Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Šv. Morkus, evangelistas

    Šv. Morkus – vienas iš keturių evangelistų, Naujojo Testamento antrosios evangelijos autorius. Evangelija pagal Morkų, parašyta graikų kalba, yra trumpiausia.

    Morkus buvo apaštalų Petro, Pauliaus ir Barnabo mokinys bei bendražygis, lydėjęs juos misijų kelionėse, kartu su Pauliumi apaštalavęs Romoje. Jis buvo žydas, vardu Jonas, bet, kaip ir daugelis bendravusiųjų su nežydais, tais laikais turėjo antrą vardą, panašiai kaip Levis Matas ir Saulius Paulius. Manoma, kad jis atsivertė po Jėzaus Žengimo į dangų. Šį Pauliaus ir Barnabo bičiulį pakrikštijo Petras ir pasiuntė skelbti Evangelijos į Šiaurės Italiją. Šv. Petras pirmajame savo laiške Morkų vadina „mano sūnus Morkus“. Akvilėjoje atvertęs Hermakorą, jis išplaukė į jūrą ir buvo užkluptas audros; išlipęs vienoje iš Rialto salų užmigo. Sapne pasirodęs angelas jį pasveikino: Pax tibi Marce evangelista Meus, ir pažadėjo, kad šiose salose jis miegos laukdamas Paskutiniojo teismo dienos. Šis epizodas pavaizduotas Šv. Morkaus bazilikos centrinio portalo liunetėje: šventajam pasirodo angelas.

    Kitas šios istorijos variantas toks: šv. Morkus pakrikštijo Hermakorą ir atvyko su ja į Romą. Čia šv. Petras įšventino jį vyskupu ir skyrė jam Akvilėją. Kaip tik todėl Morkus laikomas pirmuoju Veneto evangelizuotoju.

    Nuvykęs į Egiptą, Morkus tapo pirmuoju Aleksandrijos vyskupu. Aleksandrijoje jis sukūrė stiprią krikščionių bendruomenę, vėliau pagarsėjusią didžiais šventaisiais. Aleksandrijoje buvo įsteigta pirmoji krikščionių mokykla, kuri išauklėjo daug mokytų vyskupų, Bažnyčios daktarų.

    Aleksandrijoje 68 metais Morkus buvo nukankintas – Aleksandrijos stabmeldžiai, pavydėdami šv. Morkui pasisekimo, užpuolė jį, surišo ir porą dienų valkiojo gatvėmis. Visą sumuštą, žaizdotą įmetė jį į kalėjimą, kur jis mirė. Tikintieji vargais negalais ištraukė jo kūną iš ugnies.

    Iš kuklaus kapo netoli Aleksandrijos jo palaikus išvogė du Venecijos pirkliai – Buonas Malamokietis (Buono da Malamocco) ir Rustikas Torčelietis (Rustico da Torcello): 828 m. sausio 31 dieną relikvijos buvo atgabentos į Veneciją, ir jau po metų nuspręsta šventojo garbei pradėti statyti baziliką. Laikui bėgant, žmonės pamiršo, kur paslėptos relikvijos. 1094 m. dožas Vitale Falieris paskelbė trijų dienų pasninką su intencija jas surasti. Po pasninko, birželio 25 dieną, vyskupui paaukojus Mišias, prasidėjo ilga procesija; po kelių valandų nuo piliastro atskilęs marmuro luitas atidengė pintinę su relikvijomis, ir bazilikoje pasklido malonus kvapas. Nuo tol Venecijoje švenčiama palaikų perkėlimo ir atradimo šventė, pavadinta Kvapiuoju šv. Morkaus Apsireiškimu.

    Šv. Morkus yra Albanijos, Dalmacijos, dabartinės Kroatijos ir, žinoma, Venecijos globėjas. Pastarosios herbe pavaizduotas sparnuotas liūtas, laikąs atverstą Evangeliją, ant kurios užrašyta: Pax tibi Marce evangelista Meus. Kaip evangelistas, jis globoja tapytojus; kaip šv. Petro sekretorius – vertėjus, raštininkus, kanceliarijų darbuotojus, notarus. Kurpiui šv. Anianui taisant jam sandalus ir įsidūrus yla, Morkus jį išgydė, todėl tapo batsiuvių ir odininkų globėju. Kadangi globoja stiklo dirbiniais garsią Veneciją, yra stiklo pūtėjų, akinių ir optikos prietaisų gamintojų globėjas. Jo relikvijos buvo paslėptos pintinėje, todėl globoja pintinių pynėjus. Šv. Morkaus pagalbos prašoma sergant niežais.

    Šv. Morkus vaizduojamas daugiausia kaip evangelistas, o pagrindinis jo atributas yra liūtas, kartais sparnuotas, nes savo Evangeliją Morkus pradeda kalbėdamas apie Joną Krikštytoją, kurio balsas buvęs tarsi liūto maurojimas dykumoje.

    Šaltiniai:

    „Šventieji globėjai ir jų simboliai“. Alma littera, 2005

    „Krikščioniškos ikonoigrafijos žodynas“. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997

    „Šventųjų gyvenimai“. Chicago, 1949



  • Mk 16, 15–20 „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“

     Pasirodęs Vienuolikai, Jėzus tarė: 
        „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. 
        Kurie įtikės, tuos lydės stebuklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates, ir, jei išgers mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. 
        Baigęs jiems kalbėti Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. 
        O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant stebuklais, kurie juos lydėjo

    1 Pt 5, 5b–14: Jus sveikina mano sūnus Morkus

    Ps 89, 2–3. 6–7. 16–17a. P.: Viešpatie, tavo malones giedosiu per amžius. / Aleliuja.


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

    Jėzaus žengimą į dangų evangelistas Morkus aprašo drąsiai ir be jokių išlygų: Jėzus vienuolikai apaštalų įsakė eiti į visą pasaulį, neapsiriboti nei išrinktąja Žydų, tauta, nei Romos imperija, nei įžymesnėmis ar palankesnėmis tautomis. „Į visą pasaulį“ – reiškia visur, kad ir kur būtum, o dar geriau – kur tavęs nėra.

    Todėl Jėzaus mokiniai negali pasakyti: „jau atlikau“, nes visada yra siunčiami tolyn.

    Jėzus juos siųsdamas įvardija uždavinį „skelbti Evangeliją“, kas reiškia platinti džiugią naujieną apie žmonių atpirkimą, išrinkimą ir apdovanojimą Dievo malonėmis. Tai naujiena apie džiugią viltį, nes nusižeminimu ir kančia Kristus jau buvo kiekvienoje tamsiausioje ir baisiausioje žmogaus situacijoje, todėl ten patekęs žmogus gali ne tik jį sutikti, bet leistis jo išvedamas į pergalę ir garbę.

    Jėzaus mokinys jau žino šią naujieną, todėl gali ja džiugiai dalintis su kitais.

    Evangelistas Morkus perduoda Jėzaus nurodymą skelbti „visai kūrinijai“ – kodėl ne vien žmonėms? Patys žmonės dažnai vieni kitų žmonėmis nepripažįsta ir vertina juos tarsi kažkokius žemesnius padarus. Jėzus nurodo su visa drąsa, pasiaukojimu ir meile prabilti į kiekvieną, net žmogumi nepripažįstamą vargšą. Pats Morkus savo gyvenimu įrodė, kad Jėzaus žodžius išgirdo ir juos uoliai vykdė, pats nebuvęs tarp Vienuolikos, bet Jėzaus mokinys. Mes taip pat esame Viešpaties mokiniai, todėl stengiamės paklusti jo siuntimui.

    Bernardinai.lt



  • Alfie Evans istorija: kai gyvenimas tampa per sunkus

    Alfie Evans ligoninėje. Nuotrauka publikuota www.change.org, internetinėje peticijoje.

    Alfie Evans – dar dviejų metų nesulaukęs berniukas, šiuo metu Liverpulio (Didžioji Britanija) „Alder Hey“ vaikų ligoninės pacientas, kurio tėvai jau daugiau nei mėnesį teismuose kovoja dėl jo gydymo bei gyvybės išsaugojimo. 

    Ligos ar negalios akivaizdoje dažnai tenka priimti sunkius sprendimus: tęsti gydymą ar nutraukti, palaikyti žmogaus gyvybę ar atsitraukti ir laukti mirties, nesikišant medicininėmis priemonėmis. Situacija gali tapti dar sudėtingesnė ir skausmingesnė, kai serga vaikai. Nėra lengvo sprendimo, nei tėvams, nei medikams ar kitam ligoninės personalui.

    Alfie Evans istorija

    Mažasis Alfie, taip jis vadinamas žiniasklaidos ir žmonių, kurie seka jo istoriją, ligoninėje atsidūrė dar praėjusiais metais, prasidėjus infekcijai bei epilepsijos priepuoliams. Tada jam pirmą kartą buvo reikalingas kvėpavimo aparatas. Gydytojai tėvams daug vilčių neteikė, bet Alfie atsigavo ir ėmė kvėpuoti pats. Deja, ligoninėje jam buvo įtarta degeneracinė nervų sistemos liga, tačiau tikslios diagnozės gydytojai negalėjo pasakyti, jos nėra ir iki šiol.

    Neilgai trukus infekcija grįžo ir Alfie vėl prireikė aparatų pagalbos, kad galėtų kvėpuoti. Ir šį kartą medikai daug vilčių neturėjo, situaciją blogino ir progresuojanti nervų sistemos liga. Tad medikai pasiūlė sustabdyti gyvybę palaikančius aparatus ir leisti vaikui numirti. Tėvams nesutikus su tokiu siūlymu, ligoninė teismo pagalba atėmė iš tėvų teisę spręsti apie mažojo Alfie gydymą.

    Vyko ne vienas teismo klausymas, tėvai teikė apeliacijas, naujus prašymus, tačiau visi sprendimai buvo tokie patys – ligoninė gali nutraukti mažojo Alfio gydymą bei gyvybės palaikymą. Tėvai net bandė kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, bet šis atsisakė nagrinėti bylą.

    Istorija susidomėjo ir popiežius Pranciškus. Praėjusią savaitę jis net susitiko su berniuko tėvu, Thom'u Evans, o taip pat paprašė Kūdikėlio Jėzaus“ vaikų ligoninės Romoje medikų „padaryti viską, kas įmanoma, ir kas neįmanoma“, kad Alfies gautų reikiamą pagalbą. Būtent ši ligoninė yra pasiruošusi priimti berniuką ir suteikti reikiamą gydymą, o jei jis nepadėtų, reikiamą paliatyviąją slaugą. 

    Tačiau Alfie negali patekti į šią Italijos ligoninę – to neleidžia nuosprendį skelbęs teisėjas. Iki vakar vakaro tėvams buvo neleidžiama net išsivežti berniuko į namus ir ten jį slaugyti. Teisėjas Anthony P. Hayden, patartas vaiką gydžiusių medikų, savo sprendimą motyvavo tuo, jog tolimesnis medikų kišimasis „prieštarautų Alfie interesams“, tęsti gydymą ir palaikyti jo gyvybę būtų „beprasmiška“, o jo gabenimas į kitą ligoninę sukeltų dar didesnę kančią. 

    Alfie Evans tapo savo valstybės kaliniu. Thomas Evans ir  Kate James neteko prigimtinės savo teisės – būti savo vaiko tėvais.

    Su tokiu vertinimu nesutinka nei berniuko tėvai, nei medikai Italijoje, kurie konsultavo šeimą ir yra supažindinti su situacija. Italija net suteikė pilietybę mažajam Alfie, taip tikėdamiesi pašalinti teisines kliūtis keliauti. Tačiau ir tai nepadėjo. Tėvams buvo grasinama, jog jei bandys savavališkai išvežti vaiką iš ligoninės, jie bus suimti. Tokių bandymų nebuvo, o socialiniuose tinkluose vaiko tėvai ne kartą užtikrino, jog dėl jo gyvybės kovos visomis legaliomis priemonėmis. 

    Vakar ši istorija pasiekė kulminaciją. Mažyliui buvo atjungtas kvėpavimo aparatas. Manyta, kad jis neišgyvens. Tačiau, pasak berniuko tėvo, Alfie ir vėl visus nustebino. Rašant šį tekstą, jis savarankiškai kvėpuodamas buvo išgyvenęs jau daugiau nei 15 valandų. Tokia situacija sudarė galimybę dar kartą kreiptis į teismą ir prašyti, kad būtų leidžiama išvežti vaiką į Italiją gydymui bei priežiūrai. Prie ligoninės teismo sprendimo laukė net specialus Italijos medikų malūnsparnis. Deja, vakar užsienio spauda informavo, jog vėl tas pats teisėjas neleido vaiko skraidinti į Italiją, bet pasiūlė ligoninei apsvarstyti išleisti Alfie į namus, kad ten jis būtų slaugomas ir sulauktų savo mirties.

    Teisė negali atsakyti į visus klausimus

    Kiekviena situacija yra skirtinga, vertinant jas, svarbu susipažinti su faktais, suprasti visų įsitraukusių šalių argumentus, lūkesčius, sprendimų motyvus. Reikia numatyti ir tai, jog iš šalies stebėdami, mes negalime žinoti visu, net ir reikšmingų detalių. Tačiau tokius atvejus kaip Alfie Evans istorija turime aptarti. Ir reikšminga yra ne tiek tai, kaip veikia teisė (tai gali vertinti teisininkai), bet tai, ką mūsų visuomenė daro su pačiais silpniausiais ir pažeidžiamiausiais, pasitelkdama teisinius mechanizmus. 

    Ir turiu pripažinti, jog teisėjo ir Liverpulio ligoninės medikų bei teisininkų sprendimai glumina. Juk tėvai yra veiksnūs, pilnamečiai, atsakingi suaugę žmonės, kuriems nėra nei atimtos, nei apribotos tėvystės teisės. Tačiau medikai bei ligoninės administracija nusprendė, kad tėvai nenori paties geriausio savo vaikui ir dėl to negali spręsti dėl jo likimo. Alfie Evans tapo savo valstybės kaliniu. Thomas Evans ir  Kate James neteko prigimtinės savo teisės – būti savo vaiko tėvais.

    Medikai galėtų sakyti, jog jie veikia paciento labui ir tėvai, kad ir kaip stipriai mylėtų savo vaikus, nebūtinai gali priimti geriausius medicininius sprendimus. Ir jie būtų teisūs. Kartais gydymas iš tiesų turi būti nutraukiamas. „Užsispyrėliškas gydymas“ – toks kai nėra jokios vilties pasveikti, o medicininės priemonės tik padidina kančias ir yra neproporcingos gydymo rezultatui – nėra moraliai priimtinas ir katalikams. Tačiau šioje konkrečioje situacijoje svarbūs keli aspektai. 

    Pirma, medikai šią situaciją vertina nevienareikšmiškai. Sakykime, jog Alfio prognozės yra iš ties liūdnos, labai tikėtina, kad jis nepasveiks, o liga ir toliau progresuos. Tačiau, nepaisant to, prieš priimant gyvenimo bei pačios mirties kokybę lemiančius sprendimus, tėvai turi teisę bent išgirsti „antrąją“, kitų, nei vaiką gydančių medikų nuomonę. Visi klystame, net patys profesionaliausi medikai gali suklysti. Papildomos konsultacijos, kai jos nekelia ypatingos, nereikalingos grėsmės gyvybei ir nesukelia neproporcingos kančios, turėtų būti sveikintinas ir pageidaujamas žingsnis. Tačiau britų medikai užsispyrėliškai neįsileidžia Italijos kolegų išsamiai berniuko apžiūrai ir taip pat tėvams neleidžia nugabenti berniuko į Italiją, nors tokia kelionė ir nebūtų neproporcingai rizikinga šiam vaikui.

    Apmaudu, kad teisė tampa priemone pabėgti nuo to nepatogaus gyvenimo, pasiteisinimu neieškoti gal būt brangesnio, daugiau reikalavimų keliančio, sudėtingesnio, bet tuo pačiu labiau žmogaus kilnumą pabrėžiančio sprendimo.

    Be to, medicininis sprendimas nėra vienintelis reikšmingas tokiose situacijose. Tėvų santykis ir ryšys su vaiku, pasiryžimas slaugyti ir rūpintis negalią turinčiu, galiausiai tėvų ir artimųjų požiūris į mirtį ir mirimą taip pat yra svarbios detalės, į kurias būtina ir žmogiška atsižvelgti. 

    Antra, daug klausimų kelia medikų sprendimas palikti vaiką ir be būtiniausių gyvybę palaikančių priemonių – deguonies, vandens, maisto. Alfie Tėvų komentarai socialiniuose tinkluose rodo, jog jiems nebuvo aišku, ar yra medicininių priežasčių, kodėl po kvėpavimo aparato atjungimo ligoniui nebuvo duodamas vanduo ar neleidžiama jo maitinti. Dar labiau tėvus piktino medikų atsisakymas duoti vaikui papildomo deguonies, kad jam būtų nors šiek tiek lengviau ištverti jam likusias valandas. Viena yra neproporcingo, užsispyrėliško gydymo taikymas, visai kas kita – pirminių poreikių patenkinimo užtikrinimas, kai to nėra, pagrįstai galima kelti klausimą apie žmogaus kankinimą. 

    Vienas Italijos sveikatos apsaugos sistemos pareigūnas, profesorius Walter Ricciardi, apie šį atvejį kalbėdamas su Italijos dienraščiu La Repubblica komentavo, jog „yra kitokių, žmogiškesnių būdų, kaip būtų galima elgtis tokiose situacijose.“ Ir ši šalis yra pasiruošusi labai konkrečiai tai parodyti. Didžiosios Britanijos bei Italijos medikų sprendimai gali labai skirtis, nes skiriasi taisyklės, medikų taikomi protokolai, skiriasi ir teisinė praktika, o labiausiai – požiūris į žmogų. Tad pernelyg įžūlus atrodo britų medikų bei teisėjų įsitikinimas, kad būtent jie teisingai vertina situacija ir priima teisingiausius sprendimus. Viskas įvyko pagal sutartas taisykles, taip, kaip numato teisė. Tik šiuo atveju teisė tapo nepagrįsto laisvės suvaržymo įrankiu. Dar daugiau, teisė atėmė iš tėvų galimybę būti geriausiais tėvais savo vaikui, padaryti dėl jo viską, kas yra įmanoma. 

    Keli medikai ir teisėjas nusprendė, jog šio vaiko gyvenimo nereikia išsaugoti, nes jis kenčia (nors šiuo konkrečiu atveju nėra pagrįstų įrodymų, jog vaikas tikrai kenčia). Tik štai klausimas: jei gyvenimas yra paženklintas kančia, ar dėl to jo neverta gyventi, kad ir kiek trumpai jis truktų? Kančia yra gyvenimo dalis, visi su ja susiduriame. Ir yra žmonių, turinčių pakankamai drąsos priimti gyvenimą tokį, koks jis yra – su visa kančia. Apmaudu, kad teisė tampa priemone pabėgti nuo to nepatogaus gyvenimo, pasiteisinimu neieškoti gal būt brangesnio, daugiau reikalavimų keliančio, sudėtingesnio, bet tuo pačiu labiau žmogaus kilnumą pabrėžiančio sprendimo.




  • E. Strasseris: politikoje svarbu realus pokytis, o ne viešieji ryšiai
    Hector Martinez/Unsplash.com nuotr.

    Per pastaruosius dešimtmečius pasaulis smarkiai pasikeitė, tačiau politikoje mes dažnai dar taikome senus instrumentus, teigia vienas iš europinės iniciatyvos Inovacinės politinės veiklos apdovanojimai kūrėjų Edwardas Strasseris. Jis Vilniaus politikos analizės instituto kvietimu viešėjo Lietuvoje. 

    Anot jo, apdovanojimai buvo sugalvoti norint kuo plačiau pristatyti iniciatyvas ir asmenis, kurie geba pasinaudoti naujai atsirandančiais instrumentais, skatinančiais piliečius dalyvauti politikoje, stiprinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis. „Nekalbu apie vertybinius pokyčius. Kalbu apie tai, kaip rasti instrumentų, kurie padėtų įpūsti gyvybės toms vertybėms politiniame gyvenime“, – teigia E. Strasseris. Šiuo metu jis dėsto Vienos universiteto Komunikacijos fakultete, o anksčiau buvo Austrijos viešųjų ryšių profesionalų asociacijos generalinis sekretorius, įvairių iniciatyvų, skatinančių inovacijas politikoje, įgyvendintojas.

    Prie Inovacinės politinės veiklos apdovanojimų, kuriuose jau dalyvauja Austrija, Belgija, Bulgarija, Prancūzija, Vokietija, Airija, Italija, Lenkija, Švedija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė, šiemet prisijungia ir Vilniaus politikos analizės institutas, ieškosiantis inovatyvios politikos pavyzdžių Lietuvoje. Apie šią iniciatyvą ir inovacijų politikoje reikšmę bei svarbą kalbėjomės su E. Srasseriu ir Vilniaus politikos analizės instituto medijų programos vadove Dalia Bankauskaite.

    Edwardas Strasseris (Asmeninio archyvo nuotr.)

    Kaip kilo pati apdovanojimų idėja ir koks yra jos tikslas?

    E. Strasseris:Mes regime, kad dešimtmečius taikyti ir gerai išbandyti politiniai instrumentai šiuo metu jau nebeatitinka piliečių lūkesčių. Tad mūsų siekis ir tikslas yra identifikuoti tuos politikus Europoje, kurie atveria naujų horizontų, kurie kuria yra drąsūs vizionieriai išbandydami naujus instrumentus. Ne tik išbandydami, tačiau ir parodydami, kad tie nauji instrumentai atneša laukiamą rezultatą. 

    Radus tokių pavyzdžių, mūsų tikslas yra pristatyti juos kitiems – tiek piliečiams, tiek politikams Europoje. Tikime, kad šie pavyzdžiai, kurie jau yra išbandyti ir patikrinti, gali tapti įkvėpimo šaltiniu, paskatinančiu veikti.

    Pasidalinkite apdovanotų iniciatyvų pavyzdžiais. Taip pat mane domina klausimas apie tų iniciatyvų aprėptį. Kokį dėmesį skiriate lokalioms vietos savivaldos iniciatyvoms, kurios dažnai pražiūrimos didžiosios nacionalinės politikos kontekste?

    E. S.:Mes apdovanojame iniciatyvas visais lygmenimis – tiek nacionaliniu, tiek lokaliniu vietos savivaldos. Be to, tos iniciatyvos atstovauja ir plačiam demokratinių politinių pažiūrų spektrui. Štai, pavyzdžiui, Axelle Lemaire buvo ministrė Prancūzijos vyriausybėje. Ji norėjo priimti naują įstatymą, tačiau, užuot leidusi jį rengti ekspertams, ministrė leido tai daryti Prancūzijos piliečiams. Ji pakvietė visus Prancūzijos piliečius kartu rengti įstatymą ir į iniciatyvą įsitraukė 21 tūkst. žmonių. Tada šis įstatymo projektas buvo vienbalsiai visų partijų priimtas Prancūzijos parlamente. Tai buvo inovatyvus būdas įtraukti piliečius į politiką. Tai didina pasitikėjimą politine sistema, stiprina politikos patikimumą. Šis pavyzdys kalba apie nacionalinį lygmenį.

    Pateiksiu kitą pavyzdį, kuris iliustruoja vietos savivaldos galimybes taikyti inovacijas politikoje. Štai Gdansko miesto Lenkijoje meras Pawelas Adamowiczius siekė skaidrios biudžeto politikos, kai savivaldybės, regioninės administracijos ar nacionalinė valdžia visiškai atsiskaito piliečiams už tai, kur yra išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai. Jo požiūris buvo radikalus. P. Adamowiczius nusprendė suteikti piliečiams kasdienę galimybę stebėti, kaip leidžiami miesto biudžeto pinigai. Ten galima matyti kiekvieną sąskaitą, sužinoti, kur buvo išleistas kiekvienas zlotas. Ir svarbu, kad atsiskaitymas vyksta ne kartą per metus, o kiekvieną dieną. Tad piliečiai iškart turi galimybę pastebėti, jei kažkas ne taip. Tai yra inovatyvus būdas teikti informaciją piliečiams ir kartu priartinti juos prie politikos. 

    Dalia Bankauskaitė:Kartu tai yra ir pavyzdys, kaip galima dalintis atsakomybe. 

    E. S.:Reikia pabrėžti, kad ne tik Austrijoje, bet ir kitose valstybėse daug politikų baiminasi, kad toks piliečių įtraukimas į politiką tik apsunkins jų gyvenimą. Tačiau šiais pavyzdžiais mes galime parodyti, kad politikams nereikia baimintis savo piliečių, jog egzistuoja veiksmingų būdų įtraukti piliečius taip stiprinant demokratiją. Gali būti konservatorius, žaliasis, liberalas, socialdemokratas, tačiau dauguma mūsų norime gyventi laisvoje ir demokratinėje visuomenėje, tad tai tampa mūsų bendru rūpesčiu. Kad tai užtikrintume, turime siekti pagerinti patį politinių sprendimų priėmimo procesą.

    Sakėte, jog vienas iš jūsų projekto tikslų yra atrinkti geras iniciatyvas ir jas pristatyti kitiems, kad jos galėtų būti pritaikytos ir kituose kontekstuose. Juk dažnai nutinka, kad dviratis išradinėjamas nė nepasigilinus, jog jis jau seniai sukonstruotas, ir tereikia imti ir juo važiuoti. Ar galite pasidalinti sėkmės istorijomis, kai kokia nors sėkminga iniciatyva buvo pritaikyta kitur?

    E. S.:Būtent dėl to mes ir pradėjome šią europinę iniciatyvą. Būtent todėl ir džiaugiamės, kad prie iniciatyvos prisijungė ir Dalia, ir kartu Lietuva. Mes žinome, jog Lietuvoje taip pat yra iniciatyvų, kurias galima pristatyti kitiems Europoje, kad ne tik lietuviai turėtų, ko pasimokyti, tačiau ir švedai ar airiai galėtų mokytis iš geriausių lietuviškų praktikų. 

    Šiuo metu bendradarbiaujame su 12 valstybių – nuo Bulgarijos iki Švedijos ir Airijos. Norime plėstis toliau, nes jaučiame, kad piliečiai trokšta pokyčių politikoje. Nekalbu apie vertybinius pokyčius. Kalbu apie tai, kaip rasti instrumentų, kurie padėtų įpūsti gyvybės toms vertybėms politiniame gyvenime. 

    D. B.:Kalbant apie inovacijas, svarbu pabrėžti, kad mes dažnai klaidingai suprantame, jog tai turi būti kažkas visiškai naujo, niekada prieš tai nebandyto. Iš tiesų inovacija yra gebėjimas įgyvendinti dalykus, kurie atneštų realų pokytį. Mes esame puikūs galvodami idėjas, tačiau mums silpniau sekasi jas įgyvendinti, nes dažnai tiesiog prarandame valią ir koncentraciją. Bent jau kalbant apie Lietuvą visa tai matyti. Taigi inovacija nėra tik sugalvoti idėją, nes kalbama apie jos įgyvendinimą. Būtini abu šie komponentai. 

    Visiškai su jumis sutinku, kad inovacijos yra apie kokybinius pokyčius visuomenėje, o ne didžių idėjų propagavimą kokioje nors feisbuko ar instagramo tiesioginėje transliacijoje. Mūsų politikoje būtent to ir pasigendu – sėkmingai įgyvendintų idėjų.

    D. B.: Mes nekalbame apie komunikaciją ir viešuosius ryšius. Mes savo dėmesį telkiame į politikos įgyvendinimo procesą. Jei esi krikščionis konservatorius ir nori, kad tavo vertybės taptų gyvos politikoje, tai to pasieksi ne per viešuosius ryšius, o per politikos įgyvendinimo procesą. Problema ta, kad per pastaruosius 20 metų mūsų pasaulis labai pasikeitė, o mes vis dar esame linkę politikoje veikti pasitelkdami senus būdus. Mes ieškome tokių žmonių, kurie keistų ne savo vertybes, o priešingai – kurie pasitelkdami naujas prieinamas priemones siektų įgyvendinti tas vertybes.

    Kokie yra pagrindiniai kriterijai vertinant inovacijas be to, kad, kaip akcentavote, kreipiate dėmesį į tai, kad politika būtų ne tik sugalvota, tačiau ir įgyvendinta?

    D. B.: Laimėtojus renka komisija, kuri remiasi keturiais kriterijais. Pats svarbiausias yra inovacija, tai reiškia naujų galimybių atvėrimą savo aplinkoje. Tai neturi būti pasaulinis atradimas, neturintis jokių precedentų. Tačiau tavo mieste ar valstybėje, t. y. tavo politinėje aplinkoje, tai turi būti kažkas naujo ir keičiančio situaciją. Tam reikia drąsos. Visiškai nesvarbu, ar panašus projektas egzistuoja Švedijoje ar Tailande, ar kur kitur. Svarbu, kad savo aplinkoje tu esi pirmas, kuris atneša reikalingą pokytį.

    Antras kriterijus yra stiprinti piliečių dalyvavimą politikoje. Mes regime, kad dalyvavimas yra ta priemonė sumažinti prarają tarp politikos ir piliečių. 

    Tai taip pat turi stiprinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir tiesti tiltus. 

    Galiausiai inovacija turi ne tik turėti realų rezultatą, tačiau ir būti finansiškai gyvybinga. Remdamasi šiais kriterijais daugiau nei tūkstančio piliečių iš visos Europos, įskaitant ir Lietuvą, komisija atrenka nugalėtojus. Komisiją sudarome atsižvelgdami į tai, kad būtų proporcingai atstovaujami vyrai ir moterys, skirtingos amžiaus grupės, skirtingos valstybės. Manome, kad piliečiai yra kompetentingesni vertinti inovacijas nei ekspertai, nes jie geriausiai jaučia, kas veikia, o kas ne. Be to, jie gerai užuodžia, kas yra rimta, o kas tėra tiesiog parodomasis dalykas.

    Apdovanojimus teikiate aštuoniose kategorijose – gyvenimo kokybės, gerovės, darbo vietų, ekologijos, civilizacijos, demokratijos, žmogaus teisių ir bendruomenės. Smalsu, kur pretendentų būna daugiausia, o kur – mažiausiai. Juk tai irgi parodo, kur mums sekasi geriau, o kur susiduriame su sunkumais.

    E. S:Praėjusiais metais turėjome devynias kategorijas, tačiau negavome nė vienos paraiškos kategorijoje, kurioje buvo kalbama apie laisvės stiprinimą. Galbūt tai reiškia, kad esame pakankamai laisvi. Tačiau mes panaikinome šią kategoriją.

    Daugiausia paraiškų gavome bendruomenės kategorijoje, kur iš tiesų vyksta daug iniciatyvų. Galbūt vietos lygmeniu yra lengviau siekti inovacijų, nes politika yra arčiau bendruomenės, be to, mažiau slegia ir įvairūs interesai, kurie pasireiškia nacionaliniu lygmeniu.

    Dalia, o kodėl jūs nusprendėte jungtis prie šitos iniciatyvos?

    D. B.:Kaip ir jau sakiau, keletą metų stebėdama mūsų valstybę galiu pareikšti, kad esame puikūs sugalvodami idėjas, tačiau mūsų silpnybė yra ta – užbaigti, kas sugalvota. Jei viskas susideda iš, tarkime, dešimties etapų, tai mums gerai sekasi sugalvoti idėją, pradėti projektą, surinkti žmones, tačiau tam tikru metu kokiame aštuntame žingsnyje tiesiog sustojame, prarandame interesą, neįgyvendiname to, ką užsibrėžėme, ir dėl to nesulaukiame planuoto rezultato. Mums reikia pavyzdžių, kai viskas padaroma nuo A iki Z. Reikia pavyzdžių, kai valstybinės institucijos veikia kartu su visuomene bendro tikslo labui. 

    O kokios, jūsų nuomone, yra pagrindinės priežastys, kodėl net ir puikios idėjos lieka neįgyvendintos? Ar tai strateginio mąstymo stoka, ar valios stygius, ar išoriniai trikdžiai?

    E. S.:Kiekviena valstybė turi savo naratyvą apie tai, kas vyksta politikoje. Tad kiekviena valstybė turi savo paaiškinimus, kodėl kažkas neveikia. Vienur yra sakoma, jog dėl visko kalta korupcija, kitur – kad migracija, trečioje – kad didžiausia problema yra turtinė nelygybė. Mes turime daug paaiškinimų, tačiau, kai į viską pažvelgi iš aukščiau, o ne tik iš vietinių perspektyvos, problemos dažnai yra tos pačios. Taip mes nusprendėme, užuot ieškoję priežasčių, kodėl kažkas neveikia, ieškoti tų pavyzdžių, kurie veikia ir duoda rezultatų. Yra tokia nuostabi knyga „Kaip miršta demokratijos“, tačiau mes darome visai ką kita – mes ieškome, kas leidžia demokratijai gyventi.

    D. B.:Šio projekto vienas tikslų yra sutelkti žmones, kurie nori ir geba siekti pokyčių, kurie geba įgyvendinti dalykus. Jie ne tik aptinka problemas, jas analizuoja, tačiau, kas svarbiausia, priima sprendimus ir juos įgyvendina taip keisdami situaciją. Jie tą daro kūrybiškai, jie jaučia malonumą.

    Paskutinis klausimas yra susijęs su tuo, kas gi po apdovanojimų? Jūs įteiksite nominacijas ir kas po to? Kaip bus užtikrinta gerųjų iniciatyvų sklaida?

    D. B.: Mes kuriame europinę instituciją, kuri padės politikams ir politinėms institucijoms, kurie siekia inovacijų. Pateiksiu vieną pavyzdį. Praėjusiais metais į mus kreipėsi Austrijos darbo ministerija. Jie mūsų prašė informacijos apie geriausias Europoje vykdomas programas ilgalaikiams bedarbiams, kuriems yra per 50 metų. Tai siaura sritis, tačiau labai svarbi, kuri liečia ne tik Austriją, bet ir daugelį Europos valstybių. Mes jiems pristatėme 25 programas iš Belgijos, Lenkijos ir kitų valstybių. Be to, ekspertai pateikė savo analizes penkiose skirtingose srityse, pavyzdžiui, apie tai, su kokiomis sveikatos problemomis dažniausiai susiduria tokie žmonės, kokie darbai jiems tinkamiausi ir pan. Tada mes į vienos dienos konferenciją pakvietėme merus, parlamento narius, vyriausybės atstovus, kad jie galėtų sužinoti apie tai, kaip ši problema buvo sprendžiama kitur, ir galėtų aptarti, ką iš to jie galėtų pritaikyti pas save. Tą patį mes darome ir toliau – siūlome patikrintas idėjas spręsti problemas. 



  • Ar apsaugosime kultūrą nuo jaunų barbarų?
    Alicia Steel foto. Unsplash.com

    Viename šių metų Knygų mugės susitikimų iš rašytojo Tomo Venclovos lūpų nuskambėjo mintis, kad domėjimasis pasauliu nereiškia nesidomėjimu lietuvybe. Šiai minčiai pritarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, teigusi, jog, įsileidžiant daugiau pasaulio literatūros, nebūtinai tai turėtų vykti lietuvių literatūros sąskaita. 

    Netylant diskusijoms apie tai, kokio humanitarinio ugdymo reikia mūsų vaikams ir jaunimui, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas balandžio 19 d. mokslininkus ir mokytojus pakvietė į diskusiją apie tai, ar humanitarinį ugdymą teikiant ir įgyjant išlieka svarbi antika, Biblija, pasaulio literatūros klasika. Diskusijoje dalyvavo 10-os klasės literatūros vadovėlių bendraautoris, literatūrologas Darius Kuolys, filosofas Naglis Kardelis, literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė, mokytojas Vytautas Toleikis, įvairių mokyklų mokytojai, ekspertai. 

    „Svarbu apsaugoti kultūrą nuo jaunų barbarų“, – tokiais žodžiais diskusiją pradėjęs jos moderatorius Darius Kuolys kėlė klausimus apie tai, ar klasikiniai tekstai dar pajėgūs įdiegti jaunimui humanitarinius pagrindus, ar jie dar vis svarbūs mūsų laikams.

    Atsakydamas į pasigirstančius nuogąstavimus, kad Biblijos tekstų atsiradimas mokykliniuose vadovėliuose ne visiems gali būti priimtinas, filosofas Naglis Kardelis teigė, jog Europos nebūtų be graikų ir romėnų bei žydiškosios ir krikščioniškosios tradicijos. „Europiečiais mus daro būtent tos vertybės ir sampratos, kurios atsispindi bibliniuose tekstuose. Antika ir Biblijos pasaulis siekia Europos kultūrinių pamatų pagrindus. Būtent nuo antikos ir Biblijos laikų prasideda Vakarų civilizacijos kelias. Ši tradicija turi daugybę aspektų: tai ir istorija, ir universalios reikšmės, kurias tiek antika, tiek Biblija išlaiko aktualias. Šie tekstai nėra praradę aktualumo dabartyje – jie išliks aktualūs ir ateičiai“, – teigė filosofas.

    Europos idėja siejama su laisvės, orumo ir kitomis vertybėmis, kurios universalios. Jos ateina ne iš Prancūzijos revoliucijos ar K. Adenauerio laikų, jos teigiamos jau antikiniuose tekstuose bei Senajame ir Naujajame Testamente. 

    Pasak Dariaus Kuolio, pateiktus tekstus, atvirus įvairioms interpretacijoms, galėtų skaityti ir netikintys žmonės, su jų pagalba plėsdami savo kultūrinį akiratį. „Siekiame, kad visi dvyliktokai būtų paskaitę Bibliją kaip kultūros tekstą, literatūros siužetų šaltinį, kaip Vakarų civilizacijos menų, muzikos šaltinį. Daug ginčijomės, kaip tą padaryti.“

    Mokytojas Vytautas Toleikis abejojo, ar daug lituanistų Lietuvoje yra susipažinę su Biblija ir galėtų interpretuoti jos tekstus. „Bandykime įsivaizduoti mokytoją, kuris turi kalbėti apie Dovydo psalmes. Ir kai jis nežino, jog Dovydas pasiuntė mirčiai savo draugą, kad suviliotų jo žmoną – kaip mokytojas turi tą pateikti? Kas iš to, jei mokinys, nuvažiavęs į Neapolį, nusifotografuos prie skulptūros, kuri jam nieko nesako? Kuo jis skiriasi nuo kokio pabėgėlio iš Eritrėjos?“ Pasak V. Toleikio, būtent antika ir Biblija yra mūsų europietiškosios tapatybės dalis.

    Diskusija Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Rasos Baškienės nuotrauka

    Filosofas Naglis Kardelis teigė, kad dažnai skundžiamės, jog europiečiai nelaiko krikščioniškųjų šaknų savo tapatybės dalimi. „Tai vyksta dėl to, kad europiečiai nemato universalių vertybių pagrindo savo pamatiniuose tekstuose. Europos idėja siejama su laisvės, orumo ir kitomis vertybėmis, kurios universalios. Jos ateina ne iš Prancūzijos revoliucijos ar K. Adenauerio laikų, jos teigiamos jau antikiniuose tekstuose bei Senajame ir Naujajame Testamente. Galima dviem būdais žiūrėti į Senąjį ir Naująjį Testamentą: iš dogminės perspektyvos ir kaip į įstabios literatūros ir vakarietiškų vertybių šaltinį. Šie vadovėliai keičia mūsų kultūrinį peizažą, juose atsispindi humanitarika. Humanitarikoje žmogiškumas gali pasirodyti per Dievo prizmę, universalios reikšmės – per istorinę specifiką. Mokiniams ir visuomenei reikia parodyti tai, kas išlaiko aktualumą. Tai yra mūsų savastis ir istoriška šerdis. Jei to nesuvoksime, niekas mums nesutrukdys tą paveldą naikinti. Humanitarika svarbi atskyrimu pragmatinio konteksto, ji kalba apie prasmes. Ji ateina iš amžių glūdumos ir projektuoja mūsų gyvenimą šimtmečiams į priekį. Jei neišliks humanitarikos, mūsų pačių irgi neišliks“, – sakė Naglis Kardelis.

    Augančiam žmogui svarbu pajusti, kad žmogiškos patirtys, kurias jam tenka pažinti, jau egzistavo prieš tūkstančius metų. 

    Kuo vertingas humanitarinis išsilavinimas? Ar jis gali apsaugoti nuo žmogiškojo orumo praradimo, žmogų paverčiant funkcija ir vertinant siaurų pragmatinių tikslų aspektu? Ar jis gali apsaugoti nuo pagundos naudotis savo talentais ir galia išimtinai siekiant naudos tik sau? D. Kuolys prisiminė jauną lietuvį Tadą Juciką, talentingą matematiką ir verslininką, Kembridžo universiteto absolventą, kurį lietuviai dažnai kviesdavosi skaityti paskaitų. Paaiškėjo, kad jis dirbo su neseniai į didžiulį tarptautinį skandalą įsipainiojusia Cambridge Analytica, kuri dirbo falsifikuodama demokratinius procesus, padėdama parinkti užsakovų pageidaujamą parlamentą ar prezidentą. Pasak D. Kuolio, šis lietuvis ir jo draugai yra labai išsilavinę, bet įsitikinę savo galia be ribų transformuoti visuomenę. 

    Evgenios Levin nuotrauka

    „Jei šie žmonės būtų gavę humanitarinį išsilavinimą, jie suvoktų, kad visur yra saikas, jog jo negalima peržengti. Nesu girdėjusi, kad fizikai reikalautų išmesti Newtoną ar Pitagorą, tačiau humanitarikoje be skrupulų siūloma išmesti tai, kas sena“, – stebėjosi D. Dilytė. Pasak mokslininkės, pradinėje mokykloje nieko neturime iš pasaulio klasikos. Klaipėdoje, kuri savinasi Mažosios Lietuvos vardą, rengiami haiku konkursai. O kodėl ne hegzametro? Turėtų būti atranka, teigė mokslininkė. 

    Tiek mokytojams, tiek ir mokiniams pateikti tekstai turėtų būti įdomūs ir patrauklūs, tačiau, pasak D. Dilytės, pirmiausia patys vaikai turėtų jais domėtis. Diskusijoje nuskambėjo mintis, jog bibliniai pasakojimai padeda „atrakinti“ labai modernius tekstus – tokius kaip W. Goldingo „Musių valdovas“, kurį skaito dešimtokai. Augančiam žmogui svarbu pajusti, kad žmogiškos patirtys, kurias jam tenka pažinti, jau egzistavo prieš tūkstančius metų. 

    Apie biblinius tekstus kaip būdą susisaistyti su savo šalies ir miesto kultūra kalbėjo Vilniaus Tarptautinės mokyklos mokytoja Jurga Dzikaitė. „Vaikai Biblijos tekstus priėmė labai atvirai. Kalbant apie tuos tekstus išryškėjo tai, kad vaikai ne tik nėra skaitę šių tekstų, bet nemažai daliai vaikų Bažnyčia kaip kultūros erdvė mažai pažįstama. Suvokiau, jog negaliu kalbėti apie tekstus, neišsivedusi jų į vieną Vilniaus bažnyčių.“ Pasak J. Dzikaitės, tarptautiniai ekspertai, kurie atvyko vertinti tarptautinio bakalaureto programą, labai gerai ją įvertino, teigdami, kad mokiniai mokomi ne tik literatūros, bet ir kultūros istorijos. To siekia ne viena šalis. 

    Pasak Salomėjos Nėries gimnazijos direktorės Jolitos Marcinkevičienės, lietuvių kalbos ir literatūros mokymas – tą sako ir tarptautiniai ekspertai – turi labai svarbius tikslus: kalbinį, tautinį ugdymą ir kultūrines vertybes. Ji pabrėžė, kad mokymosi procese labai svarbus nuoseklumas, kurį praradus prarandama sistema. Šis nuoseklumas išsaugomas mokantis Biblijos ir antikos literatūros, tačiau mokytojas neturi siekti sudominti ir daryti šou. 

    „Mūsų supratimas apie tekstą kitoks, nei antikoje, kur dalykinis turinys ir meninė forma ėjo kartu, – sakė N. Kardelis. – Tie tekstai yra turiningi, kartu ir grožio šaltinis. Mūsų supratimas apie grožinę literatūrą yra iškreiptas – grožinę literatūrą vertiname formos aspektu. Tuo tarpu antikiniai tekstai gali būti aukščiausio lygio filosofiniai tekstai, kartu būdami aukščiausio lygio grožiniais tekstais, ir čia nėra prieštaravimo. Čia ta sritis, kur mokomės integraliai būti, mąstyti, kalbėti, rašyti, patirti pasaulį. Vienas iš argumentų, kodėl reikėtų palaikyti antiką – tai, kad tekstai moko mus pačius save suvokti kaip integralias asmenybes – ne vien profesinės veiklos bare. Rem tene, verba sequentur.“ 

    Baigdamas diskusiją D. Kuolys pasidalino Algio Mickūno, vieno iškiliausių išeivijos filosofų, įžvalga. „Šiandien lietuviai iššvaistę narsų polėkį siekti laisvės ir prisiimti už ją atsakomybę vėl stovi kryžkelėje. Ar nerti į urvą kaip kurmiams, ar gyventi viešojoje erdvėje kaip subrendusiems žmonėms. Lietuviams gali padėti graikas Sokratas, kuris apsisprendė mirti, užuot atsisakęs teisės ieškoti tiesos ir teisingumo, nes jautė asmeninę atsakomybę ir to paties reikalavo iš kitų. Būdamas basas, jis pageidavo ne batų, bet garantijos, kad visi turėtų lygias teises pasakyti tai, ką galvoja. Galingas mokytojas Sokratas gerai suprato reikalavimą: kiekvienas pilietis turi dalyvauti bendruose reikaluose ir diskusijose. Kitaip tariant, jis suprato, kad be viešos mokymosi erdvės žmogus iš esmės nėra žmogus. Mokytojų, Sokrato sekėjų užduotis yra garbingiausia, kilniausia ir kūrybiškiausia žmogaus laisvinimo veikla. Taigi mokytojai yra svarbiausi bendruomenės asmenys.“



  • Trečiadienio, balandžio 25-osios, skaitiniai

    {"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/d1e5c7e0626fa9f28547f6bebd897bbd.jpg"},"main_article":{"title":"E. Strasseris: politikoje svarbu realus pokytis, o ne vie\u0161ieji ry\u0161iai","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-04-25-e-strasseris-politikoje-svarbu-realus-pokytis-o-ne-viesieji-rysiai\/169602","article_id":"169602","subtitle":"Donatas Puslys"},"sub_1":{"title":"Ar apsaugosime kult\u016br\u0105 nuo jaun\u0173 barbar\u0173?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-04-25-ar-apsaugosime-kultura-nuo-jaunu-barbaru\/169601","article_id":"169601","subtitle":"Rasa Ba\u0161kien\u0117"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/4b852f694ee8b126f3654a1ed33e16b06cfe1e11.jpg"},"sub_2":{"title":"\u012e Lietuv\u0105 gr\u012f\u017eo vyskupas emeritas pranci\u0161konas Paulius Baltakis OFM","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-04-24-i-lietuva-grizo-vyskupas-emeritas-pranciskonas-paulius-baltakis-ofm\/169604","article_id":"169604","subtitle":"MBO Lietuvos \u0160v. Kazimiero provincija"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/2cf767a3d0a34de3bd024aa486340082f992cefa.jpg"},"sub_3":{"title":"Alfie Evans istorija: kai gyvenimas tampa per sunkus","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-04-25-alfie-evans-istorija-kai-gyvenimas-tampa-per-sunkus\/169605","article_id":"169605","subtitle":"Toma Bru\u017eait\u0117"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/8b16a78f2d16f3ad949af29cb6150d26a978ffea.jpg"},"related":[],"links":[]}



  • Į Lietuvą grįžo vyskupas emeritas pranciškonas Paulius Baltakis OFM

    Balandžio 24 d. popietę į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų sugrįžo išeivijos lietuvių vyskupas emeritas J. E. Paulius Antanas Baltakis OFM. Vyskupas išreiškė norą tėvynėje praleisti likusius savo gyvenimo metus.

    Vilniuje vyskupą emeritą pasitiko artimieji, gausus būrys brolių pranciškonų, taip pat Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas J. E. Gintaras Grušas, Panevėžio vyskupas pranciškonas Linas Vodopjanovas OFM bei ilgametis bendradarbis prelatas Edmundas Putrimas.

    Antanas Baltakis gimė 1925 m. Anykščių rajone, gausioje 11 vaikų šeimoje. Mokėsi Kretingos ir Anykščių gimnazijose. Dalyvavo partizaniniame judėjime, o 1944 m. Šeduvoje vokiečių buvo suimtas ir išvežtas darbams į Suomiją ir Norvegiją. 1945–1952 m. Belgijoje studijavo teologiją ir filosofiją, 1952 m. tapo kunigu ir vienuoliu pranciškonu.

    Persikėlęs gyventi į JAV atsikūrusią lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero kustodiją, 1953–1963 m. buvo lietuvių Prisikėlimo parapijos vikaras ir vienuolyno Toronte vyresnysis, 1969–1979 m. – Šv. Kazimiero vienuolyno Niujorke vyresnysis. 1979–1984 m. ėjo provincijos ministro pareigas. 

    1984 m. birželio 13 dieną šv. popiežius Jonas Paulius II paskyrė tėvą Paulių Baltakį išeivijos lietuvių vyskupu. Jis buvo pirmasis vyskupas, paskirtas tokioms pareigomis. Tai buvo unikalus dalykas, kadangi formaliai tuo metu Lietuva net neegzistavo. 

    Vysk. Paulius A. Baltakis, OFM Malkavos (Baltarusija) kaime su vietos lietuviais. Prano Brukštaus nuotrauka.

    JAV vyskupų konferencija priėmė vyskupą Paulių kaip visateisį narį. Prelato Edmundo Putrimo vertinimu, tai buvo didelis laimėjimas, kuriuo Amerika pripažino Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą ir pogrindyje veikusią Katalikų Bažnyčią bei jos siekius. „Tėvas Baltakis buvo Lietuvos pogrindžio Bažnyčios balsas pasaulyje. Per jo paskyrimą ir asmenybę „Katalikų Bažnyčios kronika“ plito pasaulyje, o būdamas Lietuvių katalikų religinės šalpos pirmininku padėjo finansiškai paremti pogrindžio Bažnyčią“, – teigia E. Putrimas. 

    Nuo 1984 iki 2003 m. P. Baltakis vadovavo užsienio lietuvių katalikų sielovadai, aplankė bene visas pasaulyje lietuvių katalikų bendruomenes ir parapijas. Jis rūpinosi 140 lietuvių katalikų parapijų ir misijų, beveik milijono užsienio lietuvių katalikų sielovada, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos vyskupais ir tikinčiaisiais, išgarsėjo kaip aktyviausias Lietuvos tikinčiųjų teisių ir laisvių gynėjas bei užtarėjas pasaulio katalikų bendruomenėje.

    1987 m. birželio 18 d. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Baltuosiuose rūmuose priėmė Lietuvos Krikščionybės jubiliejaus komitetą. Vysk. Paulius Baltakis ketvirtas iš kairės. 

    Baigęs vyskupo tarnystę, 2003–2009 m. t. Paulius Baltakis gyveno Niujorke ir toliau vadovavo labdaros organizacijai „Lietuvių katalikų religinė šalpa“. Pastaruosius metus gyveno Kenebunko šv. Antano pranciškonų vienuolyne.

    Daugiau apie šią neelinę asmenybę skaitykite straipsnyje „Vyskupo Pauliaus Baltakio OFM jubiliejui: 30 tarnystės metų“.

    Parengė Monika Midverytė



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.