Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • XXIX EILINIS SEKMADIENIS Mt 22, 15–21 „Atiduokite, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“

        Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje.
        Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, neatsižvelgi į asmenis. Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“
        Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą.
        Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
        Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
        Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.

    Iz 45, 1. 4–6: Aš Kyrą laikau už rankos, kad jam pajungčiau tautas

    Ps 96, 1. 3. 4–5. 7–8. 9–10. P.: Girkite Viešpaties garbę, galybę.

    1 Tes 1, 1–5b: Minime jūsų tikėjimą, meilę ir viltį


    Evangelijos ištrauką komentuoja dominikonas Bernardas Verbickas OP

    „Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“: drąsūs ir nauji Jėzaus žodžiai. Senovės teisė pripažino visišką autoritetą ir valdžią valstybei įskaitant ir religiją. Valstybė ir religija buvo viena, ir jos abi priklausė ciesoriui.

    Jėzus laužo šią pagonišką vienybę: religija nėra valstybė, ir paklusnumas valstybei netapatintinas su žmogaus paklusnumu Dievui.

    Ar tikrai žmogus turi tik du kelius: arba visiškai atsisakyti savo nuostatų ir tapti kolaborantu, arba tapti maištininku, ir iš esmės kovoti už dar vieną, eilinę žemišką valdžią? 

    Bernardinai.lt



  • Popiežius ir jo miestas

    Karol Józef Wojtyła (1920-2005)

    EPA nuotrauka

    1938 m. aštuoniolikmetis Karolis Józefas Wojtyła atvyksta į Krokuvą mokytis. Čia būsimasis popiežius Jonas Paulius II gyvens keturiasdešimt metų: bus studentas, aktorius, darbininkas, seminaristas, poetas, dramaturgas, kunigas, filosofas, vyskupas. Karališkajame Lenkijos mieste jis subręs kaip asmenybė ir ganytojas, vėliau sakys, kad Krokuvos istorija bei kultūra stipriai formavo jo dvasinį gyvenimą. Norint suprasti Jono Pauliaus II asmenybę ir pontifikatą verta žvelgti į jo krokuvietiškąjį gyvenimo laikotarpį.

    Iš Vadovicių į Krokuvą

    Czas ucieka wieczność czeka (liet. laikas skuba, amžinybė laukia) – šį užrašą ant bažnyčios sienos K. Wojtyła matė pro namų Vadovicėse – nuomojamo dviejų kambarių buto – langus. Toje bažnyčioje, kuri šiandien bazilika, jis priėmė tris įkrikščioninimo sakramentus: krikšto, Pirmosios Komunijos ir sutvirtinimo. Butas Bažnyčios g. 7 išlikęs iki šių dienų ir tapęs didelio, modernaus šv. Jono Pauliaus II muziejaus dalimi. Į 20 tūkst. gyventojų miestelį, esantį 50 kilometrų atstumu nuo Krokuvos, kasmet atvyksta 200 tūkst. piligrimų ir turistų. Jie lanko minėtuosius muziejų ir baziliką, ragauja ant kiekvieno kampo reklamuojamą mėgstamiausią popiežiaus vaikystės saldėsį – kreminį pyragėlį kremówka. Pasak asmeninio Jono Pauliaus II sekretoriaus kardinolo Krokuvos arkivyskupo emerito Stanisławo Dziwiszo, pontifikas mylėjo gimtąsias Vadovices, bet didžiausią įtaką jam darė Krokuva. Kaip rašė K. Wojtyłos biografas George Weigelis, Jonas Paulius II ir Krokuva buvo skirti vienas kitam.

    Popiežiaus šeimos namai Vadovicėse. 

    Rositos Garškaitės nuotrauka

    Darbininkas

    Aštuoniolikmetis Karolis į Krokuvą atsikraustė drauge su bendravardžiu tėvu, buvusiu karininku, netekusiu žmonos, sūnaus ir dukros. Jie apsigyveno darbininkų rajone Dębniki ant pietinio Vyslos kranto. Jų bute Tynieckos gatvėje šiandien taip pat veikia nedidelis muziejus. Būsimajam popiežiui pačiam teko dirbti fizinį darbą. Naciams uždarius universitetą jis lenkė nugarą skaldydamas akmenis, vėliau dirbo chemijos gaminių fabrike, kad nebūtų deportuotas į Vokietiją ir galėtų išlaikyti save bei silpnos sveikatos tėvą. Vėliau arkivyskupu tapęs K. Wojtyła buvo pirmasis aukšto rango katalikų dvasininkas Krokuvoje, kilęs ne iš kilmingos giminės. Pavyzdžiui, kunigu jį įšventino princu arkivyskupu vadintas Adamas Stephanas Sapieha iš garsiosios lietuvių-lenkų Sapiegų didikų giminės. Tapęs popiežiumi K. Wojtyła svarstė apie visuomeninius ir darbininkų reikalus ir svariai prisidėjo prie socialinio Bažnyčios mokymo, ypač savo enciklika „Centesimus annus“.

    Laikas skuba, amžinybė laukia.

    Rositos Garškaitės nuotrauka

    Intelektualas

    Dirbdamas „Solvay“ fabrike K. Wojtyła stengdavosi gauti naktines pamainas – ramesnėje aplinkoje galėdavo melstis ir skaityti teologinius bei filosofinius tekstus. Dar lenkų kalbos ir literatūros studijų metais Jogailos universitete jis buvo pastebėtas kaip poetas, dramaturgas, aktorius. Nacių okupacijos metais jis su bičiuliu įkūrė pogrindinį „Rapsodijos teatrą“. Jie nelegaliai vaidindavo svarbiausias lenkiškas dramas, skaitydavo ryškiausią lenkišką poeziją visoje Krokuvoje, stengdamiesi pakelti miestiečių dvasią. Pasak Jono Pauliaus II biografo G. Weigelio, tai buvo priešinimasis okupantų tironijai kultūriniais ginklais. Po Antrojo pasaulinio karo K. Wojtyła Jogailos universitete studijavo teologiją, ten parašė antrą disertaciją, apgynė habilitacijos darbą.

    Birželį, lietuvių žurnalistų ir muziejininkų grupei lankantis Krokuvoje Lenkijos instituto Vilniuje dėka, paklausėme S. Dziwiszo, kuo Jonas Paulius II kaip popiežius buvo panašus ir kuo skyrėsi nuo popiežiaus Pranciškaus. „Panašūs savo sielovadiniu stiliumi, artumu žmonėms, o skiriasi išsilavinimu, intelektualiniu pasiruošimu, nes Jonas Paulius II buvo universiteto profesorius, akademinės aplinkos žmogus. Šiuo požiūriu jis panėšėja į Benediktą XVI“ , – atsakė kardinolas.

    Vyskupų rūmai Krokuvoje ir žymusis langas, kuriame popiežius pasirodydavo tikintiesiems atvykęs į Krokuvą.

    Rositos Garškaitės nuotrauka

    Per dvidešimt šešerius pontifikato metus jis parašė keturiolika enciklikų – nuo „Redemptor hominis“ 1979 m. iki „Ecclesia de Eucharistia“ 2003-iaisiais, 42 apaštališkuosius laiškus, po 12 apaštališkųjų konstitucijų ir paraginimų, tūkstančius homilijų, kreipimųsi, kalbų. Jo asmeninis sekretorius S. Dziwiszas patikina, kad visus dokumentus Jonas Paulius II rašė pats. Jis daug skaitydavo, tačiau rašydamas knygomis nesinaudodavo, jam tereikėdavo lapo, rašiklio ir laiko. „Buvo labai talentingas. Turėjo puikią atmintį. Atsimindavo ir žmones, ir tai, ką skaitė, galėdavo mintinai cituoti“, – kalba kardinolas. Norint pažinti šv. Jono Pauliaus II intelektualo Krokuvą, būtina aplankyti seniausią universiteto pastatą Collegium Maius. Netoliese – 1945 m. įkurto savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ redakciją Vyslos gatvėje, jis spausdindavo slapyvardžiu pasirašytas kunigo K. Wojtyłos pjeses ir poeziją.

    Istorinis „Tygodnik Powszechny“ numeris 1978 m., K. Wojtyłai tapus popiežiumi. 

    Rositos Garškaitės nuotrauka

    Šeimų ir jaunimo tarnas

    Pirmąja savo seminarija, kaip primena kardinolas, K. Wojtyła vadino namus, religinį auklėjimą ir uolaus tikinčiojo pavyzdį didžiąja dalimi jis gavo iš tėvo. Per Jono Pauliaus II kanonizaciją 2014-aisiais Pranciškus sakė jį buvus „šeimos popiežiumi“. Jam rūpėjo pasauliui priminti apie šeimos grožį, santuokos sakramento šventumą, mokyti kūno teologijos, metant iššūkį seksualinės revoliucijos padariniams. Šis pašaukimas tarnauti šeimoms užgimė Krokuvoje, kur jis įkūrė pirmąjį Lenkijoje šeimos institutą, taip pat čia užsimezgė ir pašaukimas tarnauti jaunimui. Kas trejus metus rengiami pasauliniai katalikiško jaunimo susitikimai, kurie prasidėjo 1985-aisiais – Jono Pauliaus II dovana Bažnyčiai. Kunigystės pradžioje jis buvo universiteto kapelionas, užsiėmė jaunimo sielovada. Aplink jį susibūrė jauni pasauliečiai katalikai, jų grupė vadinosi srodowisko (liet. aplinka). Jaunimas ne tik ateidavo į K. Wojtyłos aukojamas šv. Mišias, klausydavosi jo pamokslų, bet ir drauge keliaudavo į kalnus, stovyklaudavo, leisdavosi į žygius, slidinėti.

    Vaikai – vertingiausia santuokos dovana (Familiaris consortio).

    Rositos Garškaitės nuotrauka

    Dievo gailestingumo ir religinės laisvės šauklys

    Tais metais, kai būsimasis pontifikas atsikraustė į Krokuvą, mirė Faustina Kowalska. Pro vienuolyną Lagievnikuose, kur ji gyveno paskutiniuosius gyvenimo metus ir yra palaidota, Karolis praeidavo kasdien pakeliui į akmens skaldyklą, o kartais užsukdavo ir pasimelsti. Jį žavėjo Lenkijoje plintantis Dievo gailestingumo kultas ir būtent jis svariai prisidėjo prie jo plitimo visame pasaulyje. Jonas Paulius II parašė encikliką „Dives in Misericordia“, 2000 m. Faustiną kanonizavo, pirmąjį sekmadienį po Velykų paskelbė Gailestingumo sekmadieniu, o 2002 m. Dievo gailestingumui jis paaukojo visą pasaulį.

    Jonas Paulius II ne tik platino per vienuolę, kelerius metus praleidusią Vilniuje, Jėzaus perduotą žinią apie Dievo gailestingumą, bet ir liudijo šią dorybę savo gyvenimo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, aplankydamas į jo gyvybę 1981-aisiais pasikėsinusį turką Ali Agdžą kalėjime. Kulkos pašautas jis krito į sekretoriaus S. Dziwiszo glėbį ir šis vaizdas apskriejo visą pasaulį. Šiandien sukruvinta sutana, dėvėta pasikėsinimo dieną yra antrinė relikvija, saugoma Jono Pauliaus II centre Lagievnikuose. Centre galima pasimelsti ir prie pirminės šventojo relikvijos – kraujo. Kaip pasakoja popiežiaus palikimą, relikvijas, įamžinimą tvarkantis kard. Dziwiszas, dvi ampulės Jono Pauliaus II kraujo buvo paimtos mirties dieną tyrimams, o tuo pačiu ir numatant, kad ateityje jos gali tapti relikvijomis. Relikvijoriai su popiežiaus kraujo lašu dalijami bažnyčioms, tokias relikvijas turi ir kelios Lietuvos bažnyčios.

    Sutana, kurią Jonas Paulius II dėvėjo 1981 m. gegužės 13 d., kai buvo pasikėsinta į jo gyvybę.

    Rositos Garškaitės nuotrauka

    Vyskupu tapęs K. Wojtyła nuolat buvo komunistinės valdžios akiratyje: jo aplinkoje šnipinėjo saugmo agentai, vyskupų rūmuose pranciškonų gatvėje buvo įtaisytos blakės, sekami susirašinėjimai. Akademikas ir menininkas pasirodė besikišąs į politinius reikalus. Kiekvienais metais ketvirtadienį po sekminių oktavos, per Dievo Kūno ir Kraujo šventę, Krokuvos arkivyskupas vesdavo procesiją per miestą nuo Vavelio katedros iki pagrindinės Turgaus aikštės ir atgal. Ši vieša apeiga buvo uždrausta nacių, o Lenkiją valdant komunistams, Bažnyčia ir ypač arkivyskupas Wojtyła kovojo, kad ši tradicija būtų atstatyta. 1971 m. jam pavyko ir pamokslo pagrindinėje aikštėje metu jis kalbėjo, kad krikščionys nesiliaus reikalavę iš valdžios gerbti jų teises. Beveik dvidešimt metų tęsėsi jo kova už naujos bažnyčios statybą darbininkų rajone Nova Huta.

    Anot Jono Pauliaus II sekretoriaus, ši patirtis turėjo daugiausiai įtakos jam tampant uoliu religijos laisvės gynėju. Būtent šiame sovietiniams žmonėms specialiai pastatytame rajone prasidėjo būsimojo popiežiaus kova su komunizmu. Savo pontifikato metu jis ragino visus, o ypač totalitarinio režimo pavergtas tautas nebijoti. Kaip yra sakęs „Solidarumo“ pirmeivis, Lenkijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas Lechas Wałęsa, komunizmas be Jono Pauliaus II nebūtų žlugęs arba jo žlugimas būtų pareikalavęs pralieti kur kas daugiau kraujo.

    Šv. Jono Pauliaus II kraujo relikvija. 

    Rositos Garškaitės nuotrauka

    Iš Krokuvos į visą pasaulį

    Santo Subito (liet. šventumą kuo greičiau) skandavo minios per Jono Pauliaus II laidotuves, kuriose dalyvavo daugiau nei 4 milijonai žmonių iš viso pasaulio. Tai buvo ne tik vienos gausiausių susirinkusiųjų skaičiumi laidotuvės, bet ir vienas skaitlingiausių valstybių vadovų susitikimų istorijoje. Tikras siaubas saugumo požiūriu, pastebi kardinolas Dziwiszas. Vienoje vietoje susirinko visi JAV prezidentai – tuometinis George W. Bushas ir anksčiau šias pareigas ėję. Pasak jo, susirinkusieji laidotuvėse reprezentavo visas pasaulio religijas. Tuomet pasaulis įvertino Krokuvoje susiformavusio popiežiaus moralinį autoritetą, o šiandien jam, šventajam, tikintieji meldžiasi, prašydami užtarimo. Lenkijoje kiekvienoje bažnyčioje rasite relikviją, atminimo lentelę ar bent jau paveikslą. Dvylika metų iki tampant popiežiumi ir dvidešimt septynerius pontifikato metus su Jonu Pauliumi II dirbęs S. Dziwiszas juokauja, kad Wojtyłos šventumą įrodo faktas, kad su juo iškentėti beveik keturi dešimtmečiai. Rimtesnis atsakymas: „Jis buvo paprastas žmogus, o tuo pačiu ypatingas, kasdien liudijo šventumą“.

    Žmonių iš viso pasaulio maldos ir padėkos šv. Jonui Pauliui II muziejuje Vadovicėse. 

    Rositos Garškaitės nuotrauka



  • Šv. Jonas Paulius II

    ffaf2022f91578d1691f98eb3e935ec7f75eb29b

    Nuo 2014 m. spalio 22 d. pradėta minėti šv. popiežiaus Jono Pauliaus II liturginė šventė. Liturginio kalendoriaus data primena istorinę dieną šv. Karolio Wojtylos – Jono Pauliaus II gyvenime: naujojo Romos vyskupo ir popiežiaus Visuotinės Bažnyčios ganytojo tarnystės oficialią pradžią 1978 metų spalio 22-ąją. Tą dieną šventasis popiežius pasiuntė į pasaulį stulbinančią žinią, paragindamas „nebijoti Kristaus... kuris turi amžinojo gyvenimo žodžius“, „nebijoti atverti Kristui duris“. Šis šventojo raginimas, išsakytas Romoje prieš 36 metus spalio 22 dieną, tapo popiežiaus tarnystės, o dabar jau ir jo šventumo šūkiu. „Nebijokite Kristaus“, šventasis popiežius taip kreipėsi ir į Lietuvos jaunimą, lankydamasis Lietuvoje 1993 metais.

    Broliai seserys! Nebijokite priimti Kristaus ir paklusti Jo valdžiai! Padėkite popiežiui ir visiems, kurie nori tarnauti Kristui ir, padedami Kristaus valdžios, tarnauti žmogui ir visai žmonijai! Nebijokite! Atverkite, plačiai atverkite Kristui duris! Atverkite jo išganingai valdžiai valstybių, ekonominių ir politinių santvarkų, įvairių kultūros sričių, civilizacijos ir išsivystymo sienas. Nebijokite! Kristus žino, „kas yra žmoguje“. Tik jis tai žino! (...) Leiskite, prašau jūsų, meldžiu nuolankiai ir su pasitikėjimu, leiskite Kristui prakalbėti į žmogų. Tik jis turi gyvenimo žodžius, taip, amžinojo gyvenimo.“

    Popiežius Jonas Paulius II visą sąmoningą gyvenimą tarnavo Bažnyčiai, pradedant gimtąja Lenkija, kur buvo įšventintas kunigu ir konsekruotas vyskupu Krokuvoje, paskui Romoje, kaip pal. Pauliaus VI paskirtas kardinolas, ir nuo 1978 metų kaip popiežius. Šv. Jono Pauliaus II tarnystė tęsėsi nepaprastai ilgai, apėmė istorinį vos ne trijų dešimtmečių laikotarpį, kurio metu jis Visuotinę Bažnyčią įvedė į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį, Kristaus vardu paragindamas „irtis į gilumą“.

    Pačioje tarnystės pradžioje šv. Jonas Paulius II save pavedė ypatingai Dievo Motinos globai, prisimindamas taip pat Aušros Vartų Gailestingumo Motiną, ir paliudijo išskirtinį dėmesį lietuviams, pasiųsdamas ypatingą padrąsinimo žinią, kurią 1978 metų spalio 22 dieną pats ištarė lietuviškai. Dabar tai yra ne tik ypatingas, bet ir amžinas šv. Jono Pauliaus II padrąsinimas lietuviams: „Būkite laimingi ir ištikimi Kristui!“



  • Sekmadienio, spalio 22 dienos, skaitiniai

    {"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/1e13c649f1e97eae86f173f5a19451a2.jpg"},"main_article":{"title":"Vaizdo homilija. Did\u017eioji privilegija","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-10-22-vaizdo-homilija-didzioji-privilegija\/165115","article_id":"165115","subtitle":"Kun. Bernardas Verbickas OP - Bernardinai.TV"},"sub_1":{"title":"Mokytojas ir ra\u0161ytojas S. Eitminav\u010dius: \u201eNoriu suvokti, kas yra am\u017eina, o kas laikina\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-10-22-mokytojas-ir-rasytojas-s-eitminavcius-noriu-suvokti-kas-yra-amzina-o-kas-laikina\/165150","article_id":"165150","subtitle":"Matas Baltrukevi\u010dius, Beatri\u010d\u0117 Bankauskait\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/fd2cea9fbdbb62ec4924906aa61334ede6a1044a.jpg"},"sub_2":{"title":"Brolis Jok\u016bbas: \u201eKad \u017dem\u0117je b\u016bt\u0173 viet\u0173, atvir\u0173 Dievui\u201c (2)","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-10-22-brolis-jokubas-kad-zemeje-butu-vietu-atviru-dievui-2\/165141","article_id":"165141","subtitle":"Oksana Laurutyt\u0117 - Etaplius.lt"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/9e4e9a1005a82415f840d2d8eec118aa7b88559a.jpg"},"sub_3":{"title":"Popie\u017eius ir jo miestas","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2017-10-22-popiezius-ir-jo-miestas\/165195","article_id":null,"subtitle":"Rosita Gar\u0161kait\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/6b374457db3b2d059d020304aa995ac9.jpg"},"related":[],"links":[]}



  • Vaizdo homilija. Didžioji privilegija

    Jace Grandinetti / Unsplash nuotrauka

    „Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“: drąsūs ir nauji Jėzaus žodžiai. Senovės teisė pripažino visišką autoritetą ir valdžią valstybei – įskaitant ir religiją. Valstybė ir religija buvo viena, ir jos abi priklausė ciesoriui.

    Jėzus laužo šią pagonišką vienybę: religija nėra valstybė, ir paklusnumas valstybei netapatintinas su žmogaus paklusnumu Dievui.

    Ar tikrai žmogus turi tik du kelius: arba visiškai atsisakyti savo nuostatų ir tapti kolaborantu, arba tapti maištininku, ir iš esmės kovoti už dar vieną, eilinę žemišką valdžią?

    Evangelijos ištrauką komentuoja dominikonas Bernardas Verbickas OP, tarnaujantis Vilniaus šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. 



  • Mokytojas ir rašytojas S. Eitminavčius: noriu suvokti, kas yra amžina, o kas laikina
    Nuotraukos autorius – Vytenis Eitminavičius

    Esu filologinės jausenos žmogus: atidžiai, bet lyg ir neįsipareigodamas, stebintis, kas vyksta čia dabar, vis norintis suvokti, kas yra amžina, o kas laikina“, – taip save apibūdina lituanistas Stepas Eitminavičius, daugiau nei 40 savo gyvenimo metų paskyręs mokiniams. Penktoje klasėje parašęs pirmąjį tekstą, rašymo plunksnos nepaleidžia iki dabar. O idėjas gyvenimas pats padiktuoja. Kaip buvęs pedagogas sako, tekdavo ir skubėti parašyti, ranką tarsi kažkas vedė. Dabar S. Eitminavičius savo mintimis pasidalina ir su „Bernardinai.lt“ skaitytojais, tad siūlome iš arčiau su juo susipažinti.

    Mokytoju dirbote 40 metų, kasdien mynėte tuos pačius takus mokyklos link. O kam laiką skiriate dabar?

    Prieš dvejus metus Švietimo ir mokslo ministerija paprašė, kad kurį laiką būčiau „Lituanistų avilio“ lektoriumi. Parašiau darbus apie literatūros dėstymą, paremtus praktine patirtimi. Buvo įdomu tokia forma kolegoms kalbėti apie kūrybinį rašymą, apie skaitymo gebėjimų ugdymą. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų pasiūlymu, su kitais rašiau literatūros vadovėlį penktokams bei šeštokams. Džiaugiausi tuo: vėl iš naujo skaičiau kūrinius, kuriuos turėjau su penktokais ar šeštokais analizuoti, vėl iš naujo mąsčiau, kokios galėtų būti užduotys, kokie galėtų būti klausimai, kad mokiniai suklustų, pagalvotų. Tarkim, kaip su tokio amžiaus žmonėmis kalbėtis apie pasakėčias, apie Vilės Vėl apsakymą „Kaip mes išgarsėjome“, apie Marko Tveno „Tomo Sojerio nuotykius“ ar Sigito Gedos pasirinktus kelis eilėraščius. Nežinomybė, malonumas kartu pagyventi kūriniu. Bent trumpai pabūti kitokiame pasaulyje.

    Pasiūlė rašyti „Utenos apskrities žinios“. Yra tokia mano rubrika „Po kasdienybės sparnais“, kur kalbu apie įvairias bendravimo problemas ar aktualijas, rašau apie man įdomius žmones. Galimybė prisiminti savo buvusius mokinius – šiame laikraštyje spausdinu jų portretus. Man tai labai svarbu. Redagavau kelias knygas, kurias leido „Utenos Indra“.

    Bet jau dvejus metus turiu daug laiko ramiai vaikščioti, žiūrėti, mąstyti. Turiu laiko galvoti apie daug ką. Ir sėdėti bibliotekoje. Įdomi pastaba: vaikštinėju paprastai iki pietų, kol mokiniai mokykloje, vėliau daugiausia būnu namie. Mat dar nepripratau prie savo buvimo be mokytojo vaidmens.

    Kai buvote mokytojas, kasmet į gyvenimą išleisdavote vis naują kartą. Ar labai pasikeitė vaikai ir paaugliai per tiek metų?

    Turbūt taip, bet amžiaus dėsningumai išliko. Šis klausimas gana keblus dėl įvairių priežasčių. Lyg ir turėčiau teigti, kad dabartiniai ne tokie jautrūs kito skausmui, jog yra didesni individualistai, mažiau galvojantys apie altruistinę gyvenseną. Taip sakydamas jau bandau vertinti, lyginti. Bet juk nesugebėčiau to padaryti bent kiek objektyviau. Vien jau dėl to, kad aš pats keičiausi, – kito mano amžius, kito kai kurios pedagoginės nuostatos. Ar turėčiau priminti, kad mokyklos kasdienybę apibūdina politinė situacija, socialinės aplinkybės, naujausi informacinių technologijų pasiekimai, pasaulio įvykiai? Turėčiau. Tad konkrečių žmonių veidai būtų paženklinti konkretaus istorinio bei konkretaus asmeninio laiko. Kaip prieš 40 metų, taip ir paskutiniais darbo metais buvo ir džiaugsmo, ir skausmo dėl mokinių poelgių, dėl savo profesijos specifikos. Kiekvienais mokslo metais suvokdavau, kokie skirtingi yra žmonės, kaip nelengva kitą suprasti.

    Koks turėtų būti geras mokytojas?

    Aš nežinau, tikrai nežinau. Jeigu imsiu vardyti bruožus, tai gali pasirodyti, jog kalbu apie save tokia forma norėdamas pasigirti. O man tai nebūdinga, aš visada jausdavau savo netobulumus, nesėkmes.

    Regis, geras mokytojas pagalvoja apie mokinius ir ne mokykloje būdamas. Pagalvoja, kaip juos nustebinti, kaip juos pralinksminti, kad pamokos nebūtų pernelyg rimtos, kaip paskaitos. Geras mokytojas turėtų gerbti kolegas, apie juos nieko blogo mokiniams girdint nesakyti. Kita vertus, įsivaizduoju tokį principą: pasakoti vaikams, paaugliams apie mokykloje dirbančius žmones labai pagarbiai, labai gražiai. Rasti teigiamų  gyvenimo epizodų. Nebijoti pasakyti, kad klystame ir mes, nebijoti atsiprašyti, nebijoti papasakoti apie savo išgyvenimus po kurio nors įvykio. Gyvas žmogus, ne skulptūra, nemanantis, kad jau yra geras mokytojas, tai yra visažinis, viską matantis, visada jaučiantis, kaip kada pasielgti. Abejojantis, stebintis, galvojantis, kokia forma konkrečiu laiku prabilti į konkrečią klasę, matyt, kartais kenčiantis dėl bendravimo komplikuotumų. Nebijantis keisti pamokos plano, kai klasėje kažkas svarbaus, nenumatyto atsitinka.

    Ar geras mokytojas pasako mokyklos vadovams apie jų šiek tiek abejotinus žingsnius? Čia mes turėtume sustoti ir patylėti. Juk vadovų yra labai įvairių: tiek sparnus keliančių, tiek juos pakerpančių. Yra tokių, su kuriais smagiau jaučiasi pataikūnai, veidmainiai, intrigantai.

    O koks mokytojas buvote Jūs?

    Na, na – čia tai bent... Koks buvau mokytojas? O iš kur man žinoti? Bet tokia mano reakcija gali pasirodyti ir dirbtinė, gal net veidmainiška. Pamėginsiu save charakterizuoti. 1975 m. baigęs Vilniaus universitetą (tada jis vadinosi V. Kapsuko vardu) išvažiavau mokytojauti, nes to tikrai norėjau. Pedagogikos, metodikos, psichologijos žinių turėjau nedaug, tačiau man labai patiko kalbėti apie literatūrą, patiko mokyti rašyti apie literatūros kūrinius, apie savo požiūrį į įvairias gyvenimo sritis. Buvau, matyt, kaip dauguma: su auklėjamosiomis klasėmis keliaudavau, individualiai ar su visais kalbėdavau apie daug dalykų. Iš esmės visą laiką skatindavau mokinius vaidinti įvairius etiudus ar knygų ištraukas. Man apskritai atrodydavo, kad nereikia mokinių skirstyti į gabesnius ir ne tokius gabius, kai galvojame apie klasės, mokyklos renginį. Per pamokas taip pat daug vaidindavome, improvizuodavome, daug diskutuodavome. Bet man rūpėjo, kad kalbėtų ne savanoriai, o dauguma, tarkim, pagal sėdėjimo tvarką.

    Mokytojaudamas vis ką nors rašydavau, tad paaugliai mane matė kaip rašantį asmenį. Kartais klasėje ant lapelių vis ką nors pasižymėdavau, kad neužmirščiau. Mėgdavau deklamuoti eilėraščius. Mėgdavau šventines, kitokias, neįprastas pamokas.

    Ar buvau labai griežtas? Nežinau, gal priklausomai nuo situacijos. Ar jautriai reaguodavau į neatsargias mokinių, kolegų, vadovų replikas, į savo skaudžius poelgius? Deja, taip. Ar visuomet pavykdavo išlaviruoti sudėtingose situacijose? Ne. Vis jausdavau, jog nesugebu įtikinti, nesugebu paveikti, kad žmonės norėtų gražiau gyventi. Man atrodydavo, kad tik dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą yra per mažai, bet reikalavimai kartais būdavo nepakeliami.

    Ką manote apie šiandienę mokytojų situaciją? Mokytojo autoritetas nyksta, jauni žmonės nesirenka pedagogikos kelio. Kas, jūsų nuomone, bus ateityje? Ar iš tiesų nebeliks savo darbą mylinčių mokytojų?

    Kalbėti apie autoritetą? O kas pasakys, kada jis buvo, nuo kada pradėjo nykti? O kas pasakys, kas apskritai yra autoritetai? Daug pinigų uždirbantys ar mokantys juokauti, pramogauti televizijos žmonės? Aš nežinau, kada kokio pajėgumo studentai mokėsi universitetuose, iš kurių išėjo į mokyklas. Nežinau. Visą laiką buvo skaudu, kad gabūs mokiniai nesirenka mokytojo kelio, nors ir suprasdavau, kad mūsų duona labai sunkiai uždirbama, ne tokia gausi.

    Man regis, visais laikais būna ir norinčiųjų mokytojauti, ir tik laiką prastumiančių. Turbūt taip galvodamas turiu jausti kiekybės bei kokybės santykį, tačiau iš kur man tai žinoti?..

    Gali būti, kad daugės mokytojus aptarnaujančių žmonių, tad daugės formalių įpareigojimų, formalių ataskaitų, bendravimas irgi taps formalus. Mažės mokytojų, bet daugės biurokratinio aparato atstovų – galbūt taip žaismingai, tad ne visai rimtai pasakyčiau.

    Bet neabejoju, kad bus mokytojų iš pašaukimo, tikrai tuo tikiu. Bus mokyklos vadovų iš pašaukimo. Bus nuoširdžių, per pamokas rimtai dirbančių mokinių. Ar idealizmą visiškai nugalės materializmas? Gal ne.

    Daugelis nori važiuoti į sostinę, bet jūs esate sakęs, kad iš ten norėjote pabėgti. Kodėl? Gal per daug žmonių ar gyvenimas ten bėga per greitai?

    Na taip. Tada, studijų pabaigoje, mums, vyrams, siūlė įsidarbinti Partijos istorijos institute, žadėjo po kelerių metų Vilniuje butą. O išvažiavau. Nežinau, kaip dabar dukra, sūnus vertina tokį mano pasirinkimą.

    Žinoma, sostinėje per daug judėjimo, per daug chaoso, kuriame susikaupti žymiai sunkiau nei, tarkim, Utenoje. Aš savo miestą visą ramiausiai pėstute pereinu ir, jei reikia, kelis kartus. Trinties mažiau, čia lengviau atsiriboti, būti savo jausenos ar mąstymo pasaulyje. Čia daugiau žmonių pažįstu, kadangi dažniau susikerta mūsų keleliai. Negerai, kad labiau esame matomi? Pripranti prie to. Utenoje perėjęs kelią gana greitai atsiduriu tikroje gamtoje. Jau lyg ir ne mieste, nors namai okupuoja gamtą ir čia. Utenoje galiu labiau suvokti žmonių prigimtį: daug ką pažįstu, matau, kaip jie elgiasi sudėtingesnėse situacijose, matau, kaip bendraujama. Man filosofinės, psichologinės tiesos čia labiau atsiveria. Gal ir tikriau.

    Esate literatūros mėgėjas. Kokią knygą turėtų perskaityti kiekvienas?

    Gal „Naująjį testamentą“. Na, kažką iš Biblijos.

    Priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, bent po vieną filosofinę, psichologinę knygą. Vis manau, kad daug kam turėtų būti svarbūs Marko Aurelijaus „Sau pačiam“, Senekos „Laiškai Lucilijui“.

    Vis patardavau mokiniams susipažinti su Henrio Deivido Toro knyga „Voldenas, arba Gyvenimas miške“. Tai juk ir filosofija, ir psichologija – tikro gyvenimo modelis. Neužmiršti Ričardo Bacho „Džonatano Livingstono Žuvėdros“.

    Kuo skaitymas svarbus žmogui?

    Prisimenu save vaikystėje: perskaitau knygą, kuri man labai patinka, ir jau esu bent šiek tiek kitoks. Kaip dabar sakau, yra riba iki tos knygos neskaitymo ir po skaitymo. Nuo to, kas vyksta tuo metu sąmonėje, galbūt kinta veiksmai. Na bent truputį jautiesi kitaip. Man labai gražus ano kaimo vaiko brendimas: kažkas būtent su tavimi kalba, kažkas būtent tave provokuoja rimčiau pamąstyti, nustebti, kad žmonės gali ir taip kaip knygoje pasielgti, kad gali taip kalbėtis, gali ir dėl to liūdėti.

    Skaitydami atliekame daug vaidmenų, daugiau nei kasdienybėje. Skaitydami labiau suprantame save: kokie esame, galbūt kokie turėtume būti, kaip mus veikia kiti, kaip mes juos veikiame. Neretai knyga moko empatijos: skaitydami mąstome, dėl ko išgyvena žmogus, mėginame pajausti, kaip mes elgtumėmės, jeigu pakliūtume į panašių aplinkybių labirintą. Skaitymas moko atidžiau įsižiūrėti, įsiklausyti, moko pajausti subtilius niuansus.

    Patinkanti knyga nėra monologas, tai dialogas. Grožinė knyga pateikia situacijų, kurių realybėje dar nesame atpažinę. Knyga gali nuraminti, pralinksminti, paskatinti kokybiškiau gyventi, provokuoti, sukelti liūdesį.

    Pirma knyga, kuri mane, jau bręstantį paauglį, smarkiai paveikė, buvo H. Lee romanas „Nežudyk strazdo giesmininko“. Didžiausias įspūdis, poveikis. Vėliau dar ne kartą ją skaičiau. Jau matydamas ir save, buvusį skaitytoją – taip daryti man labai patinka. Vis prisimindavau knygos pabaigos sakinį: „Beveik visi žmonės pasirodo neblogi, kai juos galų gale imi suprasti.“ Justino Marcinkevičiaus kūriniai, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ ne kartą man padėjo, kai būdavo sunku: pajausdavau, kad nesu vienišas, kad mano gyvenimas nėra beprasmis, kad kažkas mums visada padeda, kad mes taip pat galime padėti, kad nesėkmės grūdina, kad po potvynių beveik visuomet būna atoslūgiai.

    O rašymas? Kaip jis atėjo į jūsų gyvenimą?

    Mokydamasis penktoje klasėje parašiau žinutę „Lietuvos pionieriui“. Pirmą kartą atspausdino mano tekstuką. Vėliau – rajoninis laikraštis, žurnalas „Moksleivis“. Mokydamasis mokykloje ko tik neprirašiau: novelių, humoreskų, eilėraščių, eseistinių kūrinėlių. Bet pirmoji knyga išėjo tik 1990 m. Pedagoginė eseistika. Vėliau išdrįsau spausdinti noveles, neva eilėraščius, taip vadinu savo labai trumpus eiliuotus tekstus.

    Esu filologinės jausenos žmogus: atidžiai, bet lyg ir neįsipareigodamas, stebintis, kas vyksta čia dabar, vis norintis suvokti, kas yra amžina, o kas laikina. O tai vertė, verčia mane fiksuoti trapumą, praeinamumą ar dėsningumus.

    Parašiau daug knygų – visa tai lyg netyčia išėjo. Kurį laiką mano kūrybinė mintis buvo tik mokykloje, tik šalia mokyklos. Bet vėliau atsitiko kitaip: rašiau noveles, eiliuotus tekstus, bet jokiu būdu ne apie mokyklą. Man rūpėjo kalbėti ne kaip mokytojui. Sunku pasakyti, kas stūmė rašyti, rašyti, rašyti.

    Daug mano metų buvo susiję su rašymo valandomis, dienomis: tiek grožinių, tiek publicistinių, tiek eseistinių tekstų. Man atrodydavo, kad aš, kaip rašantis mokytojas lituanistas, greičiau, lengviau galiu ir mokiniams patarti, kaip skaityti grožinius kūrinius, kaip juos analizuoti, galiu drąsiau kalbėti, kaip gimsta įvairaus žanro kūriniai, nes pats esu daug ką išmėginęs.

    Sąmonė veikė labai įdomiai: vedžiau pamokas, kalbėjausi su mokiniais ir vis pagalvodavau, kad tai gali tapti kūrinio fragmentu. Tarkim, mokinukai rašo, aš juos stebėdamas spėlioju, kaip kas gyvena: kas vyksta jų namuose, su kuo bendrauja išėję iš mokyklos, kokia patirtis. Kartais net įsivaizduodavau atskirus epizodus.

    Prieš ketverius metus iš gydytojų sužinojau nelinksmą diagnozę. Ką veikiu? Skubu užbaigti knygą „Žodis iš Tolminkiemio“ (kalbinau respublikos mokytojus, rašytojus, savo mokinius apie Kristijoną Donelaitį), darsyk peržiūriu spaudai parengtą knygelę „Vyžuonos paraštėse“, paskutinį kartą žvilgteliu į baigiamą sudaryti Utenos literatų kūrybos almanachą. Ir atėjo tokia tyla, tokia tyla... Neradau sau vietos. Kas išgelbėjo? Eilėraščių ciklas „Paukšteliškėse“. Iš tikrųjų kažkas mano ranką vedžiojo, taip skubėjau, taip skubėjau. Tuo metu patikima atrama vėl tapo tėviškė: atgijo vaizdai, portretai, detalės. Pamenu, prieš operaciją visa tai nusiunčiau „Nemunui“. Kad liktų archyve? Gal ir taip.

    Po operacijos apie buvusį laiką, apie ligas, apie įvairiausius subtilumus dar keli eilėraščių ciklai, dar kelios  novelės. Va tuomet mano ranka buvo paleista – jau ramiau mąsčiau, ramiau ėjau.

    Ir mokinius skatindavau rašyti: išėjo penkios eseistinės knygos. Autoriai – mokiniai, kuriems tuo metu dėsčiau.

    Kokios vertybės, nepriklausomai nuo amžiaus, kuriame gyvena žmonės, turi visada išlikti?

    Pirmiausia – sąžiningumas. Būti sąžiningam sau, kitiems, aplinkai – galbūt taip galėčiau komentuoti. Darbštumas – visų laikų vertybė. Atjauta – regis, ji kasdienybėje nuolat vis primirštama.

    Dabar pagalvojau, ar atjauta ir sąžiningumas nėra panašios sąvokos. Bent šiek tiek. Jeigu esu atjaučiantis, vadinasi, esu sąžiningas, gyvenu teisingai, blogai nesielgiu? O gal minimos vertybės vis dėlto nesidubliuoja.

    Apie kokią Lietuvą ir kokį pasaulį svajojate?

    Apie pasaulį be terorizmo, smurto, bado, didelės socialinės nelygybės. Apie neemigruojančią Lietuvą, apie demokratiškus, išmintingai kitų gyvenimus palengvinančius valdininkus. 

    Bet... ir dabar aš pasaulyje, Lietuvoje matau daug grožio bei gėrio.



  • Brolis Jokūbas: kad Žemėje būtų vietų, atvirų Dievui (2)

    9e4e9a1005a82415f840d2d8eec118aa7b88559a

    Brolis Jokūbas: „Kad Žemėje būtų vietų, atvirų Dievui“ (1)

    „Rei­kia gin­ti nyks­tan­čią rū­šį – žmo­gų su šir­di­mi. Jei dings žmo­gus su šir­di­mi, be­liks funk­cio­nie­riai. Šir­dis ne­mirš­ta. Ji tik de­por­tuo­ja­ma lyg į Si­bi­rą. Nuos­ta­bus da­ly­kas – ji ga­li bet ka­da pra­bus­ti, iš­trūk­ti iš trem­ties ir pra­bil­ti. Nė­ra žmo­gaus be šir­dies“, – sa­ko be­ne­dik­ti­nas vie­nuo­lis bro­lis Jo­kū­bas Sa­vic­kis OSB, to­kią kon­cep­ci­ją su­si­kū­ręs bend­rau­da­mas su žmo­nė­mis, ieš­kan­čiais dva­si­nės pa­gal­bos. Ke­tu­rias­de­šimt me­tų jis pa­ts ieš­ko­jo dva­si­nio gy­ve­ni­mo. Priė­jo ak­la­vie­tę ra­šy­da­mas moks­li­nį dar­bą apie so­cia­lis­ti­nę eko­no­mi­ką, smar­kiai su­si­ža­lo­jo dva­sią be­stu­di­juo­da­mas ezo­te­ri­nius moks­lus ir ga­liau­siai bu­vo nu­ste­bin­tas dva­si­nį gy­ve­ni­mą at­ra­dęs krikš­čio­ny­bė­je.

    Po ezo­te­ri­nių mo­ky­mų – dva­si­nė duo­bė

    Tik­ras br. Jo­kū­bo var­das – Vy­tau­tas. Ki­lęs iš Klai­pė­dos, jis at­vy­ko į Vil­nių stu­di­juo­ti eko­no­mi­nės ki­ber­ne­ti­kos, be­si­ruoš­da­mas vals­ty­bi­niams eg­za­mi­nams per­skai­tė Mark­so „Ka­pi­ta­lą“ ir su­si­ža­vė­jo tuo skaid­riu, kla­si­ki­niu aka­de­mi­niu mąs­ty­mu. Ėmė stu­di­juo­ti as­pi­ran­tū­ro­je, ban­dė ra­šy­ti di­ser­ta­ci­ją, bet ne­pa­ra­šė. Su­si­dū­rė su pro­ble­ma – pa­te­ko į ak­la­vie­tę. Tie­sa, išei­tį iš jos jis ra­do, bet tik po de­šim­ties me­tų – jau bū­da­mas vie­nuo­ly­ne.

    Jau­nas moks­li­nin­kas spren­dė pro­ble­mą, kaip tap­ti sa­vo gy­ve­ni­mo, sa­vo ga­lių – kū­no, jaus­mų, min­čių – au­to­riu­mi. „Ką da­ry­ti, kad ne ga­lios ma­ne val­dy­tų, o aš jas. Juk ma­tai, kad ne tu jas tu­ri, o jos ta­ve tu­ri, ir dar tar­pu­sa­vy­je ko­vo­ja dėl val­džios. Tai lai­mi koks nors įsi­siū­ba­vęs jaus­mas, tai kū­no ar pro­to iner­ci­ja, o aš, de­ja, esu tik mū­šio lau­kas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

    Ši pri­klau­so­my­bė nuo sa­vo ga­lių br. Jo­kū­bui la­bai ne­pa­ti­ko. Ly­giai tą pa­čią pro­ble­mą ma­tė ir so­cia­liz­mo eko­no­mi­ko­je. Juk so­cia­liz­mas tu­rė­jo eko­no­mi­nę ir po­li­ti­nę val­džią, teo­riš­kai ga­lė­jo val­dy­ti sa­vo vi­suo­me­ni­nes ga­lias, bet kai pa­ban­dė tai įgy­ven­din­ti pra­ktiš­kai, eks­pe­ri­men­tas ėmė aiš­kiai buk­suo­ti.

    „Kaipgi taip yra? Ga­my­bos prie­mo­nės pa­ga­liau pri­klau­so liau­džiai, bet ta liau­dis kaž­ko­dėl su jo­mis nie­kaip ne­su­sit­var­ko. Brež­ne­vi­niais lai­kais bu­vo vi­siš­ka stag­na­ci­ja – įklim­pi­mas, ir aš su vi­su jau­nat­viš­ku nai­vu­mu klau­siau sa­vęs – ko­dėl ga­lios tą­so ga­lių tu­rė­to­ją ir nie­kaip ne­pak­lūs­ta žmo­gui, vi­suo­me­nei? Il­gai ne­sup­ra­tau, ko­dėl ne­ga­liu ras­ti at­sa­ky­mo“, – sa­ko vie­nuo­lis.

    Ta­da jis nu­si­vy­lė moks­lu ir moks­li­ne veik­la. Me­tė di­ser­ta­ci­jos ra­šy­mą, pa­kei­tė dar­bą ir… nu­kly­do į ry­tie­tiš­kus mo­ky­mus.

    Ke­le­rius me­tus pas įvai­rius mo­ky­to­jus mo­kė­si va­di­na­mo­sios psi­choe­ner­ge­ti­nės sa­vi­re­gu­lia­ci­jos pa­slap­čių. „Jo­je bu­vo to­kių mo­ky­to­jų gran­di­nė, da­li­ja­ma ezo­te­ri­nė li­te­ra­tū­ra, ku­rią sau­gu­mas to­le­ra­vo ge­ro­kai ge­riau nei ka­ta­li­kiš­ką­ją. Įsi­pai­nio­jau į to­kią gru­pę, pe­rė­jau ke­le­tą mo­ky­to­jų. Ant vie­no už­lū­žau taip skau­džiai, kad po to pen­ke­rius me­tus nie­ko ne­no­rė­jau. Ne­no­riu net pri­si­min­ti. Bu­vo di­džiu­lė duo­bė dva­si­ne ir žmo­giš­ką­ja pra­sme“, – sa­ko br. Jo­kū­bas

    Ezo­te­ri­nis mo­ky­mas anuo­met tei­kė vil­ties įgy­ti sa­vo ga­lių. Jo­kū­bas tuo su­si­do­mė­jo to­dėl, kad sie­kė įval­dy­ti, įsi­gy­ti sa­ve ir tap­ti sa­vo pa­ties veik­los au­to­riu­mi. Juk kas ga­li bū­ti la­biau ma­si­nan­čio, nei ga­lia įsi­gy­ti sa­ve? „Va, su­ra­si rak­tą, tap­si ga­lin­gas, nie­kas ta­vęs neį­veiks, tu ga­lė­si ki­tus pa­veik­ti, da­ry­ti įta­ką, at­si­sto­si ant ko­jų. To­kios žmo­giš­kos pre­ten­zi­jos iš pra­džių bū­na ga­na ne­kal­tos, o pa­skui įgy­ja pui­ky­bės ra­gus. Ypač mo­ky­to­jų as­me­ny­se ši­tie da­ly­kai pa­si­reiš­kia“, – sa­ko jis.

    Trokš­ta­mų tiks­lų br. Jo­kū­bas ne­pa­sie­kė, tik pa­puo­lė į dar di­des­nę pri­klau­so­my­bę, šį kar­tą – nuo mo­ky­to­jų. „Pi­ni­gai – tai dar nie­ko. Jie atei­na ir išei­na, bet žmo­nės nu­ken­čia, su­ža­lo­ja­mos vil­tys, griū­va idea­lai, gy­ve­ni­mo pra­smė. Šie ke­liai, pa­ts pa­ma­čiau, yra la­bai pa­vo­jin­gi. Jie ve­da tiek į išo­ri­nį gy­ve­ni­mo su­dau­žy­mą, spro­gi­mą, tiek į gi­lų vi­di­nio gy­ve­ni­mo su­žei­di­mą“, – pa­sa­ko­ja vie­nuo­lis.

    „Šian­dien Die­vas ma­ne priė­mė į sa­vo vai­kų tar­pą“

    Ne­pai­sant skau­džios pa­tir­ties, su­žei­di­mai bu­vę la­bai ver­tin­gi. Br. Jo­kū­bas da­bar ži­no, kad ne­ga­li­ma leng­va­bū­diš­kai pa­si­ti­kė­ti ap­si­šau­kė­liais mo­ky­to­jais, jei no­ri ras­ti tie­są ir tik­rą gy­ve­ni­mą.

    „Da­bar esu lais­vas nuo vi­sų ezo­te­ri­nių mo­ky­mų. Aš juos jau­čiu per ki­lo­met­rą vien iš kva­po. Ži­nai, kad čia tai, kas vai­kys­tė­je per­si­rgta. Ki­ta ver­tus, la­bai aiš­kiai ir pa­pras­tai ži­nai, koks bran­gus lo­bis yra tu­rė­ti rim­tą, so­li­džia tra­di­ci­ja pa­grįs­tą ti­kė­ji­mą, juo­lab kad krikš­čio­ny­bė – pa­ties Die­vo į že­mę at­neš­tas moks­las. Bū­tum kaž­kur In­di­jo­je ar Ki­ni­jo­je, tu­rė­tum ki­tą dva­si­nį mo­ky­mą. Jie nė­ra am­bi­cin­gi ir pa­vo­jin­gi kaip tos ezo­te­ri­jos. Jie yra di­džio­sios dva­si­nės-kul­tū­ri­nės tie­sos ieš­ko­ji­mo tra­di­ci­jos. Jo­se žmo­nės su­ži­no da­lį tie­sos. Bet mes esa­me krikš­čio­niš­kos dva­si­nės-kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos rė­muo­se, o ji mums duo­da pa­ties Die­vo ap­reikš­tą tie­są, sau­go­mą ir per­duo­da­mą Baž­ny­čios – to­kią koor­di­na­čių sis­te­mą, ku­rio­je ga­li­me sau­giai ir vai­sin­gai ieš­ko­ti tie­sos ir aug­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

    Pen­ke­rius me­tus pra­tū­no­jęs dva­si­nė­je duo­bė­je, kaž­ko­kiu bū­du, Die­vo kvie­čia­mas, vy­ras „at­rėp­lio­jo“ į ka­ta­li­kų baž­ny­čią. Nie­kas jo ne­kvie­tė, bet jau bu­vo pra­si­dė­jęs At­gi­mi­mas, ki­lo baž­ny­čios au­to­ri­te­tas. Nė iš šio, nė iš to br. Jo­kū­bas pra­dė­jo lan­ky­ti baž­ny­čią. Nei krikš­ty­tas bu­vo, nei mal­dų mo­kė­jo, bet sek­ma­die­niais nuei­da­vo į Šv. Te­re­sės baž­ny­čią Vil­niu­je.

    „Bu­vo tie­siog ge­ra. Jei ne­nuei­da­vau, sek­ma­die­nis bū­da­vo kaž­koks ne­toks. Dva­si­nio gy­ve­ni­mo de­fi­ci­tas, su­triuš­ki­nus ezo­te­ri­nę mo­kyk­lą, juk bu­vo li­kęs. Ko­ne pu­sant­rų me­tų vis už­suk­da­vau prie Auš­ros var­tų pa­si­mels­ti. Ir mels­tis ne­la­bai mo­kė­jau, toks bjau­ru­sis an­čiu­kas bu­vau, pa­ts krapš­čiau­si“, – sa­ko jis.

    Pa­ma­žu su­bren­do no­ras pa­si­krikš­ty­ti. Pak­rikš­ti­jo. „Išė­jau – pa­sau­lis vi­sai ki­taip at­ro­dė, ki­ta spal­va švie­tė. Pri­si­me­nu kaip da­bar tą die­ną. Pa­rė­jau ir įra­šiau sa­vo die­no­raš­ty­je: „Šian­dien Die­vas ma­ne priė­mė į sa­vo vai­kų tar­pą.“ Ta­pau krikš­čio­niu. Man bu­vo 38 me­tai“, – sa­ko br. Jo­kū­bas.

    Kar­tą Ka­ted­ro­je vy­ras iš­gir­do gie­dant gri­ga­liš­ką­jį cho­ra­lą. Tai bu­vo įspū­din­ga, vy­ras pa­ju­to, kad ten yra Tie­sa. Po­rą me­tų vien gri­ga­liš­ko­jo gie­do­ji­mo klau­sė­si, o ta­da įsi­trau­kė į Ka­ted­ro­je bu­vu­sį gri­ga­liš­ką­jį cho­re­lį ir ne­tru­kus nu­vy­ko į fes­ti­va­lį Bel­gi­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ap­lan­kė So­les­mės be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­ną, ku­ris vė­liau įkū­rė Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ną.

    „No­rė­jau ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­me ras­ti dva­si­nį gy­ve­ni­mą. Kai nuė­jau į tas sek­tas, baž­ny­čios gy­ve­ni­mą ger­biau – gra­žų šven­to­rių, ba­by­tes su ska­re­lė­mis, lie­tu­viš­ką tra­di­ci­ją. Bet kad ten ga­li bū­ti dva­si­nis gy­ve­ni­mas, nė min­ties ne­ki­lo. Ma­niau, kad tai nuo­šir­di tra­di­ci­ja, ge­ras, šil­tas, sa­vas pa­li­ki­mas, kaip gim­to­jo kraš­to ka­pai. Jau bū­da­mas vie­nuo­ly­ne kar­tą nu­ste­bau – kaip ga­lė­jo bū­ti, kad ti­kė­ji­mo pa­sau­lis vi­siš­kai ne­da­rė įspū­džio, kad tai yra dva­si­nio gy­ve­ni­mo vie­ta? To pa­ties ga­li­ma ir da­bar la­bai rim­tai pa­klaus­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

    „Aš jį tik­rai ra­dau“

    At­si­ver­tęs, pa­si­krikš­ti­jęs br. Jo­kū­bas po dve­jų me­tų, pa­dve­jo­jęs, pa­si­kan­ki­nęs, ga­lų ga­le ry­žo­si vis­ką pa­lik­ti. Su­si­ra­šė su So­les­mės vie­nuo­ly­no aba­tu ir pa­pra­šė jį priim­ti. „Du lie­tu­viai se­mi­na­ris­tai ten jau bu­vo iš­va­žia­vę, aš bu­vau tre­čias. Iš­va­žia­vau ieš­ko­ti pa­šau­ki­mo, ži­no­da­mas apie vie­nuo­lys­tę tiek, kiek ga­li ži­no­ti žmo­gus, pa­rą pra­lei­dęs vie­nuo­ly­ne“, – šyp­te­li vie­nuo­lis.

    Jam bu­vo jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų ir jis su­pra­to, kad ar­ba tu­ri kur­ti šei­mą, ku­rios be­klai­džio­da­mas ne­bu­vo su­kū­ręs, ar­ba ap­si­spręs­ti re­li­gi­niam pa­šau­ki­mui. „Pa­su­kau tuo ke­liu. Vis­kas bu­vo ne­ži­no­ma, ne­pa­žįs­ta­ma. Pir­mie­ji me­tai bu­vo lyg rū­ke, bet Die­vas siun­tė ypa­tin­gas ma­lo­nes, ly­dė­jo, gel­bė­jo, guo­dė. Ne­pa­bė­gau iš to vie­nuo­ly­no. Bu­vau jau pro­tin­gas – pa­sa­kiau, kad išei­siu tik ta­da, kai ži­no­siu, kur tu­riu ei­ti, nes tas žings­nis tu­ri bū­ti laip­te­lis į ki­tą žings­nį. Jei pa­bė­gi, grįž­ti į pra­džią ir pa­da­ry­tas žings­nis tam­pa be­ver­tis“, – sa­ko jis.

    Sun­ku­mų bu­vo daug, ta­čiau Die­vas sa­vo vai­ku rū­pi­no­si, glo­bo­jo, sau­go­jo, mai­ti­no, tei­kė pa­guo­dą, įžval­gų ir švie­sų. „Tik­rai at­ra­dau dva­si­nį gy­ve­ni­mą ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­me. Da­bar pa­pras­čiau­siai ži­nau, kad dva­si­nis gy­ve­ni­mas – tai as­me­ni­nis su­si­ti­ki­mas ir drau­ga­vi­mas su Die­vu, – sa­ko vie­nuo­lis ir pri­glau­džia del­ną prie šir­dies. – Jis čia gy­ve­na, Jis vi­są lai­ką su ma­ni­mi, Jam vis­kas rū­pi, Jis vis­ką ži­no, Jis ir ly­di, ir ve­da. Tik ma­no bė­da, kad aš vis kaž­kuo per daug už­siė­męs ir ne vi­sa­da iš­girs­tu, ką Jis man sa­ko. Ne­mo­ku įver­tin­ti tin­ka­mai Jo be­ga­li­nio rū­pes­čio ir ge­ru­mo lo­bių. Dva­si­nis gy­ve­ni­mas – ne įmant­rios sis­te­mos, įspū­din­gos ga­lios, fe­no­me­nai. Tai ty­lus, gi­lus my­lin­čių vie­nas ki­tą as­me­nų drau­ga­vi­mas. Vis­kas su­pap­ras­tė­jo. Tai tik­rai nuo­sta­bus pa­sau­lis, iš­ti­sa vi­sa­ta, į ku­rią mes tu­ri­me įkris­ti, pa­skęs­ti jo­je, kad vi­si da­ly­kai čia įgy­tų gy­vy­bę“, – sa­ko vie­nuo­lis.

    Pa­sak br. Jo­kū­bo, ne tik vie­nuo­liš­kas gy­ve­ni­mas tai at­sklei­džia – ir pa­pras­tas ti­kin­čio­jo gy­ve­ni­mas ga­li prie to at­ves­ti. Jis pa­žįs­ta ne vie­ną pa­sau­lie­tį, ku­ris la­bai in­ten­sy­viai gy­ve­na drau­gys­tės su Die­vu gy­ve­ni­mą. „Ma­no at­ve­ju pa­si­tei­si­no spė­ji­mas, kad aš čia, krikš­čio­niš­ka­me ti­kė­ji­me, Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je, ra­siu dva­si­nį gy­ve­ni­mą. Aš jį tik­rai ra­dau“, – sa­ko jis.

    Kai br. Jo­kū­bas bu­vo įvel­ka­mas į abi­tą, pa­gal tra­di­ci­ją aba­tas jam plo­vė ko­jas, o vi­si vie­nuo­liai ei­da­mi jam jas bu­čia­vo. „Vos ne šim­tas vie­nuo­lių ėjo ir bu­čia­vo. Ta­da plū­dau aša­ro­mis… Nu­sip­lo­vi­mo, iš­si­lais­vi­ni­mo… Li­tur­gi­nės apei­gos yra dau­giau nei vien tik išo­ri­nė ce­re­mo­ni­ja. Čia da­ly­vau­ja Die­vas. Jos yra ver­ti­ka­laus ry­šio ženk­las: iš šir­dies – į Die­vą, iš Die­vo – į šir­dį. Tą ver­ti­ka­lę tu­rė­ti la­bai svar­bu. Ta­da vis­kas, kas vyks­ta, su­ran­da sa­vo vie­tą ir pra­smę“, – sa­ko bro­lis.

    Pag­rin­di­nė te­ma – šir­dies

    Br. Jo­kū­bas sa­ko drą­siai ga­lin­tis tvir­tin­ti, kad yra sa­vo vie­to­je. Bend­ra­vi­mas su Die­vu jam pa­si­da­rė pa­ts ver­tin­giau­sias da­ly­kas, ir nie­kur tam ge­res­nių są­ly­gų, nei vie­nuo­ly­ne, jis ne­ras­tų.

    „Kad ne­su­da­ry­čiau idea­li­zuo­to vaiz­di­nio, kad čia sken­di pa­lai­mo­je, tu­riu pri­min­ti, kad žmo­gaus pri­gim­tis smar­kiai pa­žeis­ta gim­to­sios nuo­dė­mės. Mes su ja tu­ri­me grum­tis iki pa­sku­ti­nės va­lan­dos. Tos grum­ty­nės yra mir­ti­nos. Daug yra pa­grin­do bū­ti sa­vi­mi ne­pa­ten­kin­tu, tad var­gu ar ga­lė­čiau eg­zal­tuo­tai su­šuk­ti, koks aš lai­min­gas. Kai žiū­riu į Die­vą, jo gai­les­tin­gu­mą, kiek jis pa­ken­čia ma­no ne­ti­kė­liš­ku­mo, ap­lai­du­mų, kar­tais pik­tu­mo, kaip jis at­lei­džia ir gy­do, aš tie­siog nu­ščiu­vęs esu, ran­kos nu­svy­ra. Kaip ga­li­ma to­kį niek­šą pa­kęs­ti? Jau va­kar bu­vau niek­šas, o šian­dien – dvi­gu­bas, o jis vis tiek ne­pa­lie­ka ma­nęs ir vis gel­bė­ja. Tas gy­ve­ni­mas, pa­ti­riant Die­vo ge­ru­mą, yra ste­buk­lin­gas sa­vo ma­lo­ne ir švel­nu­mu. Die­vas ne­nus­to­ja stul­bi­nęs ir gel­bė­jęs, ir tai aš va­di­nu dva­si­niu gy­ve­ni­mu“, – sa­ko jis.

    Br. Jo­kū­bą kai ku­rie žmo­nės lai­ko sa­vo dva­sios bro­liu. „Da­ly­ką ga­li­ma ne­sun­kiai pa­da­ry­ti su­dė­tin­gą, o pa­da­ry­ti pa­pras­tą – sun­kiau. Bū­ti dva­sios tė­vu, bro­liu, reiš­kia, pa­dė­ti žmo­gui jo si­tua­ci­jo­je su­grįž­ti pas Die­vą, ras­ti drau­gys­tę su Juo. Rei­kia pri­min­ti, kad Die­vą žmo­gus tu­ri sa­vy­je“, – sa­ko jis.

    Pag­rin­di­nė br. Jo­kū­bo te­ma – šir­dies. Jis nuo­lat kal­ba su žmo­nė­mis, kaip iš­mok­ti gy­ven­ti su šir­di­mi – fan­tas­tiš­ku or­ga­nu, ku­riuo mus ap­do­va­no­jo Die­vas. „At­va­žiuo­ja še­šias­de­šim­ties me­tų mo­te­ris, pri­si­skai­čiu­si nuo Ko­ra­no iki Dze­no, ir sa­ko: „Ma­no šir­dis – le­do ga­ba­las, kaip „skar­bon­kė“. Juk tai nuo­sta­bi, to­bu­la diag­no­zė. Pra­dė­jo­me su ta mo­te­ri­mi drau­gau­ti. Ji man bu­vo ypa­tin­ga ma­lo­nė, nes pa­ti priė­jo ri­bą ir aiš­kiai diag­no­za­vo pa­dė­tį – ji ne­gy­ve­na lyg tu­rė­tų šir­dį. Šir­dį ji nu­stū­mė į pe­ri­fe­ri­ją, ne­duo­da­ma jai mais­to, už­du­sin­da­ma. Bet šir­dis ne­ga­li mir­ti – ji ken­čia ir de­juo­ja, mer­dė­ja ir skun­džia­si. Žmo­gus tai jau­čia, jau­čia tuš­tu­mą ir šal­tį. Gal­va pil­na fe­no­me­nų, dva­si­nių aukš­ty­bių, plo­ny­bių, o gy­ve­ni­mo nė­ra“, – sa­ko vie­nuo­lis.

    Atė­ju­siems dva­si­nio pa­ta­ri­mo br. Jo­kū­bas paaiš­ki­na, kad rei­kia mo­ky­tis šir­dies kal­bos. Rei­kia klau­sy­tis ir iš­mok­ti su­pras­ti, iš­girs­ti, ką šir­dis kal­ba. Tam vi­sų pir­ma rei­kia nu­til­dy­ti šur­mu­lį gal­vo­je, pro­tar­piais su­sto­ti, įsi­klau­sy­ti ir mo­ky­tis at­pa­žin­ti, ką šir­dis sa­ko.

    „At­ro­dy­tų, la­bai su­dė­tin­ga. Vi­siš­kai ne­su­dė­tin­ga! Yra mo­men­tų, kai vi­siš­kai aiš­ku, kad šir­dis man tai sa­ko. La­bai pa­pras­ti da­ly­kai – pa­dė­ko­ti, pa­klaus­ti, kaip pa­si­se­kė, pa­ma­ty­ti, kad ki­tam ne­ge­rai, ir jo da­bar ne­kan­kin­ti. Kai tą ma­žą da­ly­ką vi­du­je iš­gir­dęs pa­da­ry­si, iš­gir­si di­des­nį. Taip pa­ma­žu pra­dė­si gir­dė­ti šir­dį nuo­lat kal­ban­čią. Pra­dės šir­dy­je skam­bė­ti bal­sas, ir tu su juo kar­tu gy­ven­si“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

    Vien gir­dė­ti šir­dį ne­pa­kan­ka. Ją rei­kia ir mai­tin­ti. Šir­dies mais­tas yra ge­ri dar­bai. Pa­tys pa­pras­čiau­si – nuo šyp­se­nos iki ran­kos už­dė­ji­mo ant pe­ties: „Aš su­pran­tu ta­ve.“ Vis­kas.

    „Žmo­nės neį­ver­ti­na, kaip svar­bu da­ry­ti ge­ra ki­tiems. Šir­dis tuo mai­ti­na­ma. Šir­dies pri­gim­tis yra duo­ti, my­lė­ti, rū­pin­tis ki­tu, ta­da ji kvė­puo­ja, gy­ve­na, au­ga. Jei žmo­gus ne­da­ro ge­ra, šir­dis dūs­ta. Žmo­gus tik orą gau­do ir laks­to. Ja­me nė­ra al­sa­vi­mo, nė­ra sa­vi­jau­tos, kad juo srū­va gy­vy­bės sul­tys lyg me­dy­je“, – sa­ko jis.

    Pa­sak br. Jo­kū­bo, su gy­ve­ni­mo sun­ku­mais daž­niau­siai su­si­du­ria tie, ku­rie ne­gy­ve­na šir­di­mi, net ne­ži­no, kad yra toks da­ly­kas. Gy­ve­na gal­va ar­ba kū­nu – iner­ti­nė­mis sis­te­mo­mis. De­ja, tai at­si­tin­ka ir ti­kin­tiems žmo­nėms, kai vi­sas ti­kė­ji­mas bū­na tik „gal­vo­je“ ar tra­di­ci­jos vyk­dy­mas.

    Įsik­lau­syk

    Be­ne­dik­ti­nų gy­ve­ni­me pa­ts svar­biau­sias žo­dis – „įsi­klau­syk“ Br. Jo­kū­bas sa­ko, kad itin svar­bu mo­kė­ti klau­sy­tis. Bū­na, atei­na žmo­nės pa­si­tar­ti dėl mal­dos. Sa­ko, kad vis mel­džia­si, o ne­la­bai koks jaus­mas ap­lan­ko. „Ar Jūs mal­do­se klau­so­tės?“ – pa­klau­sia br. Jo­kū­bas. Juk žmo­gus pra­šo, dė­ko­ja, džiau­gia­si – „trans­liuo­ja“, bet ne­si­klau­so. Žmo­gus tik pro­du­kuo­ja triukš­mą.

    Sa­vo var­dą „Jo­kū­bas“ vie­nuo­lis sa­ko iš­gir­dęs. Da­bar tai ta­po me­to­du. Vy­ras tu­rė­jo ryš­kią pa­tir­tį, kai jam pa­vy­ko mes­ti rū­ky­ti. Rū­kė gal pen­kio­li­ka me­tų, ka­bi­ne­te su bend­ra­dar­biu nuo­lat sken­dė­jo dū­muo­se. No­rė­jo mes­ti, vis ne­pa­vyk­da­vo, bu­vo nu­si­mi­nęs ir ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti. „Sa­ky­da­vau – ateis lai­kas, ir aš me­siu. Pra­dė­jau tai kar­to­ti, dve­jus me­tus ta min­tis su­ko­si. Ir ką gal­vo­ja­te? Vie­ną kar­tą ei­nu va­ka­re pro te­le­vi­zi­jos bokš­tą, rū­kau. Apie sep­tin­tą va­lan­dą va­ka­ro, pa­ke­liui dar pen­kios ci­ga­re­tės, reiš­kia, iki mie­go jų dar tu­riu. Ke­liu ran­ką ir pu­siau­ke­lė­je ran­kos ju­de­sio bur­nos link aiš­kiai iš­girs­tu: „Da­bar.“ Ir nu­me­čiau. Ir vis­kas“, – sa­ko vie­nuo­lis.

    Jis ži­no­jo – tą­kart bū­tų ne­pak­lau­sęs, var­gu ar ant­rą kar­tą bū­tų iš­gir­dęs. „Rei­kia pa­klus­ti. Man tai ta­po reikš­min­ga ry­šio su sa­vo ga­lin­guo­ju vi­di­niu or­ga­nu – šir­di­mi – pa­tir­ti­mi. Iš jos mums rei­kia iš­mok­ti gau­ti ži­nias ir pa­gal­bą. Rei­kia mo­kė­ti jas iš­girs­ti, pa­žin­ti, – sa­ko br. Jo­kū­bas. – Bet nie­ka­da neiš­mok­si, jei ne­vyk­dy­si.“

    Šį įsi­klau­sy­mo me­to­dą vie­nuo­lis daž­nai re­ko­men­duo­ja tiems, ku­rie tu­ri pa­da­ry­ti svar­bų pa­si­rin­ki­mą gy­ve­ni­me. Rei­kia už­duo­ti klau­si­mą, jį ne­šio­tis ir lauk­ti at­sa­ky­mo. „Di­die­ji ap­si­spren­di­mai – ne gal­vos da­ly­kai. Jei žmo­gus prii­ma spren­di­mą gal­va, jis yra la­bai ne­tvir­tas. Jei spren­di­mas iš­ne­šio­tas, su­bran­din­tas ir iš­girs­tas kaip vi­daus, vi­su­mos at­sa­kas, jis yra su pa­ma­tu ir į jį ga­li­ma at­si­rem­ti“, – sa­ko vie­nuo­lis.

    - O koks gi tas klau­si­mo, ku­ris jau­ną moks­li­nin­ką bu­vo įstū­męs į ak­la­vie­tę, at­sa­ky­mas?

    - Tai at­si­ti­ko ga­na įspū­din­gai. Lū­ku­riuo­da­mas sve­ti­ma­me vie­nuo­ly­ne, be­var­ty­da­mas at­si­tik­ti­nį žur­na­lą, at­ver­čiau pus­la­pį, ku­ria­me te­bu­vo vie­nin­te­lis sa­ki­nys: „Vis­kas, kas nea­ti­duo­ta, pra­ras­ta“ (Šv. Ber­na­de­ta). Tai bu­vo žai­bo švie­sa, ku­ri man iki šiol jau 18 me­tų švie­čia, be­si­sten­giant pa­suk­ti žvilgs­nio ir įpro­čių ra­tą į prie­šin­gą pu­sę. Da­bar jau ži­nau, ko­dėl anas ke­lias at­ve­dė į ak­la­vie­tę.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.