo biografiją. Iki Europą pakeitusio ketverių metų konflikto Thomas Mannas deklaravo apolitiškumą, tačiau 1914-aisiais tapo vienu tų kūrėjų, kurie karo pradžią entuziastingai parėmė. 1914–1915 m. parašytose esė ir 1918 m. išleistoje knygoje „Apolitiško žmogaus svarstymai“ jis šlovino „vokiečių kultūros“ ginkluotą kovą prieš „Vakarų lėkštumą“. Konflikto esmę Th. Mannas stengėsi pateisinti priešpriešindamas „kultūros“ ir „civilizacijos“ sampratas. Tikrajai kultūrai, kuri buvo apibūdinama dorumo, kūrybingumo ir giliaprasmiškumo kategorijomis, anot jo, atstovavusi tik Vokietija. Kitose, „romaniškojo prado“ Europos šalyse tegalima rasti klastingos, lėkštos ir paviršutiniškos civilizacijos. Karas – viso labo priemonė vokiečių „kultūrai“ skleisti ten, kur jos trūksta. Tokias nuostatas gynė Th. Mannas per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet 1918-aisiais, vos dienos šviesą išvydus knygai „Apolitiško žmogaus svarstymai“, jis ėmė vis labiau distancijuotis nuo ankstesnių savo minčių, o jau po kelerių metų ryžtingai stojo ginti humaniškumo ir demokratijos.

    Stengdamasis atskleisti tokias moralinių pasirinkimų kupinas temas, Thomo Manno kultūros centras kasmet per rašytojo gimtadienį į festivalius Nidoje sukviečia savaitei įsimintinų susitikimų, pilną salę sutraukiančių akademinės muzikos koncertų, kino naktų seansų ir kūrėjų parodų atidarymų. Apie tai, kuo meno ir minties mėgėjai bus pamaloninti šiuometiniame festivalyje ir kaip jo programoje atsiskleis Didžiojo karo tematika, kalbamės su festivalį organizuojančio Thomo Manno kultūros centro tarptautinio koratoriumo pirmininke, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja PD Dr. Ruth Leiserowitz ir Centro direktore Lina Motuziene.

    Prieš kelerius metus į festivalį buvote prisikvietę vieną pagrindinių pasaulyje atminimo kultūrų tyrinėtojų, kultūrologę Aleidą Assmann. Šių metų renginio žodžio programos „vinis“ – akademinėje bendruomenėje ne mažiau solidi figūra – Vokietijos ir Prancūzijos istorikas Étienne’as François. Tai ne tik vienas nedaugelio istorikų, vienodu svoriu figūruojančių dviejose šalyse – Prancūzijoje ir Vokietijoje, bet taip pat žymus atminties tyrinėtojas, su pernai šį pasaulį palikusiu kolega Hagenu Schulzu prieš daugiau nei dešimtmetį parengęs „Vokietijos atminimo vietų“ tritomį. Visa tai rodo, kad atminties tematika festivalio koncepcijai nesvetima?

    Lina Motuzienė. Be abejo, atminties tematika festivaliui aktuali, ypač pasauliui plačiai minint Didžiojo karo šimtmetį. Karo ir atminties sąsajos yra neatsiejamos. Tai, kad į festivalį pavyksta pakviesti tokius žymius autorius, yra didelė sėkmė. Kita vertus, tai yra didelių pastangų rezultatas ir pirmiausia čia reikia dėkoti kuratoriumo pirmininkei Ruth Leiserowitz, kuriai pavyko privilioti neabejotinai labai užimtą mokslininką atvykti į Nidą.

    Thomo Manno festivalio akimirka. Organizatorių archyvo nuotrauka

    Ruth Leiserowitz. Profesorius Étienne’as François yra ne tik atminties tematikos specialistas. Jis yra ir gerbiamas ekspertas vokiečių ir prancūzų santykių klausimais ir būtent apie tai jis kalbės šių metų festivalyje. Gali kilti klausimas, kas bendro tarp Thomo Manno namelio ir vokiečių-prancūzų santykių. Atsakydama į jį, turiu priminti Thomo Manno brolį frankofilą Heinrichą, kuris ir pats buvo rašytojas, o karo pradžioje, kaip ir daug kartų anksčiau, buvo apsistojęs Nicoje. 1915 m. René Schickele’io redaguojamame intelektualiame žurnale „Weißen Blättern“, išsiskyrusiame pacifistinėmis nuotaikomis, Heinrichas Mannas paskelbė esė apie XIX šimtmečio prancūzų rašytoją Émile’į Zola, kurį jis laikė prototipiniu civilizacijos gynėju. Šį prancūzų rašytoją Heinrichas Mannas pavaizdavo kaip pavyzdį intelektualo, stojusio už teisybę, protą, taiką ir demokratiją. Taip karo ir „entuziazmo miglos“ dėl šio karo pradžios kontekste Heinrichas Mannas tikrino sąžinę – tą aukščiausiąją žmogaus sąmonės instanciją. Būtent rašinys „Zola“ Heinrichą atvedė į konfliktą su tuo metu nacionalistiškai nusiteikusiu broliu Thomu. Padedami profesoriaus E. François, stengsimės prisiminti šį „brolių Mannų barnį“ ir apsvarstyti jį, kad ir iš pašaliečių perspektyvos. Šitaip atliepsime vieną pagrindinių Thomo Manno kultūros centro uždavinių – tirti, globoti ir saugoti Mannų šeimos kultūrinį palikimą.

    Kaip manote, ar tokioje šalyje kaip Lietuva šiandien yra aktualu kalbėti apie Pirmąjį pasaulinį karą? Juk valstybinė šio karo atminimo tradicija Lietuvoje nesusiformavo. Tarpukariu Didžiojo karo atmintį buvo užgožusi dalyvavimo Nepriklausomybės karuose patirtis, paskui aktualesniu tapo Antrasis pasaulinis. Panaši ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių patirtis.

    Ruth Leiserowitz. Praėjusiais metais festivalio metu diskutuodami apie 1914-ųjų karo pradžios nuotaikas, įsivaizdavome esantys nepaprastai toli nuo karo veiksmų. Ir štai būtent tomis dienomis buvo pašautas Malaizijos oro linijų lėktuvas MH 17. Tai padėjo mums suvokti, kad konfrontacinių nuotaikų situacija gali bet kada atsikartoti, o tokie dalykai mus liečia ir gali paliesti ir būnant teritoriškai nutolusiems nuo karo veiksmų. Taigi čia eina kalba ne vien apie istoriją, bet ir apie moralinius iššūkius bei su jais susijusius filosofinius ir teologinius klausimus.

    Lina Motuzienė. Noriu priminti, kad Pirmasis pasaulinis karas palietė ir Lietuvą, o taip pat Nidą, kurioje irgi būta to karo atminimo simbolių. Jau karo pradžioje Nida patyrė gyventojų mobilizaciją, išgyveno karo pabėgėlių srautą: nedideliame žvejų kaimelyje apsigyveno 1 200 daugiausia moterų ir vaikų. Vadinasi, nidiškiai iš labai arti patyrė karo atmosferą. Didžiojo karo atmintis Nidoje tarpukariu buvo aktualizuota pastačius paminklus Nidos dailininkų kolonijos kūrėjams Ernstui Bischoff-Culmui, Hansui Beppo-Borschkei, o taip pat poetui Walteriui Heymannui atminti. Jie žuvo tame kare. Apie šios kolonijos kūrėjus taip pat kalbėsime šių metų festivalyje.

    Kokius konkrečiai Pirmojo pasaulinio karo atminties klodus tikitės atskleisti „Sąžinės proveržiu“ įvardytu festivaliu ir kokiomis priemonėmis tai darysite?

    Thomo Manno festivalio koncertas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Organizatorių archyvo nuotrauka

    Lina Motuzienė. Pagrindinis festivalio moto yra kūrėjo vaidmuo ir atsakomybė sudėtingoje politinėje situacijoje, o karas ir buvo laikas, kuomet inteligentija turėjo pasirinkti – tylėti ar reikšti savąją kūrėjo poziciją. Pavyzdžiui, austrų rašytojas Stefanas Zweigas karo akivaizdoje liko nesuprastas, kai atvirai prabilo apie karo beprasmybę. Be to, viena iš festivalio temų, kaip jau minėjo kuratoriumo pirmininkė, yra brolių Mannų konflikto Pirmojo pasaulio karo metais išryškinimas, apie kurį festivalio metu bus galima plačiau sužinoti Reinbeko pilies kultūros centro ir Thomo Manno memorialinio muziejaus darbuotojų pastangomis parengtoje parodoje „Brolystė kaip likimas. Thomas ir Heinrichas Mannai“. Jau minėtosios Nidos dailininkų kolonijos kūrėjams bus skirta kita paroda „Dailininkai karo metu“, kuriai darbus sutiko paskolinti Liuneburge įsikūręs Rytų Prūsijos muziejus.

    Ruth Leiserowitz. Ši Kristinos Jokubavičienės kuruojama paroda šių metų festivalio programoje vaidina svarbų vaidmenį. Nors jau iki šiol žinojome, kad daug Nidos dailininkų kolonijos menininkų turėjo atsidurti Didžiojo karo apkasuose, kol kas menkai nutuokėme, kad ir ten jie kūrė, išreikšdami savo įspūdžius. Ketveri karo metai, kalbant apie dailininkų kolonijos kūrėjus, iki šiol visuomet buvo „apeinami“, ir mes norime grąžinti į bendrąją sąmonę šį laikotarpį ir jo metu sukurtus meno kūrinius.

    Šių metų festivalio muzikinė programa gana margaspalvė. Nuo kompozitorių – Didžiojo karo amžininkų – kūrinių iki Bacho, Mozarto ir Schuberto kompozicijų? Ar festivalio tematiką stengiatės išreikšti ir muzikine programa?

    Ruth Leiserowitz. Muzikinėje programoje skambėsiantys Maurice’o Ravelio ir Igorio Stravinskio kūriniai tam tikra prasme simbolizuoja karo įvykius. Didžiojo karo tema bus paliesta ir kompozicija, dedikuota per karą vienos rankos netekusiam pianistui Pauliui Wittgensteinui. Jo garbei skambės Ericho Wolfgango Korngoldo sukurta Suita op. 23 dviem smuikams, violončelei ir fortepijonui kairei rankai, kuri Lietuvoje bus pristatyta pirmą kartą.

    Festivalio publika visuomet būna daugialypė: nuo nė vieno festivalio nepraleidžiančių senjorų iš Vokietijos iki gausaus jaunimo iš Lietuvos. Ar manote, kad pasirinktas festivalio temų ciklas apie Didįjį karą vienodai aktualus visoms amžiaus ir interesų grupėms?

    Lina Motuzienė. Savo įvairialype programa – nuo klasikinės muzikos koncertų iki kino vakarų – festivalis leidžia tikėtis labai plačios auditorijos. Jaunesnės publikos gausėjimą mes pastebime kiekvienais metais, lygiai kaip apskritai lietuviškos publikos, kas mus nepaprastai džiugina. Vienas būdų pritraukti dar platesnę jaunąją auditoriją yra visiškai neseniai išsirutuliojusi idėja surengti studentų rašinių konkursą. Studentai bus skatinami parašyti esė pasirinkta festivalio tematika, o geriausios esė kūrėjas turės galimybę festivalio metu atvykti į Nidą ir viešai pristatyti savąjį kūrinį lietuvių ir vokiečių kalbomis.

    Ruth Leiserowitz. Mūsų publika yra daugialypė ir jos interesai taip pat. Visgi praėjusių metų diskusijos ir pasikalbėjimai puikiai parodė, kiek daug visko galima atrasti kalbant būtent apie šį – karo – laikotarpį. Mes nesiekiame vergiškai pririšti viso turinio prie festivalio moto, bet sąmoningai pateikiame pavienius su tema susijusius akcentus. Šitaip paliekame sau galimybę perteikti ir tuos literatūros bei muzikos kūrinius, kurie skiriasi nuo pagrindinės festivalio idėjos.

    Thomo Manno kultūros centras šiais metais mini veiklos dvidešimtmetį. Festivalį organizuojate jau 19-ąjį kartą. Ar neišsisėmėte per tiek metų? Kokių naujovių dar sugalvojate festivalių lankytojams?

    Lina Motuzienė. Aš pati rūpinuosi festivalio organizavimu jau septintąjį kartą. Per tokį laiką galiu drąsiai sakyti, kad idėjų generatoriai jų nestokoja. Publikos susidomėjimas festivaliu neslopsta, o juk tai nėra išsisėmimo požymis. Iš tiesų galiu patikinti, jog tarptautinis Thomo Manno festivalis yra labai dinamiškas, skleidžiantis gerą energiją, nepaisant to, kad rengėjams festivalio savaitė – labai įtemptas darbas. Festivalio renginių savaitė jaučiama visoje Nidoje, nes plačiai skleidžiasi įvairiose miestelio vietose. Tą savaitę festivalis tiesiog „užvaldo“ Nidą. Nebus per daug pasakyta, kad festivalio magija priverčia pirmą kartą čia apsilankiusius dėl šios šventės sugrįžti į Nidą vėl ir vėl.

    Ruth Leiserowitz. Rengdami šiuos festivalius, mes kviečiame kaskart kitokius svečius. Keičiasi ir mūsų partneriai. Toji kaita įneša į festivalį savąsias patirtis, idėjas ir savuosius lūkesčius. Šiuo požiūriu mes taip pat esame iki tam tikro lygio kaskart priverčiami save naujai išrasti. Šiais metais festivalį pirmą kartą rengiame kartu su naujuoju Vilniaus Goethės instituto direktoriumi Detlefu Gericke, kuris į Lietuvą su daugybe idėjų atvyko iš Bostono. Tad kartais mums net nereikia patiems sukti galvos dėl kažkokių naujovių. Jos ateina pačios. Ateikite ir įsitikinkite!



  • Minima Tarptautinė be žinios dingusių vaikų diena

    1fe0ed46f10072af2bbf344b812a2492bb45a9dc

    Minint Tarptautinę be žinios dingusių vaikų dieną, Seime bus pristatyta karštosios telefono linijos, skirtos dingusių vaikų artimiesiems, ir veikla.

    Europos Sąjunga buvo įpareigojusi šalis nares sukurti bendrą telefono liniją, kuri suteiktų pagalbą dingus vaikui bet kurioje Bendrijos šalyje. Anot Dingusių žmonių šeimų paramos centro atstovų, šeimoms aktyviau keliaujant Europos Sąjungoje, tokia pagalba tampa vis svarbesnė.

    Lietuvoje kasmet užregistruojama daugiau kaip tūkstantis dingusių be žinios vaikų. Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pernai paskelbta beveik 1 700 vaikų paieška. Į šį sąrašą patenka ir tie vaikai, kurie nėra registruoti nė vienoje šalies mokykloje.

    Europoje kas 2–3 minutes gaunamas pranešimas apie dingusį vaiką. Pagalbos linijos telefono numeris – 116 000. Jis veikia visose Europos Sąjungos šalyse.



  • Sinoptikė: pirmadienis bus gražus, bet laukia permaininga savaitė

    08af5d7483aade73283f38dfba865c2de4079d64

    Savaitę pradėsime gražiais saulėtais orais, tik popietę ims gausiau debesuotis. Pūs nestiprus pietų, pietryčių vėjas, LRT Radijui sako sinoptikė Alva Nagelytė.

    „Temperatūra kils iki 20–22 laipsnių, pajūryje bus apie 17–19 laipsnių“, – prognozuoja sinoptikė.

    Antradienį jau atkeliaus lietūs, naktį palis daugiau pietiniuose rajonuose, rytą ir dieną lietus apims daugelį rajonų. Rytiniuose rajonuose trankysis perkūnijos. Naktį bus apie 9–13 laipsnių šilumos. Dieną kils iki 20 laipsnių, tik vakariniuose rajonuose bus vėsiau – temperatūra sieks apie 15 laipsnių.

    Trečiadienį jau visą Lietuvą apims gana vėsūs orai. Naktį Žemaitijoje bus apie 5–8 laipsnius, kitur šalyje nuo 9 iki 11 laipsnių. Dieną bus 13–18 laipsnių šilumos. Visoje šalyje pūs šiaurės vakarų vėjas“, – sako A. Nagelytė.

    Ketvirtadienį lietaus nesitikima, naktį oras atvės iki 4–9 laipsnių. Dieną bus nuo 14 iki 19 laipsnių.

    Penktadienį vėl turėtų apsilankyti lietus. Dieną temperatūra bus tarp 14–19 laipsnių. Savaitgalį taip pat numatomas lietus, bus vidutiniškai šilta“, – LRT Radijui sakė sinoptikė A. Nagelytė.



  • Joėl Dicker detektyvas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“

    Joėl Dicker. Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą: romanas. Vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 592 p.

    2012 metų literatūrinė sensacija. Pasaulinis bestseleris, Prancūzijoje susišlavęs visas svarbiausias premijas už geriausią metų knygą.

    Neatskleisto nusikaltimo paslaptys, slapta uždraustos meilės istorija ir 31 patarimas, kaip parašyti gerą romaną. Tai meistriškai parašyta knyga, kurioje susitinka kokybiška pramoga ir tiesiog gera literatūra.

    Laikas negailestingai senka, bet jaunas ir perspektyvus Amerikos rašytojas Markusas Goldmanas niekaip neįstengia parašyti knygos, kurią jau po kelių mėnesių turi įteikti leidėjui. Jis tikisi, kad išbristi iš krizės padės labiau patyręs bičiulis – garsus rašytojas Haris Kvebertas, dabar gyvenantis ramiame Auroros miestelyje. Tačiau netikėtai pasiekia žinia, kad pagalbos reikia pačiam Hariui – jo sode atrastas sudūlėjęs jaunos merginos kūnas. Tai Nola Kelergan, keistomis aplinkybėmis dingusi be žinios prieš trisdešimt metų. Visi įkalčiai prieš Harį, bet Markusas Goldmanas netiki jo kaltumu. Jis ryžtasi pats vykti į Auroros miestelį – išsiaiškinti visą tiesą apie Hario Kveberto bylą ir galbūt pagaliau parašyti knygą. Kad sužinotų tiesą ir parašytų knygą, Markusui Goldmanui teks rasti atsakymą į mažiausiai tris klausimus:

    Kas nužudė Nolą Kelergan? Kas iš tikrųjų įvyko Auroroje prieš trisdešimt metų? Ir ką reikia daryti, kad parašytum bestselerį?

    Tai geriausia, ką skaičiau pastaruoju metu. Knygą galima skaityti keliais lygmenimis – kaip puikų detektyvą, kaip sudėtingų santykių istoriją ir kaip pasakojimą apie tai, ką reiškia būti rašytoju ir kur slypi riba tarp tikrovės ir išgalvotų dalykų. Tai nuostabi knyga. Ji man priminė geriausius Johno Irvingo romanus.

    Amazon.co.uk

    Šį romaną galima skaityti keliais lygmenimis – kaip puikų detektyvą, kaip sudėtingų santykių istoriją ir kaip pasakojimą apie tai, ką reiškia būti rašytoju ir kur slypi riba tarp tikrovės ir išgalvotų dalykų. Tai meistriškai parašyta knyga, kurioje susitinka kokybiška pramoga ir tiesiog gera literatūra.

    Šio amerikietiško romano autorius – jaunas šveicarų rašytojas Žoelis Dikeris (Joël Dicker, g. 1985) – daug laiko praleido Amerikoje ir puikiai pažįsta šią šalį ir jos gyventojus. „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ yra antroji rašytojo knyga, ji visame pasaulyje sulaukė didžiulio pasisekimo ir buvo apdovanota įvairiomis literatūrinėmis premijomis („Grand Prix du Roman de l'Académie française“, „Prix Goncourt des Licéens“ ir kt.).



  • Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – tautinių bendrijų veikėjai Alvidai Gedaminskienei

    31e288bc50dbd89a88944bded03a7f649d5e7ac3

     

    Gegužės 25 dieną, pirmadienį, 17 val. Vilniaus rotušėje Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanojama tautinių mažumų veikėja, VšĮ Tautinių bendrijų namai direktorė Alvida Gedaminskienė. Aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas įteikiamas užregiono kultūros tapatumo stiprinimą, už pilietiškumo ir pagarbos kultūrų raiškos įvairovei skatinimą.

    Alvida Gedaminskienė daugiau nei du dešimtmečius dirba tautinių mažumų srityje, padeda bendruomenėms puoselėti tautinį tapatumą bei integruotis į visuomeninį Lietuvos gyvenimą. Drauge su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu savo veiklą pradėjo daugelis nevyriausybinių tautinių mažumų organizacijų, todėl šiemet jos mini tautinio tapatumo atgimimo 25-mečius. Alvida Gedaminskienė, nuo 1989 metų dirbdama tautinių mažumų srityje, ženkliai prisidėjo prie šių organizacijų kūrimosi ir tolimesnės jų veiklos.

    Nuo 2000 m, Alvidai Gedaminskienei vadovaujant viešajai įstaigai Tautinių bendrijų namai, jie tapo tautinių mažumų visuomeninių organizacijų, neformaliojo ugdymo įstaigų užsiėmimų, repeticijų ir įvairių iniciatyvų vieta, kur siekiamapadėti tautinių bendrijų atstovams puoselėti tautinį tapatumą (kalbą, tradicijas, kultūrą), supažindinti Lietuvos ir kitų šalių visuomenės narius su įvairialypiu mūsų šalies kultūriniu paveldu,skatinti pagarbą kultūrų raiškos įvairovei, ugdyti tautinių mažumų kūrybinę kompetenciją ir saviraišką bei skatinti jų aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.

    A. Gedaminskienė yra daugelio tautinių mažumų renginių – „Duonos šventė“, „Sekmadieninių mokyklų festivalis“ iniciatorė, organizuoja renginius, skirtus paminėti tarptautinę kultūrų įvairovės dieną dialogui ir vystymuisi, tarptautinę rasinės diskriminacijos panaikinimo dieną, tarptautinę tolerancijos, žmogaus teisių dienas, o nuo 2014 m. – Lietuvos tautinių bendrijų dieną, kuri pažymima gegužės 21–ąją.



  • „Ramybės jūra“ – apie antros galimybė stebuklą

    Katja Millay. Ramybės jūra: romanas. Iš anglų kalbos vertė Vilma Krinevičienė. – Kaunas: Jotema, 2014. – 368 p.

    Tai istorija apie du jaunus žmones, apie draugystę, kur svarbiausia abipusis supratimas, empatija ir pasitikėjimas. Visgi tai būtų pernelyg paprastas apibūdinimas šiai knygai. Mat ji aprėpia daug skirtingų dalykų bei sluoksnių ir šiuo atveju tikrai netinka klijuoti kokią nors vieną konkrečią etiketę. Tai nėra tradicinė romantinė istorija, nors romantikos čia netrūksta. Kaip ir paslapties, dramos, emocinės įtampos. Tinkamiausia šią istoriją būtų įvardyti kaip jauno, sužeistos sielos žmogaus tapatybės paieškas.

    Nekenčiu savo kairės rankos. Negaliu į ją žiūrėti. Nekenčiu, kai ji trūkčioja, dreba ir primena, kad neturiu tapatybės. Bet vis tiek žiūriu, nes ji taip pat primena, kad aš surasiu tą berniuką, kuris atėmė iš manęs viską. Aš nužudysiu tą berniuką, kuris sunaikino mane, ir padarysiu tai kairiąja ranka.“

    Du paaugliai, užuot svajoję ir galvoję apie ateitį, desperatiškai stengiasi išgyventi kiekvieną dieną ir pamiršti praeitį. Ar jie gali padėti vienas kitam išgyti, o gal vis dėlto yra pasmerkti vienatvei ir nevilčiai? Skamba dramatiškai, nors skaitant knygoje perdėto dramatizmo tikrai nėra. Istorija pradedama trumpučiu prologu, kuriame pristatomos brutalaus įvykio pasekmės, ir jokių detalių. Tik vėliau, verčiant puslapį po puslapio, pamažu atsiskleidžia įvykių grandė, viskas tarsi išsisluoksniuoja, atsidengia. Istorija be galo jautri – o kaip kitaip galėtų būti, juk čia visa ko centre paaugliai, nepaprastai pažeidžiama visuomenės grupė.

    Pagrindinė veikėja Nastia – talentinga pianistė, kurios svajonės vieną dieną sudužo negrįžtamai. Kuriamas įvairialypis mergaitės paveiklas: tam tikrais momentais Nastia trapi ir pažeidžiama, o kitais – netikėtai stipri ir nepalenkiama. Sunaikinta viduje, vis dėlto nepaprastai protinga ir įžvalgi. Kartais liūdna ir pikta. Atrodytų, visus jai būdingus bruožus atpažintume kiekviename paauglyje, kuris čia dygus, niūrus ir atsiribojęs, ir, žiūrėk, jau švytintis iš laimės meilumo įsikūnijimas. Sudėtingas ir dvilypis.

    Nastios naujasis bičiulis Džošas – tykus vienišius, bet rūpestingas ir supratingas. Atrodo gan brandus paauglys, itin gerbiantis žmogaus privatumo ribas. Netekęs visos šeimos ir besijaučiantis tarsi pažymėtas mirties ženklu vaikinas suteikia Nastiai saugią zoną, kur ji gali slėptis nuo pasaulio.

    Kaip viename interviu yra sakiusi K. Millay, ji nekuria tobulų personažų: „Aš netikiu, kad yra tobulas žmogus realiame gyvenime. Kiekvienas žmogus turi savo dovanų. Kiekvienas taip pat ir klysta, turi trūkumų. Nesu tikra, ar kas nori skaityti istoriją apie žmones, kurie visada elgiasi teisingai ir niekada neklysta.“

    Ir tikrai visi veikėjai šioje knygoje gražiai ydingi. Pasakojimui tai suteikia tik dar daugiau autentiškumo ir tikroviškumo. Apskritai autorė tekstą kurią lengvai, nesilaikydama standartų, nesivaikydama šlovės. Ji tiesiog norėjo papasakoti istoriją apie mergaitę, kuri galiausiai pasakys: „Man ne geriau. Dar nė iš tolo ne gerai. Aš dar tik nusprendžiau pradėti sveikti. Bet galbūt kol kas šito gana.“

    Knyga alsuoja prieštaringais jausmais – vienu metu ir liūdna, ir be galo viltinga. Antrosios galimybės svajonė. Nepaprastai lengvai srovenantis pasakojimas ir grakšti vidinių monologų tėkmė, kaip kadaise Natašos grota muzika.



  • Informacinis pranešimas apie Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2015 m. gegužės 19-22 d. plenarinį posėdį

    786e3d9d5a786649ccc29649459f7e54f9a1136d

     

    2015 m. gegužės 19-22 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas A. J. Bačkis, arkivyskupai G. Grušas, S. Tamkevičius, P. López Quintana; vyskupai E. Bartulis, J. Boruta, J. Ivanauskas, K. Kėvalas, R. Norvila, A. Poniškaitis, L. Virbalas, L. Vodopjanovas.

    Plenarinį posėdį įžanginiu žodžiu pradėjo Apaštalinis Nuncijus Lietuvai arkivysk. Pedro López Quintana, kuris pasveikino susirinkusiuosius, prisiminė prieš tris mėnesius įvykusį Lietuvos vyskupų vizitą ad limina pas Šventąjį Tėvą, aptarė pasiruošimą Šventųjų Gailestingumo metų šventimui ir palinkėjo gero darbo.

    Į posėdį susirinkę vyskupai svarstė, kaip švęsti artėjančius Popiežiaus paskelbtus Gailestingumo metus. Nutarta, kad šventimas vyks trimis lygiais: nacionaliniu, vyskupijų ir parapijų, o pirmieji konkretūs pasiūlymai bei preliminarus iškilmių kalendorius galėtų būti pateikti jau kitam plenariniam posėdžiui. Lietuvos vyskupai rengiasi dalyvauti ir Romoje organizuojamuose Šventųjų Gailestingumo metų renginiuose. LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas kard. A. J. Bačkis susirinkusiems kalbėjo apie pasirengimą spalio mėnesį vyksiančiai eilinei Vyskupų Sinodo asamblėjai Romoje bei aptarė šeimų sielovadą mūsų krašte. Ganytojai pritarė LVK Liturgijos komisijos pirmininko vysk. L. Virbalo pasiūlymui papildyti Lietuvoje naudojamą „Laidotuvių apeigyną“ kremavimo apeigomis, taip pat siūlymui kreiptis į Romą, prašant leidimo į Lietuvoje naudojamą Švč. Mergelės Marijos litanijos tekstą įtraukti kreipinį „Gailestingumo motina“.

    Susirinkusieji pritarė LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininko arkivysk. S. Tamkevičiaus pateiktam šios komisijos Nuolatinės ekspertų grupės sąrašui.

    Posėdyje nemažai dėmesio buvo skirta užsienio lietuvių katalikų sielovados reikalams. Australijos lietuvių kapelionu naujai trejų metų kadencijai buvo patvirtintas kun. J. Deveikis, o Monrealio (Kanada) lietuvių kapelionu tokiai pat laiko trukmei – kun. P. Mališka. Šv. Mortos grupės, besirūpinančios kova su prekyba žmonėmis (ji Lietuvoje buvo sukurta sekant Jungtinės Karalystės pavyzdžiu), koordinatoriumi nuo LVK išrinktas Lietuvos Policijos kapelionas kun. A. Toliatas. Posėdyje pabrėžtas didelis Hüttenfeld‘o Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos Vokietijoje vaidmuo išsaugant lietuviškąją išeivių jaunimo tapatybę. Lietuvos vyskupai kviečia užsienio lietuvius leisti savo vaikus mokytis šioje jau istorine tapusioje išeivijos švietimo įstaigoje, teikiančioje retą galimybę užsienyje augančiam lietuvių jaunimui ne tik įgyti puikų vidurinį išsilavinimą, bet ir galimybę augti lietuviškoje bei krikščioniškoje aplinkoje.

    Ganytojai taip pat aptarė, kaip įvairiose vyskupijose rūpinamasi sergančiais bei senyvo amžiaus kunigais bei kaip jie išlaikomi. Aptarta Marijampolės specialiųjų socialinės globos namų veiklos patirtis, svarstyta, ar reikia steigti daugiau panašių namų. Konstatuota vyskupijose taikomų rūpybos sergančiais bei senyvo amžiaus kunigais bei jų išlaikymo sprendimų įvairovė.

    LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininkas vysk. K. Kėvalas pristatė susirinkusiesiems įvairias naujas Lietuvos Caritas iniciatyvas bei papasakojo apie jau praėjusias. Vyskupai pritarė Caritas organizuojamai „Pagalbos Nepalui akcijai“, skirtai padėti šios nuo stiprių žemės drebėjimų nukentėjusios valstybės žmonėms. Ganytojai naujoms trijų metų kadencijoms patvirtino Lietuvos nacionalinės Europos skautų asociacijos religinį patarėją kun. E. Darulį OFM ir Apostolatus maris direktorių kun. V. Poškų. Nauju Nacionaliniu delegatu universitetinei sielovadai išrinktas Vilniaus miesto akademinės sielovados koordinatorius kun. P. Narijauskas.

    Gegužės 22 d. ryte Lietuvos vyskupai dalyvavo tradiciniame Vilniaus arkivyskupijos organizuojamame Sekminių šventime, einant Kryžiaus kelią Vilniaus Kalvarijose, o po pietų drauge su kunigais ir vienuolijų nariais šventė Eucharistiją Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje.

    Kitas Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis įvyks 2015 m. birželio 30 d. Vilniuje.

     



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.