Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Antroji popiežiaus diena Ekvadore: kad šeimoje nepritrūktų džiaugsmo vyno

    EPA nuotrauka

    Antrąją kelionės dieną, pirmadienį, popiežius ryte nuskrido lėktuvu iš sostinės Kito į antrąjį Ekvadoro miestą Gvajakilį, prie Ramiojo vandenyno.

    Gvajakilyje popiežius pirmiausiai pasimeldė naujojoje Dievo Gailestingumo šventovėje, kuri pagal dydį yra antroji Gvajakilio arkivyskupijos šventovė po katedros. 110 000 kvadratinių metų pločio ir 29 metų aukščio šventovė talpina 2300 žmonių. Gvajakilio Dievo Gailestingumo šventovė buvo pašventinta prieš dvejus metus, viduje virš altoriaus iškeltas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, o virš įėjimo – kitas, tik gerokai didesnis Gailestingojo Jėzaus vitražas, matomas tiek iš vidaus, tiek iš lauko. Prie šventovės įrengtos patalpos konferencijoms ir susitikimams, pramogų vieta vaikams ir namai seniems kunigams.

    Šventasis Tėvas Pranciškus lankėsi Dievo gailestingumo šventovėje pakeliui į Los Samanes parką, kur pirmadienį, trumpai prieš vidudienį Ekvadore, Lietuvos laiku pirmadienio vakarą 19.45 val., popiežius aukojo šv. Mišias.

    Homilijoje Šventasis Tėvas, komentuodamas dienos skaitinį iš Evangelijos apie Kanos vestuves, apie Jėzaus padarytą, Marijai paprašius, vandens pavertimo vynu stebuklą, kalbėjo apie tai, ko iš šio skaitinio gali išmokti šeimos savo kasdieniame gyvenime. Juk iš tiesų „Kanos vestuvės“ pasikartoja kiekvienoje kartoje, kiekvienoje šeimoje, kiekviename iš mūsų, norinčiame įsitvirtinti ilgalaikėje, vaisingoje ir džiugioje meilėje. Šventasis Tėvas pasiūlė „eiti kartu su Marija“, kuri yra motina.

    Pirmiausia, Marija yra atidi jaunųjų poreikiams. Ji nėra užsidariusi savyje, savo pasaulyje, priešingai, ji yra „dėl kitų“, todėl ir pastebi, kad baigėsi vynas, džiaugsmo, meilės, pertekliaus simbolis.

    Kiek paauglių ir jaunuolių pastebi, kad jų namuose jau seniai nebėra vyno. Kiek moterų, vienų ir liūdnų, klausia kada meilė išėjo, išslydo iš jų gyvenimo? Kiek senelių jaučiasi išbraukti iš savo šeimų švenčių, galbūt palikti kampe, be kasdienės meilės maisto. Vyno trūkumas taip pat gali būti darbo trūkumo, ligų, problemiškų situacijų šeimose pasekmė. Bet Marija yra šalia, atidi, meili.

    Ji su pasitikėjimu kreipiasi į Jėzų, meldžiasi. Neina pas padavėją, bet sutuoktinių rūpesčius tiesiogiai pristato savo Sūnui. Jo atsakymas, rodos, yra nuviliantis – „dar ne mano valanda“ – bet Marija tarsi paskubina tą valandą. Ir ji mus moko atiduoti mūsų šeimas į Dievo rankas, melstis, maitinant viltį, kad mūsų rūpesčiai yra ir Dievo rūpesčiai. Malda, taip pat priminė popiežius, mus išleidžia iš savųjų rūpesčių aptvaro ir leidžia pamatyti kitus.

    Marija, galiausiai, veikia ir nurodo patarnaujantiems daryti taip, kaip Jėzus pasakys. Taip ir mes turėtume, pasak Pranciškaus, būti pasiruošę daryti tai, ką pasakys Jėzus, pats atėjęs tarnauti, o ne būti aptarnautu. To ypač išmokstama šeimoje, rodos, mažuose dalykuose – su pagarba, paprašant, kontroliuojant savo godumą ar agresiją.

    Šeima yra arčiausiai esanti ligoninė, pradinė mokykla vaikams, nepakeičiama atrama jaunuoliams, geriausi globos namai seneliams. Šeima yra didžiulis socialinis lobis, kurio kitos institucijos negali pakeisti, kuriai turi būti padedama, kad neprarastumėme visuomenės teikiamų paslaugų piliečiams teisingo supratimo. Šios paslaugos nėra kokia išmalda, bet „socialinės skolos“ atidavimas šeimos institutui, kuris tiek daug duoda bendrajam gėriui, sakė popiežius, galiausiai pabrėžęs, jog šeima yra ir „namų bažnyčia“, kurioje perduodamas dieviškos meilės švelnumas ir gailestingumas. Šeimoje tikėjimas susimaišo su motinos pienu: patiriant tėvų meilę jaučiamasi arti Dievo meilės.

    Šeimoje stebuklai atliekami su tuo, ką turime, kas esame, ką galime panaudoti. Dažnai tai nėra idealas, svajonė ir net ne tai, kas „turėtų būti“, – pasakė Pranciškus, taipogi paprašydamas visų maldos už rudenį vyksiantį Vyskupų sinodą, kad, dvasiniame įsiklausyme, atrastų konkrečius sprendimus dideliam skaičiui šiandienos šeimų sunkumų.

    Jėzus Kanų vestuvėse ne tik padarė vyno stebuklą, bet šis vynas taip pat buvo geresnis už tą, kuris pasibaigė. Tad, pasak Pranciškaus, geresnis vynas pasieks kiekvieną asmenį, kuris turi drąsos mylėti. Jis galiausiai priminė, kad Jėzus geriausio vyno nori įpilti tiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties jaučiasi sudaužę visus ąsočius.



  • Šv. Vilibaldas

    Liepos 7 d. minime šv. Vilibaldą (700-786), vyskupą.

    Vilibaldas gimė Anglijoje, mokėsi Valthamo vienuolyne Hempšyre. Apie 721 m. Jis išvyko į piligriminę kelionę į Romą ir Šventąją žemę. Atrodo, kad jis buvo pirmasis piligrimas iš Anglijos, aplankęs šią pasaulio dalį. Grįžęs jis dešimčiai metų apsistojo Monte Cassino, čia padėjo šv. Petronaksui, dirbo įvairiuose benediktinų postuose.

    Popiežius Grigalius III pasiuntė Vilibaldą į Vokietiją. Čia jis buvo savo giminaičio, šv. Bonifaco, įšvęstas kunigu ir sėkmingai dirbo Tiuringijoje. Bonifacas jį taip pat konsekravo Eichštėto vyskupu. Jis pastatė dvigubą vienuolyną Haidenhaime, kur jo brolis šv. Vunibaldas vadovavo vienuoliams vyrams, o sesuo šv. Valburga – moterims. Vilibaldą kanonizavo 938 m. Popiežius Leonas VII.

    „Šventųjų gyvenimai“



  • Didžiausia lietuviškų plokštelių kolekcija Lietuvos kultūros paveldo portale (I)
    Viena pirmųjų lietuviškų plokštelių, įrašytų JAV 1912 m.

    Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyrius buvo įsteigtas 1961 m. Nuo to laiko jis kaupia ir saugo Vaizdo ir garso dokumentų archyvą (toliau – Archyvas), kaip Lietuvos nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo dalį. Jau daugiau nei 50 metų Muzikos skyrius vadovaujasi pagrindiniais Archyvo formavimo kriterijais – tai išsamumas, išsaugojimas, prieinamumas. Šiandien Archyve sukaupta daugiau nei 13 600 lietuviškų garso, vaizdo dokumentų pavadinimų, iš kurių beveik 5000 – senosios šelako ir vinilo plokštelės.

    Reikšmingą Archyvo dalį sudaro išsami senųjų lietuviškų šelako plokštelių, išleistų įvairiose pasaulio šalyse 1907–1966 metais, kolekcija, kurioje per 2500 pavadinimų. Plokštelės komplektuojamos bendradarbiaujant su žymiausiais lietuviškos plokštelės tyrinėtojais ir kolekcininkais: Algirdu Motieka, surinkusiu išsamiausią Europoje leistų lietuviškų šelako plokštelių rinkinį, bei JAV lietuviu Vytautu Strolia (1928–2007), kurio plokštelių kolekcija Lietuvos nacionalinę biblioteką pasiekė 2009 m.

    Dauguma vinilo plokštelių į Archyvą pateko Sovietų Sąjungos laikais. Kitaip nei spaudiniai, garso įrašai tuo metu nebuvo skirstomi centralizuotai, todėl plokšteles Muzikos skyrius rinko savarankiškai, jos buvo vežamos iš didmeninės plokštelių bazės – Rygos plokštelių namų. Šiandien Archyve saugoma daugiau kaip 2 tūkst. lietuviškų vinilo plokštelių pavadinimų, išleistų 1941–2011 metais įvairiose pasaulio šalyse.

    2007 m., švenčiant pirmosios lietuviškos plokštelės šimtmetį, šelako plokštelių kolekcija, kaip nacionalinės reikšmės garsinis kultūros paveldas, buvo įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

    Žinoma, turint tokią vertingą kolekciją, neužtenka ja tik didžiuotis, natūraliai atsiranda poreikis ir siekiamybė plokštelių turinį padaryti kuo patogiau prieinamą – atvirą visuomenei. Todėl Muzikos skyrius, 2010–2012 m. dalyvaudamas projekte „Virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtra (VEPS)“, turėjo puikią progą įgyvendinti svarbų tikslą – pasitelkus naujausias skaitmeninimo technologijas suskaitmeninti ir paskleisti lietuvišką plokštelę, kaip garsinį kultūros paveldą, į virtualią erdvę. Iš viso 2010–2014 metais, projekto laikotarpiu ir tęsiant darbus, suskaitmeninti ir į VEPS duomenų banką bei vieningą Lietuvos kultūros paveldo portalą (www.epaveldas.lt) pateikti 11 044 kūriniai iš 1133 vinilo plokštelių (8806 kūrinių), išleistų 1941–1993 metais, ir 1100 lietuviškų šelako plokštelių (2238 kūriniai), išleistų 1907–1966 metais (tarp jų ir pirmosios, 1907–1909 m. Rygoje ir 1910–1911 m. Vilniuje bendrovės „Zonophone Record“ išleistos, lietuviškos plokštelės).

    Lietuvos kultūros paveldo portale plokštelių galima paklausyti pagal muzikos temas (pirmosios lietuviškos plokštelės, vokalinė muzika, instrumentinė muzika, literatūriniai įrašai, sceninė muzika ir kt.), pasirinkus rubriką „Garso įrašų kolekcija“. Patikslintoje paieškoje plokštelių įrašų galima ieškoti pagal plokštelės medžiagą (šelakas, vinilas), plokštelės apsisukimų greitį (78 aps./min., 45 aps./min., 33 1/3 aps./min.) bei garso tipą (stereofoninis, monofoninis).

    REPERTUARO APŽVALGA 

    Šelako plokštelės

    Pirmosios plokštelės. Pirmosiose Rygoje išleistose lietuviškose plokštelėse skamba lietuvių kompozitorių (Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Aleksandro Kačanausko) originalios dainos ir giesmės, harmonizuotos liaudies dainos, ištraukos iš A. Kačanausko operetės „Jauna našlelė“, muzikos fragmentai iš tragedijos „Pilėnų kunigaikštis“, Petro Pundzevičiaus komedijos „Velnias – ne boba“, komiški vaizdeliai ir kt. Šių kūrinių atlikėjai – kompozitorius A. Kačanauskas, dramaturgas P. Pundzevičius, režisierius J. Linartas, aktorė J. Jančaitė-Linartienė, muzikos mokytoja Juzė Dryja-Visockaitė, dainininkas J. Lukavičius bei trys chorai: Rygos „Kanklių“ draugijos mišrus choras (vadovas A. Kačanauskas), Valkininkų bažnytinis choras (vadovas B. Valušis) ir Vilniaus lietuvių susivienijimo „Rūta“ choras (vadovas V. Lopata).

    Pirmieji lietuviški garso įrašai kėlė didelį lietuvių muzikų ir patriotinės visuomenės susidomėjimą. Tad neatsitiktinai pirmieji lietuviški garso įrašai buvo pakartotinai išleisti du kartus: 1917–1918 m. Amerikoje juos perleido bendrovė „Victor Talking Machines“, šiuos įrašus skyrusi JAV lietuviams, o apie 1927 m. Londone pasirodė specialiai Lietuvos valstybei sukurta garso įrašų firmos „The Gramophone“ Co LTD perlaida.

    Netrukus plokštelių leidybos iniciatyvą perėmė Amerikos lietuviai emigrantai, siekę paskleisti savo kultūrą svečioje šalyje. Informacija apie šiuos įrašus pateikiama R. K. Spottswoodo diskografijoje „Ethnic Music on Records: A Discography of Ethnic Recordings Produced in the United States, 1893–1942“. Chicago, 1990. Vol. 3. Daugiausia lietuviškų plokštelių iki 1940 m. išleido seniausios pasaulyje garso įrašų bendrovės „Columbia“ ir „Victor“. Jose įsirašinėjo žymiausi išeivijos bei JAV gastroliavę lietuvių atlikėjai.

    Pirmąsias lietuviškas plokšteles Amerikoje 1912 m. įdainavo Šv. Cecilijos choras (vadovas A. Radzevičius). Jose skamba lietuvių liaudies dainos („Tekėjo saulelė“, „Kad aš jojau“, „Vijo vilkas voveraitę“, „Plaukė žąselė per Nemunėlį“ ir kt.). 1918 m. vieninteles, todėl ypatingai retas tris plokšteles su Brukline suburtu choru įrašė lietuvių kompozitorius ir dirigentas Stasys Šimkus. Choras įdainavo šešias S. Šimkaus harmonizuotas liaudies dainas („Bijūnėli žalias“, „Važiavau dieną“, „Nesigraudink, mergužėle“, „Ant tėvelio dvaro“, „Oi kas sodai, do sodeliai“, „Gerkit, šaltyšiai“).

    A. Sodeika 1920 m. įdainavo Miko Petrausko harmonizuotas dainas

    Atlikėjai. Šelako plokštelėse įsiamžino garsūs lietuvių atlikėjai: operos solistas Jonas Būtėnas, studijavęs Italijoje ir tapęs vienu ryškiausių profesionalios dainavimo kultūros pradininkų Lietuvoje, Antanas Sodeika, iškiliausias lietuvių pagrindinių baritono partijų atlikėjas, Justinas Kudirka, dainavimo mokęsis Čikagoje ir Romoje, Juozas Babaravičius, studijavęs Sankt Peterburgo konservatorijoje ir dainavęs pagrindines partijas Maskvos Didžiajame teatre, Antanas Kvedaras, „Dailės“ choro Detroite vadovas, ir kt.

    Be minėtų atlikėjų, šelako plokšteles įrašė daug kitų išeivijos dainininkų, aktorių, profesionalių ir mėgėjiškų muzikos kolektyvų: Antanas Vanagaitis (komiškos dainelės, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos), Šv. Marijos lietuvių choras (harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, S. Šimkaus, J. Naujalio bažnytinės giesmės, A. Aleksio „Pirmyn į kovą“), lietuvių liaudies šokius ir dainas įgrojo Mahanojaus lietuviškas mainerių orkestras, Vorčesterio lietuviškas orkestras, Bruklino lietuvių orkestras, Petro Sarpaliaus orkestras ir kt.

    JAV bendrovė „Columbia“ lietuviškas plokšteles įrašinėjo ir Europoje. 1931–1937 m. Londone keletą kūrinių su Moišės Hofmeklerio vadovaujamu orkestru įdainavo Danielius Dolskis („Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Palangos jūroj“, „Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“), Antanas Šabaniauskas („Tūkstančiai žiedų“, „Širdies valsas“, „Apgaulinga meilė“, „Žavingos akys“), Antanas Dvarionas („Būk vyras“, „Sukas ratukas“, „Daina padės mums gyventi“, „Aš turiu dvi merginas“), Petras Biržys („Dru-lia“, „Tu Lietuva, tu mano“) ir kt.

    1931 m. Kaune „Columbia“ ir „Parlophone“ garso įrašų firmose plokšteles įrašė žymiausi lietuvių operos dainininkai, aktoriai, chorai ir orkestrai: Kipras Petrauskas (arija iš P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, arija iš F. Halevy operos „Žydė“, „Du broliukai kunigai“, „Prapuolė motulė“), Vladislava Grigaitienė (romansas iš P. Mascagni operos „Kaimo garbė“, Zibelio arija iš Ch. Gounod operos „Faustas“, arija iš P. Čaikovskio operos „Pikų dama“, arija iš G. Verdi operos „Aida“), M. Hof­meklerio orkestras („Prezidentas Smetona“, „Tėvynės garsai“), Emeriko Gailevičiaus vadovaujamas Karo muziejaus orkestras („Karo muziejaus vėliavos nuleidimas“), Lietuvos Valstybės Dramos artistai Jurgis Petrauskas ir Viktoras Dineika („Kauno valsas“, „Nesistumkit“, „Krup­nikas“, „Kukutė“), Klemenso Griauzdės vadovaujamas Karo mokyklos choras („Kur lygūs laukai“, „Sutems tamsi naktužėlė“, „Marš, marš, kareivėli“, „Geležinio vilko maršas“), Alfonso Mikulskio vadovaujamas vyrų oktetas („Tykiai, tykiai“, „Jau atėjo rudenėlis“) ir kt.

    M. Petrauskas sukūrė pirmąsias lietuviškas operetes: ištrauka iš operetės „Kaminkrėtys ir malūnininkas“

    Leidėjai. Lietuviškas šelako plokšteles įrašė 14 garso įrašų firmų, tarp kurių „Artiphon“ (Prano Kudirkos vadovaujamas orkestras), „Continental“ (Klemensas Andreikus ir Baltimorės lietuvių radijo orkestras, Viktoras Bekeris ir Adomo Jezavito radijo orkestras), „Folkraft“ (lietuvių liaudies šokius atlieka Folkrafto orkestras), „His Master’s Voice“ (Antanas Sodeika, Zosė Krasauskienė ir Viktorija Valteraitė, A. Šabaniauskas ir M. Hofmeklerio diriguojamas orkestras, Aleksandras Kutkus), „Homocord“ (Juozo Stupelio diriguojamas „Homocord“ orkestras, Danielius Dolskis su J. Nikolajevskio orkestru, trio „Marcella“, Gražina Matulaitytė-Rannit, Viktoras Orantas, Antanas Komskis su „Homocord“ orkestru), „Master“ (Izabelė Motekaitienė ir Alė Kalvaitytė-Velbasienė), „Odeon“ (Brolių Hofmeklerių ansamblis, Kaimiečių Benas, Lietuvos Šaulių sąjungos choras, diriguojamas Antano Vaičiūno, Valstybės operos solistai J. Dvarionaitė, V. Grigaitienė, K. Petrauskas, A. Sodeika, V. Jonuškaitė, J. Būtėnas, lietuvių komikai Juozas Plieniūnas ir Pijus Bukšnaitis, A. Vanagaitis, P. Sarpaliaus orkestras, Operetės choro kvartetas, Bruklino mišrus kvartetas, Kostas Sabonis ir kt.), „Okeh“ (Čikagos lietuvių orkestras, Liuda Sipavičiūtė-Fedotova, Juozas Olšauskas, J. Babravičius, Petras Petraitis, Marija Strumskienė, komikai J. Plieniūnas ir P. Bukšnaitis ir kt.), „Polydor“ (Lietuvos Dramos artistai Stasys Pilka ir Henrikas Kačinskas, Kauno kapelija, J. Būtėnas), „Polo Records“ (Lietuvių radijo kvartetas „Rūta“, Lietuvių vyrų oktetas „Aidai“), „Standard“ (A. Jezavito radijo orkestras, Lietuvių tautiškas orkestras, Kazys Vasiliauskas ir Vitalis Žukauskas ir kt.), „Victor“ (akordeonininkai Stepas Graužinis, Povilas Četkauskas, Jeronimo Reksnio lietuviškas orkestras, Jonas Padauža ir jo orkestras, Juozas Žuronas ir kt.), „Vox“ (K. Petrauskas), „McLaughlin & Reilly Co.“ (Anna Kaskas).

    Pokario laikotarpis. Tarybiniais metais garso įrašų firmose „Melodija“ ir „Aprelevskij zavod“ keletą romansų, originalių lietuvių ir užsienio kompozitorių dainų, lietuvių liaudies bei estradinių kūrinių į šelako plokšteles įdainavo Romanas Marijošius, Rimantas Siparis, Elena Saulevičiūtė, Vlada Mikštaitė, Beatričė Grincevičiūtė, Marija Aleškevičiūtė, Ksavera Kaniauskaitė, Jonas Mašanauskas, Virgilijus Noreika, Edmundas Kuodis, Jonas Girijotas, Regina Tumalevičiūtė, Kostas Šilgalis, Jonas Stasiūnas, Abdonas Lietuvninkas, Juozas Mažeika, Valentinas Adamkevičius, Juozas Indra, Kazys Gutauskas, garsūs to meto chorai ir vokaliniai ansambliai: Lietuvos televizijos ir radijo valstybinis choras, Lietuvos TSR valstybinės filharmonijos choras, Vilniaus valstybinis Vinco Kapsuko universiteto (dabar Vilniaus universiteto) choras, Lietuvos radijo komiteto vokalinis ansamblis, Valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapela, Lietuvių liaudies instrumentų ansamblis „Sutartinė“, Lietuvos radijo komiteto pučiamųjų instrumentų orkestras ir kt.

    Leidyba Brazilijoje, Argentinoje, Kanadoje. Vertinga V. Strolios kolekcijos dalis yra Brazilijoje, Argentinoje ir Kanadoje lietuvių emigrantų įrašytos šelako plokštelės. Ilgus metus apie šių įrašų egzistavimą buvo žinoma tik teoriškai, todėl minėtos plokštelės gali tapti atradimu muzikos istorikams ir lietuviškos plokštelės tyrinėtojams.

    Virtualioje erdvėje pateikta 18 Brazilijoje įrašytų lietuviškų šelako plokštelių, kuriose skamba Julijos Joteikaitės, Vaclovo Laurinaičio, Kazimiero Ambrozevičiaus, Estanislau Meliuno su Aldo Petrioli orkestru, Aleksandro Boguslausko atliekamos estradinės ir harmonizuotos lietuvių liaudies dainos („Kaip rožių žiedai“, „Kur paliko jaunystė“, „Nesek sau rožės“, „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Liepė tėvelis“, „Mano meilė“, „Spaudos baliaus valsas“ ir kt.), V. Saukos ir „Orquestra Lituana“ įrašyti šokiai („Valsa da mocidade“, „Laimutė“), Juozo Stankūno ir jo vadovaujamo orkestro atliekama instrumentinė muzika („Parado maršas“, „Sodiečių polka“), Brazilijos lietuvių bendruomenės choro (vadovas Aleksas Ambrozaitis) ir Brazilijos lietuvių meno draugijos choro „Rytas“ (vadovas Juozas Stankūnas) įdainuotos originalios lietuvių kompozitorių dainos.

    Argentinos lietuvių muzikinę kultūrą pristato 31 šelako plokštelė: Onos L. Deveikienės, Elenos K. Runimienės, O. Ožinskienės, M. Zavickienės atliekamos originalios ir lietuvių liaudies dainos, Šv. Cecilijos choro (vadovas Vaclovas Rimavičius) įdainuotos originalios lietuvių kompozitorių ir harmonizuotos lietuvių liaudies dainos (A. Vanagaičio „Jai nerūpėjo“, M. Petrausko „Vakarinė“, „Sudiev, sesutės“, „Sėdžiu po langeliu“ ir kt.), vyrų kvarteto „Aitvarai“ (vadovas Vyt. Cibavičius) atliekamos originalios ir liaudies dainos (V. Kuprevičiaus „Pajūriais, pamariais“, M. Budriūno „Šienapjūtės daina“, K. V. Banaičio harmonizuota „Per šilelį jojau“ ir kt.).

    Šešios iš skaitmeninamų šelako plokštelių išleistos Kanadoje. Jose skamba Toronto lietuvių vyrų choro „Varpas“ (vadovas Stasys Gailevičius) įdainuotas C. M. von Weber „Sugrįžimas“, „Kareivių maršas“ iš Ch. Gounod operos „Faustas“, vyrų choras iš G. Verdi operos „Rigoletto“ ir B. Vasiliausko harmonizuota liaudies daina „Pas tėvelį“, „Trijų brolių Lapinų“ atliekami lietuvių liaudies šokiai ir dainos, Lietuvos Valstybės Operos solistės Elzbietos Kardelienės įdainuotos lietuvių liaudies dainos bei originalios A. Kačanausko ir E. Laumenskienės dainos („Ten kur Nemunas banguoja“, „Ramunėlės“) ir kt.

    Bus daugiau

    Živilė Časaitė

    Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyriaus vedėja

    Straipsnis publikuotas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnale „Tarp knygų“, 2015 m. kovo mėn. numeryje



  • Mt 9, 32–38 „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“

    Jėzus atvedė demono apsėstą nebylį. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“. 

    O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro velnius su jų valdovo pagalba“. 

    Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens. 
    Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.

    Kiti skaitiniai: Oz 8, 4–7. 11–13Ps 115


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius

    Evangelija atskleidžia Viešpaties dovanų šaltinį – Jo Gailestingumą, Jo hesed – o tai slėpiningoji Dievo esmė, skatinanti Jėzų atiduoti gyvybę už mus. Ši atjauta arba Gailes­tingumas nėra vien Dievo savybė. Tai Pats Dievas Savo slapčiausioje dovanai išliejamos Meilės gelmėje; Meilės, kuri pasirodys ant Kryžiaus. Iš šio gailesčio kyla Duona – už mus, nusidėjėlius, atiduota Jo gyvybė.

    Jėzus skelbiasi Ganytoju ne trokšdamas valdyti, Jis yra paaukotas Avinėlis, guldantis už avis Savo gyvybę (Jn 10, 11).

    Šios Biblijos ištraukos pamokos vertos išskirtinio dėmesio. Jėzus Kristus turi didelę ligų ir negalių gydymo patirtį. Jis ėjo per visus miestus ir kaimus, darydamas gera, kur Pats asmeniškai susitiko su kiekvienu kenčiančiu – Jis gydė visokias ligas bei negalias (Mt 9, 35). Tai stipri paguoda. Visi mes gyvename vargana­me trapiame kūne. Nė vienas nežinome, kiek kančių teks patirti ir išgyventi, išsakyti skundų ir dejonių mirties valandą. Jau dabar prašykime, kad Jėzus būtų nuodėmės sužeisto žmogaus Draugu. Negalios ištikti žmonės pasauliui mažai rūpi, neretai jų šalinasi, o Jėzus jais ypač rūpinasi. Jis pirmasis juos aplanko ir sako: Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi (Apr 3, 20).

    Jėzus matė minias ir gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens (Mt 9, 36). Jis matė, kad jie gyvena neišmintingai, be vilties, be pagalbos, miršta nepasirengę Amžinajam Gyvenimui. Tai Jį jaudino, kėlė giliausią Jo mylinčios Širdies užuojautą.

    Kaip mes jaučiamės, kai matome panašius vaizdus? Pasaulyje yra milijonai stabmeldžių ir pagonių, suklaidintų žmonių. Ar rūpinamės jais? Ar trokštame palengvinti jų dalią? Lengviausia yra pašiepti…

    Melskite pjūties Šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į Savo pjūtį (Mt 9, 38) – tai mūsų kasdienės maldos dalis, vienas iš pačių tikriau­sių būdų daryti gera ir stabdyti blogio plitimą. Malda mes pasiekiame Tą, nuo Kurio atsiskyrę, mes negalime nieko nuveikti (žr. Jn 15, 5). Per širdies maldą mes gauname Šventosios Dvasios pagalbą. Nepaliaukime melstis ir gera valia daryti gera vieni kitiems ir visiems (1 Tes 5, 15), nes kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda (Jok 4, 17). 



  • Tibeto vilties jubiliejus

    EPA nuotrauka

    Šiomis dienomis pasaulis sveikina Tibeto dvasinį lyderį – Nobelio Taikos premijos laureatą Jo Šventenybę Dalai Lamą XIV 80 metų jubiliejaus proga. Greta daugelio Lietuvą ir Tibetą siejančių simbolinių sutapimų galėtume paminėti ir dar vieną – Jo Šventenybės kalendorinis gimtadienis sutampa su Lietuvos Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos švente, kurią minime liepos 6 d. Tačiau tibetiečiai savo mylimo Kunduno (paprastai taip tibetiečiai patys vadina savo vadovą, tibetiečių kalba „Esantysis“) jubiliejų pradėjo švęsti kiek anksčiau: Indijos mieste Dharamsaloje, kur jau pusę šimto metų yra ištremtos tibetiečių tautos sostinė, jubiliejus buvo pradėtas švęsti pagal Tibete galiojantį mėnulio kalendorių birželio 21 d., per pačią vasaros saulėgrąžą.

    Birželio 28 d. Jo Šventenybė jubiliejine kalba kreipėsi į Jungtinėje Karalystėje vykstančio Glastonberio festivalio dalyvius. Kaip ir daugelyje pastarojo meto jo kalbų, vėl išgirdome susirūpinimą ne tik dėl tragiškos tibetiečių tautos padėties, bet ir dėl pasaulį šiandien itin kamuojančių neišspręstų klausimų ir problemų – skurdo, ekologinės padėties, karų. Galime neabejoti, kad tos pačios bendražmogiškos temos nuskambės ir JAV, kur Jo Šventenybė Dalai Lama XIV sutinka savo kalendorinį gimtadienį. Sutinka, kaip visuomet, atlikdamas tibetiečių tautos vadovo ir vieno iš didžiųjų šiuolaikinio pasaulio dvasinių mokytojų misiją – gyvu žodžiu bendraudamas su jo paklausyti susirinkusiomis žmonių miniomis ir dalyvaudamas kitose viešose akcijose. Galime tik pasidžiaugti jo neblėstančia energija ir palinkėti dar ilgai likti su mumis – mūsų ir visų jaučiančių būtybių labui. Linkėdami, kad gyvybinės jėgos jo ilgai neapleistų, turime gerą progą prisiminti tuos ryšius, kurie mus sieja su Dalai Lamos XIV asmeniu, o drauge ir su jo taip nuosekliai ginama tibetiečių tauta.

    Lhamo Dondrubas, vėliau gavęs Tenzino Gjatso vardą ir tapęs XIV Dalai Lama, gimė 1935 m. liepos 6 d. nedideliame Amdo provincijos Taktserio kaimelyje. Svarbiausi jo biografijos faktai yra gerai žinomi ir plačiai aprašyti. Norėčiau tik priminti, kad aukšto rango dvasiniai mokytojai Tibete iki šių dienų yra atrandami taikant unikalią tulku (dvasinių atgimėlių) paieškos procedūrą. Apie tai, kaip buvo atrastas Lhamo Dondrupas, siūlau paskaityti šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Ištremtas Tibetas“. Jubiliejaus proga apskritai rekomenduočiau vėl atsiversti Jurgos tibetietiškąją trilogiją – joje rasime ne tik daug vertingos informacijos apie Tibeto istoriją ir kultūrą, bet ir pajusime autentiškos tibetietiškos dvasios alsavimą.

    EPA nuotrauka

    Ar buvo sėkminga XIII Dalai Lamos įsikūnijimo ieškojusi ekspedicija, galime spręsti peržvelgę pagrindinius XIV Dalai Lamos gyvenimo įvykius: 1950 m., būdamas 15 metų amžiaus, Dalai Lama tampa 1949 m. Kinijos karinę invaziją patyrusio Tibeto politiniu ir dvasiniu vadovu, po tragiškai pasibaigusio 1959-ųjų tibetiečių sukilimo pasitraukia į tremtį ir drauge su tūkstančiais tibetiečių randa prieglobstį Indijoje. 1989 m. už 5 punktų taikos planą apdovanojamas Nobelio Taikos premija. 2011-aisiais atsisako savo politinių įgaliojimų ir perleidžia pasaulietinę valdžią demokratiškai išrinktoms tibetiečių institucijoms tremtyje, likdamas už laisvę kovojančios tibetiečių tautos dvasiniu lyderiu ir šiai tautai atstovaujančiu veidu.

    Šis visada malonia ir sušildančia šypsena spinduliuojantis veidas pasaulyje yra gerai pažįstamas – nepaisant nuolatinio Kinijos spaudimo, Dalai Lamai atveriamos bemaž visos laisvojo pasaulio durys, ir jo balsas yra girdimas. Todėl Tenzinas Gjatso – XIV Dalai Lama – ir šiandien yra tibetiečių laisvės troškimą palaikanti viltis ir dvasinio įkvėpimo šaltinis.

    1990 m. atgavusią nepriklausomybę Lietuvą Jo Šventenybė Dalai Lama XIV aplankė tris kartus – 1991, 2001 ir 2013 metais. Galime pastebėti, kad vizitai vyko vidutiniškai kas 10 metų, todėl, iš vienos pusės, Dalai Lama galėjo įvertinti besikeičiančią mūsų valstybės situaciją, iš kitos pusės, vizitų šviesoje tarsi veidrodyje mes patys galėjome pamatyti ir įvertinti socialinius, politinius ir, gal svarbiausia, tam tikrus moralinių nuostatų pokyčius.

    Neturėtumėm pamiršti, kad 1990 m. balandžio 3 d. (taigi, nepraėjus ir mėnesiui nuo Kovo 11-osios akto paskelbimo) Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis gavo Dalai Lamos XIV telegramą, kurioje Jo Šventenybė pasveikino atkūrusią valstybingumą Lietuvos Respubliką. Nuo tada užsimezgė nuolatinis Lietuvos Respublikos Seimo ir Tibeto lyderio bendravimas, kurio natūrali tąsa buvo 1991 m. spalio mėn. įvykęs oficialus Jo Šventenybės Dalai Lamos XIV vizitas į mūsų šalį. Dalai Lama sveikino atgimusią Lietuvą iš Seimo tribūnos.

    Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai esame galingiausių pasaulio susivienijimų nariai ir įvairių šalių vadovai nuolat lankosi mūsų sostinėje, tolimi 1991 metų vizito įvykiai kai kam gali pasirodyti mažai reikšmingi. Galiu tik priminti, kad pasaulio žemėlapiuose 1991 m. retai kur buvo pažymėta tokia šalis – Lietuva. Toje vietoje paprastai buvo piešiamas vientisas raudonas blynas nuo Baltijos iki Ramiojo vandenyno. Dalai Lama jau tada (Nobelio Taikos premija jam buvo įteikta 1989 m.) buvo viena labiausiai žinomų pasaulio asmenybių. Jo apsilankymas tiesiog traukė mus iš nebūties ir užmaršties, tai buvo labai reali ir apčiuopiama pagalba – juk gaudėme tuo metu žinias apie pripažinimą tarsi tyro oro gurkšnius. Jaudinančias to vizito akimirkas – kaip Dalai Lama pro barikadas įžengia į Seimą – galime vėl išgyventi pasižiūrėję deja, taip pat Anapilin iškeliavusio, Aleksandro Jegorovo-Džyzos dokumentinį filmą. 1991 metų vizitas davė pradžią kelioms gražioms tęstinėms iniciatyvoms. Nuo tų laikų mūsų Seime per visas kadencijas veikia kitose šalyse analogų neturinti Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupė, nuo 1994 m. daugiausia Jurgos Ivanauskaitės iniciatyva susibūrė ir iki šių dienų veikia neformalus pilietinis Tibeto laisvės judėjimas.

    2001 m. vizitas vyko jau kitomis sąlygomis ir kitokioje aplinkoje. Dar nebuvome nei ES, nei NATO nariai, bet tarptautinėje politikoje nuo paskutiniojo XX a. dešimtmečio vidurio vis labiau įsigalėjo vadinamasis real politique principas, kuris praktikoje dažniausiai reiškia bet kokių savarankiškos politikos principų paaukojimą tariamos praktinės naudos labui. Dalai Lamos atvykimą organizavo visuomeninis komitetas, oficialiai jis buvo pakviestas tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus Rolando Pavilionio, vizito išlaidos buvo padengtos privačių rėmėjų lėšomis. Tiesa, su Jo Šventenybe neoficialiai susitiko visi tuometiniai valstybės vadovai.

    2013 m. vizitą vėl organizavo neformalus Tibeto rėmėjų komitetas, oficialūs kvietėjai buvo Dalios Kuodytės vadovaujama Seimo Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupė, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas ir Lietuvos budistų bendruomenės. Didžioji dalis su vizitu susijusių išlaidų buvo padengta iš lėšų, kurios buvo gautos už parduotus bilietus į Jo Šventenybės viešą paskaitą „Siemens“ arenoje. Su Jo Šventenybe Dalai Lama neoficialiai susitiko Lietuvos Respublikos Prezidentė, kas buvo nepaprastai įvertinta ir plačiai nušviesta pačių tibetiečių informacinėse priemonėse. Lietuva tuo metu pirmininkavo Europos Tarybai.

    Peržvelgiau jubiliejų švenčiančio Dalai Lamos XIV vizitus į Lietuvą norėdamas, kad patys pamatytume ir įvertintume savo santykių su Tibetu ir Tibeto laisvės byla raidą. Drįsčiau teigti, kad kitados mes sulaukėme iš Jo Šventenybės labai realios ir taip reikalingos pagalbos. Dabar situacija kita – tibetiečių padėtis tebėra labai bloga, ir jiems labai reikia visos tarptautinės visuomenės, taigi, ir mūsų pagalbos. Ta pagalba gali būti ir labai paprasta – tiesiog palaikyti Tibeto klausimą dėmesio centre ir nuolat apie jį priminti įvairaus rango Kinijos pareigūnams. Sutinku, kad oficialias pareigas einantiems asmenims tai gali būti gana sudėtinga, tačiau negali būti varžomos bent jau pilietinės iniciatyvos.

    EPA nuotrauka

    Deja, tenka konstatuoti, kad šiomis dienomis Tibeto laisvės klausimas traukiasi į mūsų oficialiosios pozicijos užribį ir dažnai yra marginalizuojamas. Štai šios vasaros vasarvidžio dienomis Lietuvoje lankėsi Kinijos vicepremjeras. Negausi Tibeto laisvės rėmėjų grupė, kaip įprasta visame laisvajame pasaulyje, susirinko pasveikinti svečio su Tibeto vėliavomis ir plakatais, primenančiais Tibeto laisvės bylą. Na, graudoka buvo stebėti, kaip aukštasis svečias į Prezidentūrą buvo vežamas ratais pro užpakalinius vartus, siekiant apsaugoti jo akis nuo nemalonių vaizdų. Dar nemaloniau buvo išvysti civiliais rūbais vilkinčius ir niekaip neprisistatančius asmenis, kurie skėčiais dangstė mūsų laikomus plakatus ir vėliavas. Čia kas – naujosios demokratijos formos? Suprantu, kad atsakingos žinybos turi apsaugoti svečią nuo fizinių grėsmių, pats jį užstočiau iškilus grėsmei, nes tai mano valstybės svečias. Bet nuo kada tokiomis priemonėmis leidžiama varžyti piliečių nuomonės raišką?

    Na, ir pabaigoje viską vainikavo iki tol korektiškai veikusių policijos pareigūnų veiksmai – grupės narys Robertas buvo sulaikytas ir nuvestas į autobusėlį. Buvo surašytas protokolas ir skirta 2 eurų bauda. Už neleistinoje vietoje pereitą gatvę. Galėtų būti smulkmena, bet... Tas pats Robertas policijos buvo velkamas žeme per 2002 m. vykusį Jiang Zemino vizitą – galima tai pamatyti Agnės Marcinkevičiūtės filme apie Jurgą Ivanauskaitę „Šokis dykumoje“. Ką čia bepridurti... Po viso šito netenka stebėtis, kad birželio 22 d. „Delfyje“ pasirodžiusioje žinutėje anoniminis „Skaitytojas“ vadina taikios solidarumo su Tibetu akcijos dalyvius „separatistais“. Visiems panašiems „skaitytojams“ noriu priminti, kad pokario laisvės kovų dalyviai Tarybų valdžios taip pat buvo laikomi separatistais.

    Per iškilmes Dharamsaloje Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, kaip visuomet šypsodamasis, pažadėjo, kad po 10 metų toje pačioje vietoje švęs 90 metų jubiliejų. Aš noriu palinkėti jam ir mums visiems, kad šis juokais duotas pažadas taptų realybe. Taip pat noriu palinkėti mums Lietuvoje, kad sulauktume dar vieno Jo Šventenybės vizito, kad galėtume jį pasitikti oriai ir drąsiai – kaip laisvi laisvos šalies piliečiai ir turėtų sutikti Tibeto karalių, atvykusį iš Lhasos.



  • Kaip atrasti laimės šaltinį

    Pateikiame Dalai Lamos mintis iš lietuvių kalba pasirodžiusiuos knygos „Atjauta ir laimė“ (išleido leidykla „Alma littera“)

    Mūsų gyvenimas be paliovos keičiasi, todėl nuolat susiduriame su sunkumais. Vis dėlto galime sėk­mingai juos įveikti, jeigu pasitinkame dvasinės praktikos nuramintu ir nuskaidrintu protu. Ir priešingai, jeigu protą temdo neapykanta, savanaudiškumas, pavydas ir pyktis, prarandame ne tik savitvardą, o ir sveiką nuovoką. Šiomis nesivaldymo akimirkomis gali visko nutikti. Pragaištingos emocijos iškreipia mūsų pasaulio suvokimą ir tampa neįmanoma gyventi sveikai. Praskaidrinti protą padeda išmintingos atjautos praktika.

    Pasidavę pragaištingai emocijai, prarandame bene vertingiausią savo turtą – nepriklausomumą. Bent jau kurį laiką mūsų protas susijaukia ir gebėjimas blaiviai mąstyti susilpnėja. Apimti stipraus geismo ar neapykantos, nebegalvojame, ar deramai elgiamės – galime prišnekėti nesąmonių ar prikrėsti kvailysčių. Vėliau, emocijai nuslūgus, dažnai jaučiamės nesmagiai ir gailimės dėl savo elgesio. Tai rodo, kad, pasidavę stipriam jausmui, prarandame gebėjimą skirti gera nuo bloga, tinkama nuo netinkama.

    Mums reikia įveikti nepalankias aplinkybes, bet jei darome tai su neapykanta, nugalėdami kliūtis sukelsime naujų bėdų, nes neapykanta iškreipia realybę ir neleidžia pamatyti, kaip yra iš tiesų. Nepalankias aplinkybes galime pašalinti analizuodami – aiškindamiesi faktus ir suvokdami tikrąją padėtį – be jokio pašalinio neigiamų emocijų poveikio.

    Tik žmonėms būdinga mąstyti ir spręsti – mes pajėgiame suvokti padarinius ir galvoti apie ateitį. Be to, žmonės geba išsiugdyti beribę meilę, o gyvūnų meilė ir prisirišimas riboti. Tačiau supykęs žmogus visus šiuos gebėjimus praranda. Jokiam ginkluotam priešui nepavyktų atimti šių savybių, tik pykčiui. Jis – naikintojas. Gyvūnų geismas ar neapykanta laikini, paviršutiniški, nepajėgūs nuolat stiprėti ir kisti. O žmonės mąsto plačiau. Jų protas toks stiprus, kad gėris ar blogis gali įgyti didžiulę galią.

    Atidžiau patyrinėję suprastume, kad poelgių priežastys glūdi mūsų prote. Pragaištingas elgesys neatsiranda iš niekur, jį sukelia nežinojimas. Sėkmės priežastis irgi mumyse. Susitvardymas, sąmoningumas ir aiškus pykčio žalos bei gerumo pranašumų suvokimas atneša laimę ir ramybę. Pavyzdžiui, šiuo metu galbūt mus lengva išvesti iš kantrybės. Tačiau jeigu aiškiai suprasime ir būsime sąmoningi, mūsų irzlumas mažės, o vėliau virs kuo nors kitu.

    Jei leisime pykčiui užgožti mūsų meilę ir atjautą, paaukosime svarbiausią žmogišką gebėjimą – išmintį, leidžiančią skirti gera nuo bloga. Pyktis, kaip ir savanaudiškumas, bene rimčiausia šiuolaikinio pasaulio bėda. Jis vienas svarbiausių veiksnių, šiandien lemiančių ne tik Azijos, Vidurio Rytų ir Afrikos vidinius konfliktus, bet išsivysčiusių ir ekonomiškai atsilikusių šalių nesutarimus. Šie nesutarimai kyla iš nesugebėjimo suprasti, kiek daug tarp mūsų bendra.

    Jų neišspręs nei vystymasis, nei didesnė karinė galia, nei vien politika ar technologijos. Šias problemas sukelia ne tam tikri asmenys ar priežastys, o mūsų pačių nesusigaudymas. Tereikia suvokti, kas mums visiems bendra. Neapykanta ir karas neatneš laimės niekam, net laimėtojams. Prievarta visada sukelia kančią, taigi ji iš esmės žalinga.

    Ar gali pasaulis, kupinas neapykantos ir pykčio, būti iš tiesų laimingas? Atidžiau patyrinėję mūsų ilgą, neramią istoriją, aiškiai suprasime, kad reikia ieškoti geresnio kelio. Pasaulio galingųjų pastangos įgyti pranašumą per ginklavimosi – branduolinio, cheminio, biologinio ar konvencinio – varžybas neabejotinai duoda neigiamų rezultatų. Didžiųjų šalių gamintojai, parduodantys tūkstančių rūšių ginklus ir amuniciją, skatina prievartą, bet daug pavojingesnės už šautuvus ir bombas – neapykanta ir atjautos bei pagarbos kitų žmonių teisėms stoka. Be vidinės taikos nebus ir išorinės. Kol žmonių protuose rusena neapykanta, tikra taika neįmanoma. Savo problemas galime išspręsti vien iš tikrųjų taikiomis priemonėmis – ne tik taikingais žodžiais, bet ir taikingo proto bei širdies sukeltu elgesiu. Jei eisime šiuo keliu, mūsų pasaulis taps geresnis.

    Visais atvejais pikčiausi mūsų priešai yra pyktis ir egoizmas. Egoizmu čia vadinu ne tiesiog „aš“ pojūtį, o perdėtą egocentriškumą, kuris skatina manipuliuoti kitais. Kol mus valdo pyktis, neturime jokių galimybių pasiekti ilgalaikę laimę. Jei trokštame taikos, ramybės bei tikros draugystės, privalome kuo mažiau pykti, stengtis būti geresni ir nuoširdesni. Jei tapsime geresni, mūsų kaimynai, draugai, tėvai, sutuoktiniai ir vaikai taip pat mažiau pyks – žvelgdami į mus jie irgi panorės būti nuoširdūs, atjaučiantys ir draugiški. Visi aplink taps laimingesni ir tai darys teigiamą poveikį mūsų sveikatai. Štai kaip galime pakeisti pasaulį.

    Atėjo metas mums visiems, taip pat ir pasaulio valdovams, išmokti peržengti rasinius, kultūrinius ir ideologinius skirtumus ir imti branginti tai, kas mums visiems bendra, – žmogiškumą. Tada taptų laimingesni ir asmenys, ir šeimos, ir bendruomenės, ir tautos, ir visas pasaulis.

    Didelę materialinę pažangą padariusios šalys pradeda suprasti, kad visuomenės būklė ir žmogaus fizinė gerovė labai glaudžiai susijusios su proto būsena. Štai nuo ko reikia pradėti esminius pokyčius. Kiekvienas turime stengtis iš esmės pakeisti savo nuostatas, nuo kurių priklauso mūsų jausmai. Tai padaryti gali padėti tik dvasinė transformavimo praktika – pastangos pamažu keisti požiūrį į save ir kitus.

    Atjautos ir tolerancijos poreikis

    Yra skirtingi laimės lygmenys. Fizinė laimė dažnai susijusi su materialiais dalykais, o psichinė kyla iš vidinio ar dvasinio tobulėjimo. Kadangi mūsų savęs, arba „aš“, suvokimas susideda iš dviejų aspektų – fizinio ir psichinio, reikia atsižvelgti į juos abu. Jų pusiausvyra turi lemiamą reikšmę visuomenės gerovei.

    Pasaulio raidos projektai randasi iš esminio mūsų poreikio būti laimingiems ir kuo mažiau kentėti. Tačiau reikia ne tik ilgalaikės perspektyvos, kaip apsaugoti išorinę mūsų aplinką, bet ir į ateitį žvelgiančios vidinės strategijos. Pagirtina ieškoti išorinių sprendimų, bet jų nepavyks sėk­mingai įgyvendinti, kol mūsų protą valdo pyktis ir neapy­kanta. Gyvendami visuomenėje turime nelikti abejingi kitų piliečių kančioms, stengtis atjausti ir vertinti priešus taip pat kaip ir mylimus žmones.

    Privalome rodyti pavyzdį savo elgesiu, nes vien žodžiai neprivers kitų patikėti mūsų vertybėmis. Turime gyventi pagal tą patį dorumo ir pasiaukojimo etaloną, kuriuo norėtume įtikinti kitus. Tam reikia moralinės stiprybės. Galutinis atjautos tikslas – tarnauti ir padėti pasauliui. Štai kodėl taip svarbu nuolat siekti laimės ir taikos visoms būtybėms.

    Kasdieniame gyvenime be paliovos susiduriame su nepalankiomis aplinkybėmis. Impulsyviai reaguojant kyla žalingos emocijos, tokios kaip geismas, neapykanta ir išsiblaškymas, kurios vėliau sukelia dar daugiau kančių. Žmonėms, kurie nesistengia keistis, geismas ir neapykanta dažniausiai neatrodo blogi; užuot laikę šias pragaištingas emocijas nuodais, jie leidžiasi jų užvaldomi. Tačiau tie, kas siekia pasikeisti, supranta, kad geismo ir neapykantos reikia vengti, tai padeda jiems tapti ramesniems ir laimingesniems.

    Nepritariu paplitusiai nuomonei, kad politikoje nėra vietos moralei ir kad dvasiniais dalykais besidomintys žmonės turėtų pasitraukti iš pasaulietinių sričių. Ši nuostata neatsižvelgia į individo santykį su visuomene ir atjautos vaidmenį mūsų gyvenime. Religijos pačios neretai skatina atsiriboti nuo pasaulietinių dalykų, bet tai nereiškia, kad negalime skatinti teigiamų pokyčių.

    1954 m. vykau į Pekiną susitikti su Mao Dzedongu. 1955 m., per paskutinį mudviejų susitikimą, jis pasakė man: „Religija žalinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, ji stabdo tautos vystymąsi, antra, mažina gyventojų skaičių.“ Jis turėjo omeny, kad, daugeliui žmonių tapus vienuoliais, sumažės gimstamumas. Dabar galėtume juokauti, jog Kinijai kaip tik reikėjo daugiau vienuolių, kad išsivaduotų iš gyventojų pertekliaus! Mao tiesiog nesuprato tikrosios religijos prasmės. Jis nežinojo, kad jos tikslas – rūpintis kitais.

    Moralus elgesys politikui ne mažiau svarbus nei religijos praktikuotojui. Kai politikai ir valdovai pamiršta moralinius principus, iškyla pavojus visiems. Nesvarbu, ką tikime – Dievą ar karmą (veiksmų ir jų padarinių galią), tvirtos moralinės vertybės yra visuomenės pagrindas ir jomis turime remtis kasdieniame gyvenime. Vis dėlto vien gerų ketinimų, įteigtų įvairių religijų ir filosofijų, nepakanka – turime kasdien juos įgyvendinti bendraudami su kitais. Tik tada suvoksime tikrąją šių mokymų prasmę.

    Kai išsiugdome tvirtą norą padėti kitiems būti laimingiems, tampame žmogiškesni. Galutinis proto perkeitimo praktikos tikslas – padėti kitiems. Todėl turime likti visuomenėje ir pagal išgales dalyvauti jos gyvenime. Vidinis tobulėjimas leis mums daugiau nuveikti išorėje.

    Kaip įveikti pragaištingas nuostatas

    Visi trokštame laimės ir siekiame išvengti kančių. Kadangi kančias sukelia iškreiptos proto nuostatos – pragaištingos emocijos, turime rasti joms priešnuodį. Jei, pavyzdžiui, skausmą sukelia pyktis, reikia ieškoti, kas jam priešinga. Pykčio priešnuodis – atjauta. Ir atjauta, ir pyktis yra nuostatos, tačiau į tą patį dalyką jos leidžia pažvelgti skirtingai. Jų požiūris visiškai priešingas.

    Jei kambaryje per karšta, vienintelis būdas pataisyti padėtį – įleisti šalčio. Šaltis yra karščio priešprieša, lygiai taip pat atjauta yra pykčiui priešinga proto būsena. Stiprėjant vienai, silpsta kita. Šitaip galime nuslopinti ir galiausiai išnaikinti nepageidaujamas proto nuostatas. Jos turi priešnuodžių, reikia tik juos surasti ir įsileisti į vidų.

    Kad būtų lengviau įveikti sunkumus, įsivaizduokite esą ligonys, apnikti trijų mirtinų ligų: geismo, neapykantos ir nežinojimo. Perkeitimo praktika – tarsi vaistai, gydantys šias vidaus negalias. Atjautos praktika padeda pasveikti nuo pernelyg didelio susireikšminimo.

    Vienintelis dalykas, suteiksiantis taiką mums, mūsų šeimoms, šalims ir pasauliui, yra altruizmas – meilė ir atjauta. Visi žmonės širdies gilumoje trokšta gyventi turiningai ir prasmingai. Mums norisi turėti gerą širdį. Mūsų gyvenimas įgyja prasmę, kai su visais elgiamės draugiškai. Altruizmas gydo, nes jis yra natūralus mūsų gyvenimo būdas.

    Kaip padėti

    Mūsų gyvenimo pamatas turėtų būti rūpinimasis kitais, galvojimas ne tik apie savo pačių, bet ir apie visuomenės gerovę. Kaip jau minėjau, kad žmonių gyvenimas būtų išties visavertis, jie turi ne tik klestėti išoriškai, bet ir būti geri viduje. Reikia rūpintis viso pasaulio gerove – statyti mokyklas, ligonines ir gamyklas. Tačiau laimė labiausiai priklauso nuo vidinio nusiteikimo, tad padėdami kitiems turėtume galvoti ne vien apie maistą, pastogę ir drabužius, bet ir apie tai, kaip esmines kančių priežastis pakeisti esminėmis laimės priežastimis.

    Išmintingos viešosios politikos tikslas – išmokyti žmones pačius rūpintis savo gyvenimu; to paties siekia ir altruizmo praktika: veiksmingiausias būdas padėti kitiems – išmokyti juos naujų metodų ateičiai ir parodyti dabartinio elgesio trūkumus. Žmonės turi gebėti patys susikurti savo laimę.

    Kiekvienas iš mūsų atsakingas už visą žmoniją ir už aplinką, kurioje gyvename. Turėtume laikyti kitus tikrais broliais ir seserimis, nuoširdžiai rūpintis jų gerove ir stengtis sumažinti jų kančias. Užuot galvoję vien apie savo turtus, turėtume nuveikti ką nors svarbaus, kas būtų išties naudinga visai žmonijai. To nepadarysime, kol nepripažinsime, kad pasaulis yra mūsų dalis.

    Kvaili žmonės visąlaik galvoja apie save ir nieko gera nepasiekia. Išmintingieji rūpinasi kitais, kiek galėdami jiems padeda ir tampa laimingi. Meilė ir atjauta naudinga ne tik kitiems, bet ir mums patiems. Jei būsime geri aplinkiniams, mūsų protai bei širdys atsivers ir prisipildys ramybės.

    Tokį vidinį nusiteikimą skleisdami aplink save, skatinsime bendrumą, santarvę ir bendradarbiavimą, taika plis tolyn ir apims tautas ir pasaulį, sėdama pasitikėjimą, pagarbą ir nuoširdų bendravimą, kol galiausiai sujungsime savo jėgas, kad išspręstume pasaulio problemas. Visa tai įmanoma. Tačiau pirmas žingsnis – pakeisti save.

     



  • Paprastas budistų vienuolis, paprastas žmogus

    EPA nuotrauka

    Liepos 6 d. Tibeto dvasinis lyderis, ilgametis politinis vadovas Dalai Lama XIV mini 80 metų jubiliejų. Jis – vienas žymiausių dvasinių lyderių ir šiandien daug keliauja po pasaulį, skaito paskaitas, kviesdamas skleisti gerumą, meilę, pagarbą aplinkai ir visuotinę taiką. Šiame pokalbyje, pasakodamas apie savo vaikystę, natūralias emocijas bei laisvalaikį, Dalai Lama atsiskleidžia ne tik kaip išmintingas, tačiau ir kaip labai paprastas žmogus.

    Dauguma iš mūsų, artėjant eiliniam gimtadieniui, išgyvename ir džiaugsmą, ir kartu baimę, nes suvokiame, jog senstame. Tuo tarpu Jūs vis išliekate jaunas. Kaip Jums pavyksta išlaikyti tokią jaunatvišką dvasią?

    Visų pirma aš miegu tiek, kiek reikia. Taip pat, būdamas budistų vienuolis, nevakarieniauju, tačiau sočiai pusryčiauju ir pietauju. Taigi ir valgau tiek, kiek reikia. Tai svarbu gerai fizinei savijautai. Naujausi moksliniai tyrimai įrodė, kad fizinei savijautai daug reikšmės turi dvasinė būsena. Savo dvasinę būseną įvardyčiau kaip kupiną ramybės.

    Kai išgyvenu skausmą ar susiduriu su kažkokia problema, visų pirma stengiuosi pažvelgti į tai iš plačios perspektyvos, pamatyti bendrą vaizdą. Tai taip pat padeda atsikratyti nerimo.

    Jūs visada juokiatės ir savo klausytojus priverčiate šypsotis. O Jums pačiam ar visada pavyksta išlaikyti tokią pozityvią būseną, kokią demonstruojate mums, ar tiesiog dėl milijonų žmonių visame pasaulyje, kurie klausosi Jūsų mokymų, stengiatės toks būti?

    Paprastai mano proto būsena yra gan rami. Taip pat aš kiekviename matau žmogų: juk iš esmės esame vienodi, tarp mūsų nėra jokio skirtumo. Mūsų kūnai veikia vienodai. Žinoma, šiek tiek skiriasi mūsų odos spalva ar nosies dydis, bet iš esmės mes vienodi. Jei mokslininkų paklaustumėte, ar yra skirtumas tarp to, kaip veikia mūsų smegenys arba neuronai, sulauktumėte neigiamo atsakymo. Vadinasi, ir mūsų emocijos bei mentalinės būsenos yra vienodos.

    Kai susitinku su prezidentais, karaliais, premjerais ar paprastais žmonėmis, į juos visus žiūriu vienodai, jie visi man yra lygūs. Aš taip pat esu tiesiog žmogus kaip visi. Taigi visi mes esame broliai ir seserys. Šis suvokimas man suteikia ramybės pojūtį.

    Tiesa, man ne visada pavyksta išlaikyti tokią būseną. Kartais aš pratrūkstu.

    Jūs pykstate?

    Taip.

    Tikrai?

    Žinoma. Ir jei jūs užduosite man kvailų klausimų, aš galiu netekti kantrybės... (juokiasi)

    Jūs imate mane gąsdinti...

    Taip jau yra nutikę. Sykį žurnalistė iš „New York Times“ man uždavė kelis klausimus, o paskui paklausė, kokį palikimą po savęs norėčiau palikti ir ar norėčiau išgarsinti savo vardą. Aš jai atsakiau, kad esu praktikuojantis budistas ir neturėčiau galvoti apie šlovę – toks buvo mano atsakymas. Tuomet mes tęsėme pokalbį, tačiau žurnalistė staiga vėl uždavė tuos pačius klausimus. Aš jai atsakiau lygiai taip pat, kaip ir prieš tai. O po kurio laiko ji vėl pakartojo tą patį... Tuomet aš netekau kantrybės.

    Kai Jūs išgyvenate pyktį, ar jį išreiškiate? O gal su tuo kažkaip susitvarkote – juk jūs budistas, dvasinis lyderis...

    Jei aš supykstu arba susinervinu dėl smulkių kitų žmonių klaidų, tai paprasčiausiai išreiškiu jiems savo nepasitenkinimą ir tuo viskas pasibaigia.

    Tačiau kai pyktis įgauna rimtesnių formų, tuomet stengiuosi atsiriboti nuo jo ir imu jį stebėti. Aš savęs klausiu: „Kas yra šis pyktis, ką reiškia ši emocija?“ Tuomet pykčio jėga sumažėja. Analogu galėtų būti organizmo kova su įvairiomis infekcijomis: jei jūsų imuninė sistema yra stipri, tuomet virusai ir bakterijos jums nepakenks. Lygiai taip pat ir jūsų protas turi būti ramus, tuomet, net jei ir iškyla kažkoks nerimas ar negatyvios emocijos, jos liks paviršiuje tik trumpą laiką ir nepalies jūsų gelmės.

    O kaip Jums pavyksta išlaikyti pozityvų požiūrį į žmoniją, kai aplink vyksta tiek daug baisių dalykų – karai, konfliktai, neapykantos proveržiai?

    Pagalvokime: žemėje gyvena septyni milijardai žmonių, jei visi jie darytų blogus darbus, tuomet prarasčiau tikėjimą žmonija. Tačiau tokių žmonių, manau, tik kokie 5 procentai. Likę 95 proc. išsaugo savo žmogiškumą, meilę, rūpinimąsi aplinkiniais. Visa tai juose gyva, tai jų kraujyje – kiekviename yra šis grūdas.

    Šiandien mums svarbu perduoti žmonėms žinią apie tai, jog šios vertybės yra labai svarbios. Laikytis ne smurto pozicijos, gerbti kito gyvybę, padėti kitiems – tai ir yra geriausias būdas nugyventi laimingą gyvenimą. Jei kenkiate kitiems, elgiatės su jais šiurkščiai, tai griaunate ir savo pačių ateitį. Taigi labai daug priklauso nuo informacijos bei švietimo.

    Kalbate apie protą. Įdomu, kaipgi Jums pavyksta suderinti mokslinį požiūrį su dvasingumu. Esu skaitęs, kad ant Jūsų stalo guli žmogaus smegenų modelis, kurį Jūs išrenkate ir bandote suprasti, kaip tai veikia. Retas dalykas, kad dvasinis lyderis taip stipriai tikėtų mokslu...

    Visų pirma, jei jūs išties praktikuojate dvasingumą, ypač jei esate praktikuojantis budistas, privalote būti realistas. Norėdami suvokti tikrovę, turite ją pažinti. Būtent šia prasme mokslinis mąstymo būdas, moksliniai tyrimo metodai yra labai svarbūs ir naudingi. Pats Buda viename iš savo pamokslų aiškiai duoda suprasti, kad jo pasekėjai mokymą turėtų priimti remdamiesi ne tikėjimu, bet kruopščiu tyrimu. Toks juk ir yra mokslinis mąstymas.

    Dar vaikystėje buvau labai smalsus, man norėjosi žinoti viską. Kai buvau dar visai mažas, pas mus, Lhasoje, buvo įsikūrusi britų misija. Kai į ją atvykdavo naujas darbuotojas, visuomet man atveždavo kažkokią dovaną. Tai visuomet man būdavo siurprizas. Aš gaudavau dovanų traukinukų, mašinėlių. Kai tik tai gaudavau, pažaisdavau keletą minučių, o paskui man rūpėdavo suprasti, koks mechanizmas leidžia mašinėlei judėti. Ir aš jas išardydavau... Dėl to daug mano žaislų buvo neveikiantys.

    Jūsų Šventenybe, Jūs skaitote paskaitas visame pasaulyje, tad kokia yra svarbiausia Jūsų žinia, kurią stengiatės perduoti savo klausytojams?

    Kiekvienas žmogus trokšta laimės... Labai dažnai siekdami laimės, sėkmės visiškai pasitikime išoriniais veiksniais – pinigais, valdžia, galia ir kt. Aš manau, kad toks požiūris yra klaidingas. Juk laimės, džiaugsmo šaltinis yra mumyse. Kai tik mūsų protas pasiekia ramybės, džiaugsmo būseną, visi mūsų veiksmai tampa kur kas efektyvesni, nes jie tampa realistiniai.

    Tačiau daug žmonių gyvena sudėtingomis sąlygomis, jie pilni nerimo. Ar galima tokiomis sąlygomis patirti laimę?

    Kai orientuojamės į nematerialias vertybes, praktiškai nesusiduriame su apribojimais. Jei įdedame pastangų, mūsų vystymasis bus nuolatinis ir stabilus. O tas, kuris remiasi materialinėmis vertybėmis, visuomet išgyvena nepasitenkinimą, net jei jam priklauso visas pasaulis. Jei kalbėtume apie Vakarų pasaulį, man rodos, kad amerikiečiai, europiečiai savo aukštą komforto lygį priima kaip savaime suprantamą dalyką. Todėl kai kas nors nutinka, jūs išgyvenate sukrėtimą: pripratote prie itin patogaus gyvenimo.

    Perdėto patogumo?

    Taip, perdėto. Žinoma, reikia užtikrinti būtiniausius poreikius. Bet visa tai, kas per daug, manau, turėtų būti...

    Paprasčiau?

    Taip, paprasčiau. Gyventi žymiai paprastesnį gyvenimą.

    Ar tikite, kad kada nors sugrįšite į laisvą Tibetą?

    Taip, žinoma!.. Mes visi, visi tibetiečiai, tikime, kad viskas tikrai pasikeis.

    Dar šiame gyvenime?

    Taip, mes tuo viliamės. Tibetiečių dvasia yra pačiame Tibete. Nepaisydami pasikeitimų, tragiškų įvykių, smegenų plovimo bei kankinimų, tibetiečiai buvo ir liks stiprūs savo dvasia.

    Tikite šviesia tibetiečių tautos ateitimi. O koks yra tokios vilties pagrindas?

    Tai mūsų įsipareigojimas tiesai, sąžiningumui, skaidrumui. Dabar mūsų balsas gal ir yra silpnas, tačiau žmonės mumis tiki. Taigi, tiesa, sąžiningumas ir skaidrumas – tai mūsų vilties ir stiprybės šaltinis.

    Neseniai vienoje BBC laidoje klausiausi pokalbio apie Dievo galią, pinigų galią, tiesos galią. Šiandien tai labai aktuali tema. Paprastai žmonės labai stipriai pasitiki ginklo galia, tačiau ji, kaip ir ekonominė galia, yra labai prieštaringos. Juk ekonomikos galia iš dalies remiasi korupcija ir melu, apgaule ir neskaidrumu. Tuo tarpu tiesos galia veda į pasitikėjimą, o pasitikėjimas – į draugystę.

    Yra žmonių, kurie Jus laiko dievu, tuo tarpu kinai apie Jus kalba visiškai kitais žodžiais. Kartais jie Jus apibūdina kaip demoną, kartais kaip lamą, nešiojantį Gucci firmos batus. Ką Jūs pats apie save galvojate?

    Kadaise Budą taip pat daug kas kritikavo. Ir Jėzui Kristui buvo sunkių akimirkų. Taigi, tai visiškai normalu. Sykį buvau susitikęs su atsistatydinusiu kinų valdininku, kuris papasakojo, jog buvo vienas iš tų, kurie rašė, kad esu demonas ir panašius dalykus. Šis žmogus prisipažino visa tai rašęs nenuoširdžiai, o vykdydamas instrukcijas: jis gaudavo nurodymų, ką rašyti. Žmogus, kuris davė tokias instrukcijas, man rodos, vargu ar tikėjo, kad esu demonas, jis tiesiog elgėsi pagal savo politines pažiūras. Manau, jog visa tai daroma iš beviltiškumo. Kinų valdžia turi kam nors užkrauti atsakomybę. Juk jie visada kaltina mane net ir dėl tibetiečių susideginimų. Jei kaltindami mane jie spręstų problemas – būtų puiku, tačiau tai nevyksta...

    O ką Jūs pasakytumėte tiems, kas Jus laiko tiesiog pasaulio žvaigžde, o ne dvasiniu lyderiu?

    Dėl to aš visiškai nesijaudinu. Kai kas mane vadina karaliumi-dievu – tai niekai. Kai kas sako demonas, bet tai irgi niekai. Kai 1989 metais paskelbė, kad man skiriama Nobelio taikos premija, buvo daug žurnalistų, kurie klausė, ką dabar jaučiu. Aš jiems atsakydavau: esu paprastas budistų vienuolis – nei daugiau, nei mažiau. Ir dabar galiu pasakyti tą patį.

    Bet daug žmonių jus laiko kažkuo žymiai didesniu...

    Tai jų įsivaizdavimas. Jei toks tikėjimas jiems teikia kažkokios naudos, ką gi, tegu tiki. Jei tie, kurie laiko mane demonu, nuo to tampa laimingesni – puiku...

    O jei Jūs nebūtumėte vienuolis, kas tuomet būtumėte?

    Paprastas žmogus.

    Nejaugi?

    Aš paprastas budistų vienuolis. Ir paprastas žmogus.

    O ką Dalai Lama daro laisvu metu? Žiūri televiziją? Žmonės nori žinoti, kuo Jūs užsiimate.

    Meditacija.

    Meditacija?

    Meditacija ir mokymais.

    O kaip Jūs linksminatės?

    Kalbuosi su žmonėmis (juokiasi).

    Pagal užsienio spaudą parengė Gediminas Kajėnas

     



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.