Kviečiame susipažinti su atlikto mokslinio tyrimo "Prokurorų požiūrio į reformą ir patiriamą stresą" ataskaita

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Mk 4, 21–25 „Nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn“.

    Jėzus sakė miniai:

    „Argi žibintas atnešamas pakišti po ryku ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?! Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn. Kas turi ausis, teklauso!“

    Jis taip pat jiems sakė: „Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“.

    Kiti skaitiniai: Žyd 10,19-25


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

    Viešpats perspėjo, jog nerūpestingumas ir per didelis susirūpinimas yra vienodai žalingi! (žr. Lk 21, 34). Juk ,,pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas“ (Mk 4, 19), kitaip tariant, Dievo vaiko dvasinis gyvenimas apmiršta, ir šis nebegali duoti vaisių Viešpačiui savo laiku. Apaštalas Paulius ragina, sakydamas: ,,Tesimoko ir mūsiškiai pirmauti gerais darbais būtinoms reikmėms patenkinti, kad neliktų bevaisiai“ (Tit 3, 14). Viešpats Jėzus įsakė: Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta (Mk 4, 24).

    Kristus kviečia domėtis Evangelija, ją suprasti, priimti, jos patarimais gyventi. Neužtenka būti vien pakrikštytam, didžiuotis, kad esi krikščionimi. Reikia Evangeliją priimti, kad taptume naujais žmonėmis, vykdančiais teisingumą ir gyvenančiais meile Dievui. Dievas kiekvienam atlygins pagal jo pastangas priimti Evangeliją ir ja gyventi. Jis už tai atlygins su kaupu.

    Reikia būti labai išmintingam, norint pažinti kitus ir juos mylėti, bet dar didesnės išminties reikia pažinti save. Niekur mes taip neveidmainiaujame, kaip prieš save. Išmintingas yra tas, kuris žino savo paskyrimą ir sugeba rasti priemonių savo paskyrimo uždaviniams įgyvendinti, kad toji šviesa šviestų visiems. Subrandintas tikėjimas yra šviesa žibinte, o ne po lova, nes tikinčiojo kelią nušviečia ne vien žmogaus dvasios šviesa, bet ir Dievo šviesa. Taip žmogus gauna atsakymus į klausimus, kurių pats negali išspręsti; tuo laimi jis tikrumą, kurio pats sau negali duoti. Ir subrendęs tikėjimas yra tas gyvenimas, kadangi šviesa tikintįjį sugyvina, jo gyvenimui duoda laiminantį gilumą ir puikų įsisiūbavimą. Taip jis sužino Kristaus žodžių tikrumą: ,,Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

    Sužinoti savo paskyrimą dar ne taip sunku, sunkiau pasirenkant tokias priemones, kurios padėtų tą pasirinkimą pasiekti. Čia prasideda kryžiaus kelias. Sakysime, kad žinome tai iš tikėjimo, jog mūsų paskyrimas yra išganyti savo sielą, bet kai reikia imtis priemonių šiam tikslui, tai prasideda didelis darbas, pilnas klaidų ir apsimetimų kelias. Vargstame pasirinkę netinkamas priemones, klystame neapskaičiavę savo jėgų, nepažindami savo temperamento, pasiduodami neapvaldytiems impulsams ir nusigąsdami tų kliūčių, kurios stoja šiame painiame savęs tobulinimo darbe. Jei dar tenka vadovauti kitiems, tai susidaro kasdienybės miškas, kuriame dažnai klaidžiojame ir kitus klaidiname. O tai pasidaro, kad mums trūksta išminties ir apdairumo, trūksta savęs pažinimo ir kitų. Daug dirbta, o naudos maža.

    Dievas kiekvienam krikščioniui duoda išganymo malonę, bet, jei kuris nevykdo Evangelijos įsakymų, Dievas ne tik nustoja tam duoti daugiau malonių, bet atima ir jau duotąsias, taip kad šis tampa Dievui visai svetimas. ,,Kaip daug yra tų, kurie aprauda sielos atsiskyrimą nuo kūno, ir kaip nedaug, kurie verkia, kai nuo sielos atsiskiria Dievo malonės šviesa“, – sako šv. Antanas Paduvietis.

    Dievas turi atrasti privilegijuotą vietą mūsų kasdieniame gyvenime, turime skatinti tikinčiuosius evangelizuoti kiekvieną gyvenimo sritį tiek žodžiais, tiek veiksmais, vengiant nuodėmės ir konkrečiai išgyvenant susitaikymą, teisingumą ir taiką. Tik tada ims skleistis meilė, pajusime, kad gyvename Evangelija. Šv. ses. Marija Faustina Kowalska yra pasakojusi, ką jai kalbėjo Jėzus: ,,Nuolankios ir mylinčios sielos malda malšina mano Tėvo pyktį ir pritraukia jūrą palaiminimų“. Evangelijos skaitinys primena, kad žmogus pasirengęs priimti Dievo Žodį, gyventi jo priesakais, tačiau prigimtinės galios kartais būna per stiprios. Kiekviena diena yra ėjimas savęs tobulėjimo link, kopimas į savo dvasios aukštumas, kad suvoktų Dievo mintis: ,,Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi“ (Mk 4, 25).

    Bernardinai.lt archyvas



  • Grafika, kurioje daug erdvės ir tylos
    Neringa Marcinkevičiūtė-Strazdė. Artūro Morozovo fotografija

    Šiuo metu Kauno meno galerijoje „Eglė“ veikia jaunos dailininkės Neringos Marcinkevičiūtės-Strazdės grafikos kūrinių paroda.

    Mažakalbiai, taupios linijos N.Marcinkevičiūtės-Strazdės kūriniai leidžia „kvėpuoti“ ir kamerinei galerijos erdvei, ir pačiam žiūrovui. Žvelgdamas į grafikės kūrinius – tarsi pradėtus sakinius, pokalbius, kurie beregint virsta nutylėjimais, pauzėmis, žiūrovas nė nepajusdamas lengvai įterpia savo pastebėjimus arba nebyliai tęsia pokalbį su autore, su pačiu savimi. „Šiuolaikiniame skubėjime ir perkrautoje kasdienybėje mes vis turime mažai laisvo laiko, – teigia N.Marcinkevičiūtė-Strazdė, – todėl stengiuosi ilsėtis tuštumoje, tyloje, erdvėje“.

    Pradėkime nuo įdomių Jūsų šeimos genealoginių medžių: jūsiškiame rastume Vincą Kudirką, o jūsų vyro – J. ir P. Vileišius, juolab kad kadaise jiedu buvo ne tik susitikę...

    Mano vyro Mykolo prosenelė – Jono ir Petro Vileišių sesuo, o mano prosenelė – Kudirkaitė. Kažkur viskas pinasi ir susijungia, po daug metų štai mes vėl galime prisiminti V. Kudirkos ir Vileišių gražų bendradarbiavimą. Neretai mes ir pajuokaujame, kad kaip anuomet, taip ir dabar Vileišiams reikia remti, morališkai palaikyti ir skleisti kūrėjų idėjas.

    Na, bet mes susitikome dėl jūsų parodos galerijoje „Eglė“. Galerininkė Eglė Mickutė minėjo, jog prieš keletą metų nedrąsiai jos galerijai pasiūlėte savo darbus, kurie buvo kiek kitokie, nei šiuo metu eksponuojamoje jūsų grafikos darbų parodoje. Kaip keitėsi jūsų kūrybos stilius, braižas, kas jam padarė ir daro didžiausią įtaką? Apskritai, kas verčia kurti ir kodėl būtent grafiką?

    2008 m. atnešiau tada dar kuklią, bet palengva augančią savo grafikos darbų kolekciją į „Eglės“ galeriją, ji savo kamerine aplinka man tada pasirodė jaukiausia Kaune ir intuicija manęs neapvylė. E. Mickutė maloniai priėmė mane į savo galeriją.

    Baigiau Kauno dailės gimnaziją, paskui lankiau Virginijaus Kašinsko piešimo ir tapybos studiją, ji – bene pati reikšmingiausia ne tik mano kūrybiniame kelyje, bet ir man, kaip asmenybei.

    Dailės akademijoje, manau, taip pat pasisekė – lemiamu momentu mano vadovė Dalia Petrauskaitė-Granger davė visišką kūrybinę laisvę, o svarbiausia – neprimetė savo stiliaus, todėl jai nuoširdžiai esu dėkinga už savo kelio atradimą. Tuomet ir pradėjo formuotis mano kūrybos braižas.

    O grafiką mėgstu už jos minimalumą. Nieko neprarasdama galiu išreikšti visumą viena linija.

    Artūro Morozovo fotografija

    Bet taip pat liejate akvareles ir tapote. Kas nulemia vieną ar kitą techniką, ar kuriate ciklais (grafikos, akvarelės, tapybos), ar pats darbas diktuoja priemones, o gal jis gimsta proceso metu?

    Mėgstu ne tik grafiką, bet ir kitas technikas, ypač akvarelę, joje, kaip ir mano estampuose, vienas prisilietimas visada yra paskutinis.

    Labai produktyvi lyg ir nesate. E. Mickutė prasitarė, kad jau senokai norėjo surengti Jūsų kūrinių parodą, bet darbus greičiau išpirkdavo, nei sukurdavote naujų. Tačiau pastaruoju metu – tarsi proveržis, kūrinių daug ir įvairių. Kas pažadino produktyvumą?

    Kai gimė mūsų gražiausias kūrinys – sūnus Rapolas, kūrybai savaime teko mažiau dėmesio. Dabar sūnui jau ketveri – atsiranda daugiau laiko. Taip nieko neforsuojant, natūraliai, harmoningai viskas susidėliojo į savo vietas. Taip pat kurti paskatino ir nelengvi, bet lemtingi nutikimai, įsitikinau, jog kūryba padeda sveikti. Tuomet ir išskrido mano žuvėdros, kurias matote naujausiuose darbuose.

    Nuostabu, kai kurti padeda ketverių metų sūnelis ir visada palaikantis vyras. Vis dėlto dažniau būna, kad atžalėlė stipriai pristabdo kūrybinius planus, ypač moteriai: kurį laiką pasiglemžia buities rūpesčiai, kai kada prie kūrybos ir nesugrįžtama. Kaip suderinate motinystę ir kūrybą? Tačiau grafikos darbus kuriate sausa adata todėl, kad, kaip prasitarėte, dirbtuvė yra... Jūsų miegamajame, juolab jog kitose grafikos technikose naudojama nemažai nuodingų žmogui medžiagų, taigi namuose, o ypač augant vaikučiui – tai neįmanoma, tačiau Jūs savo naujausių kūrinių paroda įrodote, kad visada yra išeitis ir galimybė pasidžiaugti.

    Taip, mano staklės kol kas stovi miegamajame, ir kai užmiega Rapolas, galiu atspausti darbą neišeidama iš namų, viskas nutinka ekspromtu. Rapolui duodu daug kūrybinės laisvės. Kai jis užsiėmęs kūryba, aš pati irgi puolu raižyti, tuomet dirbame kartu. Mano šeima ir vyras palaikome vienas kitą. Kai turiu mažai laiko, o noras didelis – tai viskas ir išeina, o kai racionaliai ar ilgai galvoju ir, atrodo, žinau, kaip padaryti, kaip sudėlioti kompoziciją, kad išeitų geras kūrinys ࡦ tuomet dažniausiai tai būna viso labo matematika, o ne menas.

    Mano kūryba yra intuityvi, niekada nežinau kuo viskas baigsis, ir kartais net nežinau kaip prasidėjo, neretai tiesiog atsidedu ir raižau nieko negalvodama, stengiuosi atsijungti ir išlaisvinti ranką nuo minčių iki tol, kai staiga pajuntu “stop”, tuomet atsitraukiu ir daugiau nebeliečiu, less is more.

    Mano estampai atlikti sausos adatos technika organinio stiklo plokštėje, tai kaip ir ekologiška technika. O šiaip, man labai svarbus viską apimantis kūrinio gimimo procesas. Pradžia gimsta galvoje staiga, o visa esmė ir galutinė idėja atsiranda gyvai raižant plokštę. Taip pat labai subtilus ir nuolat kitoks yra pats atspaudimo procesas, kiekvienas atspaudas – skirtingas, linija „gyvena“ trumpai, kiekvienas spaudimas ją keičia ir niveliuoja, netyčia atsiranda naujų, netikėtų, nuostabių subraižymų – plokštė irgi „gyvena“. Labai branginu atsitiktinumo, o kartais net apgalvoto netikėtumo galimybę, tai suteikia jautrumo ir subtilumo.

    Artūro Morozovo fotografija

    Akivaizdu, kad jūsų grafika – mažakalbė, joje – daug erdvės ir tylos. Ar galėtumėte plačiau pristatyti savo kūrybą, ar įsivaizduojate savo žiūrovą?

    Kuriu savo pasaulį ir ieškau harmonijos. Mano paveikslai sumanyti kaip gyvos, nebaigtos erdvinės situacijos, kurios, kaip ir aš pati, neatskiriamos nuo nuolatinio judėjimo, raidos ir kaitos proceso. Šiuolaikiniame skubėjime ir perkrautoje kasdienybėje mes vis turime mažai laisvo laiko, todėl stengiuosi ilsėtis tuštumoje, tyloje, erdvėje.

    Man labai svarbu neužteršti popieriaus lapo nereikalingais dalykais. Geriau mažiau negu per daug – tai mano moto, pagrindinė idėja.

    Mano estampų erdvė tyli ir tuo pačiu metu kalba, ji tarsi pauzė ir drauge – provokacija, skatinanti tolesnę improvizuotų minčių seką. Ji – ir tuštuma, kurią atriboju nuo materialumu persmelkto pasaulio, tai tarsi dvasinė kategorija. Beribė erdvė leidžia skrajoti mintims. Pribloškiantis nepaliesto popieriaus tuštumas sykiu apakina, atstumia ir pagauna akį, tarsi begalybė, kuri atsiveria už paskutinio ženklo, palikto ant balto popieriaus lapo.

    Man įdomus itin taupus linijos, juodo aksomo dėmių, užuominų, mano pačios susikurtų ženklų, simbolių arsenalas, sutankinimas ir išskleidimas erdvėje, improvizacija, atsitiktinumas ar taškelis. Taip pat įpinu paradoksalių ar ironiškų detalių.

    O pagrindinė figūra, regis – žmogus?

    Taip, labiausiai mane domina žmogaus erdvėje tema, siekiu, kad erdvė kalbėtų su žmogumi, per žmogų. Mano estampų žmogus – erdvės gyventojas, sklandantis erdvėje arba išsikerojęs per visą baltą popieriaus lapą kažką veikia, juda, keičiasi, dvigubinasi. Kartais jis atsiduria aplinkoje, kurioje trūksta erdvės, tarsi ieško išeities, nori ištrūkti iš jį ribojančio balto popieriaus lapo, kartais tupi paveikslo kamputyje. Jis – gyvas, tarsi permatomas, kontūrinis arba be griežto kontūro, ažūrinis, mirguliuojantis. Tai jauna, plastiška būtybė, atrodo ji yra čia pat, bet staiga jau visai kitur, visai kitokia, arba jos visai nėra. Taigi jis vis kitoks – naujas ir tuo pat metu tas pats. Žaidžiu jo gyvenimu savo baltame kūrybos lape.

    Siekiu išreikšti vidinių minčių, poetines dvasios būsenas, mistines nuojautas, nuojautas bei potyrių miražus. Palieku erdvės pamąstymams. Aš matau vienaip, žiūrovas greičiausiai – kitaip. Stengiuosi nedėti taško ar šauktuko, man artimesnis daugtaškis.

    O žiūrovai labai skirtingi, pastaruoju metu daug darbų iškeliauja į Skandinaviją ir kitas šalis.

    Kalbino Enrika Striogaitė



  • Pranciškoniškosios šeimos šventieji. Šv. Angelė Meriči

    Sausio 29 dieną minime šventąją Angelę Meriči, pasaulietę pranciškonę ir uršuliečių kongregacijos įkūrėją.

    Angelė Meriči gimė 1470 metais Šiaurės Italijoje. Būdama trylikos ji įstojo į Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną ir greitai po to davė skaistumo įžadą. Angelė atsisakė visų turtų ir norėjo gyventi tik iš išmaldos. Ji gyveno asketiškai ir dažnai pasninkaudavo.

    Sulaukusią 23 metų Angelę maldos metu aplankė vizija: jai pasirodė neseniai miręs draugas. Jis išpranašavo, kad Angelė taps naujos religinės kongregacijos įkūrėja ir pasišvęs jaunimo ugdymui. Tai tapo stipria paskata merginai ne tik atsidėti kontempliatyviam gyvenimui, tačiau konkrečiais darbais tarnauti artimui.

    Savo gimtajame mieste Angelė matė neturtingas mergaites, neturinčias išsilavinimo ir vilties. XV–XVI a. išsilavinimą įgydavo tik turtingos moterys ir vienuolės. Tačiau kas galėjo mokyti tas mergaites?

    Tad Angelė subūrė apie save grupelę jaunų moterų iš Trečiojo ordino ir kitų draugių, jos mokė mergaites tikėjimo tiesų, padėjo vargšams ir rūpinosi ligoniais. Gyvendamos savo namuose, merginos susitikdavo maldai ir bendrai tarnystei. Dažnai tie, kuriems tarnaudavo, būdavo dideli nusidėjėliai, tačiau Angelė nenustodavo mokyti, drąsinti ir melstis už juos, kol šie susitaikydavo su Dievu.

    Merginų tarnystė buvo tokia sėkminga, kad Angelės buvo prašoma skleisti novatorišką požiūrį į švietimą kituose miestuose. Jos švietėjiška veikla padarė įspūdį pačiam popiežiui.

    1535 m. lapkričio 25 dieną ši pamaldi bendruomenė buvo patvirtinta kaip Šv. Uršulės kongregacija. Ši seserija, dar žinoma kaip uršuliečių, greitai paplito daugelyje šalių. Uršulietės tapo pirmąja religine moterų bendruomene, išėjusia už vienuolyno ribų ir užsiėmusia moterų švietimu.

    Jos idėja įsteigti mokyklas mergaitėms tuo metu buvo visiškai revoliucinė, nes švietimas buvo beveik išskirtinai vyrų privilegija. Prireikė daugelio metų, kol buvo plačiai priimtos radikalios Angelės idėjos apie visų, taip pat ir netekėjusių moterų, švietimą. Tokie žmonės kaip Angelė norėjo padėti kitiems nepaisydami visuomenės pasipriešinimo.

    Angelė mirė 1540 m. sausio 27 dieną. Ji buvo palaidota su Trečiojo ordino abitu. 1807 m. popiežius Pijus VII paskelbė ją šventąja.

    Pagal http://www.catholic.org parengė Monika Midverytė OFS



  • Ar šachidas yra savižudis?

    51e1ca5e1ad38da72114168f3d53e7665935cd3e

    Profesoriaus E. Račiaus tekstas iš Bernardinai.lt archyvų. Jis rašytas prieš beveik dešimt metų, tačiau per tą laiką tapo tik aktualesnis.

    Sajidas Qutbas (Egipto radikalų Musulmonų brolijos narys, už neva rengtą pasikėsinimą prieš šalies vadovą pasmerktas myriop 1966 metais, daugelio tyrinėtojų vadinamas musulmonų ekstremizmo krikštatėviu) nurodė keturias džihado vystymosi stadijas:

    1. Kol pirmieji musulmonai buvo Mekoje, prieš pabėgant į Mediną, Dievas jiems neleido kovoti;

    2. Medinoje musulmonams duotas leidimas kovoti su jų engėjais;

    3. Dievas įsako musulmonams kovoti prieš tuos, kurie su jais kovoja;

    4. Dievas įsako musulmonams kovoti su visais netikėliais.

    Qutbo nuomone, džihadas buvo gynybinis tik pirminiame Muchamedo misijos periode. Po to musulmonams buvo leidžiama ne tik kovoti su agresoriais, bet buvo įsakyta pulti netikėlius. Ir šis prisakymas turėtų tęstis tol, kol Žemėje bus nemusulmonų. 

    Qutbo pozicija yra ekstremistinė, tačiau anaiptol ne išskirtinė – Musulmonų brolija ir panašūs į juos griežtai laikosi šio požiūrio ir jį propaguoja. Brolijos narys ir vienas jos lyderių Mustafa Mašhūras skelbia: „Tokie yra būdingi (mūsų) misijos bruožai: Džihadas yra mūsų kelias ir mirtis vardan Dievo yra aukščiausias mūsų tikslas“. Kiti Brolijos nariai Achmedas al–Qutanas ir Džasimas Muhalhalas teigia, kad mudžahidai kovoja ne dėl savo pačių ar savo šalių, tėvynių labo, bet vardan Dievo. Be to, mudžahidai turi būti visada pasiruošę paaukoti savo gyvybę dėl tikslo, kurio jie siekia. Al–Qutano ir Muhalhalo nuomone, mudžahidai turi mylėti, tikėtis ir teikti pirmenybę kankinio gyvenimui (šahada). Taip išaukštinamas kankinio (šachido) kultas.

    Radikaliai nusiteikusiems musulmonų aktyvistams, ginkluoto džihado, kurį jie idealistiškai suvokia kaip kasdienio musulmonų gyvenimo integralią dalį, smurtiškumas ir prievarta nėra nusižengimas, o veikiau garantija, kad jis galų gale pavyks. Tikėjimas jėga ir įsitikinimas, jog tik per jėgą į visuomenę gali būti įdiegta Dievo Tiesa, tapopripažintu komponentu jų religiniame – politiniame diskurse. 

     Ši radikali Brolijos samprotavimo tradicija, pradėta Brolijos įkūrėjo al–Banos dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ilgą laiką išliko marginali. Tačiau palaipsniui ji išpopuliarėjo, o jos praktine išraiška tapo pačių musulmonų pagarbiai kankiniais (šachidais) vadinamų mirtininkų vykdomi išpuoliai, kuriuose nukenčia vis daugiau neginkluotų civilių, tarp jų ir musulmonų.

     Nors ginkluota kova, ypač su išorės priešais tiek Korane, tiek Sunoje yra pateisinama ir net prisakoma, apie kovos metodus pamatiniuose islamo šventraščiuose nekalbama. Savaime suprantama, kad anuomet ginklai nebuvo tokie sofistikuoti kaip dabar. Tiesą sakant, patys populiariausi ginklai – peilis, kardas, ietis, lankas su strėlėmis – turėjo labai ribotą žudomąją galią. 

     Tačiau ir tokie ginklai galėdavo pasitarnauti mirtininkams. Antai vienos šiitų sektos, ismailitų nizaritų (populiariai vadinamų asasinais), veikusios tarp XI ir XIII amžių, į misijas siunčiami pavieniai kovotojai-pasikėsintojai su savimi turėdavo tik durklą. Jie gali būti matomi kaip šiandienių mirtininkų prototipas. Toks kovotojas po įvykdyto pasikėsinimo į aukštą valstybės pareigūną paprastai nesistengdavo pasprukti – jis tikėdavosi mirties. Mirties, po kurios jis tiesiai pateksiąs rojun ir turėsiąs amžiną palaimą. Nizaritų ideologai mirtininko-kankinio (šachido) likimą aprašė pačiomis šviesiausiomis spalvomis, remdamiesi Korane randamomis eilutėmis, pateisinančiomis smurtą prieš priešus, bei viliojamai aprašančiomis rojų.

    XX amžiuje ši mirtininko kankinio tradicija atgimė ir išpopuliarėjo. Tačiau be Korane ir Sunoje randamų smurto pateisinimo ir viliojančio rojaus, laukiančio kankinių, šiandieniame pasaulyje ne mažesniu tokio pobūdžio smurto akstinu yra tapusi neviltis, persmelkusi daugelio musulmonų visuomeninį ir ypač asmeninį gyvenimą. Matydami savo visuomenių politinį, socialinį ir ekonominį sąstingį, nepriteklių bei skurdą, negalėdami savęs realizuoti politiniame, socialiniame, o dažnai ir ekonominiame šalies gyvenime, jauni abiejų lyčių musulmonai, ieškodami savo situacijos paaiškinimo, neretai įsitraukia į radikalių musulmonų vedamus studijų būrelius. Tokie būreliai yra pirmas žingsnis į džihadistinę indoktrinaciją, besivainikuojančią būsimo mirtininko-kankinio visišku atsidavimu savižudiško džihado idėjai, kuri silpnesnės valios ir didelės nevilties slegiamus individus tiesiog užvaldo.

     Musulmonų mirtininkų skaičiumi pirmauja Palestina – visi duomenys rodo, kad palestiniečius yra tiesiog persmelkusi džihado kultūra. Daugiau nei penkis dešimtmečius tebesitęsianti Izraelio okupacija pagimdė jau antrą kankinio mirties siekiančių palestiniečių kartą, nematančią šviesesnės savo tėvynės ateities. Palestiniečių išpopuliarinta šachidų kultūra netrukus prigijo ir kituose musulmoniškuose kraštuose – Libane, Kašmyre, Čečėnijoje. 

     Šiam fenomenui populiarėti įtakos turi ir tai, kad Korane ar Sunoje mirtininko veiksmai tiesiogiai nėra ne tik kad draudžiami, bet netgi nepasmerkiami. Priešingai, kovoje su priešais žuvęs kankinys išaukštinamas. Mirtininkų džihado propaguotojai tapatina priešo nukautą kovotoją su sąmoningai save drauge su priešais sunaikinančiu mirtininku. Jie teigia, kad tai nėra tapatu savižudybei, kurią, beje, islamo teisė draudžia kaip vieną didžiausių nusikaltimų. Anot Korano ir Sunos, nusižudęs asmuo pats iš savęs atima galimybę patekti rojun. Tačiau radikalūs ideologai aiškina, kad mirtininko išpuolis atliekamas Dievo vardan (džihado labui), tuo tarpu esą paprasta savižudybė niekaip negali būti vykdoma vardan Dievo ar kaip džihado dalis.

     Apibendrinant galima pasakyti, kad pamatiniuose islamo tekstuose randami smurto pateisinimai ir net išaukštinimas pasitarnavo kaip Trojos arklys visai musulmonų bendrijai – jais operuodami, radikalūs asmeninių ar grupinių politinių kėslų turintys musulmonai sumaniai pasinaudoja patikliais bendratikiais, kalbėdami apie viską apimantį džihadą kaip aukščiausią dorybę, už kurią atpildas – amžinas išganymas, taip juos pasiųsdami beprasmiškai mirti. Ir, deja, panašu, kad ši kankinių-mirtininkų džihado kultūra bent šiuo metu tik plinta.



  • Tikrasis kankinystės veidas

    a5d3208ffb3a8504496ddf27741d43440ec6921e

    Tekstas Mažosios studijos laidoje skelbtas dar 2006 metais, tačiau aktualus ir šiandien.

    Kadaise mirtis dėl tikėjimo buvo laikoma narsiu žygdarbiu, kurio kilnumą, daugelio įsitikinimu, suteršė savižudžiai sprogdintojai, pasiskelbę islamo kankiniais. Kaip atsirado toks iškreiptas mąstymas ir ar kankinystė galės vėl vadintis garbingu poelgiu?

    Dauguma žmonių tokius poelgius laikys barbarišku nekaltų žmonių žudymu. Tačiau kai kurie juos vadins kankinystės aktais. Kankinystė turi seną tradiciją tiek islame, tiek krikščionybėje, nes kraujo praliejimas dėl tikėjimo turi ne tik religinę, bet ir emocinę trauką. Ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje kankiniai buvo laikomi didvyriškais liudytojais tiesos, kuria tikėjo, jų garbei buvo statomos šventovės ir bažnyčios.

    Tačiau visiškai aišku, kad joks sveiko proto žmogus nenori tapti kankiniu, ką jau kalbėti apie norą būti nukryžiuotam. Žinoma, beveik visi mes trokštame liudyti tiesą (o tą kaip tik ir reiškia žodis „kankinys”), o kai kurie yra pasirengę tą padaryti net ir savo gyvybės kaina. O tokiame pasaulyje kaip mūsiškis visai tikėtina, jog tas, kuris yra tikrai pasirengęs tapti tokiu liudytoju, iš tiesų bus nužudytas. Tačiau būti liudytoju ir būti nužudytam yra du skirtingi dalykai.

    Dalį problemos sudaro nežabotas šlovės troškimas. Nors niekas nenori būti nužudytas dėl savo įsitikinimų, tačiau turbūt nemažai daliai mūsų patiktų tas pomirtinis garbinimas, kokio paprastai sulaukia žuvusieji dėl tikėjimo. Gali būti, jog kam nors visai patiktų įsivaizduoti save kankinystės „kulto” dalimi. Manau, jog visiškai įmanoma ir tai, kad kokie nors nestabilios psichikos asmenys tyčia siektų mirties vien tam, kad po to būtų visų garbinami bei liaupsinami. Ar tikrai niekas negali trokšti būti nužudytas vien tam, kad sulauktų tokios „šlovės”? Kad ir kaip žiūrėsi, vis vien atrodo, kad būtent tokios šlovės siekiama „kankinystės operacijomis”: savižudžių sprogdinimais, kurie siaubė Niujorką, Izraelį, Britaniją ir kitas pasaulio vietas.

    Mano įsitikinimu, būtent čia islamo „kankinystės operacijos” radikaliausiai skiriasi nuo krikščioniškų pavyzdžių. Tiesą sakant, viską išduoda pats žodis „operacijos”, nes jis perša mintį, jog būti nužudytam dėl tikėjimo (tai yra tapti kankiniu) yra dalykas, kurį apsisprendi padaryti, ir nėra tai, kas tiesiog nutinka, tuo tarpu krikščioniška kankinystė laikoma Dievo dovana – dovana sugebėti liudyti tikėjimą, kad ir kas atsitiktų. Šių dienų islamiškosios kankinystės, atvirkščiai, yra paremtos veiksmais, kuriuos žmonės patys apsisprendė įvykdyti, ko gero, norėdami įrodyti – sau patiems, savo bendruomenėms, galbūt Dievui – jog yra pasirengę numirti už tai, kuo tiki. Šioje vietoje liudytojas daugiau nebėra kankinys, jis virsta nusikaltėliu.

    Taip buvo ne visada. Tiesą sakant, ankstyviausios kankinystės arba tikėjimo liudijimo teologijos abiejose tradicijose yra labai panašios. Abi tradicijos „liudijimą” net ir persekiojimo atveju laikė iš esmės nesmurtinga reakcija.

    Arabų kalbos žodis shahid, paprastai verčiamas kaip „kankinys”, reiškiantis žmogų, pasiryžusį numirti dėl savo tikėjimo, Korane išvis neaptinkamas: jis ten vartojamas tik kalbant apie liudijimą teisine prasme, kaip apie liudininką. Tik pokoraniniu laikotarpiu, kai Medinos pagonys pradėjo žiaurų persekiojimą, šis žodis ėmė reikšti žmogų, nužudytą kovoje dėl tikėjimo. Pats Koranas yra daug sudėtingesnis kūrinys, negu daugelis įpratę manyti, ypač tie, kurie trokšta pateisinti šiuolaikines „kankinystės operacijas”.

    Islamiškosios žodžio shahid prasmės raida vyko podraug su „kankinystės” raida krikščionybėje. Iš tiesų kai kurie mokslininkai linkę manyti, jog krikščioniškoji kankinystės samprata padarė įtaką islamiškajai per Artimųjų Rytų krikščionių ir musulmonų ryšius. Tačiau didžiausias skirtumas islame yra tas, jog pagonys ėmė aršiai persekioti mažą, glaudžiais ryšiais susijusią tikėjimo bendruomenę Arabijoje dar Pranašui gyvam esant – beveik tuo pačiu metu, kai jis savo veiklą perkėlė iš Mekos į Mediną. Todėl musulmonams vis dažniau teko gintis jėga. Taigi veikiai tikėjimo liudijimas pradėtas sieti su kova už jį, ir ši sąsaja netrukus tapo norma, nors ankstyvasis Koranas tam aiškiai nepritarė.

    Vėliau šiam procesui pasitarnavo sąvokos „panaikinimas” (naskh) vartosena mokslinėse paties Korano interpretacijose. Pasak šių interpretacijų, Korano eilutės, apreikštos vėlesniuoju Pranašo gyvenimo laikotarpiu, esą „panaikinusios” ankstesnius (daugiausia nesmurtinius) Mekos periodo pamokymus. Šiuolaikiniai mokslininkai ėmė vis dažniau klausti, ar tik nepiktnaudžiaujama naskh sąvoka, mėginant pagrįsti „karingą” musulmoniškos „kankinystės” pobūdį, prieštaraujantį musulmono, kaip nesmurtaujančio liudytojo, sampratai. Tačiau šiems mokslininkams šiandien tenka kovoti sunkią kovą su plačiai išplitusiu, nors ir klaidingu, požiūriu, kad islamas nuo pat pradžių buvo įsišaknijęs smurte.

    Krikščionių istorija buvo visai kitokia. Nuo pat pradžių jie buvo išsibarstę po visas Romos imperijos vietas, mat Evangelijos skelbimas veikiai išplito iš Jeruzalės. Negana to, krikščionys praktiškai buvo nušalinti nuo tarnybos Romos armijoje, nes šioji pripažino politeizmą (tuo tarpu su VII a. Arabijos musulmonais Romos armija praktiškai neturėjo jokio tiesioginio ryšio). Štai kodėl iki III a. pradžios buvo labai mažai kareivių krikščionių. Tai paaiškina, kodėl kankinystės sąsaja su karinėmis operacijomis, net ir tikėjimo „savigynos” vardu, neišsiplėtojo taip, kaip tai nutiko islame. Tai padėjo susikurti stipriai tradicijai, teigiančiai, jog kankinystė arba tikėjimo liudijimas yra nesuderinamas su tarnavimu kariuomenėje, tegu ir kariaujančioje „teisingą karą”.

    Ankstyvieji abiejų tradicijų požiūriai į savižudybę beveik sutampa: savižudybė yra aiškiai ir nedviprasmiškai draudžiama. Tačiau abiejose pusėje netrukus iškilo teologinių keblumų, ir labai dažnai pateikiami atsakymai atrodo silpnokai. Antai krikščionė mergelė šv. Pelagija iš Antiochijos (mirusi 311 m.) aiškiai nusižudė, kad nebūtų išprievartauta, tačiau ji vadinama nekaltybės kankine. Tiek Augustinas, tiek Tomas Akvinietis labai nevykusiai teisina Bažnyčios sprendimą ją pagerbti. Dar prasčiau jiems sekasi pateisinti Samsono savižudybę, ir jie tegali pasakyti, kad nusižudyti jam leidusi Šventoji Dvasia.

    Atitinkamų problemų kyla ir kai kuriems islamo teoretikams, mėginantiems pateisinti šių dienų savižudžių operacijas. Tarus, kad tos operacijos vykdomos dėl didesnio gėrio, sako jie, Korano draudimus galima atidėti į šalį. Arba kartais teigiama, jog tos savižudybės iš tiesų nėra savižudiškos, nes tai esantys tokie didvyriški poelgiai. Jie vykdomi ne iš nevilties ar nusivylimo, bet iš troškimo „sviesti engėjams į širdis baimę ir siaubą”. Abiejų rūšių atsakymai skamba itin silpnai, netgi iracionaliai. Jie supainioja „kankinių” veiksmus su tokių jų veiksmų motyvais. Kiekvienu atveju tik susilpnėja draudimas nusižudyti. Tokiu būdu šių dienų savižudžių operacijoms suteikiamas tam tikras teologinis pateisinimas.

    Tačiau, ko gero, įdomesnė yra mintis, kad ateityje mums teks pripažinti naujos rūšies kankinį: tokį, kokį galėtų pripažinti abi tradicijos. Aš turiu omenyje kankinius „už teisingumą ir taiką”. Pasiskolinau šią frazę iš kardinolo Cormaco Murphy-O’Connoro viešo pagiriamojo žodžio Margaretei Hassan, kuri buvo nužudyta už tai, jog padėjo eiliniams Irako piliečiams, mat buvo katalikė iš Vakarų, ištekėjusi už musulmono, turėjo Irako pilietybę ir nuosekliai priešinosi Vakarų invazijai į savo šalį. Ko gero, ji tėra naujausia kandidatė, pasekusi pavyzdžiu tokių asmenybių kaip Editha Stein ir Maksimilijonas Kolbe. Nes visi jie žuvo ne kaip krikščionybės, bet kaip teisingumo ir taikos liudytojai pasaulinėje bendruomenėje.

    Vienas iš būdų, kaip Vakarai galėtų padėti atkurti iškreiptą kankinystės sąvokų pusiausvyrą, būtų viešas pripažinimas, kad šie liudytojai (ir, be abejonės, daugelis kitų abiejose religijose) yra kankiniai visiems ir kiekvienam: tai yra liudytojai, kuriuos gali garbinti tiek musulmonai, tiek krikščionys, nes tai, už ką jie atidavė gyvybes, yra gera visiems.

    Iš „Tablet“ vertė Rūta Tumėnaitė

    „Mažoji studija“



  • Dialogas su islamu: pradėkime nuo Vatikano II Susirinkimo

    51237463965c35c5d84c7edbdcc814f17147a670

    Vatikano II Susirinkimo sušaukimo 50-osios metinės – tai proga atnaujinti tarpreliginius santykius, sako Khaledas Fouadas Allamas, vienas žinomiausių krikščionių-musulmonų santykių ekspertų dienraščiui „Vatican insider“ duotame interviu.

    Profesoriau, ar Susirinkimas iš tiesų buvo ekumenizmo bei dialogo su kitomis religijomis mokykla?

    Vatikano II Susirinkimas paklojo pamatus dialogui su musulmonų pasauliu. Septintasis dešimtmetis buvo lydimas didesnės ar mažesnės euforijos, nes daugelyje musulmoniškų šalių prasidėjo dekolonizacijos, laisvės periodas; taigi politinę laisvę natūraliai lydėjo išsivadavimas nuo nesusipratimų tarp krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulių. To laikmečio islamo ir musulmonų mokslininkų karta nemažai prisidėjo skatinant abipusį musulmonų ir krikščionių pasaulių sutarimą tuo laiku, kai neraštingumo lygis musulmoniškuose kraštuose buvo itin didelis. Štai kelios asmenybės – Alžyro islamologas Muhammedas Arkounas, miręs prieš keletą metų, ir islamologas Muhammedas Talbi (kuriam daugiau nei 80 metų), kuris prieš dvejus metus gavo Agnelli apdovanojimą.

    Mūsų pareiga prisidėti puoselėjant, kiek tai leidžia mūsų jėgos, bendrą atmintį, tačiau šiuo momentu yra jaučiamas tam tikras išsiskyrimas tarp istorijos ir atminties. Islamas yra istorija orientalistams ir šiai kultūrai priklausantiems individams, tačiau tai nėra bendra atmintis; jis išlieka tolimas, nepaisant geografinio artumo. Mėgstu sakyti, kad Palermą nuo Tuniso skiria tik pusė valandos kelio lėktuvu. Tačiau mes dar nesame ten. Ir tai būdinga abiem pusėms. Musulmonų pasaulis turi nustoti žiūrėti į Vakarus kaip visų nesantaikų priežastį, ir čia dar reikia nemažai padirbėti. Jis turi sugebėti priartėti prie tų dalykų, kurie yra jo kultūrinės atminties dalis. Islamo civilizacija pakeitė kai kuriuos faktus, kurie suformavo jos atmintį. Juk jai įtakos turėjo graikų, romėnų kultūros, krikščionybė, judaizmas ir net islamas, atėjęs iš Azijos, kuriam būdingos įvairios sąsajos tarp islamo ir budizmo. Žymus japonų islamologas Toshihiko Izutsu pirmasis atkūrė šias sąsajas prieš 50 metų. Prieš akis iškyla katastrofiškas Afganistane sunaikintų Budos figūrų vaizdas.

    Ar civilizacijų konfliktai neišvengiami?

    Per krizę, kokią išgyvename dabar – ne tik ekonominę, bet ir civilizacijos krizę, kuri daro įtaką visuomenei dabar, ir tokiai, kokia ji bus po 30 metų, didžiausias pavojus yra tas, kad komunikacijos stoka tarp krikščionių ir musulmonų paskatins ieškoti atpirkimo ožių kitoje pusėje. Esant tokiai situacijai, pastaraisiais metais įvykdytos atakos prieš krikščionis Egipte ar išpuoliai Tulūzoje, kurių metu buvo nužudytas mokytojas, keletas žydų mokyklos vaikų ir keli kareiviai, yra blogas ženklas, grasinantis pagilinti baimę ir stereotipus, kuriuos esame susikūrę vieni apie kitus. Kai stereotipai tampa nekontroliuojami, jie gali paskatinti katastrofą. Prisiminkime karą buvusioje Jugoslavijoje. Grėsmė kyla, kai vieno asmens kaltinimas įgyja kolektyvinį mastą. Juk būtent taip prasideda karas

    Ar egzistuoja nuosaikaus islamo forma?

    Musulmonų pasaulyje pastebimas išskirtinis kultūrinis naujų kartų nuskurdinimas, tai būdinga net tiems asmenims, kurie priklauso religinėms grupėms. Taip pat pamiršome pirmąją UNDP (JT organizacijos) ataskaitą apie demokratiją Arabų pasaulyje, paskelbtą 2001 m. Ataskaitoje arabų ir užsienio ekspertai išryškina socialines ir kultūrines represijas Arabų pasaulyje. Šis 2001 m. pranešimas buvo skirtas visam Arabų pasauliui. Mums reikia atkurti tam tikrą intelektualų susitarimą, tai yra skelbti kritiškus tekstus ir palikti vietos saviraiškos laisvei. Arabų pavasario kontekste akivaizdu, kad demokratija be saviraiškos laisvės yra kaip gėlių vaza be vandens; gėlės po truputį nudžius. Taip pat ir čia intelektualų vaidmuo yra svarbus. Tačiau yra ir vienas skirtumas tarp Arabų ir Vakarų pasaulio. Vakaruose pastebiu, kad kiekvienos srities šviesuoliai vis labiau pasiduoda; tačiau kai atsigręžiu į Arabų pasaulį, padėtis čia visiškai kitokia: intelektualai dalyvauja sprendžiant likimą, ir ne vien tik savo pačių istorijos, bet ir visos šalies; tuo tarpu dažnai pastebiu, kad Vakarų intelektualai yra pasyvūs ir nusivylę, ir tai labai mane liūdina.

    Koks globalizacijos vaidmuo?

    Nepaisant nieko, pati globalizacija abi puses išmokys sąmoningumo, nes jos dėka mes gyvename kartu, todėl turėsime mėginti bendrauti. Tą kartoju amerikiečiams studentams Stanforde ir kasmet klausiu apie jų kilmės šaknis: 90 % jie gimę mišriose santuokose, kai kurie gimę iranietės ir airio šeimose, kitų motinos – italės, o tėvai – lotynų amerikiečiai ir taip toliau. Tai nėra tik mišrių santuokų klausimas, tačiau tai skatina ieškoti ir permąstyti kiekvieno kilmės šaknis ir jas pažinti. Tai iš dalies atspindi mūsų šiandienos gyvenimų sudėtingumą, tik mes dar to visiškai neįsisąmoniname.

    Parengė Dalia Žemaitytė



  • Egdūnas Račius: Neturime atskaitos taškų nuspręsti, kas yra tikrasis islamas

    fa95de607c7e83920b9687e441593cfee394dd78

    Islamologas, Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas Egdūnas Račius teigia, kad nei patys musulmonai, nei tuo labiau mes, nemusulmonai, neturime atskaitos taškų spręsti, koks yra tikrasis islamas. „Kalbant apie islamą, nėra tokio centro ar institucijos, kuris galėtų nuspręsti, kad šokantys musulmonai yra teisingesni ir tikresni už tuos, kurie žudo“, – teigia E. Račius.

    Ar yra patikimos statistikos apie tai, kiek musulmonų šiuo metu gyvena Europoje, ir kur jų daugiausia?

    Kai su studentais kalbu apie islamą Europoje, visada klausiu – o kas yra Europa? Vieniems žmonėms atrodo, kad Turkija yra Europoje, o aš manau, kad Turkija nėra Europoje. Vadinasi, 80 milijonų turkų musulmonų jau nepateks į tą skaičių. Ar Azerbaidžanas yra Europoje, ar ne? O Rusija su maždaug 20 milijonų musulmonų? Nuo to, kas yra Europa, priklauso, kiek joje yra musulmonų.

    Kitas klausimas – kas yra musulmonas? Ar žmogus, gimęs nepraktikuojančioje ir galbūt netikinčioje musulmonų šeimoje Alžyre ar Europoje, turėtų būti traktuojamas kaip musulmonas? Atsakymas turėtų būti ne, nes jeigu jis nesitapatina su islamu, kaip galime jį priskirti? Būtų panašiai, jei klaustume, ar Čekija yra katalikiškas kraštas. Atsakymas – ne, nes ten tik 3 proc. žmonių tapatinasi su Katalikų Bažnyčia.

    Jeigu neatsakingai skaičiuojame, galima svaidytis įvairiais skaičiais, kas nors rastų 40 milijonų, kitas – trisdešimt. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, netgi draudžiama skaičiuoti žmones pagal jų religinius įsitikinimus. Todėl būna juokinga klausyti, kai kažkas aiškina, kiek milijonų musulmonų gyvena toje šalyje. Likčiau prie nuostatos, kad praktikuojančių ar dievobaimingų musulmonų Europoje galėtų būti apie 10 mln. Europos Sąjungoje galėtų būti 5-6 milijonai praktikuojančių musulmonų, kurie pasninkauja, lankosi mečetėse, kuriems tai svarbu. Žinoma, žmonių, besivadinančių Muhamedais ar panašiais islamiškais vardais, bus daugiau. Tačiau šiuo atveju dar nematau prasmės jų tapatinti su islamu, nes mūsų kultūroje gyvena daugybė žmonių, kurie turi krikščioniškus vardus, bet nėra krikščionys.

    Ar yra duomenų apie atsivertusius į islamą lietuvius?

    Lietuvoje, paskutinio surašymo duomenimis, gyvena mažiau nei trys tūkstančiai žmonių, kurie pasisakė esantys musulmonai. Kitas klausimas – ar visi pasisakė? Galbūt yra žmonių, kurie nepasisakė, nors ir yra labai dievobaimingi. O ar visi tie žmonės, kurie deklaravo esantys musulmonai, bent žino, kur yra mečetė ir į ją nueina? Tad surašymo duomenys ir 2727 musulmonais save įvardiję asmenys dar neatspindi realybės.

    Statistiškai Lietuvoje musulmonų per dešimt metų sumažėjo dešimtadaliu. Tačiau išaugo tų, kurie vadina save musulmonais ir tapatinasi su lietuvių etnine grupe, o drastiškai sumažėjo totoriškos kilmės musulmonų. Panašu, kad nemažai jų emigravo iš Lietuvos.

    Jeigu pridėtume Lietuvoje negyvenančius Lietuvos piliečius, atsivertusius į islamą, bijau, kad tada skaičius gerokai pasikeistų. Greičiausiai totoriai nebebūtų dominuojanti grupė, galbūt sudarytų tik trečdalį Lietuvos piliečių musulmonų.

    Jungtinėje Karalystėje yra bent keli šimtai Lietuvos piliečių, atsivertusių į islamą bei jų vaikų, jau gimusių musulmonais. Dažniausiai tai susiję su mišriomis šeimomis.

    EPA nuotrauka

    Kalbant apie dabar paaštrėjusias įtampas, diskutuojama apie žodžio laisvę, krikščioniškos Vakarų ir islamiškos kultūrų susidūrimą. Kiek visa tai, kas vyksta, galima vadinti religiniu konfliktu tarp krikščioniškos ir musulmoniškos kultūrų?

    Pirmiausia turime sau atsakyti, ar galime vadinti dabartinę populiariąją Europos kultūrą ar kultūrines atmainas krikščioniškomis? Sakykime, eutanazijos, marihuanos, abortų legalizavimą... Ar vis dar galime sakyti, kad Europa vadovaujasi krikščioniškomis nuostatomis? Mano nuomone, šiandien apie Europą nebekalbame kaip apie krikščionišką. Neabejotinai kalbame apie postreliginę Europą, kurios teisinėje sistemoje religija absoliučiai nefigūruoja, o Prancūzijoje netgi nueita dar toliau – religijos praktikavimas net kontroliuojamas, ar tiksliau – ribojamas.

    O ar religinės krikščionių ir musulmonų mažumos tarpusavyje sutaria? Kai kur ir kai kada net labai. Gražus pavyzdys galėtų būti anglikonų vyriausiojo dvasininko, Kenterberio arkivyskupo siūlymas į Lordų rūmus priimti musulmonų atstovus, kad būtų sustiprintas religinis flangas. Religinės krikščionių ir musulmonų mažumos tarpusavyje labai dažnai randa bendrą kalbą ir veikia išvien mėgindamos išlaikyti ir atstovauti krikščioniškai musulmoniškoms, abraomiškosioms vertybėms senajame kontinente.

    Tad ar yra konfliktas? Taip, neabejotinai. Ar konfliktas yra tarp religinių bendruomenių? Ne, tarp jų nėra tokios įtampos, kokią mes dažnai įsivaizduojame. O tarp religinių grupių ir postreliginės daugumos konfliktas yra. Ta kova, kaip ir daugumoje kitų šalių, akivaizdžiai vyksta ir Lietuvoje (šeimos sampratos, negimusios gyvybės klausimai), kai postreligiškai nusiteikusios grupės turi savo lobistinių kanalų ir išteklių veikti sistemą taip, kad įstatymais būtų įtvirtintos jų teisės ar laisvės.

    Kiek tuomet, Jūsų nuomone, prie konfliktų tarp didžiosios visuomenės dalies ir musulmoniškų bendruomenių Europoje prisideda tai, kad musulmonų bendruomenės yra gana uždaros ir nelinkusios integruotis? Čia kalbame apie praktikuojančius musulmonus.

    Kiek suprantu, etimologiškai „integracija“ reiškia dvipusį judėjimą kažkokios naujos būsenos link. Jeigu aš esu juodas, o kažkas baltas, vadinasi, integruodamiesi tampame rusvi ar pilki. Kitaip tariant – integracija yra abipusė. Jeigu kalbame apie savasties, tapatybės praradimą – buvau kitoks, o dabar tapau tavimi – manau, kad kalbame ne apie integraciją, o apie asimiliaciją. Tai yra vienkryptis judėjimas, kuris dažniausiai būna prievartinis – pasiekiamas prievarta, neretai sankcionuotas įstatymais. Pavyzdžiu galėtų būti tariamas kurdų integravimas, o realiai – asimiliavimas. Iki visai nesenai Turkijoje buvo net neigiama jų etninė tapatybė, kalba, neleidžiama praktikuoti tarp kurdų paplitusios alavi religijos. Visiškai natūralu, kad dalis žmonių tam priešinasi. Galime vadinti juos „nesusipratėliais“, „nepažangiais“, bet turime sutikti, kad ne visi žmonės automatiškai priima asimiliacijos iššūkį.

    Kalbant apie daugybę Europoje įsikūrusių išeivių, atsivežusių savo kultūrinį bagažą, bendravimo ir gyvensenos stilių, natūralu, kad visų pirma jie susiduria su atmetimo reakcija ir europinės visuomenės, laikančios save pranašesne, panieka. Labai sunku būtų įsivaizduoti, kad apie iš Azijos atvykusius emigrantus europiečiai sakytų: kaip šaunu, jie atsiveža aukštesnes kultūrines formas, kurias mes priimame ir perimsime. Dažniausiai atrodo neįmanomas dalykas, kad imigrantai galėtų ką nors prasmingo pasiūlyti, nes visa tai, kas vertinga ir prasminga, priklauso mums, vakariečiams.

    Stebimės, kodėl mažiau sėkmingi žmonės, „kultūriniai lūzeriai“, nenori tapti tokie pažangūs kaip mes. Čia turbūt ir yra pagrindinė problema, kad atskaitos taškas dažniausiai esame mes patys, ir nutariame, kad esame pažangesni, nors kitiems galbūt tokie visai neatrodome.

    Sutinku, kad kalbant apie taiką ar ekonominę gerovę, esame pranašesni už daugelį Azijos ar Afrikos šalių. Žmonės traukia į Europą siekdami saugumo, bet tikrai ne išsižadėti savo kultūrinės tapatybės ir gyvensenos. Vieni galiausiai eina į kompromisus ir viešojoje erdvėje elgiasi kaip europiečiai, o privačioje – lyg gyventų savo kultūrinėje terpėje. Kitiems net ir viešojoje erdvėje sunku atsisakyti savo turėtos tapatybės. Tada hibridizacija neįvyksta ir matome atmetimo reakcijas izoliavimosi, radikalėjimo ir kitais pavidalais. Vėliau pasipriešinimas organizuojamas, įsitraukia politinės ir verslo interesų grupės ir iš to gali gimti bet kas.

    Vykstant pasikartojantiems ekstremistų išpuoliams ir karui Artimuosiuose Rytuose, vis iškyla tas pats klausimas, koks yra tikrasis islamas: taikus ar karingas. Jėzuitas islamologas iš Libano tėvas Samiras komentuodamas įvykius Paryžiuje teigė, kad šiuo metu vyksta kova paties islamo viduje. Ar sutiktumėte su mintimi, kad tai vidinė krizė, kurios apraiškas matome išorėje?

    Sakyčiau, kad islamas išgyvena vidinę krizę nuo pat to momento, kai mirė jo įkūrėjas Mohamedas VII amžiuje. Praktiškai iškart įvyko schizma tarp daugumos ir mažumos, kuri pradžioje buvo išimtinai politinio pobūdžio, o vėliau tapo dogmatine-teologine. Turėčiau sutikti su Samiru, kad didžiausia problema ta, jog nėra atskaitos taško, nuo kurio atsispiriant būtų galima sakyti, kas yra tikrasis (nesakau teisingas) islamas. Neįmanoma pasakyti, kurios iš tų daugybės islamo atmainų ar formų yra tikresnės ar teisingesnės. Kuris islamas tikresnis: ar mistinis, ar legalistinis, ar liaudies tikėjimai, ar neofundamentalistinės formos, ar desktruktyvusis džihadžių judėjimas? Žinoma, galime vertinti per savo prizmę ir sakyti, kad mums nepriimtinos musulmonų grupės, propaguojančios smurtą, bet tai nieko nepasako apie islamą, o tik apie grupes, su kuriomis mums nepavyksta susikalbėti.

    Didžiulė problema ir net, sakyčiau, islamo pragaištis ta, kad dar Mohamedo laikais musulmonai nesukūrė institucijų, kurioms būtų suteikti įgaliojimai koordinuoti ar netgi kontroliuoti musulmonų dvasinį ir galbūt fizinį gyvenimą.

    Musulmonai negyveno legalistiniu islamu pagal musulmonišką jurisprudenciją, kurios atšakų irgi yra gausybė, ir visa ta kakofonija per beveik pusantro tūkstančio metų galiausiai lėmė tai, kad musulmonai nesusikalba tarpusavyje ir didžioji dalis įtampų ir konfliktų kyla būtent iš varžymosi, kas iš jų gali sau prisiskirti tikresnio ar teisingesnio musulmono titulą.

    Mūsų, nesančių musulmonais, atveju iš viso neturime jokių įrankių ar atskaitos taškų, kaip įvertinti tą daugialypę vidinę kovą. Idealistiškai galėtume sakyti: susėskite, išspręskite savo problemas, pasakykite, kad esate arba taikūs (ir tada bendrom jėgom susidorosime su netaikiais), arba nusiimkite kaukes ir pasakykite, jog visi esate netaikūs, potencialūs teroristai, ir mes galėsime kovoti su jumis nusiėmę tolerancijos ar panašias kaukes. Taip kalbėti mažų mažiausia naivu ir beprasmiška.

    Vadinasi, neturime atskaitos taškų teigti, kad teroristai, nužudę žmones Paryžiuje, arba džihadistai, kovojantys Sirijoje ir Irake, neturi nieko bendro su islamu...

    Galima paaiškinti taip: kada kalbame apie islamą? Tada, kai žmogus sako, kad elgiasi pagal islamo taisykles. Pavyzdžiui, kažkas sukasi aplink savo ašį ir sako – aš elgiuosi islamiškai – ir mes tai pripažįstame. Kažkas meldžiasi daug kartų ir sako – aš elgiuosi islamiškai – ir mes tą pripažįstame. Kažkas žudo ir sako, jog tai islamiška, ir mes atkertame – ne, ne, tu elgiesi ne islamiškai. Apsisuk aplink savo ašį arba pasimelsk – tada sakysime, kad elgiesi islamiškai. Kokiu pagrindu mes taip nutarėme? Veikiausiai moraliniu pasidygėjimu, nes jeigu kažkas šoktų, o ne žudytų žmones, viskas būtų gerai. Tačiau tai nėra atspirties taškas. Negalime sakyti, kad tie musulmonai, kurie vietoje sukimosi aplink savo ašį žudo žmones, yra blogi musulmonai. Mes neturime įrankių taip teigti. Šiuo atveju tai tikrai yra vidinis musulmonų viseto reikalas.

    Bėda ta, kad niekas neturi dogmos monopolio. Jeigu Katalikų Bažnyčioje koks nors kunigas pradėtų šnekėti taip, kaip Bažnyčios hierarchijai atrodo neteisinga, jis pirmiausia būtų perspėtas, o galiausiai ir ekskomunikuotas. Taip yra įvykę ne vieną dešimtį ir ne vieną šimtą kartų. Visai neseniai Rytų Afrikoje vyskupas, turėjęs kelias žmonas, buvo atskirtas nuo Katalikų Bažnyčios. Tai lengva, nes žinome, kas yra Katalikų Bažnyčia ir ko ji moko. Kalbant apie islamą, nėra tokio centro ar institucijos, kuris galėtų nuspręsti, kad šokantys musulmonai yra teisingesni ir tikresni už tuos, kurie žudo.

    Paminėjote islamo pragaištį. Nors ir nesame sinoptikai, galbūt kažkiek galima prognozuoti, kuria linkme klostytis įvykiai ir vidinis konfliktas?

    Galima ne prognozuoti, o įvardyti tai, kas jau vyksta. Pavyzdžiui, pastarojo meto įvykiai Sirijoje. Dažniausiai galvodavome, kad „al-Qaeda“ yra džihadizmo frontas, ir visi džihadžiai bent jau tarpusavyje sutaria. Tuo tarpu dabar matome, kad Sirijoje „al-Qaedos“ avataras, džihadizmo atstovas Jabhat al–Nusra yra mirtinas „Islamo valstybės“ priešas. Ta fragmentacija mane išties labai stebina. Fragmentacija ir toliau vyksta, įvairiausių islamo ideologinių grupių per istoriją būta tūkstančiai. Kažkurios valstybės suirs, kaip, pavyzdžiui, Nigerija ar Irakas, kitos galbūt susiformuos, kaip dabar iš Sirijos ir Irako formuojasi „Islamo valstybė“.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.