Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Rugsėjo 1-ąją daugiau tėvų galės palydėti savo vaikus į mokyklą

    Nuotraukos autorius Tomas Lukšys/BFL
    © Baltijos fotografijos linija

    Šią rugsėjo 1-ąją daugiau tėvų galės palydėti savo vaikus į mokyklą. Tėvai, auginantys vaiką iki 14-os metų, turi teisę pasiimti bent pusę laisvos dienos ir už šį laiką gauti atlyginimą.

    Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės Vitos Baliukevičienės, laisvą pusdienį, pagal naująjį Darbo kodeksą, galės gauti jau ir prieš mokyklinukų tėvai. Šia teise galės pasinaudoti tie tėvai, kurie negauna vadinamųjų „mamadienių“ ar „tėvadienių“. 

    Lietuvos tėvų forumo vadovybė darbdavių įpareigojimą suteikti laisvą pusdienį teigia vertinanti pozityviai.

    Tėvai, rugsėjo 1-ąją savo vaiką lydintys į mokyklą ar priešmokyklinę grupę, už šį laiką gaus vidutinį savo užmokestį.



  • Sinoptikas: į Lietuvą plūsta gaivūs rudeniški orai
    Kevin Crosby (unsplash.com) nuotrauka

    Po karšto šeštadienio į Lietuvą atklydo gerokai vėsesnių ir lietingų orų banga, šiek tiek sausesniais orais galės pasidžiaugti tik vakarinių rajonų gyventojai, LRT RADIJUI sako sinoptikas Tadas Kantautas.

    Sekmadienį daugelyje Lietuvos rajonų vyraus lietingi orai. Didžiojoje šalies dalyje bus apsiniaukę, tik vakariniuose rajonuose sulauksime daugiau pragiedrulių. Būtent šalies vakaruose bus šilčiausia – ten gali sušilti iki 21, rytinėje pusėje – tik iki 16–18 laipsnių. Vėjas bus nepastovios krypties, 4–9 m/s, pajūryje – pietvakarių, iki 11 m/s.

    Pirmadienį orai žymiai neiseis. Naktį ir dieną daug kur palis. Rytiniuose rajonuose galime sulaukti ir smarkaus lietaus. Vakariniuose rajonuose bus pragiedrulių, galima perkūnija. Naktį oras atvės iki 10–15, dieną šils iki 15–20 laipsnių.

    Antradienį ir trečiadienį ištisinio lietaus zona pasitrauks, vyraus trumpi lietūs. Vėsesni orai išsilaikys – naktį temperatūra sieks 8–13, dieną – 17–21 laipsnį šilumos.

    Pasak sinoptiko, ketvirtadienį lietaus bus mažiau, palis tik vietomis, tačiau didesnė šiluma šalyje nepasirodys – naktį atvės iki 8–13, dieną šils iki 17–22 laipsnių.



  • Vilniuje prasideda 8-asis „Velomaratonas“
    Wayne Bishop/unsplash.com nuotr.

    Sekmadienį Vilniuje rengiamas dviratininkų maratonas, pasak organizatorių, jame laukiama apie 10 tūkst. dalyvių.

    Dėl renginio sostinėje bus eismo ribojimų, keisis kai kurių troleibusų ir autobusų maršrutai. Maratono trasa drieksis Gedimino prospektu, T. Vrublevskio, Arsenalo, T. Kosciuškos, Žvejų, Upės, Vytauto, A. Goštauto gatvėmis.

    „Velomaratonas“ sekmadienį prasideda 9 valandą ryto, kai į trasą išvažiuos ištvermingiausieji 100 arba 50 kilometrų pasirinkę dviratininkai. Vėliausiai vyks riedučių, paspirtukų ir riedlenčių bei vaikų varžybos, o popietę ir masiškiausias mėgėjų važiavimas.



  • Rugpjūčio 20-osios kultūros renginiai
    E. Kurausko nuotrauka

    LRT KLASIKA apžvelgia šį sekmadienį Lietuvoje vyksiančius kultūros renginius.

    Kristupo vasaros festivalio koncertas „Flamenko siela“ Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose – 19 valandą. Dalyvaus svečiai iš Ispanijos.

    Svetingojo savaitgalio, skirto parodų „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“ ir „Formuojant peizažą“ uždarymui, kūrybinės dirbtuvės vaikams ir jaunimui Nacionalinėje dailės galerijoje – 12 valandą. Dalyviai tyrinės parodoje „Formuojant peizažą“ pristatomus Vilniaus planus, žemėlapius, meno kūrinius, atspindinčius miesto panoramos kaitą nuo seniausių laikų. Vyks diskusija, kuo svarbi kraštovaizdžio architekto profesija, ar galime keisti miestą kiekvienas taip, kaip norime. Vėliau dalyviai kurs savo artimiausios aplinkos – kiemo – maketą. Parodos „Formuojant peizažą“ kuratorės Onos Lozuraitytės vedama ekskursija – 13 valandą, o Kazio Varnelio namų-muziejaus kuratorės Gabrielės Paškevičiūtės vedama ekskursija – 15 valandą 30 minučių.

    „Blusų turgus“ Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje – nuo 12 iki 16 valandos. Jame – antikvariniai daiktai, menininkų sukurti darbai. Veiks kūrybinės dirbtuvėlės.

    Spektaklis vaikams „Gėlių istorijos“ pagal Annos Sakse knygą „Pasakos apie gėles“ „Lėlės“ teatro Mažojoje salėje – 12 valandą. Režisierė Nijolė Indriūnaitė. Spektaklis vaikams „Pasaka apie vėžliuką“ Žanio Gryvos knygelės motyvais čia – 14 valandą. Režisierius Algirdas Mikutis.

    Lenkijos instituto Vilniuje drauge su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos esperantininkų sąjunga parengta paroda, skirta esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo, kurį siejo ryšiai su Lietuva, mirties 100-osioms metinėms, iki rugsėjo 19 dienos veiks Lietuvos nacionalinės komisijos UNESCO galerijoje.

    Parodos „Per kryžių į žvaigždes! Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ bei „Užtarėjai ir globėjai. Restauruoti paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“ atidarytos Bažnytinio paveldo muziejuje. Bus eksponuojamos iki rugsėjo 16 dienos.

    VIII tarptautinio vargonų muzikos festivalio „Jubilate Deo“ koncertas Kauno Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje – 17 valandą. Vargonuos tarptautinių konkursų laureatė Karolina Juodelytė.

    Varpų muzikos koncertas „Muzika sielai“ Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje – 16 valandą. Karilionu skambins Austėja Staniunaitytė.

    Klaipėdos dramos teatro spektaklis, – drama „Tėvas“ pagal Augusto Strindbergo pjesę Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje – 18 valandą 30 minučių. Režisierė Mara Kimelė.

    Dailininkės Aleksandros Laucevičiūtės-Čipkienės paroda „Poeto mūza – Savoldo angelas“ atidaryta Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Paroda veiks iki spalio 1 dienos.

    Fortepijoninės muzikos vakaras „Linkėjimai iš Monmartro“ Nidos katalikų bažnyčios bendruomenės namuose – 19 valandą. Koncertuos pianistas Šarūnas Meškys.

    Paroda „Vytautas Eigirdas. Tapyba“ iki spalio 1 dienos bus eksponuojama Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje.

    Muzikos festivalio „Užutrakio vakarai“ uždarymo koncertas Trakų rajono Užutrakio dvaro sodybos rūmuose – 18 valandą. Gros Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Modesto Pitrėno. Solistė valtornininkė Amanda Kleinbart iš Vokietijos. Dirigentas Juozas Domarkas. Koncertą ves muzikologas Viktoras Gerulaitis.

    Senųjų amatų diena Trakų salos pilyje – nuo 10 iki 19 valandos. Programoje: amatų demonstravimas, viduramžių muzika, viduramžių kovų bei ginkluotės pristatymas, šaudymas iš lanko, viduramžių bei renesanso šokiai ir jų mokymas, kitos pramogos. Kazimiero Barišausko juvelyrikos darbų paroda Trakų salos pilyje veiks iki rugpjūčio 21 dienos. Joje – 134 autoriniai darbai, sukurti per pastaruosius 3 metus.

    Nacionalinės vargonininkų asociacijos 10-mečio jubiliejaus 10-ies koncertų ciklo „Instrumentų karalius kviečia“ koncertas Vilkaviškio katedroje – 16 valandą 30 minučių. Vargonuos: Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė, Vidas Pinkevičius, Paulius Grigonis.

    George`o Gershwino ir Astoro Piazzollos muzikos koncertas Ignalinos rajono Paliesiaus dvaro koncertų salėje „Pasaga“ – 16 valandą. Dainuos Jonas Sakalauskas, gros akordeonininkas Laimonas Salijus.

    XXII Pažaislio muzikos festivalio koncertas „Romantinės melodijos“ Šakių rajono Gelgaudiškio dvare – 16 valandą. Gros „Duo Lorenzen“ iš Izraelio: smuikininkas Eckartas Lorenzenas ir pianistė Batia Steinbock-Lorenzen.

    VII muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ sakralinės muzikos ir poezijos valanda „Giesmė ir žodis Tavo garbei“ Šakių rajono Ilguvos bažnyčioje – 12 valandą. Dalyvaus: operos solistai Regina Šilinskaitė ir Dainius Puišys, aktorius, skaitovas Dainius Svobonas, vargonininkė Dalia Jatautaitė.

    XV tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu“ sakralinės muzikos valanda Druskininkų Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje – 19 valandą 30 minučių. Dalyvaus: vargonininkė Virginija Survilaitė, fleitininkas Vytenis Gurstis, aktorius Jonas Rimantas Vaitkevičius ir muzikologas Vaclovas Juodpusis.

    Tarptautinio konkurso-festivalio „Muzika be sienų“ dalyvių koncertas „Festivalio virtuozai“ Druskininkų „Draugystės“ sanatorijoje – 16 valandą, „Eglės +“ sanatorijos konferencijų salėje – 19 valandą 30 minučių.

    VII tarptautinio Tauragės muzikos festivalio koncertas „Vargonų legendos“ Tauragės Švenčiausios Trejybės bažnyčioje – 13 valandą. Vargonuos Aivaras Kalėjas iš Latvijos.

    5-ojo tarptautinio džiazo festivalio „Broma Jazz“ koncertas Kėdainių Daugiakultūrio centro scenoje – 13 valandą, o Rotušės scenoje – 15 valandą.

    Projekto „Piliakalnių asmenukės“ šventė „Piliakalnių legendos“ Ukmergės rajone ant Berzgainių piliakalnio – 14 valandą 30 minučių. Dalyvaus apeiginio folkloro grupė „Kūlgrinda“, apie žolynus, jų teikiamą naudą pasakos žolininkė Giedrė Radzevičiūtė.

    Skirsnemunės miestelio šventės, skirtos Magdeburgo teisių suteikimo Skirsnemunės miesteliui 225-osioms metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti, šventinis koncertas Jurbarko rajono Skirsnemunės miestelio aikštėje – 16 valandą. Dalyvaus: Jurbarko kultūros centro kolektyvai „Santaka“, „Mituva, „Šilas“ ir „Raskila“, Veliuonos kultūros centro kolektyvas „Veliuonietis“, Pilies kaimo bendruomenės moterų ansamblis „Vikinda“, atlikėjas Eligijus Jukna.

    Merkinės miestelio šventės „Vienaragio slėnis“ renginys, – kraštotyrininko, kolekcininko Gintaro Lučinsko paskaita „Kelias į Vasario 16-ąją. Daktaro Juozo Bakšio veikla ir gyvenimas“ Varėnos rajono Merkinės krašto muziejuje – 9 valandą 30 minučių. Didieji Šventojo Roko atlaidai ir choro „Merkinė“ koncertas Merkinės Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje – 12 valandą. Šventinis koncertas Merkinės aikštėje – 14 valandą. 

    Viešosios įstaigos „Artlagaminas“ bei leidybos namų „Tikra knyga“ pristatomas nuotaikingas spektaklis vaikams „Laimė yra lapė“ pagal vaikų rašytojos Evelinos Daciūtės ir iliustratorės Aušros Kiudulaitės to paties pavadinimo knygą Palangos „Ramybės“ kultūros centre – 17 valandą. Inscenizacijos autorius ir režisierius Mantas Verbiejus.

    12-asis Klojimo teatro festivalis „Vėtrungė-2017“ Prienų rajono Serbentinės kaimo Aldonos Lietuvininkienės sodyboje – 13 valandą. Dalyvaus mėgėjų teatrai iš: Panevėžio, Elektrėnų, Gilučių, Rozalimo, Dusmenų, Prienų bei Naujosios Ūtos.



  • XX EILINIS SEKMADIENIS Mt 15, 21–28 „O moterie, didis tavo tikėjimas!“

       Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė.
        Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos rėkdama!“
        Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
        Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“
        Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
        O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.
        Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

    Iz 56, 1. 6–7: Ateivius aš nuvesiu į šventąjį kalną

    Ps 67, 2–3. 5. 6. 8. P.: O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės!

    Rom 11, 13–15. 29–32: Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

    Šio sekmadienio Evangelijos tekstas gali būti skaitomas kulto kontekste. Sakoma, jog kanaanietė dar iš tolo pradeda šaukti; po to prisišlieja prie mokinių grupelės ir pagaliau parpuola priešais Jėzų, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ (Mt 15, 25).

    Tai – pirmoji pagonė priešais paskutinę ir galutinę Šventyklą, Jėzų Kristų, nes jis ir yra Viešpaties šventykla. Gana greitai krikščionių Bendrijoje išryškės teologinė mintis, kuri vėliau bus išsakyta Laiške žydams, kad Kristus yra Šventyklos slėpinio apreiškimo pilnatvė, Tėvo atvaizdas, apreikštas mirtingame kūne.

    Moteris iš Kanaano sustoja prie naujosios Šventyklos, jos garbinimo maldoje (Jėzų vadina „Viešpačiu“) neberegime aukojamų gyvulių, bet – ją pačią. Jos prašymas, išties, reikšmingas, esminis: „Padėk man!“

    Joje galime įžvelgti parpuolusią priešais Kristų visą žemę (moteris–motina yra vaisingos žemės simbolis), maldaujančią dėl savo brangiosios ir išrinktosios dukros, žmonijos, kurią „baisiai kankina demonas“ (Mt 15, 22).

    Kaip žinome, pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus paskelbė paskutinius laikus (Mk 1, 15). Galbūt buvo tikėtasi, kad jis iš karto ir be ribų atvers visuotinumo vartus, tačiau jo žodžiai ir elgesys buvo atsargūs (Mt 10, 5; 15, 24. 26).

    Kita vertus, randame nemažai tekstų, kurie atskleidžia Jėzaus nuostabą dėl svetimtaučių tikėjimo: Kafarnaumo šimtininkas (Mt 8, 10), raupsuotasis samarietis (Lk 17, 11–19) ir moteris kanaanietė, apie kurią kalbama šios dienos Evangelija. Tai lyg pirmienos tos nesuskaičiuojamos daugybės svetimšalių, kuriems pranašaujamas įžengimas į tikėjimą.

    Bernardinai.lt



  • Pastorius S. Karosas: Dievo paraginimai yra labai paprasti ir kasdieniai

    Pastorius Saulius Karosas.

    „Ta pati“ nuotrauka

    „Šventoji Dvasia stato bažnyčią. Ji padalina dovanas, leidžia suprasti Dievo žodį, paragina, sustiprina, moko mus. Moko atsisakyti bedievystės. Šventoji Dvasia pati didžiausia dovana, nes pats Dievas per ją stato bažnyčią“, – sako Saulius Karosas, ne tik Klaipėdos evangelinės miesto bažnyčios pastorius, bet ir keturių vaikų tėtis, širdimi atsiliepęs į Dievo kvietimą darbuotis gyvosios bažnyčios statybose.

    Kaip jūs savo gyvenime patyrėte Šventosios Dvasios vedimą? Kaip ji paskatino jus ieškoti Dievo?

    Prisimenu, kad tai nutiko, kai man buvo dvylika metų. Ėjau namo ir sugalvojau, kad galiu nukirsti kampą eidamas pro bažnyčią, prabėgdamas pro bažnyčios teritoriją. Ir atsimenu tokį jausmą, kad esu nevertas. Nevertas kirsti to kampo. Aš nebuvau religingas – nei aš, nei mano tėvai nėjome į bažnyčią, nieko nežinojau apie Dievą, bet manyje buvo tas pagarbios baimės jausmas. Tiesa, augau Kretingoje ir man patikdavo su draugais nueiti į bažnyčios bokštą. Mes paprašydavome klebono, kad leistų mums užlipti į viršų pamatyti miestą iš aukščiau, pasidairyti. Man įsirėžė tas jausmas, kad pasijutau nevertas. Vėliau, kai buvau keturiolikos, panorau paskaityti Bibliją, bet net nežinojau, kaip ji atrodo. Paprašiau močiutės, ir ji man davė tokią mėlyną knygą su paveiksliukais. Aš ją perskaičiau visą ir maniau, kad čia visa Biblija. Tuomet gyriausi, kad perskaičiau Bibliją, buvau toks kietas, tik vėliau sužinojau, kad skaičiau tik vaikišką, kad yra rimtesnė Biblija.

    Kodėl šie momentai svarbūs? Manau, kad tai nebuvo mano iniciatyva, Šventoji Dvasia jau tada kalbėjo man. O paskui apsisprendimo momentas buvo labai ryškus. Man per Kalėdas brolis tris dienas pasakojo apie Kristų. Mes sėdėjome, klausėmės kasetėje įrašyto pamokslo ir staiga pajutau, kad kambarys prisipildė kažkokio buvimo. Toks jausmas, kad būtų įelektrinta visa atmosfera, visas kambarys, tarsi būtų įsijungusi elektra. Tada pajutau didelę atgailą, kad negyvenau gražiai, šventai. Man pasidarė taip bloga nuo savęs, žiūrėjau į savo rankas – jos buvo tokios purvinos. Bet kartu jaučiausi toks mylimas... Tuomet išbėgau į parką, atsiklaupiau ant kelių ir meldžiausi. Pirmą kartą pasakiau maldą Dievui. Nepamenu, ką sakiau, bet kai pradėjau Jam kalbėti, išgyvenau labai ryškų jausmą, kad tarsi įvyko jungtis su asmeniu ir mane girdi. Aiškus jausmas, kad aš nekalbu debesims, nekalbu kažkur į orą – mane girdi. Sunku paaiškinti tokį vidinį susijungimą su Kažkuo, ko nematau.

    Suvokiau, kad esu mylimas, kad mane girdi ir kad visa tai, ką girdėjau prieš tai, ką brolis pasakojo, yra tiesa. Tuomet mane užplūdo džiaugsmas ir širdis apsivalė. O prieš tai pusę metų bandžiau save tarsi kankinti – penktadieniais pasninkaudavau, kad tapčiau tobulesnis, miegodavau ant grindų. Buvau septyniolikos metų paauglys ir tuo metu taip ieškojau būdų, kaip save apvalyti. Taip patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą. Tikrai negaliu pasakyti, kad buvau geras ar geresnis už ką nors kitą. Nebuvo taip, kad Dievas pasižiūrėjo į mane ir nusprendė: „Koks jis fainas, kaip jis stengiasi dėl manęs, dabar jis ko nors vertas.“ Ne, taip nebuvo. Viskas atėjo iš Jo – ir norėjimas pažinti Jį, būti su Juo.

    Šis išgyvenimas toks ryškus, toks aiškus ir suprantamas, bet ar buvo įmanoma neatsiliepti į šį Šventosios Dvasios kvietimą? Juk galėjote nebėgti į tą parką ir nepulti ant kelių. O gal kai Šventoji Dvasia šaukia, jai neįmanoma atsispirti?

    Ko gero, čia ir yra didžiausia paslaptis. Apie tai teologinės knygos rašomos, ir ne visi vieningai sutaria, ar žmogus gali Dievą pasirinkti, ar Dievas jį pasirenka ir žmogus net nebegali pasipriešinti tai malonei. Ji tokia, kuriai negali atsispirti. Ir tai yra Dievo išrinkimas. Aš esu linkęs manyti, kad Dievas iš savo gailestingumo mus pasirenka, Jis mus gelbėja, Jis inicijuoja. Jis mūsų valią sužadina, Jis mus atgimdo – visa tai yra Jo darbas, atliktas mumyse. O kodėl kitas žmogus nepasirenka, paslaptis.

    Kaip, išgirdus Šventosios Dvasios kvietimą ir atsiliepus, kaip apaštalas Paulius sako, pradėjus malone, ir toliau išlikti ištikimam Dvasiai?

    Kiekvieną santykį turime puoselėti. Dievas daug daro pačioje pradžioje. Mus prižiūri kaip kūdikį – vis nešioja ant rankų. Mes kaip dvasiniai kūdikiai – nieko negalime padaryti, tik prisidirbti. Tada Dievas turi mus nuvalyti, nuprausti ir pamaitinti. Juk mes net nežinome, kur to maisto ieškoti, Jis labai mus prižiūri. Yra tam tikros dvasinės brandos stadijos. Vėliau mums reikia pradėti rinktis, ar grįžti į pasaulį, ar sekti Dievu. Galiausiai Dievas nori mus atvesti į tokį artimą ryšį, kad galėtume visiškai pasitikėti Juo ir dėl gerų, ir dėl blogų dalykų. Kol esame vaikai, norime, kad Dievas tenkintų visus mūsų įnorius, laimintų, duotų visko, ko norime, ko anksčiau neturėjome. Norime turėti sveikatos, pinigų, pripažinimą, draugų, norime gyventi tokį sėkmingą gyvenimą, meldžiamės visokiomis maldomis, ateiname pas Jį su shoping list prayers. Ateini pas Jį su pirkinių sąrašėliu ir prašai: „Dieve, padaryk taip, padėk.“ Dievas net ir užgaidas mūsų patenkina, bet vis tiek pastebiu, kad vėliau Jis mus veda per tai į brandų santykį, kai mes pradedame Jį branginti labiau už viską.

    Imame branginti buvimą su juo, pasitenkiname labiau Jo buvimu, ne dovanomis, kurias iš Jo gauname. Tada viskas nublanksta, dovanos nebėra tokios svarbios. Taip yra suaugusiesiems. Jei vyras žmonai parneštų pinigų, deimantinį žiedelį, bet dar turėtų dvi meilužes ir žmona apie tai žinotų, tas deimantinis žiedelis mažai ką reikštų. Jis būtų tuščias. Dievas irgi nenori tokio santykio, Jis nenori, kad mes turėtume septynis meilužius – septynis stabus, kuriuos garbintume. Jis veda mus į tą laimę pažinti jį, koks Jis yra nuostabus. Jis nori, kad mes patys išmoktume Jo klausyti, Jį išgirsti. Tam reikalingas įprotis, tai ir yra santykio puoselėjimas, ištikimybė Dvasiai. Mes turime pratintis klausytis Dievo balso. Tai reiškia, kad reikia atidėti į šalį savo išdidumą, norus, planus, pabūti tyloje, neuzurpuoti pokalbio, ne paversti jo monologu, o maldoje išbūti tyloje, atsiliepti į Jo paraginimus, mintis, mylėti Jo žodį. Skaitydami Bibliją mes atpažįstame, koks Jis yra. Šventoji Dvasia mums padeda jį suprasti, mums jį primena. Kitiems patrauklu, kaip ta Šventoji Dvasia veda per gyvenimą, jie norėtų jos balsą girdėti iš dangaus – suk į kairę, dabar į dešinę, nekalbėk su tuo, eik pasisveikink su anuo. Mes dažnai Šventosios Dvasios kalbėjimą paverčiame antgamtiniu ir nesuvokiame, kad Dievo šnibždėjimas, Jo paraginimai yra labai paprasti ir kasdieniai. Jėzus ir tikisi iš savo mokinių, kad jie kaip avelės pažins Jo balsą ir galės atsiliepti. Ir tikiu, kad laikui bėgant išmokstame daugiau tylėti ir klausytis, tuomet galime pažinti Dievo balsą.

    Ir turbūt čia verta pasakyti, kad be savirefleksijos ir savęs pažinimo nėra Dievo pažinimo. Kai savo minčių nepažįstame ir nežinome, iš kur jos atėjo, neatpažįstame, nesame pastabūs savo vidiniam pasauliui. Gyvename chaose, nes mumyse daug balsų, jausmų, iš išorės ateinančių kariaujančių vaizdinių. Mums kalama į galvą, kas turėtume būti, kas nesame, ką turime pirkti, ką vartoti, ir t. t. Žmogus, kuris išmoksta savirefleksijos ir moka būti tyloje, pradeda atpažinti savo mintis. Vienos mintys suteikia ramybės, kitos – nerimo, vienos teikia paguodos, kitos ne. Kai žmogus pažįsta savo balsą, gali atpažinti ir Dievo balsą. O jis visada yra toks tylus, švelnus, Jis niekada nerėkia. Velnias yra toks komersantas, nes jis nori, kad apie jį žinotų. Jis visur save reklamuoja, rėkia, šaukia, spaudžia, manipuliuoja, triukšmauja, gąsdina. Dievas visada kviečia, Jis yra labai švelnus. Jis ateina ir niekada neskuba, nežaidžia mūsų taisyklėmis. Bręstantis tikėjimo kelyje žmogus išmoksta gyventi pagal Dievo taisykles. Kadangi Dievas neskuba, ir mes išmokstame neskubėti, pradedame tarsi būti toje pačioje bangoje su Juo. Tai kaip radijo bangos klausymas. Kol žmogus sumišęs, jis sukinėja radijo imtuvą ieškodamas tinkamos bangos ir visko klausosi. Vėliau jis jau atpažįsta, kokios stoties klausosi: štai čia aš pats sau kalbu, o taip Dievas kalba.

    Kaip atpažinti, kur kalba Dievas, Šventoji Dvasia ragina, o kur yra tik paties žmogaus įsivaizdavimai, ambicijos ar principai, savas teisumas? Kaip atpažinti, iš kur kilo idėja, ar iš savos valios ką nors gero ir prasmingo veikti, ar tai buvo Dievo idėja ir svajonė man?

    Kai buvau jaunesnis tikėjimo kelyje, mąsčiau taip: jei sugalvojau gerų idėjų ir net nepataikiau, Dievas vis vien laimins, nes tai geros idėjos. Tada prašiau, kad Jis laimintų mintis, maldoje sakiau, kad tikrai turiu vieną ar kitą daryti. Paskui pastebėjau, kad ne visuose dalykuose yra geras vaisius, t. y. darai gera, bet pats perdegi, darai gera, bet vėliau atpažįsti ne tokį motyvą. Net ir aukodamasis žmogus gali užsiimti tarsi burtininkavimu – turėti savo valią. Prisiminkime istoriją apie karalių Saulių ir Samuelį. Samuelis prašo Sauliaus palaukti jo ir tuomet aukoti gyvulius Viešpačiui. Saulius laukia, laukia, žmonės jį spaudžia, kad tuoj reikia eiti į karą, ir galiausiai Saulius paaukoja pats. Iš karto pasirodo Samuelis ir Saulius teisinasi, kad žmonės reikalavo, buvo spaudimas, ir jis pasidavė. O Samuelis atsakė: „Argi Viešpačiui nepatinka labiau paklusnumas negu visos kitos aukos.“

    Aukodamasis žmogus gali turėti savo valią, kuri yra kaip neklusnumas Dievui. O tai stabmeldystė, burtininkavimas. Ir žmogus gali daryti gerus darbus, bet jis daro juos tarsi sau. Todėl, manau, mums labai svarbu, kaip Jėzus sakė, imti savo kryžių, kasdien atsižadėti savęs ir tada galėsime Juo sekti. Tada galime būti Jo ištikimais mokiniais. Yra tokia taisyklė, padedanti atpažinti Dievo valią: žmogus, norėdamas pažinti Dievo valią, turi tapti abejingas rezultatui, jam neturi rūpėti, ar taip bus, ar kitaip. Ši pasidavimo būsena, kai gali priimti ir tokį, ir kitokį variantą, kai sakai: „Tebūnie tavo valia“, ir yra pasiruošimas girdėti Jo balsą. Kita taisyklė tokia: jei gali palikti savo planą ir vis tiek esi laisvas, laimingas, linksmas, visiškai ramus, tai reiškia, kad esi klusnumo būsenos ir nenori visko valdyti pats. Jei užsispyręs gini savo idėją, eini derėtis su Dievu, gali būti, kad tai yra tavo noras įprasminti, parodyti save.

    „Ta pati“ nuotrauka

    Juk jūs taip pat neišvengėte tokių klaidų?

    Nemanau, kad kas nors gali išvengti tokių dalykų. Per klaidas ir tepažįstame. Klaidos yra būtinos bet kuriai mokyklai, bet kokiam mokymuisi. Klaida – tai būdas atpažinti, kur galime eiti. Klaidų periodas gali trukti ir dešimtmečius, kai žmogus daro gerus darbus, bet Dievo nepažįsta. Vienas iš indikatorių, parodančių, ar žmogus Dievą pažįsta, yra tai, ar jis klusnus maldos gyvenime. Ar maldoje viską paleidžiame ir mokame klausytis, ar tik prašome? Kaip kalbame su Juo, parodo, kaip Jį pažįstame. Kai per savo iniciatyvas matai, kad darosi sunku, suvoki, kad pasaulio naštas neši, tuomet ir žinai, kad čia daug paties, o ne Dievo valios. Jėzus keistai sakė: „Ateikite visi, kurie vargstate, kurie esate prislėgti, imkite mano jungą, neškite mano naštą. Mano jungas švelnus, našta lengva.“ Apaštalas Jonas irgi sako, kad jo įsakymas mylėti nėra sunkus. O tai įmanoma tik per Šventąją Dvasią. Be maldos ir nuolatinio bendravimo su Dievu, man atrodo, esame pasmerkti vykdyti savo valią.

    O kaip pasaulietinis humanizmas? Pasaulyje daug labdaros organizacijų, steigiančių fondus, gelbėjančių vaikus, ligonius, pabėgėlius, galų gale gamtą ar kultūros paveldą. Drąsu manyti, kad tuose labdaringuose darbuose nėra Dievo, o tiesiog geri darbai iš žmogiškos valios.

    Geri darbai yra geriau nei blogi, bet krikščionys yra pašaukti paklusnumui labiau nei geriems darbams. Kristus padarė didžiausią gerą darbą atpirkdamas visą žmoniją savo auka. Bet jeigu pasižiūrėtume į jo gyvenimą – 30 metų praleista kaimo glūdumoje. Ne Romos amfiteatruose. Niekas apie jį nežinojo. 3,5 metų praleisti matomoje tarnystėje, bet taip pat nei gelbėjant politinės situacijos, nei rašant knygas. Jis pasirenka keletą žmonių, sako jiems, kad už juos numirs, paskui pažada atsiųsti Šventąją Dvasią ir nurodo, kad jie bus jo liudytojai. Jėzus gyvena sutelktą gyvenimą, neužsiima jokiomis papildomomis veiklomis. Mes turime įvairių pašaukimų, bet didžiausia laimė – atrasti draugystę su Kristumi. Gali turėti pašaukimą būti mama ir, įvykdydama šį savo pašaukimą, turi stengtis būti mama taip, kaip Dievas nori. Kiekvienam pašaukimas – nugyventi dieną taip, kaip Dievas ją mato. Yra būdas būti Dievo pateptu, pažymėtu mokytoju, vadybininku, vairuotoju, akademiku. Kad ir kokios būtume profesijos, turime išmokti atpažinti Jo valią mūsų gyvenime per klusnumą ir klausymąsi.

    Išdidžios širdies žmonėms Dievas priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonių. Išdidus žmogus nori būti nepriklausomas, matomas, jaustis, atrodyti ir būti svarbesnis už kitus. Dievas tokiems atsuka nugarą, tarsi ignoruoja. Nuolankus žmogus, pripažįstantis savo pažeidžiamumą, silpnumą, nesiekiantis būti aukštesnis už kitus, suvokia savo vertę teisingai, žino savo vietą, nesistengia būti tuo, kuo nėra, nesistengia apsimetinėti, traukia Dievą. Tokį Dievas nori nukreipti, ką nors pasakyti, duoti. Viena gražiausių Naujojo Testamento vietų yra Laiškas filipiečiams. Jame rašoma: „...būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“, kuris, būdamas Dievas, nesilaikė to troškimo pasiglemžti norą turėti Dievo paveikslą, būti matomas kaip Dievas, bet prisiėmė žmogaus kūną, pats nusižemino, tapo tarnu iki mirties. Apaštalas ragina, kad mes būtume tokio nusistatymo, kad laikytume kitą aukštesniu už save. Ir aš manau, kad mes, kaip žmonės, labai susireikšminame ir tikime, kad galime pasiekti bet kokį dvasinį procesą savo pastangomis. Viskas yra iš Dievo malonės. Dievas taip stipriai įsitraukęs į mūsų gyvenimą, tiek daug siunčia virpesių į širdį. O mes galvojame: „Kaip norėčiau paskaityti Bibliją...“ Ne aš noriu, o Dievas man duoda šį norą. „O, kaip trokštu Dievo“, bet ne iš manęs ateina tas troškimas. Dievas jį man įdėjo.

    „Ta pati“ nuotrauka

    Krikščionys pašaukti ne geriems darbams, o paklusnumui, ar ne? Bet paklusti reiškia numirti sau. Vadinasi, paklusnumas turi savo kainą. Kas jums daug kainavo šia prasme?

    Yra buvę tokių nelengvų momentų gyvenime. Nesakau, kad labai lengvą gyvenimą gyvenu. Kančių man teko patirti, net iki savižudybės kažkada buvau priėjęs, kai būta praradimų, bet dabar suprantu, kad mirtis ateina per kasdienę maldą, per savęs atsisakymą. Manau, kad kiekvienas žmogus svajoja ir nori kaip nors save realizuoti, atrasti. Šiandien daug jaunų žmonių savęs ieško, tačiau paradoksas –ieškodamas savęs gali ir visai neatrasti. Gali surasti pseudosave. Jėzus taip ir pasakė: „Kokia nauda žmogui, jeigu jis laimės visą pasaulį, bet savo sielą pražudys?“ O žmogus, kuris savęs atsižada arba numiršta kaip grūdas iš aruodo, kaip gražus vaisius auga. Žmogus, kuris į Dievo rankas savęs atsižada, Jam atsiduoda, atras tą tikrąjį savo „aš“, nes kitaip jis gyvens pseudogyvenimą. Gyvenimas tuomet gali būti pripildytas mūsų aistrų, išdidumo, o Dievas mus ne tokius sukūrė ir ne tokius mus nori matyti. Tą tikrąjį „aš“ gali atrasti tik Dieve, kai Jis atlieka mumyse gilųjį vidinį darbą.

    Dievas ragino mane eiti ten, kur aš nenoriu. Yra buvę, kad teko dėl to išsižadėti savo požiūrio, ketinimų, o kai nuėjau ten, kur kvietė, tapau labai laimingas, palaimintas. Arba prabyla su tokiu kvietimu, kad net baisu darosi. Tokią patirtį turėjau pernai, kai Kristus mane pakvietė pamatyti Vilnių taip, kaip jis mato. Išėjau pagyventi savaitę į gatvę be daiktų, be telefono, pinigų, laikrodžio. Per tą savaitę daugelį dalykų pamačiau kitaip. Susitikau Jėzų, kalbantį per benamius. Žmogus kalba su manimi, bet jaučiu, kad Kristus man sako konkrečiai. Išgyvenau daug atgailos, pamačiau miestą, kuriame daug tuštybės. Vaikščiojant po miestą kilo mintis, kad jei visi būtume akli, tikrai taip nesirengtume. Jei niekas mūsų nematytų, tikrai taip nesipuoštume, neišleistume tiek daug pinigų dalykams, kurie nėra to verti. Viskas būtų kitaip, jei matytume tikruosius žmonių „aš“. Tada daug gražių žmonių būtų labai negražūs, o negražūs atrodytų gražūs. Vidus ir išorė – kaip dažnai tai neatitinka.

    O kaip jūs išgirdote šį kvietimą?

    Kai Dievas pasako ir išgirsti, tiesiog negali apsimesti, kad nieko negirdėjai, negali užsikimšti ausų ir sakyti: „Nieko negirdžiu.“ Faktas – Jis kažką pasakė. Ir tu žinai, ką Jis pasakė. Kai Jis prabyla, sunku jį ignoruoti. Aišku, abejoji, ar tai Jo balsas, ar tavo keista mintis. Aš Dievo valią dažnai atpažįstu per žodį ar balsą, o išgirdęs jį tiesiog negaliu to nedaryti. Tiesiog jaučiu – negaliu neiti. Toks Jo kvietimas.

    Įdomi patirtis – pamatyti ir susitikti kitame žmoguje Kristų, tokį realų, kad gali jį net paliesti.

    Yra tokių dalykų ir Šventajame Rašte, Laiške hebrajams pasakyta, kad kai kurie patys to nežinodami priėmė angelus pas save. Mes manome, kad angelai skraido sparnais, o man atrodo, kad Dievo aplinkui yra visur labai daug. Atsimenu, kartą išgirdau kunigą Julių Sasnauską kalbant, kad Dievas jam kalbėjo per saulės spindulėlį. Maniau, kad jis hipis – taip poetiškai kalba. Stebėjausi, o šiandien suprantu, kad daug kas priklauso nuo klausančiojo. Žmogui, kuris bendrauja, Dievas prabyla ir saulėje. Dievas viską gali panaudoti – asilą ar dar ką nors – ir mums prabilti, ką nors svarbaus pasakyti.

    Pastabumas jo kalbėjimui ateina iš bendrystės, artumo su Juo, kai prie uždarų durų, savo maldos kambarėlyje, gali tai pajusti. Ir gatvėje kitą kartą gali pajusti, kad jis tau šypsosi, stebi tave. Mūsų blaškymasis ir skubėjimas trukdo tai patirti. Skaičiau tokią istoriją. Triukšmingame mieste ūžiant mašinoms indas klausia europiečio, ar girdi svirplį. Europietis sako, kad ne. O indas iš kaimo, jis pripratęs prie tokių garsų, užtat ir girdi. Išsitraukė jis iš kišenės monetą, mestelėjo į viršų. Ši nukrito ant šaligatvio ir iš karto koks 10 žmonių atsisuko. Žmonės girdi pinigą, o negirdi svirplio. Taip ir mes – girdime savo norus, svajones, planus, o Dievo ne. Tik pabuvęs su Juo daugiau pradedi atpažinti Jo balsą vis labiau ir labiau.



  • Kristina Savickytė-Damanskienė: „Knyga turi turėti istoriją“
    Kristina Savickytė-Damanskienė / Jurgitos Bastytės – Žilinskienės nuotr.

    Tėvai dažnai pagalvoja apie tai, kaip paskatinti vaiką vietoj planšetinio kompiuterio į rankas imti knygą. O gal pasaulis keičiasi ir tai, kad vaikai mažiau skaito, yra visai natūralus procesas?

    Leidykla „Nieko rimto“ kalbina aktorę, laidų vedėją ir trijų vaikų mamą Kristiną Savickytę-Damanskienę ir diskutuoja apie vaikų skaitymą, įdomias knygas ir tai, kas svarbu renkantis knygą.

    Koks buvo Jūsų vaikystės santykis su knyga?

    Iš tikrųjų vaikystėje skaičiau daug. Mūsų laikais knygų skaitymas buvo savaime suprantamas dalykas. Neturėjom labai daug pramogų, kompiuterių nebuvo, televizorius buvo tik tam tikru laiku – „Labanakt, vaikučiai“.

    Dar per atostogas mums parodydavo „Kapitoną Vrungelį“ ir „Kapitoną Tenkešą“ – filmus, kuriuos mokėjom mintinai. Knyga ir buvimas lauke buvo dvi mano vaikystės pramogos. Taip pat aš augau namuose, pilnuose knygų. Iki šiol man knyga yra ne tik priemonė praleisti laisvalaikį, bet ir interjero detalė.

    Todėl man labai gražu bibliotekos. Aš ten puikiai jaučiuosi ir mėgstu būti tarp knygų. Taigi vienas dalykas – nelabai daugiau turėjom ką veikti, o kitas dalykas – tėvai labai daug skaitė. Tai santykis su knyga ir buvo toks, kad skaičiau tikrai labai labai daug.

    Kalbant apie Jūsų vaikų knygas, kokios buvo pirmos ir kokios mėgstamiausios?

    Labai sunku įvardinti, kurios knygos yra iš tiesų pirmos. Mano dukrų pirmosios knygos buvo minkštos, tinkamos vaikams iki metų. Iš pradžių jos gaudavo tas minkštas plastikines knygas, paskui medžiagines, vėliau jas pakeitė knygomis su daug paveikslėlių. Ir iš tiesų tai labai pasiteisino. Jos pamėgo su knygomis migdytis, jas skaitydavo, vartydavo paveikslėlius.

    Man atrodo, tas įprotis turėti knygą irgi prisidėjo prie to, kad jos skaitė nuo gana ankstyvo amžiaus. Mano dideliam liūdesiui – dabar nebeskaito. Bet vėlgi, tai paauglystė, tad galvoju, kad tai galbūt laikinas nuėjimas nuo knygų... O gal ne? Galbūt tai laikmetis keičiasi ir gal mes informaciją priimam kitaip? Negaliu pasakyti.
    Mėgstamų knygų jos turėjo: labai mėgo „Ką žmonės dirba visą dieną?“, vėliau, aišku, labai džiaugiausi, kad „suskaitė“ ir Astridą Lindgren. Žinoma, turėjo ir savo laikmečio knygų, negali nuo to pabėgti: mėgo ir knygas apie Harį Poterį, ir kitas.

    Kaip Jūs įsivaizduojate, kokia turėtų būti įdomi knyga vaikams?

    Labai sunku pasakyti, nes dabar vaikai auga visai kitokie. Nori nenori, technologijos juos supa. Ir aš pati, pavyzdžiui, kartais matau, kad man sunku susikaupti knygai, nes mane veikia tai, kad visą informaciją gaunu labai greitai.

    Pavyzdžiui, Motiejus labai mėgsta knygas apie Joną (leidykla „Nieko rimto“). Ten lyg ir nėra istorijos, bet istorijas gali kurti pats, žiūrėdamas į paveiksliuką. Aš vis dėlto esu seno kirpimo. Galvoju, kad vis tiek knyga turi turėti istoriją. Ir aš, kaip mama, vis tiek noriu, kad vaikas išgirstų kažką, kas jo širdelėj nusėstų, kad tai pažadintų užuojautos, kliūčių įveikimo, pergalės jausmus. Tai, mano požiūriu, yra vertybės.

    Ar yra tokių dalykų, kurių gali išmokyti tik gyvenimas, bet neišmokys knygos?

    Iš tiesų tai, ką sugebi patirti pats, tave paveiks stipriau negu tai, ką perskaitei knygoje. Tačiau atsidūrus kritinėje situacijoje tai, ką skaitei knygose, irgi gali padėti priimti sprendimus. Žinoma, nenuvertinčiau knygų, bet tai, ką vaikas išmoksta per patirtį, yra be galo svarbu.

    Turiu omenyje gyvą patirtį, ne tai, ką mato ekranėlyje ar kai žaidime nugali kokį kovotoją, o tai, su kuo susiduria gyvenime. Manau, kad patirtis niekaip nepakeičiama knygomis, bet knygos gali prisidėti.

    Ar yra amžiaus ribos, nuo kada reikėtų įduoti vaikams pirmąsias knygas?

    Kuo anksčiau vaikas mato knygas, tuo geriau. Iš tiesų skaičiau visokių tyrimų... Knygas, kurias mes patys skaitom, tą pačią J. Ivanauskaitę (rodo į ant stalo gulinčias knygas), aš galėčiau, jei turėčiau kūdikį, tiesiog garsiai skaityti vien tik tam, kad vaikas girdėtų.

    Ir tai gali suformuoti tam tikrą įgūdį vaikui praleisti prie knygos šiek tiek laiko vien todėl, kad mama skaito jam garsiai – net nebūtinai vaikams skirtą literatūrą. Kuo greičiau vaikas suvokia, kad knyga yra laiko leidimo būdas, tuo geriau. Net jeigu kalbame apie megztas knygas, veltas knygas, tas, kur vaikai kažką dėlioja... Vis dėlto versti puslapius, imti knygą reikia kuo anksčiau.

    Ar knygai svarbu išvaizda, iliustracijos? Ar ji gali mokyti estetikos?

    Visada atkreipiu dėmesį į tai, kaip knyga atrodo. Žinoma, svarbu turinys, bet šiais laikais, kai pasiūla labai didelė, įėjus į knygyną nežinai, nuo ko pradėti rinktis, tad turi pats turėti labai aiškius kriterijus. Galvoju, kad knygos išvaizda labai svarbu.

    Tikrai visada atkreipiu dėmesį, kai knyga įdomiau iliustruota, apgalvota. Net jeigu tai knyga, kuri neturi viduje iliustracijų, tada svarbu, kad būtų apgalvota, kas yra viršelyje. Visada pasvarstau, ką norėjo perteikti dailininkas, pasirinkdamas vieną ar kitą įvaizdį. Taigi iš to gali išskaityti tam tikras istorijas.

    Ar tikrai visos knygos lavina vaikus? Ar atsiranda ir tokių, kurias parsinešęs namo supranti, kad padarei klaidą?

    Aš iš tiesų save labai struktūruoju ir prieš pirkdama knygas jau būnu su savimi susitarusi, ką pirksiu. Ypač dabar, kai yra bibliotekų, knygos nepigios ir dar užima vietą. Neseniai pati labai rimtai pasvarsčiau, ką viena ar kita knyga veikia mano namuose ir kai kurių atsisakiau, išdalinau draugėms, kai ką atidaviau bibliotekoms.

    Galvoju, kad tėvai šiuo informacijos laikotarpiu rinkdami knygas savo vaikams turėtų pavartyti, pasiskaitinėti, pasiklausti rekomendacijų, paieškoti informacijos. Kai šiek tiek daugiau susiduri su knygomis, atrandi autorius, iliustratorius, kurie tau patinka arba nepatinka ir turi savo braižą. Ir tai irgi yra svarbu. Pradedant nuo to, kad yra leidyklų, kuriomis gali galbūt labiau pasitikėti, todėl labai svarbu turėti kriterijus, kurie svarbūs būtent tau.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.