Kviečiame susipažinti su atlikto mokslinio tyrimo "Prokurorų požiūrio į reformą ir patiriamą stresą" ataskaita

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt naujienos

Bernardinai.lt naujienų srautas

Bernardinai.lt

  • George‘as Weigelis. Rusija serga

    Prieš trisdešimt metų, 1981 metų rugsėjo 6 dieną, kunigas Jozefas Tischneris pasakė vieną iš geriausių XX amžiaus pamokslų. Pamokslas buvo pasakytas per Šv. Mišias, pradėjusias antrąją „Solidarumo“ inauguracinio kongreso Gdanske dieną. J. Tischneris, senas Jono Pauliaus II bičiulis ir jo kolega filosofas, pamoksle šiurkštų lenko kalniečio humorą ir patriotizmą supynė su aukščiausio lygio intelektu.

    Savo pamokslą jis pradėjo išsakydamas svarbią tiesą, kad susirinkę vyrai ir moterys turėtų galimybę apmąstyti pirmosios nepriklausomos ir savivaldžios komunistiniame pasaulyje susikūrusios profesinės sąjungos ateitį. Kunigas Tischneris tūkstančiams Gdanske susirinkusių žmonių nesakė, kad jie yra didvyriai, nes suformavo „Solidarumą“, nors ir jis, ir jie suprato, kad padarė istorinės reikšmės žingsnį. Jis teigė tiems žmonėms, kad jie iš tiesų gali tapti tais vyrais ir moterimis, kurie paskatins tautos atsinaujinimą, tačiau tik tokiu atveju, jei stos į akistatą su tiesa apie savo gyvenimą, tiesa, bylojančia apie tai, ką komunizmas padarė jiems ir jų darbui:

    „Lenkų darbas yra sergantis. Tai yra priežastis, dėl kurios esame čia, nes lenkų darbas serga. Jis yra didis kaip ir Vislos upė, tačiau lygiai taip pat užterštas. Šiandien mes klausiame, kodėl jis serga? Nėra lengva atsakyti į šį klausimą, tačiau tam tikri faktai yra akivaizdūs. Užuot skatinus abipusiškumą, užuot padarius darbą sfera, tarnaujančia žmogui, šiandien Lenkijoje darbas tapo scena nesutarimui, ginčams ir netgi išdavystei. Vislos vandenys yra purvini. Vislos vandenys netgi yra kruvini. Esame čia tam, kad išvalytume Vislos vandenis. Dirbkime dėl darbo, kad darbas ir vėl taptų sfera sutarimui, santarvei ir taikai.“

    Pagydyti lenkų darbą (o kartu ir visą Lenkiją) nuo komunizmo sukeltos ligos buvo ne tik politikos reikalas, toliau tęsė tėvas Tischneris. Tai nebuvo vien tik būtinybė sureguliuoti darbo ir pramonės mechaniką, kad senas priežodis apie lenkų darbą „mes apsimetame, kad dirbame, o jie apsimeta, kad mums moka“, taptų atgyvena. Gydyti visų pirma reikėjo dvasią. Buvo būtinas tautinis kultūrinis atsinaujinimas. Buvo būtina atgauti tiesą apie Lenkijos istoriją ir kultūrą, kaip kad 1979 metais tą padaryti ragino Jonas Paulius II. Buvo būtinas atsivertimas:

    „Mes į darbo klausimą turime pažvelgti iš viršaus, taip tarsi žvelgtume nuo Tatrų viršukalnių, kuriose slypi ir Vislos ištakos. Jau pati Mišių liturgija ragina mus tai daryti... Po kelių akimirkų ši duona ir šis vynas taps Dievo Sūnaus kūnu ir krauju. Tai turi gilią prasmę... Jei ne žmogaus darbas, nebūtų nė duonos, nė vyno. Be duonos ir vyno mūsų tarpe nebūtų Dievo Sūnaus. Dievas pas mus neateina tik per gamtos kūriniją, šventus medžius, vandenį ar ugnį. Dievas pas mus ateina per pirmuosius kultūros kūrinius – duoną ir vyną. Darbas, kuris sukuria duoną ir vyną, tiesia kelią į Dievą. Tačiau kiekvienas darbas turi savo dalį šio kelio tiesime. Mūsų darbas taip pat. Šiuo būdu savo darbu, kiekvieno iš mūsų kasdieniu darbu mes tiesiame kelią į Dievą...

    Mums rūpestį kelia lenkų darbo nepriklausomybė. Žodis „nepriklausomybė“ turi būti tinkamai suprastas. Jis nereiškia atsiribojimo, atitrūkimo nuo kitų. Darbas yra abipusiškumas, sutarimas, įvairiapusė tarpusavio priklausomybė. Darbas kuria bendruomenę...

    Mes esame gyvoji istorija. Gyvoji istorija yra tokia, kuri duoda vaisių. Kristus yra pasakęs: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8, 22) Tad ir mes darykime tą patį. Užsiimkime darbu, kuris neštų vaisių...“

    Lenkijos perėjimas į demokratiją, kuris pirmąją dramatišką savo viršūnę pasiekė vasarą prieš 25 metus, kai „Solidarumas“ laimėjo pirmuosius laisvus nuo Antrojo pasaulinio karo surengtus rinkimus, nebuvo tobulas. Nė vienas perėjimas nėra tobulas. Tačiau, kaip byloja tėvo Tischnerio pamokslas, Lenkijos demokratinis atsinaujinimas prasidėjo nuo tiesos sakymo: tiesos, kad komunizmas serga, tiesos, kad komunizmo liga apkrėtė visą šalį, tiesos, kad mirusi komunizmo sistema privalo būti palaidota, kad gyvieji galėtų užsiimti „vaisių nešimu“, kūrimu visuomenės, kuri būti tinkama žmonėms gyventi. Tiesos sakymas paklojo pamatą viskam kitam, įskaitant ir rimtas ekonomines reformas, kai tik subyrėjo Varšuvos paktas. Tai buvo drąsus sprendimas, paklojęs pamatą tolimesnei Lenkijos ekonomikos sveikatai.

    Kodėl šiandien verta visa tai dar kartą prisiminti? Nes tai padeda paaiškinti, kodėl Rusija vėl iš naujo iškilo kaip rimtas pavojus po Šaltojo karo Europoje ir likusiame pasaulyje susiformavusiai tvarkai. Posovietinėje Rusijoje nebuvo Jozefo Tischnerio. Nebuvo tiesos sakymo. Nebuvo jokio tautos gerbiamo moralinio lyderio, kuris įvardytų tautinės kultūros negalavimus tam, kad ateitis būtų skirtinga nuo praeities. Mirusi sistema nebuvo palaidota, o pagrindinis jos simbolis – Lenino mumija – iki pat šiol pagarbiai demonstruojamas Raudonojoje aikštėje.

    Mes dabar visi regime šio tiesos deficito rezultatus.

    Kaip savo knygoje, kuri turėtų tapti privalomu skaitiniu kiekvienam Vakarų politiniam lyderiui, demonstruoja Davidas Satteris, Rusija niekada taip ir nestojo į akistatą su savo komunistine praeitimi. Knygoje „Tai buvo seniai ir tai apskritai niekada neįvyko“ užfiksuota šiuolaikinės Rusijos esminė liga: istorinė amnezija ir neigimas, atvedantis prie sisteminio ir internalizuoto klaidingo praeities interpretavimo, o per tai ir prie dabarties falsifikacijos. Sovietiniai nusikaltimai taip niekada ir nebuvo viešai nagrinėjami, jau nekalbant apie atgailą už juos. Milijonai komunistinio teroro ir žudynių aukų buvo užmirštos. Nebuvo jokios viešos akistatos su klausimu, kodėl gi apskritai tai įvyko? Ir kas leido visam tam tęstis? Denacifikacija buvo laikoma esminiu Vokietijos reabilitavimo po Hitlerio režimo žlugimo aspektu. Rusijoje nebūta jokio panašaus bandymo susitvarkyti su komunistine praeitimi. Iš dalies taip nutiko todėl, kad po 1991 metų geruolių vaidmenį atlikę Vakarai to paprasčiausiai nepaskatino. Todėl Vladimiro Putino apgailestavimai dėl prarastos sovietinės šlovės nėra atmetami kaip iškreiptos sąmonės (ir sielos) klejonės. Priešingai, tokios kalbos susilaukia ovacijų kaip ir jo bandymai atkurti Stalino imperijos simuliakrą po „Naujosios Rusijos“ pavadinimu ar atgauta „rusiška erdve“.

    Satteris diagnozę puikiai apibendrina savo šiurpą keliančios knygos pabaigoje:

    „Rusija šiandien yra persekiojama taip ir neištartų žodžių, taip ir nepripažintų vietų, masinių kapaviečių, kurios buvo tik dalinai paminėtos arba nepaminėtos apskritai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo būta mažai pastangų suprasti sovietinį periodą ar pasisemti įkvėpimo iš tokių žmonių kaip Andrejus Sacharovas, kurie pabrėžė, kad Rusijos visuomenei reikia naujos moralės. Nesugebėjimas stoti į akistatą su komunistinės patirties moralinėmis potekstėmis lėmė tai, kad realūs pokyčiai Rusijoje tapo neįmanomi. Valstybės dominavimo psichologija buvo palikta nepajudinta tam, kad ir toliau turėtų lemiamą įtaką pokomunistinėje Rusijoje.“

    Galima teigti, kad būtent ši psichologija yra tai, kas paskatino didelį skaičių rusų (ženklią daugumą, jei remsimės prieinamais duomenimis) tikėti dideliu melu, kuris yra charakteringas Putino režimo propagandai kalbant apie Maidano revoliuciją Ukrainoje ir iškart po to sekusį Rusijos karą prieš kaimyninę valstybę.

    Paskutinis tokio pažeidžiamumo moraliniams išsisukinėjimams pavyzdys yra Malaizijos lėktuvo katastrofa. Kaip „The New Republic“ svetainėje skelbtame tekste rašė Julia Ioffe, įvairios Putino kontroliuojamos Rusijos žiniasklaidos priemonės be jokios gėdos įsivėlė į begėdiškų sąmokslo teorijų kūrimą. Jos teigia, kad MH-17 (Malaizijos oro linijų skrydis, kuris buvo numuštas Rusijos separatistams rytinėj Ukrainoje perduotomis raketomis) iš tikro buvo mįslingai pradingęs MH-370 (Malaizijos oro linijų skrydis, kuris prieš kelis mėnesius pradingo virš Indijos vandenyno). Iš tikrųjų, kaip skelbia Rusijos žiniasklaida, jis nepradingo: lėktuvas buvo nugabentas į amerikiečių bazę Diego Garsijoje ir ten paslėptas; tada jis buvo nugabentas į Nyderlandus, pakrautas lavonų ir autopilotu nuskraidintas iki Ukrainos, kur buvo susprogdintas lėktuve padėtais sprogmenimis. (Kai kurios versijos skiriasi: dalis žiniasklaidos teigia, kad lėktuvas pakilo iš Amsterdamo su gyvais pilotais, kurie vėliau evakavosi.)

    Nerimą kelia kita neišvengiama mintis: yra milijonai tuo tikinčių žmonių. Lygiai taip pat būta milijonų, kurie tikėjo, kad Vokietija Pirmąjį pasaulinį karą, atsidūrusi per žingsnį nuo pergalės, pralaimėjo todėl, kad jai smūgį į nugarą sudavė socialistų, liberalų ir žydų sąmokslininkų grupuotė.

    Kai bandome išnagrinėti šios rusiškos ligos epidemiologiją, neišvengiamai apsistojame ties 1990 metų rugsėjo 9 diena. Buvo sekmadienio rytas ir kunigas Aleksandras Menis pėsčiomis iš savo namų Semchoze, į šiaurės rytus nuo Maskvos, keliavo į vietinę traukinių stotį, iš kurios ruošėsi vykti aukoti Mišių į savo parapiją Novaja Derevnioje. Tikslo jis taip ir nepasiekė. Kunigas buvo nužudytas kirviu, kai ėjo miškingos vietovės keliuku. Nusikaltimas niekada taip ir nebuvo rimtai tiriamas, o nusikaltėlis ar nusikaltėliai taip ir liko nenustatyti.

    Kas buvo Aleksandras Menis? Jis buvo Rusijos stačiatikių dvasininkas, galėjęs tapti posovietinės Rusijos Jozefu Tischneriu: tiesą liudijantis žmogus, kuris galėjo paskatinti rusus stoti į moralinę akistatą su savo praeitimi ir taip paskatini tuos žmones kilnesnei ateičiai. Jis pasižymėjo ekumenine dvasia bažnyčioje, kuri negarsėja draugiškumu ekumenizmui. Jis buvo populiarus pamokslininkas ir mokytojas, evangelizuotojas tautos, kurioje stačiatikių tikėjimas dažnai būdavo perduodamas tingiai ir su žymiu etniniu prieskoniu. Jis buvo nepriklausomos dvasios žmogus bažnyčioje, kuri ilgą laiką buvo caro tarnaitė ir dėl to jis buvo pavojus valstybės kontroliuojamai ir su KGB glaudžiai susijusiai Rusijos stačiatikių Bažnyčios vadovybei. Jis buvo tapęs nuolatiniu KGB taikiniu.

    Visa tai leidžia daryti išvadą, kad A. Menis tapo ne atsitiktinės žmogžudystės auka, o brutalaus valstybės susidorojimo taikiniu.

    Tačiau kad ir kas nužudė Aleksandrą Menį, kad ir kokios buvo žmogžudystės priežastys, jo mirtis buvo svarbus ženklas, rodantis, kaip sparčiai plinta dabar visą Rusiją apėmusios ligos metastazės. Ši liga palaiko ir Putino režimą. Kaip įtikinamai rašo Davidas Satteris, negali būti rusams saugios Rusijos ir pasauliui saugios Rusijos tol, kol Rusija ir rusai nesuves moralinių sąskaitų su tuo, kas šioje plačioje teritorijoje įvyko nuo 1917 iki 1991 metų, o taip pat ir tuo, kas ten vyksta dabar. Akivaizdus kandidatas vadovauti šiam procesui yra Rusijos stačiatikių Bažnyčia. Tačiau tol, kol ši Bažnyčia neišsivaduos iš savo valstybės tarnaitės statuso, ji negalės būti istorinės tiesos sakymo varikliu. Ji negalės prapjauti neigimo šunvotės, kad iš jos ištekėtų nuodai ir melai.

    Būtent todėl bet koks visa apimantis Vakarų požiūris į XXI amžiaus Rusiją privalo apimti ir Vakarų krikščionių bendruomenių skatinimą, netgi reikalavimą, kad jų kolegos Rusijos stačiatikiai pasakytų tiesą tiek apie praeitį, tiek apie dabartį. Kai Rusijos stačiatikių lyderiai meluoja apie tai, kas vyksta Ukrainoje, ką jie nuosekliai darė paskutiniuosius aštuonis mėnesius, šiems melams turi būti mestas iššūkis. Ir tol, kol šie melai nesiliaus, nereikia apsimetinėti, kad, nepaisant nemalonių įvykių Ukrainoje, ekumeninis dialogas tarp Vatikano ir Rusijos stačiatikių vyksta kaip įprasta.

    Rusija serga ir ši liga apima ne tik siaubingą viešosios sveikatos statistiką. Serga žmogaus dvasia. Liga yra moralinė. Žvelgiant į šį faktą, jis gali tapti atspirties tašku galimai Vakarų paramai drąsiai Rusijos mažumai, kuri žino tiesą apie Rusijos ligą bei jos pasekmes šaliai ir pasauliui.

    Pagal National Review parengė Donatas Puslys

    Bernardinai.lt



  • „Caritas“ ieško mokytojų, darbui su užsieniečiais

    Lietuvos Caritas kviečia į darbą žmones, galinčius padėti įgyvendinti projektą „Mokymo centras naujai atvykusiems trečiųjų šalių piliečiams“.

    Projekto tikslas - padėti atvykėliams susipažinti su Lietuva, jos kalba, kultūra ir istorija.

    „Tikimės, kad toks visapusiškas šalies pažinimas leis jiems sėkmingai integruotis į mūsų visuomenę ir gyventi Lietuvoje“ – teigia projekto rengėjai.

    Darbą siūlo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui, Lietuvos istorijos ir pilietinio pažinimo mokytojui, lietuviško dokumentinio ir meninio kino mokytojui bei teatro mokytojui. 

    Norintiems dirbti daugiakultūrinėje aplinkoje būtinas anglų ir rusų kalbų mokėjimas, kitų užsienio kalbų mokėjimas būtų privalumas.

    Visi siūlomi darbai – Vilniuje. 

    Bernardinai.lt



  • Labdaros koncertai – Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios remontui

    Rugpjūčio 3 d. Zyplių dvare, Šakių r., ir rugpjūčio 7 d. Vilniuje, Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje, vyks labdaros koncertai, skirti surinkti lėšų Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios remontui.

    Labdaros koncertas „Romansas apie Romansą“ skirtas paremti Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčią, kuri švenčia 500 metų jubiliejų ir palaikyti ukraniečių tautą, kovojančią už nepriklausomybę. Jautri romansų dvasia vienija skirtingų tautybių žmones. Taip ir šiame koncerte skambės romansai iš įvarių šalių. Juos pristatys nuostabaus, jautraus, aksominio balso atlikėja MILA.

    MILA gimė ir mokėsi „Šiaurės Venecijoje“ – Sankt Peterburge (Rusija). Studijavo daugelį meno rūšių, įgijo aktorinį išsilavinimą, bet pasirinko dainavimą. Muzikos ir Meno universitete, pas pasaulinio garso pedagogę Liudmilą Gadžijevą, baigė solinio dainavimo specialybę.

    Dalyvavo įvairiuose konkursuose bei festivaliuose. Koncertiniai maršrutai nusidriekė per įvairius pasaulio kampelius - JAV, Karibų baseino salas, Meksiką, Bahamus ir Bermudus, Pietų Amerikos šalis, Aliaską, koncertavo Vakarų Eurpoje, Skandinavijos šalyse, virš 15-kos metų prabėgo kartu dirbant su atlikėjais iš įvairių šalių, iš kurių pasisėmė neįkainojamą profesinę patirtį. Mila dainuoja įvairių stilių muziką septyniomis kalbomis. Pastaruoju metu save „atrado“ dainuodama romansus, kurie labai artimi jos širdies virpesiams, tinka jos sodriam, aksominiam balsui. Naujojoje programoje skamba prasmingi romansai B.Pasternako, A. Achmatovos, S. Jesenino, M. Cvetajevos eilėmis.

    Mila prisipažįsta, kad jai yra didelis džiaugsmas turėti galimybę prisiliesti prie tokio brandaus žanro. Programą paįvairins keletas pasaulio baladžių įvairiomis kalbomis.

    Milai akomponuoja garsus akordeono virtuozas doc.Genadijus Savkovas. Jis daugiau nei 30 metų grojo su akordeonistu E. Gabniu. Jų ansamblis buvo daugelio tarptautinių konkursų laureatas Klingentalio, Castelfidardo ir Lanciano miestuose. Genadij grojo „Excelsior“ Baltijos kvintete, kuris taip pat buvo daugelių tarptautinių festivalių ir konkursų nugalėtojas. G.Savkov koncertuoja su žymiais Lietuvos dainininkais (V.Noreika, V.Prudnikovas, J.Leitaitė, N.Katilienė, R.Maciūtė), kameriniais ir simfoniniais orkestrais, Tomo Leiburo „Retro“ muzikos ansambliu, fortepijoniniu trio „Musica Camerata Baltica“ ir Čiurlionio styginių kvartetu. Jis koncertavo daugelyje Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių, taip pat Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

    Be to, jis užsiima pedagogine veikla: G. Savkov dirba mokytoju ekspertu Naujosios Vilnios muzikos mokykloje ir docentu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

    Koncerte taip pat talkina būgnininkas ir perkusistas Robertas Vilčinskas. Jis groja įvairią muziką (jazz, rock, pop, blues, bossa, latin, Caribbean, world, klasikinę) su skirtingomis grupėmis, orkestrais ir dalyvauja daugelyje projektų.

    Surinktos lėšos už bilietus bus panaudotos bažnyčios remonto darbams.

    Rengėjų inf.

    Bernardinai.lt



  • Šiandien minimos 23-iosios Medininkų tragedijos metinės

    Šiandien sukanka 23 metai nuo tragiškų įvykių Medininkuose, kai prie sienos su Baltarusija buvo sušaudyti septyni Lietuvos pareigūnai. 

    Seimo Pirmininkė L. Graužinienė sako, jog žuvusieji Medininkų pasienio poste „greičiausiai gerai suvokė, kad jų pasirinkimas tarnauti vos atgimusiai, dar gležnai Lietuvai, kur pasienio tarnybos tik ėmė kurtis, buvo ne tik garbingas, bet ir labai pavojingas“. Parlamento vadovė pabrėžė, kad Generalinė prokuratūra Medininkų žudynių bylą tyrė dvidešimt dvejus metus – praėjusiais metais ikiteisminis tyrimas dėl Medininkuose įvykdyto nusikaltimo žmoniškumui buvo baigtas, byla perduota teismui. „Tačiau tiesa iki galo nėra aiški, ir nusikaltimo vykdytojai iki šiol nenubausti. Rusija, kurios piliečiai yra įtariamieji, juos išduodant neteikia pagalbos. Bet neturime nuleisti rankų ir palikti žudikų ramybėje, nors žinant dabartinę geopolitinę situaciją užduotis Lietuvai vykdyti teisingumą tampa dar sudėtingesnė“, – sakė Seimo Pirmininkė L. Graužinienė bei pabrėžė, kad „viltis ir atkaklumas turi būti stipresni už visas kliūtis“.

    Vidaus reikalų ministras Alfonsas Dailis Barakauskas Tomą Šerną, vienintelį iš aštuonių pareigūnų išgyvenusį 1991-ųjų liepos 31-osios Medininkų žudynes, apdovanojo ženklu „Tėvynės labui“.

    Žuvę Medininkų pasienio kontrolės posto pareigūnai ketvirtadienį taip pat bus pagerbti Antakalnio kapinėse. Čia prie jų kapų bus padėtos gėlės, kalbama malda. Žuvusieji Antakalnio kapinėse bus pagerbti tylos minute.

    Liepos 28 – rugpjūčio 18 d. Seimo Sausio 13-osios memoriale eksponuojama paroda, skirta Medininkų žudynėms atminti.

    23-iųjų Medininkų tragedijos metinių minėjimo renginiuose dalyvauja žuvusiųjų giminės ir artimieji, Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vadovybė, pareigūnai, visuomenės atstovai.

    1991 m. liepos 31-ąją Medininkų pasienio kontrolės poste šaltakraujiškai nužudyti septyni savo pareigas ėję Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai – Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai – Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai – Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius. Laikrodis ant Algirdo Kazlausko rankos sustojo 3 val. 40 min. Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

    Bernardinai.lt



  • Airidas Vainoras. Žmogus
    Nuotrauka: eFoto.lt

    Pradarau kambario Nr. 23 duris... Į mane tvoksteli dvokas, lyg čia būtų pastipę pora šunų, vos gaudau orą. Praskleidžiu užuolaidas, parudavusias nuo cigarečių dūmų. Langas kiek praviras, bandau praverti plačiau – misija neįmanoma... Ką gi, teks su tuo susitaikyti. Atremiu fotelį į duris, kad gaučiau didesnę gaivaus oro dozę. Šis sėdėjimo įrenginys – tikra šiukšlyno pažiba: nutaškytas riebiomis kavos dėmėmis ir nuklotas tabako pelenų sluoksniu.

    Oi, pamiršau prisistatyti – aš Simas, britų vadinamas tiesiog Saimonu. Jau metus gyvenu rytų Londone, įgavęs naują tapatybę. Nenoromis teko susitaikyti su anglosaksišku vardu. Iš pradžių bandžiau kovoti kartodamas, jog esu Simas, o ne koks Saimonas, bet pamačiau, kad beviltiška, tad teko priimi žaidimo taisykles. Britų gomuriui labai sunku sugromuliuoti egzotiškus vardus. Man 19 metų. Aš – ekonominis pabėgėlis. Čia, New Ham’e, kur drauge alsuoja Rytų Azija ir Rytų Europa, mūsų tūkstančiai.

    Mano ausyse skamba šventoji Nirvana. Grupė, kuri pakeitė vakariečių supratimą apie Palaimą, kaip ją vadina Rytuose. Imuosi darbo, aš gi valytojas psichikos negalią turinčių žmonių prieglaudoje. Džekas, šios įstaigos vadovas, liepė išmesti viską, absoliučiai viską!!! Viršininko nurodymas prilygsta įsakymui. Nuo plačios palangės renku šlamštą. Šimtą metų neplautos lėkštės, puodukai su prikibusiomis nuorūkomis ir maisto likučiais keliauja tiesiai į juodą šiukšlių maišą. Šaukštai, šaukšteliai, šakutės, peiliai atsiduria ten pat. Paimu gimtadienio atviruką, jame parašyta: „Brangus sūnau, deja, šiais metais negalėsiu tavęs aplankyti Londone, sustreikavo sveikata. Gero penkiasdešimtojo gimtadienio. Mama.“ Ranka nesudreba, ir sentimentalus atvirukas nuplazda paskui kitas šiukšles. Toks pats likimas ištinka besišypsančios apkūnios juodaodės fotografiją rėmeliuose. Tai Diana – Džono, buvusio šio kambario gyventojo, žmona. 

    Ak, Džonas... Pamenu, vieną rugsėjo vakarą, sėdėdamas ant sofos fojė, jis paklausė: „Ar tu vedęs? Turi vaikų?“ Atsakiau, kad ne – juk dar jaunas. Nusišypsojęs pasigyrė turįs žmoną ir dvylikos metų sūnų, kuriuo be galo didžiuojasi, nes jis seka tėvo pėdomis ir jau padoriai brazdina gitara. Pamaniau, vėl žmogelis klejoja, mat prieš dieną be perstojo kartojo: „Aš Džonas Smitas – pasaulio karalius, man niekas nerūpi, eikite visi velniop.“ Abejodamas paklausiau seselės, ar tai tiesa. Ji patvirtino. Džono žmona glaudžiasi panašioje įstaigoje.

    Taip prieš devynis mėnesius prasidėjo mūsų keista draugystė. Per tą laiką jo sąmonės mėnulis užtemo dar ne kartą...

    Jis vienintelis iš nedaugelio šios prieglaudos gyventojų sugebėdavo taisyklingai ištarti mano vardą. Dar ir dėl to jį gerbiau. Mus vienijo muzika – Johnas Lennonas, Leonardas Cohenas, Johnny’s Cashas ir „Queen“. Mus vienijo literatūra. Vienijo menas. Vienijo tai, ką žmonės apskritai vadina kultūra.

    Pamenu, vienąkart, prieš baigiantis darbui, sėdėdamas fojė šlamščiau sumuštinį ir skaičiau knygą. Priėjo Džonas ir paklausė: „Ką skaitai?“ Sakau: „Stepių vilką.“ „O, tai nuostabi knyga, – tarė. – Kartais jaučiuosi, lyg pats būčiau tas Stepių vilkas, su HH1 mane sieja begalinė meilė muzikai.“

    Nuo to laiko prasidėjo mūsų kultūriniai vakarai. Kol valydavau mažąją virtuvėlę, sujungtą su fojė, – visą tą jovalą, kurį per pietus palikdavo dvidešimt didelių vaikų, vieną dieną vėl galėsiančių grįžti į visuomenę. Žinoma, tokia galimybė vėrėsi tik vienam kitam. Džonas man pasakodavo apie rašytojus, muzikantus, dailininkus. Užsiminė, kad savo kambaryje turi nemažai knygų.

    Jis žavėjosi Dostojevskiu. Deja, negalėjau padiskutuoti apie šį klasiką, nes nesu jo skaitęs. Tik pasakiau, kad jis kilęs iš lietuvių bajorų šeimos. Pasidalijau dar keliomis istorinėmis nuotrupomis...

    Po kriaukle pūpso kalnas aitriai smirdinčių,  nuo biblinių laikų neskalbtų skudurų: kelnės, marškinėliai, megztiniai, striukės, kojinės – juos be skrupulų sukompostuoju į juodus maišus. Nukasęs šį materialųjį sluoksnį, randu kultūrinį. Prieš akis – nesuskaičiuojama galybė „Rolling Stones“ žurnalų. Griebiu juos kaip kokius rudens lapus ir kraunu į maišus. Po ranka pakliūva stori A4 formato sąsiuviniai. Pavartau vieną – jame Džono ranka surašyti dainų tekstai su akordais: „Pink Floyd“ „Another Brick In The Wall“, John Lennon „Imagine“...

    Apie Lennoną su Džonu būtume galėję pliurpti valandų valandas, bet taip niekada nenutikdavo, nes man reikėdavo susikrauti valymo priemones ir žygiuoti dirbti į kitus aukštus. 

    Nurenku patalus, neplautus visą amžinybę, jie irgi keliauja į šiukšlių maišą. Po lova randu lobį, daugelis paauglių galėtų tik pasvajoti apie šį aukso fondą – šimtus pornožurnalų. Juodosios Rubenso matronos, azijietės ir baltaodės išdidžiai demonstruoja rožines savo vulvas, viską, kas telpa, kišdamosi ten, kur saulė nešviečia. Štai viena blondinė milijonierė pornožvaigždė didžiuojasi: „Mano vyras nepavydi, nes aš nebesifilmuoju su vyrais, tik lesbietiškose scenose.“ Žodžiu, nieko nauja, ko nebūtų dariusios XIX a. Prancūzijos kurtizanės, Japonijos geišos ar mūsų laikų elitinės pupytės. Pasijuntu lyg puritoniška motina, valanti paauglio sūnaus kambarį. Deja, šiam gyventojui ne penkiolika, o penkiasdešimt.

    Po visu tuo blizgančiu glamūru randu tai, kas suspaudžia širdį, nes irgi reikės išmesti. Niekas nesiginčys, kad knygos – žmonijos šviesa. Kitados džiuginusios Džono akis ir buvusios tikrai malonios paimti į rankas, jos tapo makulatūra, už kurios surinkimą sovietmečiu pionierius būtų gavęs ordiną.

    Mano rankose – Jacko Kerouaco „Kelyje“, apipilta neaiškios kilmės gėralu. Knyga, kuria žaviuosi nuo žalios paauglystės laikų. Tai klasikinis variantas, jį teko keletą kartų skaityti ne originalo kalba. Trečiąsyk perskaičiau ir originalųjį ritinį – autentišką nepolitkorektišką vientisą tekstą, kuriame Kerouacas nevyniojo žodžių į vatą. Amerikietiška cenzūra autorių privertė tapti Selu Paradaisu, bet ir tai nesutrukdė šiai knygai būti kultine, ja jau daugiau nei penkiasdešimt metų žavisi ne vienos kartos jaunimas. Pamenu, dar prieš savaitę Džonui siūliau nueiti į kiną pasižiūrėti knygos ekranizacijos, bet jis neklausė, nes vėl klaidžiojo tamsiojoj mėnulio pusėj. Sėdėdamas ant sofos fojė monotoniškai murmėjo: „Aš Balzebubas.“ Tokiais atvejais palikdavau jį vieną kautis su apsėdusiais demonais.

    Iš prisiminimų grįžtu į realybę: po tuščiomis pupelių skardinėmis negarbingai vartaliojasi George’o Orwello „1984“. Pupelės buvo mėgstamiausias Džono valgis. O gal ir ne – juk pats man sakė: tai bėdžių maistas. Net nesivargindavo jų pasišildyti. Kabindavo šaukštu šaltas, o per barzdą varvėdavo to surogato syvai.

    Toliau kasinėdamas kultūrinį sluoksnį, randu britų klasikus: Oscaro Wilde’o „Doriano Grėjaus portretą“, Williamo Shakespeare’o sonetus, keletą man nežinomų autorių. Jaučiuosi tikras nacis, maitinantis ugnį knygomis, tiesa, aš – bibliotekininkės sūnus – kraunu jas į šiukšlių maišus.

    Atidarau spintą – mano nuostabai, ji švari ir beveik tuščia, likusios tik kelios vienišos pakabos. Ant viršutinės lentynos randu storą juodą knygą, pagriebiu ją – tai Koranas arabų ir anglų kalbomis. Nekyla ranka jo išmesti, nors nesu nei islamo gerbėjas, nei kitos religijos išpažinėjas. Knyga nekeliauja šiukšlių maišan – žinau, kam ją padovanosiu. Kai įteikiu knygą rusvabarzdžiui šeichui Muhamedui Ali, jo veide išvystu plačią šypseną. Kadaise šis prieglaudos gyventojas vadinosi Patriku Džonsonu, bet tai buvo seniai, dar prieš jam atrandant Alachą. Atsivertėliai į islamą mėgsta, nežinau, kodėl, pasirinkti šį vardą, gal aklai kopijuoja Cassiusą Clay’ų2?

    Kartais Džonas prašydavo tabako. Pavaišindavau, kai nematydavo kiti prieglaudos gyventojai, nes jie kaip skėriai gali užpulti minkštaširdį darbuotoją. Vadovybė netoleruoja tokio elgesio. Gavęs žiupsnį, šėtoniškai nusikvatodavo, padėkodavo ir skubėdavo drebančiomis rankomis, parudusiais pirštais susisukti suktinę. Jau norėdavo užpešti dūmą kaip senais gerais laikais, bet teurėdavau draugelį išvaryti laukan lyg šunį – nesvarbu, lietus ar sniegas. Taisyklės galioja beveik visoje ES: viešoji erdvė – nerūkymo zona.

    Nutaikęs progą kaip koks mokyklinukas prasmukdavau kartu parūkyti į kiemelį. Jis buvo labiau išprusęs nei statistinis britas. Šeima įpareigojo. Minėjo, kad jo brolis yra vienos iš Kembridžo kolegijų profesorius, deja, jiedu retai matosi. O štai jis, sūnus palaidūnas, apsistojo Londone. Džonas atvažiavo į sostinę daugiau nei prieš 30 metų iš Braitono. Pradėjo dirbti įrašų studijoj, kūnu ir siela pasinėrė į rokenrolą. Sakė, tais laikais net bandė rašyti knygą apie atvykėlio provincialo gyvenimą megapolyje.

    Svajojo tapti rašytoju. Net pasakė pirmąją knygos frazę: „Londone, aš čia, atvažiavau tavęs užkariauti.“ Skamba banalokai. Kai paklausiau, kas nutiko jo kūriniui, pasakė, kad jį prarijo hedonistinis jaunystės kvaitulys. Aštuoniolikmetis vaikis nugrimzdo į narkotikų ir alkoholio liūną, tos bakchanalijos tęsėsi metų metus. Gyvenimo planai vis atidėlioti rytojui, kol galų gale rytojus neteko prasmės. Toks šėtoniškas tempas jį išvarė iš proto, o psichiatrų paskirti netinkami medikamentai „pataisė“ nepagydomai. Dabar sėdi čia kaip koks Nietzsche, pupelėmis aplipusia vešlia barzda, taip mokėdamas už praėjusias siautulingas dienas ir naktis.

    Pagriebiu prie spintos styrantį juodą medžiaginį gitaros dėklą, sukišu į paskutinį maišą, užrišu. Viskas baigta! Nuo kaktos žliaugia prakaitas. Koridoriuje išrikiuota vienuolika šiukšlių maišų. Visas dainiaus gyvenimas supakuotas! Ir bus išmestas į Nebūtį.

    Džonas buvo perkeltas (žinoma, abipusiu sutikimu) į kitą vietą, galbūt geresnę... Pas mus jis ir taip užsibuvo per ilgai, net penkerius metus! Gyventojai nuolatos perkeliami iš vienos įstaigos į kitą, kad nesuaugtų su vieta, kad vyktų cirkuliacija. Kad nesijaustų čia kaip namuose ar kalėjime...

    Džonas Smitas paliko visą savo užgyventą turtą.

    Išėjo pasiėmęs tik gitarą. Žmogus, kuris svajojo tapti rašytoju...

    1HH – Haris Haleris, H. Hesse’s romano „Stepių vilkas“ pagrindinis herojus.

    2Cassius Clay’us – boksininkas, pasauliui geriau žinomas kaip Muhamedas Ali.



  • Didėja pavojus dėl plintančio mirtino Ebolos viruso Liberijoje

    Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
    © Baltijos fotografijos linija

    Liberijos vyriausybė paskelbė apie visoje šalyje uždarytas mokyklas dėl plintančio mirtino Ebolos viruso. Daugelyje įstaigų skelbiamas karantinas, darbuotojai 30-čiai dienų siunčiami namo privalomųjų atostogų.

    JT duomenimis žuvusiųjų nuo šio viruso Vakarų Afrikoje skaičius jau pasiekė 672.

    Simptomai: karščiavimas, kraujavimas ir centrinės nervų sistemos pažeidimai.
    Mirštamumas siekia net 90%, inkubacinis periodas yra nuo 2 iki 21 d.

    Rugpjūčio 1 d. Liberijoje bus skelbiama ne darbo diena, kadangi bus vykdoma masinė viešųjų įstaigų dezinfekcija.

    Nors teigiama, jog užsikrėtus šiuo virusu mirštamumas siekia net 90%, tie pacientai, kuriems užkratas nustatomas anksčiau, turi didesnę galimybę išgyventi.

    Virusas plinta per kontaktą su užsikrėtusio žmogaus kūno skysčiais.

    BBC News informacija 

    Bernardinai.lt



  • Rusijai pritaikytos iki šiol griežčiausios JAV ir ES sankcijos

    EPA nuotrauka

    Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga antradienį smogė svarbiems Rusijos finansų, ginklų ir energetikos sektoriams, įvesdamos naujas griežtas sankcijas Maskvai už jos vaidmenį Ukrainos krizėje.

    Paskelbdamas apie naujas baudžiamąsias priemones, JAV prezidentas Barackas Obama paneigė, kad Vakarai pradėjo naują Šaltąjį karą su buvusia sovietinių laikų priešininke, tačiau paragino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną pakeisti kursą.

    Katastrofa sustiprino ryžtą veikti

    Jis įspėjo, kad naujos sankcijos pakenks Rusijos ekonomikai, kuri ir taip artėja prie nulinio augimo, ir sakė, kad Vašingtonas turi įrodymų, jog Rusijos artilerija apšaudė ukrainiečių pajėgas.

    Pasak JAV vadovo, šį mėnesį Ukrainoje įvykusi „Malaysia Airlines“ keleivinio lėktuvo, kurį, kaip manoma, numušė Rusijos apginkluoti separatistai, katastrofa padidino sąjungininkių ryžtą veikti drauge.

    „Netgi prieš mums šiandien imantis veiksmų, buvo prognozuojama, kad iš Rusijos nutekės apie 100 mlrd. JAV dolerių kapitalo“, - įspėjo B.Obama.

    „Rusijos energetikos, finansų ir gynybos sektoriai jaučia pasekmes. Rusijos ekonomikos augimo prognozės sumažintos iki beveik nulinio augimo“, - sakė jis.

    Nors sankcijos nukreiptos prieš svarbiausius Rusijos ekonomikos sektorius ir žmones iš artimiausios V.Putino aplinkos, girdimi įspėjimai, kad dėl šių priemonių nukentės ir Europos ekonomika.

    Euro kursas JAV dolerio atžvilgiu antradienį smuko iki žemiausio lygio, rinkoms supratus, kad Briuselis pasirengęs imtis griežtų veiksmų prieš didžiausią energijos išteklių tiekėją Europai ir vieną iš svarbiausių prekybos partnerių.

    JAV iždo departamentas antradienį nurodė, kad sankcijos įvedamos trims finansų institucijoms - Rusijos vyriausybės kontroliuojamam VTB bankui, jo antrinei įmonei Maskvos bankui bei Rusijos žemės ūkio bankui.

    Sankcijos taip pat bus taikomos Rusijos valstybinei „Jungtinei laivų statybos korporacijai“, statančiai torpedinius povandeninius laivus ir antvandeninius karo laivus, dalis kurių yra eksportuojami į užsienio valstybes, kurios yra Maskvos karinės partnerės.

    ES sankcijomis bus apribota Rusijos valstybinių bankų prieiga prie Europos finansų rinkų, dėl to išaugs jų išlaidos bei nukentės ir taip silpna ekonomika.

    Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy Bendrijos ekonomines sankcijas Rusijai pavadino „griežtu įspėjimu“ ir pasmerkė Rusijos įvykdytą „neteisėtą Krymo aneksiją“ bei tyčinį padėties Ukrainoje destabilizavimą.

    Jei Rusija nepakeis kurso, „ji savo veiksmais vis labiau didins savo izoliaciją“, sakė H.Van Rompuy.

    “Europos Sąjunga vykdys savo įsipareigojimus ginti savo piliečius ir užtikrinti jų saugumą. Ir Europos Sąjunga padės savo kaimynams ir partneriams“, - priduriama Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareiškime.

    Vis dėlto Bendrija yra „pasirengusi peržiūrėti savo sprendimus“, kai Rusija pradės aktyviai ir be jokių neaiškumų prisidėti prie pastangų rasti krizės sprendimą, pažymėjo H.Van Rompuy.

    Ilgą laiką ES delsė imtis vadinamųjų trečiosios pakopos baudžiamųjų priemonių, nes nemažai šalių narių, pirmiausia Vokietija ir Italija, palaikančios glaudžius ekonominius ryšius su Rusija, nuogąstavo, kad griežtesnės sankcijos gali smarkiai pakenkti tiems ryšiams.

    Antrosios pakopos sankcijos apsiribojo turto įšaldymų ir kelionių suvaržymais tiems, kurie prisidėjo prie krizės Ukrainoje ar turėjo iš jos naudos.

    Sankcijos buvo „neišvengiamos“

    Vašingtonas ir Kijevas skundėsi, kad tokių priemonių nepakanka, leisdami suprasti, kad ES bijo pakenkti savo glaudiems ekonominiams ryšiams su Rusija, kuri tiekia Bendrijai trečdalį jai reikalingų dujų.

    Tačiau „Malaysia Airlines“ orlaivio katastrofa tapo lūžio tašku Bendrijos, netgi tokių jos narių kaip Vokietija ir Italija, požiūryje į Rusiją ir paskatino pradėti skubiai svarstyti „trečiosios pakopos“ sankcijas.

    „Šios dienos sprendimas buvo neišvengiamas“, - nurodė Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir paragino Rusijos vadovybę „laikytis deeskalavimo ir bendradarbiavimo kurso“ Ukrainos konflikte.

    ES ambasadoriai taip pat sutarė imtis priemonių prieš keturis su V.Putinu siejamus verslininkus, kuriems bus taikomi turto įšaldymas ir kelionių draudimas. Tai pirmasis kartas, kai blokas ėmėsi veiksmų prieš tokias figūras.

    Šių asmenų pavardės veikiausiai dar trečiadienį bus paskelbtos oficialiame ES leidinyje, o naujos sankcijos turėtų įsigalioti nuo penktadienio ar šeštadienio.

    Maskva ne kartą paniekinamai atsiliepė apie JAV bei ES sankcijas, teigdama, kad jos yra neveiksmingos ir kontrproduktyvios, turint galvoje bendrus interesus tokiose svarbiose srityse, kaip kova su terorizmu.

    „Mes įveiksime visus sunkumus, kurie kils tam tikrose ekonomikos srityse, ir galbūt tapsime savarankiškesni bei labiau pasitikintys savo jėgomis, - pirmadienį sakė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas spaudos konferencijoje Maskvoje.

    Jungtinės Karalystės dujų ir naftos milžinė BP, kuriai priklauso beveik 20 proc. Rusijos valstybinės energetikos bendrovės „Rosneft“ akcijų, skundėsi, kad naujosios sankcijos gali smarkiai pakenkti jos interesams.

    Kai kurie ES diplomatai taip pat išsakė susirūpinimą, kad sankcijos paskatins V.Putiną galvoti, kad jis nebeturi ką prarasti, toliau eskaluodamas konfliktą.

    Tačiau kitas ambasadorius tokią galimybę atmetė ir įspėjo: „Vladimiras Putinas ketina pamėginti suskaldyti europiečius, ir jo atsakas bus ES vienybės išbandymas“.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.