Kviečiame susipažinti su atlikto mokslinio tyrimo "Prokurorų požiūrio į reformą ir patiriamą stresą" ataskaita

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt naujienos

Bernardinai.lt naujienų srautas

Bernardinai.lt

  • Domantas Razauskas. Leonardo Coheno problemos
    Leonard Cohen

    Mažai šioje Žemėje tokių dainarašių, į kurių kiekvieną žodį įsiklausai lyg į rečiausio paukščio čiulbėjimą, kunigo pamokslą, bijodamas praleisti net mažiausią skiemenį. Leonardo Coheno skiemuo yra galingas. Tiksliau, net ne galingas, o esminis – nėra nieko daugiau už tą po žeme susikaupusios lavos balsu artikuliuotą skiemenį.

    Sakysite, jog nenuostabu, sakysite – poetas. Taip. Tačiau juk kalbame ne apie tą siaurą elitinį pasaulėlį, įdomų kokiems dviems procentams Žemės gyventojų, o suvokiamą kokiam vienam. Tai ne poezija profesionalia šia žodžio, amato prasme. Tai dainos. Po galais, tai velnioniškai paprastos dainos, padariusios įtaką milijonams, dešimtmečiams, srovėms, kryptims, mąstymui.

    Štai jums atsakymas į klausimą apie genialumą. Tai taip dieviškai paprasta, tačiau niekas kitas, nė vienas gyvas sutvėrimas Žemėje daugiau taip nesugeba.

    Iš pirmo žvilgsnio, muzikos pasaulio voratinklis, nutįsęs iksų ir igrekų ašimis į laiką ir į erdvę, suvoktinas diachroniškai bei sinchroniškai yra nepaprastai gyvas ir itin priklausomas nuo tūkstančių plonyčių gijų, kurios veikia viena kitą. Tačiau iš tiesų Atlantus, ant kurių laikosi visa moderni dainarašystė, galima suskaičiuoti ant pirštų. Vienas jų, be jokios abejonės, yra Leonardas Cohenas.

    Ko gero, nerasite pasaulyje pripažintos ir gerbtinos grupės, atlikėjo, kurie tarp didžiausią įtaką padariusių neįvardytų Coheno. Nuo „Pink Floyd“ iki U2, nuo „Nirvana“ iki „Electric Light Orchestra“, nuo Nicko Cave'o iki „Radiohead“.

    Na, o kalbant apie dainuojamąją poeziją (atmetus visas nupurtančias konotacijas su aktoriais ir jų gitaromis), ko gero, nėra pasaulyje dainos su stipriu, akcentuotu poetiniu tekstu, kuri nebūtų parašyta Dylano arba Coheno įtakoje. Galbūt pačiam autoriui to net nesuvokiant. Net jei ir per stipriai pasakyta, šio Kanados žydo įtakos muzikos pasauliui, jo ypatingos vietos šio pasaulio olimpe pervertinti neįmanoma.

    Todėl ryžtingai mečiau į šalį visus užrašus, pasižymėjimus ir ketinimus, kuriuos kone kasdien kaupiu šioms apžvalgoms. Naujas Coheno albumas yra įvykis, vertas tokios apžvalgos. Juoba kad artėja, nenumaldomai artėja ir tas paskutinysis Mokytojo gyvai ištartas žodis – Leonardui Cohenui šį mėnesį sukanka 80 metų!

    Mums dar nespėjus jo deramai pasveikinti, jam deramai atsidėkoti (tai visada daroma po mirties...), jis, kaip priklauso uoliam dzenbudistui, užbėga snaudžiančiam pasauliui už akių ir pirmas įteikia dovaną – albumą „Popular Problems“.

    Iš anksto noriu apsidrausdamas pasakyti, kad neketinu kalbėti apie dvasines Coheno praktikas, kurios turėtų rūpėti tik jam pačiam. Neketinu kalbėti apie politiką, žydų tautą ir Izraelio veiksmus. Ir neketinu kalbėti apie Coheno moteris bei pinigus, kuriuos iš jo gudrumu išviliojo. Tai trys populiarios bulvarinės temos, kurių visi tikisi ir laukia, kai tik kalba pasisuka apie Leonardą. Tačiau iš pagarbos šiam kūrėjui, ir nepaisydamas to, jog šiame albume galima išgirsti aliuzijų į visus aukščiau minėtus dalykus, kalbėsiu tik apie muziką.

    Visų pirma – pavadinimas. „Popular Problems“, kaip ir prieš porą metų netikėtai pasirodęs stebuklingas „Old Ideas“, vadinasi taip, lyg Cohenas teisintųsi, kuklintųsi. Suprask, senos idėjos, suprask, populiarios problemos, nieko naujo jūs čia neišgirsite. Tačiau kai kalba eina apie geriausią vyną, nieko naujo mes ir nenorime. Duokite tą seniausią, tą, kuris geriausiai išlaikytas, kad ir apdulkėjęs.

    Leonard Cohen - Slow 

    Antra – viršelis. Cohenas niekada nepasižymėjo dėmesiu albumo viršeliui. Atrodo bet kuris kaimo dainorėlis tokius darosi, kodėl dabar tokiam genijui?.. Kur menas? Kur išlankstomi devynialapiai su brailio raštais, snaigių iškarpom, šventųjų citatom, naktį šviečiančiu raštu ir papier-mâché?

    Aš nežinau, tačiau man regisi, kad tai viena iš žaidimo dalių. Smagaus žaidimo įvaizdžiais ir stereotipais, kurį ne visi pastebi, ir kurį, mano galva, Cohenas sėkmingai žaidžia nuo pat savo karjeros pradžios (kuriame amžiuje tai buvo?). Kaip ir jo kostiumai, kaip ir jam pritariančios žavios dainininkės, kaip ir dainose atsirandantys pigiausi sintezatoriai, „semplai“. Prie jų dar sugrįšime.

    Coheno dainos centras, ašis yra jos tekstas, ir gali čia daryti, ką nori, kitaip nebus. Gali pasikviesti kabuki teatro muzikantus, sentikių chorą ir braziliškų būgnų orkestrą, tačiau visi vis tiek lauks, kada gi pagaliau baigsis pragrojimas ir Cohenas vėl prabils. Kada pasakys patį svarbiausią, sužais metafora, alegorija, apvers prasmę ir panašiai.

    Dainos tekstui talkina Coheno su niekuo nesupainiojamas balso tembras, kuris ne visada buvo toks seksualiai žemas. Tai, ko gero, taip pat žaidimo dalis. Jei dainą „Almost like the blues“ sudainuotų Bono arba Paulas McCartney, ji nedarytų tokio poveikio, nebūtų tokia sugestyvi kaip deklamuojantis švokščiantis aksominis Leonardo bosas.

    Dainos pobūdis – beveik visada toks pats. Tai bliuzinės struktūros baladė arba baladės stiliaus bliuzas, toks mišinys, besikartojantis muzikiniais ir tekstiniais kvadratais. Harmonija gali įvairuoti, tačiau dainos struktūra lieka ta pati. Aišku, taip ne visada buvo pačioje Leonardo karjeros pradžioje, tačiau pastarųjų dešimtmečių kūryba tvirtina šią taisyklę. Akivaizdi ji ir albume „Popular problems“.

    Iš čia ateina Cohenui taip būdinga monotonija, kartais net depresija.

    „Populiarios problemos“ prasideda žaismingu, seksualiu, net ironišku „Slow“, kuris, žinant puikų Coheno humoro jausmą, gali būti suvoktas labai daugiaprasmiškai. Elektriniai klavišai, tiesus „bačkos“ kalimas ir Leonardo balsas. Jo pasakojimas apie tai, kad, visiems lekiant strimgalviais, jis mėgsta lėtai. Visada mėgo. Jis mėgsta, kad užtruktų, jis pats nori čia dar užtrukti.

    Beveik tobula albumo pradžia (beje, susijusi su pabaiga), jei ne visą gyvenimą mane labiausiai erzinusi šio puikaus atlikėjų dainų aranžuočių pusė – pigūs sintetiniai garsai. Kūrinyje „Slow“ įstoja visiškai nereikalingi ritminiai „pučiamieji“. Rašau kabutėse, nes net norėdamas nesugebėčiau su savo MIDI klaviatūra ir „semplų“ biblioteka XXI amžiuje išgauti tokio pigaus garso. Kituose gabaluose tie „pučiamieji“ bus dar ryškesni.

    Tai senas Coheno aranžuočių bruožas, gimęs, manding, iš žavaus kūrėjo komplekso – iš tam tikros baimės pasirodyti per rimtam, per daug pretenzingam. Juk jei šalia Coheno vokalo, šalia puikių tekstų menas būtų pradėtas „laužti“ dar ir aranžuotėse, tai būtų kažkas radikaliai intelektualaus. O Cohenas iš visų jėgų stengiasi toks nebūti. Bent jau daugumoje dainų. Jis nori žaisti. Maža to, jis nori parodyti žaidimą. Ir tas aranžuočių komiškumas, nerimtumas, ironija labai savitai koreliuoja su poezija, su amžinomis ten gyvenančiomis temomis, klausimais, problemomis.

    Cohenas – ironiškas. Ir tie, kurie nesugeba kiekviename garse, kiekviename tekste įžvelgti jo ironijos, yra pasmerkti iki galo nesuprasti šio didžio kūrėjo.

    Tačiau tai nereiškia, kad mano ausys turi pakęsti pigius „semplus“! Jie tik kelioms akimirkoms pasirodo (tad nespėja supykinti) antrojoje albumo dainoje – galingame kūrinyje „Almost like the blues“.

    Radikaliai primityvus, Coheniškai minimalistiškas ir vis dėlto įkrautas tokia energija, tokia jėga... Tai buvo pirmas kūrinys, kurį dar prieš pasirodant albumui Cohenas paviešino. Ir jis jau cituojamas. Ir jau vien dėl šio kūrinio galima atleisti viską, absoliučiai viską, kas erzina „Populiariose problemose“.

    Išimtis – nuostabi elegija be ironijos – albume yra „Samson In New Orleans“, kurioje vis dar girdėti aidai raudų ir maldų į užsimerkiantį Viešpatį uragano „Katrina“ akivaizdoje. Panašiai kitoje dainoje „A Street“ amerikiečių kritikai išgirdo rugsėjo 11-osios tragedijos aidų, nors ypač stiprus dainos tekstas atviras labai plačioms interpretacijoms.

    Leonard Cohen - A Street 

     

    „A Street“ – tipiškas Coheno kūrinys. Su skaudžia, kandžia ironija, su politikos prieskoniu, su beviltiškumo, depresijos gaidomis, kurios dainos pabaigoje virsta šviesia mažorine kadencija. Lyg vaiskus pagiringas rytas išaušta po nesuvokiamai makabriškos nakties.

    Šios pirmos keturios albumo dainos yra ryškus kontrastas kūriniui „Did I Ever Love You“. Jo posmai lyg Tomo Waitso meilės baladės, tačiau priedainiuose jis virsta kažkokiu pigiu-pseudo-folk-vestuviniu-nesusipratimu! Jei tai taip pat Coheno humoras, tai čia jis peržengia ribas. Saldūs, seksualūs merginų balsai ir idiotiškas „bumčikas“, nušluojantis viską, kuo buvo „Almost like the blues“, „A Street“ ir pagaliau „Slow“. Kur čia tas lėtumas, kurį taip mėgsti, Leonardai? Norėjai pajuokauti radikaliai? Tau pasisekė, tik, man rodos, kikeni pats vienas.

    Ačiū Dievui, po to užgroja „My Oh My“. Čia dominuoja subtilūs šešėliai, vos jaučiami potėpiai, kurie keičia viską, kurie užtušuoja net apgailėtinus „pučiamuosius“. Jau esu linkęs juos atleisti po prieš tai buvusios dainos.

    Duok Rodui Stewartui sudainuoti „My Oh My“, ir kūrinys akimirksniu taps nykia banalybe. O čia šis iki kaulų čiulpų persmelkiantis paprastumas suskamba. Būtent dėl artikuliacijos, dėl kelių milisekundžių pavėlavimo, dėl subtilaus balso nuleidimo. Cohenas žino, ką daro, žino, ką gali, žino, kur jis stipriausias ir naudojasi tuo! Kartais man atrodo, kad net šlykštus ir banalus popsas jo lūpomis skambėtų subtiliai.

    Įvairiuose vaikų dainų konkursuose manęs dažnai klausia apie dainų tekstus, apie ribą tarp banalybės ir subtilumo: „O kodėl aš negaliu dainuoti apie žvakę, kodėl negaliu apie gėlytes?“ Gali, atsakau. Gali dainuoti bet kokias banalybes ir infantilias nesąmones, jei sugebėsi sudainuoti jas taip, kad pastarosios neskambėtų banaliai ir infantiliai. Leonardas Cohenas šioje srityje yra nepralenkiamas meistras.

    O dar jis, kaip ir priklauso poetui, daugiaprasmybių meistras. Klausydamas ant elektroninio „byto“ pastatyto „Nevermind“ gali išgirsti begalę užuominų į daugybę skaudžių dalykų, vykstančių pasaulyje. Tačiau niekas nėra pasakyta tiesiai, visur tik girdimi tolimi aidai. Iš vienos pusės, nėra išeita už meilės dainos ribų, tačiau eilutės tarsi pelės pačios išlaksto į visas prasmių puses, o tu tik lieki stovėti sutrikęs ir galvoti, kur pasukti. Kuri teisinga?

    Leonard Cohen - Nevermind

     

    Būtina pasakyti, kad šioje dainoje pirmą kartą istorijoje Cohenas panaudoja musulmoniškas temas – po eilučių „Yra tiesa, kuri gyvena, ir yra tiesa, kuri miršta“ pasigirsta žavus islamietiškas ritualinis giedojimas. O po jo yra žodžiai „Aš negalėčiau žudyti taip kaip žudai tu, ir negalėčiau nekęsti taip kaip nekenti tu“. Politines išvadas galite pasidaryti patys.

    Ir tas žiaurus pasikartojantis „Tiek jau to, tiek jau to...“

    Religinį potyrį sustiprina ir po to užgrojantis gospelo stiliaus „Born In Chains“. Girdėdamas šiuos kūrinius imu galvoti, kokio perkūno, Leonardai, tu įgrūdai tą „Did I Ever Love You“ į albumą? Kokio užtaiso, kokios jėgos, galios tai būtų darbas be to kūrinio kvailo komiškumo.

    Nenorėjai per rimtai? Aišku, nenorėjai. Tau smagu ir paerzinti. Tu nenori duoti atsakymų, nenori pranašauti (nors pranašai to nesirenka), nenori pamokslauti, nori likti žaidžiantis stebėtojas savo tamsiame kostiume.

    Tai kam tada renki ašaras dainuodamas „You Got Me Singing“, paskutinę dainą, kurioje girdėti taip mielai coheniška klasikinė gitara? Bandei sugadinti ir šią dainą? Paversti country balade? Moterų balsai tai beveik padarė. Tačiau pabaigos, mirties, nuojauta, paskutinės dainos nuojauta šią dainą padaro ypatingą. Ypatingą dar ir dėl to, jog po ilgo laiko tarpo Coheno lūpose vėl skamba „aleliuja“. Ypatingą dar ir dėl to, kad ją klausant prieš akis taip ir iškyla nerūpestingai dainuojančio kostiumuoto senučiuko siluetas, kylantis virš visų populiarių pasaulio problemų.

    Ir štai aš dainuoju, nors žinios ne pačios geriausios.
    Ir štai aš dainuoju vienintelę dainą, kurią turiu.
    Ir štai aš dainuoju nuo pat tada, kai mirė upė.
    Ir štai aš mąstau apie vietas, kuriose galėjome pasislėpti. 

    Ir štai aš dainuoju, nors pasaulis jau išnyko.
    Ir štai aš mąstau, kad dar norėčiau pabūti.
    Ir štai aš dainuoju, nors viskas rodosi negailestinga.
    Ir štai aš dainuoju aleliuja himną.

    Ir štai aš dainuoju lyg kalinys belangėje.
    Ir štai aš dainuoju, lyg paštu jau keliautų malonė.
    Ir štai aš trokštu, jog mūsų mažytė meilė tęstųsi.
    Ir štai aš mąstau apie visus, kurie praėjo. 

    Ir štai aš dainuoju, nors pasaulis jau išnyko.
    Ir štai aš mąstau, kad norėčiau dar pabūti.
    Ir štai aš dainuoju, ir nors ne taip viskas praeina...
    Ir štai aš dainuoju Aleliuja dainą.

    P. S.

    Leonardas Cohenas užsiminė, jog kitas logiškas „Populiarų problemų“ tęsinys – albumas „Nepopuliarūs sprendimai“. Duok Dieve jam sveikatos!

     

    Bernardinai.lt



  • Poetas Paulius Norvila: „Poezija – mįslė, neturinti vieno teisingo atsakymo“
    Poetas Paulius Norvila. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

    Poetą Paulių Norvilą kalbina Ieva Liškevičiūtė.

    Vos prieš keletą dienų „Bernardinai.lt“ publikuotame verstiniame tekste„Poezija vakuume?“ Zbigniewas Herbertas klausė, ar šis seniausias literatūros žanras šiandien turi kokią nors vertę. Galbūt jam lemta atgulti į išnaudotų formų kapines kaip kokiam praėjusio amžiaus didvyriui? Šiuolaikinė poezija, anot esė autoriaus, yra pajuokiama vidutinio skaitytojo. Mėginu polemizuoti, kitaip negalima. Vien nuo minties, kad šiuolaikinius poetus ketinama laidoti, o dar blogiau – iš jų šaipytis, kūnas pagaugais nueina. Ir taip jų maža, nepasiduosiu.

    Tuomet prisimenu Paulių Norvilą. Jaunas rašytojas, bet dar 2006 metais debiutavęs su knyga „Septyni metų laikai“. O šiandien jis yra trijų poezijos rinkinių autorius. Galų gale... Įdomu sužinoti, ką veikia ir kuo gyvena ekonomikos studijas baigęs poetas; kad ne pinigus skaičiuoja tai tikrai. Eiles? Galbūt...

    Pauliaus Norvilos poezija man – stipriai netradicinė. Na tokia kitokia... Taip dažniausiai sakome apie dailės parodoje sudominusį paveikslą ar Mišių metu išgirstą jaudinamą pamokslą. Su šiuo kūrėju susipažinau vasario mėnesį uostamiestyje. Tądien kartu su Gintaru Grajausku Paulius Norvila surengė savo kūrybos vakarą. Tiesa, tuomet buvau viso labo nešališka jo eilių klausytoja, atbėgusi į biblioteką pasišildyti ir dūšelę nuramint. Dar nebuvau praradusi vilties, jog Klaipėdoje poezija nėra tik elitinė snobų pramoga. Kiek pamenu, bibliotekos konferencijų salėje laisvų vietų buvo, tačiau žmonių tikrai netrūko. Renginio vedėjas, pristatydamas Paulių Norvilą, šmaikščiai juokavo, jog tai žmogus, kuriam reikia būti pristatytam. Iš dalies jis teisus, juk aš ir pati tuomet pirmą kartą jaukinausi jo kūrybą.

    Paulius Norvila man pasirodė santūrus, susikaupęs, sakyčiau, visai ne poetiškų manierų. Jokios mįslingos išraiškos ar svajingumo jo veide neišskaičiau. Ir šit – klausai jo eilių ir vis maža... Vienos šmaikščios, ironiškos, kitos melodingos... Poezija iš nuostabos – pats Paulius taip apibūdina savo kūrybą.

    Gerai pamenu tavo kūrybos pristatymą Klaipėdoje. Šaltas žiemos vakaras idealiai tinka poezijos skaitymams; tuomet pirmą kartą ir susipažinau su tavo eilėmis. Tiek mane, tiek kitus atėjusiuosius, sprendžiant iš jų reakcijų, sudominai, netgi sužavėjai... O pačiam ar rūpi, ką apie tavo kūrybą galvoja skaitantysis, kritikas ar kitas poetas?

    Rašydamas negalvoju apie tai, kas ir ką galėtų pagalvoti, kas ir kaip galėtų įvertinti, kam ir kodėl tai galėtų patikti ar nepatikti. Visų pirma tai yra mano ir man. Stengiuosi pailsėti, nustebinti save, išlaužti iš nematomo piršto kažką, kas perskaičius po metų, dvejų ar dešimties vis dar primintų to kaulo trakštelėjimą.

    O jau tik po to, kai tekstas tampa tekstu, galima pagalvoti, ar jį kam nors rodyti, ar ne. Ir jeigu atsakymas – taip, tuomet prasideda viešas teksto gyvenimas. Ir tai jau nebe aš, o tik mano šešėlis, atspindys, tolimas, tačiau nepamirštas draugas. O tada jau, žinoma, įdomu, kaip jam sekasi ir ką apie jį kalba. Ir nebūtinai kritikas ar poetas. Taip pat ir kirpėjas ar pardavėjas. Kiek žmonių, tiek nuomonių, ir man jos visos įdomios.

    Tiems, kurie skaito ir domisi poezija, esi jau gerai pažįstamas iš savo ankstesnių knygų „Septyni metų laikai“ ir „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“. Liepą pasirodė ir trečiasis poezijos rinkinys „Buitinė“. Pirmąsias knygas dar galima vadinti užgaida ar pretenzija. Tačiau tai jau trečioji, o įkvėpimo, rodos, nepritrūksti. Ir vis dėlto tai – sėkmės, atsitiktinumų gija ar, skambiai tariant, talentas?

    Galbūt dėsningumas. Juk užsiimant veikla, kuri teikia malonumą, anksčiau ar vėliau ateina ir galimybės. Rinkinio „Buitinė“ pasirodymą galima vadinti įvairiai – atsitiktinumas, laimingas sutapimas, sėkmė. Kad poezijos knyga išvystų dienos šviesą, reikia visko po truputį. Neužtenka surinkti tekstus. Dar būtina žengti ne vieną ir ne du žingsnius įvairiausiais leidybinių procesų koridoriais, kol raidės iš kompiuterio ekrano persikelia į popierių.

    Ši knyga pasirodė kaip niekada laiku ir dėlto ypač džiaugiuosi. Būna, rankraščiai užsiguli stalčiuose, ant leidėjų stalų ar kitose tarpinėse grandyse, kol tampa nebeaktualūs, nebeįdomūs ir atgrasūs netgi pačiam autoriui. Tuo tarpu „Buitinė“ išėjo būtent tada, kada norėjau. Ir dėl to esu dėkingas ne tik abstraktiems sutapimams ar atsitiktinumams, bet ir apčiuopiamai bei nesunkiai įvardijamai Rašytojų sąjungos leidyklai.

    Tačiau lengva kalbėti po fakto ir sunku stumti akmenį į kalną, o pasiekus viršūnę, stebėti, kaip jis kas kartą nurieda žemyn. Kartais pasiseka – akmuo nenurieda ir atsiranda knyga.

    Kuo pastaroji poezijos knyga skiriasi nuo kitų dviejų? Ar brandumas ir poetinė patirtis leidžia gimti kokybiškesniam tekstui?

    Poetinė patirtis – tai ir rašymas, ir skaitymas, ir galiausiai tiesiog pastabumas. Natūralu, kad lavinant tai lengviau ir paprasčiau užčiuopti siūlo galą, kuriuo sekant atrandamas ir pats tekstas. Tačiau tai nėra taisyklė – tik viena iš galimybių.

    „Buitinė“ nuo ankstesniųjų knygų skiriasi tuo, kad ji, mano manymu, lengviausiai suprantama ir atpažįstama. Pirmojoje – kūriau pasaulį iš naujo, antrojoje – lyginau tą kuriamą pasaulį su esamu, o trečiojoje – matau, kad pasaulio, iš tikrųjų nereikia kurti, jis jau sukurtas, tereikia jį atrasti, pažinti, pastebėti.

    Buitinė“ – ką sako šis pavadinimas ir kokios temos joje paliečiamos?

    Knygos pavadinimas ir temos atspindi kasdienybę, nuo kurios atsispiriame kiekvieną dieną. Ji ne tik gali būti, bet ir yra poetiška. Viskas priklauso nuo požiūrio. Nuo to, ką renkamės pastebėti, o ką – praleisti pro akis.

    Apie tai ir tekstai – apie mane ir tave, jį ir ją, juos ir mus. Apie tai, nuo ko viskas prasideda ir kuo viskas baigiasi. Apie santykius.

    Knygos išleidimas tau tarytum simboliškai sutapo su sūnaus gimimu. Du džiaugsmingi dalykai beveik tuo pačiu metu... Ar tiki atsitiktinumų galia?

    Tikiu, kad svarbiausia šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Kad ir kaip būtų gaila, nei tos vietos, nei to laiko niekas nežino ir negali įspėti. Tad gal iš čia ir kyla tas nesąmoningas blaškymasis, mėginimai surasti tai, ko nepametėme, ir pagauti tai, kas mums nepriklauso.

    Simboliškai gražu, kad trečioji knyga sutapo su sūnaus gimimu. Simbolių reikšmė pradeda veikti dar stipriau, kai pastebiu, jog antroji knyga sutapo su vestuvėmis. Na, o žengus šiuos žingsnius, belieka pagalvoti, su kuo sutapo pirmoji knyga. Italijos pergale pasaulio futbolo čempionate? Praktikos bankiniame sektoriuje pradžia? Kažkokiais kitais, dabar jau pamirštais, įvykiais? Manau, viskas susiję, jeigu tik norime tuo patikėti. Juk nuo to ir prasideda visos sąmokslo teorijos.

    Vienaip ar kitaip, tokie sutapimai žavi ir meluočiau, jeigu teigčiau priešingai.

    Tikriausiai dauguma, sužinoję, jog baigei ekonomikos studijas, stebisi: poetas ekonomistas. Išties gana paradoksali situacija. Kita vertus, juk egzistuoja ne tik melodinga, vaizdinė, bet ir racionali, logiška poezija... Kuri tau pačiam artimesnė?

    Blaškausi tarp pirmojo ir antrojo. Vienoje pusėje – muzikalumas ir melodingumas, kitoje – racionalumas, logika, pastabumas. Galbūt toks blaškymasis neleidžia visapusiškai pasinerti į kažkurį vieną iš šių polių, tačiau man patinka ši tarpinė būsena, ši žaidimų aikštelė, smėlio dėžė. Čia jaučiuosi gerai. Niekam neįsipareigojęs, nuo nieko nepriklausomas. Laisvas. O kas gali būti geriau?

    Ką veiki, kai nerašai? Trafaretiškai skamba, betgi rašytojas – ne profesija...

    Rašymas užima palyginti mažą mano laiko dalį. Kai nerašau – einu į darbą. Po darbo – leidžiu laiką su šeima. Naktį – miegu. Ryte – niekada nenukeliu žadintuvo dar penkiomis minutėmis į priekį, skaitau. Per pietus – stengiuosi skaniai pavalgyti. Vakare – žiūriu filmus. Savaitgaliais ir per atostogas – mėgaujuosi kitais malonumais. Nesu išskirtinis.

    O poezija atsiranda iš nuostabos. Pradeda sunktis pro tarpus tarp visų šių kasdienybės veiklų, žodžių, įvykių. Nušvinta netikėtais sąskambiais ar emocijomis. Tada belieka užrašyti. Dažnai – ranka ant popieriaus. Ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad man tai patinka. Viso labo.

    Kaip egzistuoja geros ir blogos knygos, taip tikriausiai esti ir poezijoje. Kaip tai atskirti?

    Kiekvienas turi savo vertinimo skalę ir kriterijus, kuriais vadovaujasi. Jeigu skaitai tekstą ir jauti, kad jis artimas, suprantamas ar traukiantis, vadinasi, knyga tau. Vadinasi, gera knyga. Vadinasi, pataikei. Net jeigu tavo draugai ar kritikai turi kitokią nuomonę, kiekvienas galiausiai apsisprendžia pats. Likęs vienas su savimi, su knyga. Svarbiausia nebijoti tai pripažinti. Nemeluoti sau. Štai čia ir prasideda didieji sprendimai, vedantys į mažąsias nuodėmes, kurias vėliau gali būti labai sunku išpažinti.

    Menininkas – kodavimo specialistas. Kokią vietą užima metafora tavo tekstuose?

    Sunku įvardyti ir apibrėžti tai, kas nutinka natūraliai. Juk dažnai būna, kad skaitytojas randa kodų, apie kuriuos autorius neturi nė menkiausio supratimo. Bet argi tai nėra gražu? Juk tai ir yra poezija – mįslė, neturinti vieno teisingo atsakymo.

    Kokių autorių kūryba tau asmeniškai artimiausia? Ar turi autoritetų, kurie daro įtaką, imponuoja?

    Skaitau nemažai, dažną rytą pradedu nedideliu poezijos popuri. Tačiau autorių pavardės nėra tokios svarbios, nes ne jos, o tekstas priverčia suklusti. Ir kartais netgi tas, kurį kažkada buvome nurašę kaip visiškai beviltišką.

    Manau, kiekvienas turi atrasti savus favoritus, leisti jiems kilti į olimpą, o vėliau skaudžiai nuo jo nukristi. O po kiek laiko pastebėti, kad viskas ir vėl kartojasi, kad nieko nėra amžino. Netgi poezijoje.

    Besidomintieji tavo poezija pripažįsta, jog turi savitą braižą, išskirtinį stilių. Kaip pats apibūdintum savo kūrybą, rašymo manierą?

    Tegul šioje vietoje tai daro kiti, turintys daugiau žinių ir išmanymo.

    Viename iš savo eilėraščių, mano supratimu, kalbi apie tai, kaip dabar sunku nustebinti žmones. Marius Burokas viename iš savo tekstų taip pat samprotauja apie tai, kad „dauguma šiuolaikinių rašytojų neriasi iš kailio, mėgindami įtikti: bando skaitytojus priblokšti, pralinksminti, pravirkdyti, pamokyti, paerzinti, supykdyti, ištvirkinti ir t. t. Galbūt tik viena poezija kol kas tyliai sau skrebena kamputyje, į stalčių. Jai mažiau rūpi patikti ir įtikti“. Mūsų akys ir ausys jau nebe tokios jautrios net išsišokėliškiems dalykams. Kaip dar gali rašytojas, poetas atkreipti į save dėmesį?

    Atkreipti į save dėmesį yra begalė būdų. Dalis jų – sumanūs, dalis – šokiruojantys, dalis – netgi atgrasūs. Ir visi jie veikia. Tačiau pagrindinis klausimas, kurį reikia užduoti: ko rašytojas nori? Atkreipti į save dėmesį? Atkreipti dėmesį į savo tekstą? O gal tiesiog sužavėti patinkančią mergaitę? Supratus tai, gali paaiškėti, jog pats tekstas net nėra būtinas ir užtenka vien, pavyzdžiui, to, kad būsi pristatomas poetu ar rašytoju. Kitaip tariant, žaidimai tuštybės indais.

    Galbūt pasikartosiu, bet, manau, kad darant tai, kas patinka, galimybės ateina pačios. O su jomis ir skaitytojas. Ir tuomet jau nebereikia kažkaip specialiai stengtis atkreipti jo dėmesį. Tai jis atkreipia tavąjį.

    Kaip manai, kaip atrodo tavo skaitytojas? Ar rašydamas jį įsivaizduoji?

    Taip, įsivaizduoju. Tas, šviesiai mėlynais marškiniais, geriantis rytinę arbatą ir besišypsantis veidrodyje.

    Ar dažnai taip nutinka, kad atsitrenki į kalbos grotas ir kaip tam priešiniesi?

    Kartais nutinka. Dažniausiai tai susiję su poezijos skaitymais, kitais kultūriniais renginiais, įvykiais ar veiklomis, kuriose tenka dalyvauti ar prie kurių tenka prisiliesti. Visa tai sujaukia iš vidaus. Nesistengiu tam priešintis, palaukiu, kol visa atslūgs. Kartais reikia tokių sukrėtimų, kad viskas susidrumstų ir iš naujo – galbūt daug prasmingiau – susigulėtų.

    Neseniai vykusioje spaudos konferencijoje Mikalojus Vilutis sakė, kad žmogus yra tai, ką jis daro. O kuo pats save laikai? Poetu, tiesiog rašytoju, tėčiu, o gal ekonomistu...

    Apie tai negalvoju. Stengiuosi būti savimi, ir tiek. Kartais pavyksta.

    Ar nekirba noras pabandyti sukurti prozos kūrinį? Galbūt jau tai darai?

    Turiu daugybę norų ir užmojų, tačiau vieniems – neužtenka kantrybės, kitiems – drąsos, tretiems – įžvalgumo ar patirties, ketvirtiems – įgūdžių. Ir nepaisant to, vis vien imu ir darau. Nes nepabandęs niekada nežinosiu.

    Tad kodėl gi ne? Jeigu kažkas skatina ir vilioja judėti į priekį, nebūtina savęs varžyti ir riboti išankstinėmis nuomonėmis. Visada galima pamėginti tai įgyvendinti. Ir kas žino, galbūt vieną dieną tai leis mums susitikti ir pasikalbėti dar kartą.

     

    * * *

    niekas nežino nuo ko
    prasidėjo ir kuo pasibaigs
    senstantis vakaro šuo
    kaukia po tavo langais 

    veriasi kraštas dangaus
    lūpų blyškia paslaptim
    bėgančius kūnus sugaus
    liekančius kūnus marins 

    visa gyvenimą po
    visą gyvenimą prieš
    laikrodžių laiko piemuo
    tavo pasaulį nupieš

     

    tavo pasaulį nutrins
    vieną po kito ir štai
    sielų ramybės vagims
    nieko už tai

     

    iš popieriaus

    iš popieriaus galima išlankstyti
    laivą lėktuvą kepurę galima
    kokį tik nori gyvūną ar augalą 

    pažengusieji sugebėtų –
    karalių ir karalystę
    nuo bėgių nuvirtusį traukinį
    devynias drakono galvas 

    tuo tarpu meistras – neturi ribų
    todėl iš popieriaus visa tai –
    moterys nemiga klausimai
    šaltis ir šiluma prapultis
    išganymo džiaugsmas 

    iš popieriaus visa tai
    ir
    net nereikia lankstyti

    Bernardinai.lt



  • Izabelė Pukėnaitė. Pasivaikščiojimas. XIX a. žydžių prekeivių Vokiečių gatvė

    Vilniaus Vokiečių gatvė man visada asocijavosi su bent keliais sostinės pagrindinėms gatvėms būdingais bruožais ir ypač ritmais. „Vokiečių 10 – TSPMI!“ – kiekvienais metais Vilniaus universiteto (VU) pirmakursių eisenoje skanduoja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto „fuksai“. Vokiečių gatvė gali didžiuotis plačiu dviračio taku, besidriekiančiu tarp prižiūrėtų aukštų krūmų ir įvairiaspalvių suolelių. Tačiau ant šių iki šiol dažnai rymo, blogiausia šio teiginio prasme, vilniečiai, kurie „vis tiek gers alų savo Vokiečių gatvėj, ėj!“ O ir tuo pačiu dviračių taku iki TSPMI numinti ne visad pasiseka, nes praeiviai nėra itin atidūs amžinai vėluojantiems studentams ant dviračių.

    Nepaisant visko, čia gražu, o vakarais – romantiška. Įpusėjus eiti Vokiečių gatve didingai dieną baigianti saulė ryškina ir taip raudonus Senamiesčio stogus, kol tuo metu purškiančio fontano purslai laužo paskutinius vakaro šviesos spindulius į mirguliuojančią vaivorykštę.

    Vokiečių gatvėje lankiausi sekmadienį – vaivorykštės prie fontano tąkart nebuvo ir saulė niekur nesileido, nes buvo vidurdienis. Tačiau prie Rotušės būriavosi ekskursijos apie XIX amžiaus Vokiečių gatvės žydes prekybininkes ir pirkles dalyviai. Mat sekmadienį vyko Europos žydų kultūros dienos renginiai.

    Ekskursiją vedė dr. Aelita Ambruzelevičiūtė su kuria praėjusi tą pačią Vokiečių gatvę susitinku Žydų kultūros ir informacijos centre. Čia groja iš pradžių ausiai keista muzika, bet kaip vėliau maloniai priėmusi A. Ambruzelevičiūtė paaiškino, patalpoje skambėjo žydų muzikos kūriniai – tai folkloro, tai 20 amžiaus antros pusės dainos.

    Kodėl šią gatvę šiandien vadiname Vokiečių gatve?

    Tai seniausia Vilniaus gatvė – viena pirmųjų, atsiradusių Vilniuje. Manoma, kad dar nuo Gedimino laikų, tai yra nuo XIV amžiaus, toje gatvėje pradėjo kurtis vokiečiai pirkliai, retesnių specialybių vokiečių amatininkai, kuriuos pakvietė Gediminas, kad jie keltų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonomikos lygį.

    Kokios specialybės tada buvo retos?

    Tos, kurių trūko Lietuvoje. Tai greičiausiai buvo šaltkalviai, labiau įgudę kitų sričių profesionalai, galbūt madingesnių drabužių siuvėjai. Gydytojus dar kvietė.

    Dabar eidama Vokiečių gatve skubėjau jos viduriu šalia dviračių tako. Ekskursijos metu rodėte žemėlapį, kuriame galima pamatyti, kaip ties maždaug Vokiečių gatvės centru, gatvė panašiai kaip moters talija susiaurėja ir vėl išplatėja. Taigi dabar centrinę dalį su dviračių taku galima laikyti naujesne?

    Gatvė dabar yra prasiplėtusi ir iš tiesų visi rytinės gatvės pusės namai turėtų per vieno namo plotį pasistūmėti gatvės centro link. Tada mes atkartotume senąjį Vokiečių gatvės plotį.

    Kodėl gatvė susiaurėjo?

    Taip yra, nes Antrojo pasaulinio karo metu, po Vilniaus bombardavimo 1944-aisiais, Vokiečių gatvės namai buvo apgriauti, ir yra dvi versijos, kurios paaiškina, dėl ko gatvė išplatėjo. Pirmoji versija sako, kad galbūt sovietmečiu valdžia norėjo per Senamiestį tiesti kelią į Minsko plentą, Aušros vartų link. Tuomet pagrindinė plento dalis eitų nuo Vilniaus gatvės, įsilietų į Vokiečių gatvę ir per Aušros vartus plentas būtų tiesiamas toliau. Kita versija aiškina, kad senieji Vokiečių gatvės namai buvo nesaugūs ir labai smarkiai apgriauti. Dėl to buvo nuspręsta juos apskritai nugriauti ir toje vietoje pastatyti naujus. Tie namai apytiksliai atsirado maždaug septintojo dešimtmečio pradžioje.

    Kodėl Vokiečių gatvėje, kur iki tol gyveno vokiečių pirkliai, gyventojų dauguma tapo žydai?

    Tai buvo natūralus miesto plėtros procesas. Aplink Vokiečių gatvę buvo žydų kvartalai, o kadangi Vokiečių gatvė buvo žydų kvartalo riba, tai ilgainiui žydų pirkliai tuos namus ir išsipirko.

    Kaip supratau, Vokiečių gatvė visada buvo prekybai skirta miesto dalis.

    Tai buvo centrinė miesto gatvė. Ji buvo strategiškai labai patogi atvažiuojantiems nuo Trakų gatvės. Atvykstantys į Vilnių žmonės iškart prie Vokiečių gatvės ir priartėdavo. Dėl to, manau, ten ir kūrėsi toks prekybinis rajonas. Juo labiau kad šalia buvo miesto Rotušė ir turgus. Tai buvo administracinis, prekybos, amatų ir taip pat kultūros centras.

    Ar teisingai supratau, kad XIX amžiuje Vokiečių gatvėje buvo daug žydžių pirklių?

    Prekiaujančių moterų XIX amžiuje buvo ne tiek jau daug, tačiau žydžių pirklių buvo gerokai daugiau nei krikščionių pirklių, bent jau Vokiečių gatvėje. Tai natūralu, nes rytinėje pusėje dauguma namus išsipirkusių pirklių buvo žydai. Praktiškai visi, išskyrus vienintelį krikščionį, gyvenusį XIX amžiaus pabaigoje. Matyt, tas patalpas nuomojosi žydai iš žydų ir taip kūrėsi verslai.

    Ką XIX amžiaus Viliuje galėjome laikyti pirkliu?

    Pirklys buvo žmogus, kuris deklaravo tam tikrą kapitalo sumą, išsipirkdavo prekybos liudijimą ir mokėdavo tam tikrus mokesčius.

    Ar tai buvo socialinis statusas?

    Tai buvo socialinis statusas, tačiau tai nebuvo luomas. Pirkliai niekuomet nebuvo luomas, tai buvo miestiečių socialinis sluoksnis. Čia buvo tokie ypatingieji miestiečiai.

    Kaip XIX amžiuje Vokiečių gatvę galima apibūdinti iš estetinės pusės, ar joje buvo gražu?

    Įsivaizduokite gatvę, kur nuo ryto iki vakaro šurmuliuoja prekeiviai, kur žmonių gausa, kur vyksta nuolatinis judėjimas, prie kiekvieno namo po kelias ar net dešimtį įvairių iškabų – tai gyva gatvė.

    Tačiau to meto fotografams ši gatvė vis dėlto nepasirodė labai patraukti. Vokiečių gatvės fotografijų išliko ne per daugiausiai.

    Vokiečių gatvės fotografijų, palyginti su kitomis gatvėmis, yra tikrai nedaug. Manoma, kad taip yra, nes tai buvo prekybinė gatvė, dėl to ir fotografams neįdomi. Kitos gatvės buvo ir siauresnės, galbūt niūresnės, bet jų nuotraukų yra daugiau. Galbūt Vokiečių gatvės nuotraukų tiesiog neišliko?

    Ar galima palyginti vilnietę žydę ir vilnietę krikščionę? Ar pastarosios aktyviai prekiavo?

    Žinoma, moterys krikščionės prekiavo, tik skirtumas galbūt toks, kad žydžių buvo daugiau. Jos dažniau padėdavo savo vyrams versle. Taip pat jas dažniau samdydavosi kitų pirklių parankinėmis.

    Kuo prekiauta Vokiečių gatvėje?

    Prekiavo įvairiomis prekėmis, visomis, kurios tik galėjo atsirasti XIX amžiuje. Nuo batų tepalo, žibalo, silkių, vatos, razinų iki prabangiausių kailinių, porceliano indų ar juvelyrinių dirbinių.

    Pagrindinėje gatvėje greičiausiai buvo ir kontrabandinių prekių. Taip pat ekskursijos metu pasakojote apie iš kolonijų atvežtas prekes.

    Pačios prekės nesiskyrė – kontrabanda buvo tik gabenimo būdas, o kolonijinės prekės buvo tos, kurios buvo atvežtos iš kolonijų. Tai buvo prieskoniai ,razinos, džiovinti vaisiai, kava, cukrus, arbata. Kontrabandinės prekės Vokiečių gatvę pasiekdavo kaip ir mūsų laikais – nelegaliai kertant sieną, buvo ir vitinės plukdomos upėmis… Dauguma tų prekių atkeliaudavo iš Prūsijos. Tos prekės buvo atitinkamai pigesnės, nes nereikėjo mokėti muito mokesčių.

    Kaip Vokiečių gatvės prekybinė specifika prisidėjo prie Kalėdų Senelio žinomumo Lietuvoje?

    Vienas pirklys, prekiavęs Vokiečių gatvėje, taip reklamavo savo verslą. Aš pirmą kartą pamačiau Kalėdų Senelio atvaizdą to pirklio reklamoje. Tai buvo laikraštyje spausdinta reklama, tas pirklys prekiavo dviračiais ir įvairiomis buitinės technikos naujovėmis.

    O ką reklamoje darė Kalėdų Senelis? Važiavo dviračiu?

    Ne, ne, nešė eglutę.

    Paskutinis klausimas apie langus. Šiandien eidama Vokiečių gatve pastebėjau, kad pastatai turi ganėtinai didelius langus, kurie šiek tiek primena vitrinas. Ar galima daryti tokią prielaidą, kad dabartiniai Vokiečių gatvės pastatų langai yra buvusios parduotuvių vitrinos?

    Kalbant apie vakarinę gatvės pusę, kurioje išliko daug originalių namų, tai tada taip, nes Vokiečių gatvė turėjo savo prekybinę paskirtį, taigi vitrinos tikrai buvo daromos. Galbūt ir dabartiniai langai yra buvusios vitrinos, aš taip detaliai nelyginau kiekvieno pastato su nuotraukomis, kurios išliko. Tačiau tai tikrai tikėtina, tik galbūt XIX amžiuje buvusios vitrinos buvo kiek mažesnės. Kalbant apie rytinės pusės namus, pastatytus XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, tai jie statyti jau sovietmečiu. Viename iš tų namų, kiek aš pamenu, buvo Taupomoji kasa, vaistinė paštas... Žinoma, jog šių pastatų paskirtis buvo aiški ir kad jie buvo iškart statomi su dideliais langais.

    Ar dabar einant Vokiečių gatve galima pastebėti senų išlikusių detalių, kurios padėtų suprasti, kad einame sena pirklių gatve?

    Ko gero, ne. Visi pastatai buvo maždaug vienodi, nei vitrinų, nei iškabų neišliko.

    Po pokalbio su dr. Aelita Ambruzelevičiūte iš Mėsinių gatvės atėjus į Vokiečių, ši atrodė kiek kitaip. Norėjosi ją matyti kiek siauresnę, be fontano ir visą, įskaitant ir žolę su dangumi, rusvą, kaip iš senoviškos nuotraukos. Tik senove dvelkiančią romantiką netrukus nutraukė iš už pravirų kavinės durų sklindanti šiuolaikiška muzika ir panosėj pravažiavęs mėlynas „opelis“. Eidama VU link svarsčiau, kas Vokiečių gatvėje stebins ekskursijos, kuri čia galėtų vykti po 100 metų, dalyvius. 

    Bernardinai.lt



  • Šv. Andriejus Kim Tegonas

    Rugsėjo 20 dieną minime šv. Andriejų Kim Tegoną ir kitus Korėjos kankinius.

    Vardas „Andriejus“, kilęs iš graikų kalbos, reiškia „vyriškas“.

    Andriejus Kim Tegonas gimė 1821 m. Tegone, Korėjoje.

    Mirė – 1846 m. rugsėjo 16 d. Seule.

    Andriejus Kim Tegonas buvo pirmasis korėjiečių kilmės katalikų kunigas Korėjoje. Vaikystėje šeimoje auklėtas krikščioniškai, vėliau studijavo lotynų kalbą, o būdamas dvidešimtmetis, bandė nelegaliai į šalį atvesti prancūzų misionierius. Tam nepasisekus, Andriejus tapo diakonu ir misionieriavo Korėjoje, o vėliau Šanchajuje, kur tapo kunigu.

    1845 m. Andriejus grįžo į gimtąją Korėją, šįkart sėkmingai į šalį atsivesdamas misionierius. Tačiau netrukus buvo suimtas, kankinamas ir nužudytas.

    1984 m. Andriejus Kim Tegonas paskelbtas šventuoju. Jo relikvijos saugomos Seule.

    Bernardinai.lt



  • Šv. Andriejus Kim Tegonas, kunigas, ir kiti Korėjos kankiniai Lk 8, 4–15 „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“

    Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, bet jų daigai sudžiūvo, nes jiems trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“. 
        Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“ 
        Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. 
        Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad 'regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų'. 
        Palyginimas štai ką reiškia: Sėkla yra Dievo žodis. Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir atima žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Ant uolų – tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie tiki ligi laiko, o gundymo metu pasitraukia. Kas krito tarp erškėčių,– tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami, yra nustelbiami rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. 
        Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“.

    Kiti skaitiniai: 1 Kor 15, 35–37. 42–49


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Akelaitis

    Ką gi, šiandien greta ilgos Evangelijos atsidėjus perskaityti ir netrumpą komentarą yra tikra dorybė. Todėl džiaugiuosi Tavimi, Jėzaus Mokiny, kuris Jo ieškai – tuoj pamatysi, koks prasmingas toks Tavo elgesys. Bet pirmiausia pasiimk su kuo rašyti ir savo Biblijoje, Luko Evangelijos aštuntojo skyriaus penktojoj eilutėj po žodžių „išsirengė sėti javų“ įrašyk žodį „savo“, jei jo ten dar nėra.

    Tikrai, šis žodelytis yra vienas iš šiandienos „raktų“ padedančių paaiškinti be galo keistą ir atsainų(!) sėjančiojo elgesį. Tačiau Jis sėja nepaprastą sėklą! Ir todėl Jo elgesys greičiau yra ženklas, o ne agrotaisyklių pažeidimas... Nes nežiūrint visko, galutinis vaisingumas bus stulbinantis. Ir vėlgi – vaisingumas kitoks, nes nėra pjūties! Toks vaizdas, kad Sėjantysis yra kažkur „už“ taupumo ir rizikos vengimo ribos. O Jo supratimas apie tai, kas yra naudinga, o kas – veltui, gerokai skiriasi nuo mūsiškio... Todėl kaip žydai sinagogoje raginkime vieni kitus: „Atgręžk Viešpaties Žodžiui savo dešinę ausį“.

    Sėjos simbolis Šventraščio kalboje dažnai yra Viešpaties prisilietimo ženklas. Jis yra Tas, kuris atnaujina savo Tautą. Suteikia jai naują gyvybę. Viešpaties Įstatymas (ne kažkokia taisyklė, bet toji nuostabi Tvarka, kuri iš Nieko padarė Viską, nes buvo Meilė) krinta į mano širdį ir pradeda joje spurdėti, skleistis bei krauti pumpurus. Taip, taip – paskutinysis Viešpaties Įstatymas – Jėzus – krenta į mano širdį Eucharistijoje. Viešpaties Įsakymo pilnatvė...

    Leisk imti tave už rankos, bičiuli, ir vestis į antrąją šios dienos Žodžio puotos menę. Taip, tai – veidrodžio kambarys. Juk supratai, kad viską, ką girdėjai pradžioje, Jėzus kalbėjo stovėdamas už šio veidrodžio? Ką matai? Taip, šiandienos sėjoje nė vienas grūdas nekrenta pro šalį, nes visur – tu, nes visur – aš. Todėl ir sakiau komentaro pradžioje, kad Tavo noras suprasti šiandien yra labai prasmingas. Todėl, kad tai reiškia, jog Viešpats Tave jau palietė. Dar kai nesimatė ir nesijautė, Tu, Viešpatie, pirmas žengei žingsnį artyn, su pilnu glėbiu dovanų.

    Šioje trumputėje atkarpėlėje labai ryškiai sušvinta vakar girdėtasis Luko žodelis „su“. Būtent ši bendrystė nuveda nuo klausymo iki girdėjimo, nuo žiūrėjimo – iki matymo. Kai pats nejausdamas, su saldžiu lengvumu, dėl Bičiulio palieki save patį ir keitiesi, keitiesi...

    Tačiau paklausti vien tik: „Koks mano atliepas į Tavo prisilietimą, Viešpatie?“ būtų per mažai. Nes tada beliktų tik susigūžus muštis į krūtinę. Ir Jėzus kažkaip jautriai – kaip tėtis glausdamas strazdanotą dukrą prie krūtinės – pradeda sakyti tik tai, kas svarbiausia. Jis net nepaaiškina, ką palyginimas reiškia, nebekalba apie vaisingumą, tik apkabina per pečius ir vedasi. Vieną po kitos rodo mažutes mūsų abiejų pergales – kaip Jam pavyko pakviesti, ir kaip Jo padedamam man pavyko atsiliepti...

    Pati pradžia – kai suvokiau stebuklą, jog Žodis „užsiguli“ širdyje tik tada, kai į jį atsiliepiu. Ir nuo šios „pakelės“ nesu apsaugotas net tada, kai bučiuoju altorių, ar laikau pakėlęs Išgelbėjimo Taurę. Tik tada, kai atsiliepiu... Kaip Tau užtenka kantrybės vis naujai į mane prabilti, Viešpatie?...

    O po to – pirmosios sausros, kai dar nesupratau, jog „nieko nejaučiu“ anaiptol nereiškia, kad „nieko nebeliko“. Ir kai patyriau, koks sausas ir dažnai vien tik protu paremtas žygis yra išbandymuose „suleisti šaknis“ į Tave, mano užuovėjos Uola...

    Ir nesisėsti kryžkelėje, kaip Mažojo Princo rožei apsistatant kompromisų širmomis. Augti, augti, praaugti viską, kas painiojasi ir trukdo. Išmokus maldą – pradėti aiškintis ką reiškia jos žodžiai, išmokus giesmę – imti pagal ją gyventi, priėmus Komuniją – ieškoti Tavęs...

    Taip, Jėzau... kai atėjo laikas kalbėti apie vaisius, Tu nutilai... Kaip aš Tau dėkingas už tai! Juk tikrai – viskas ką galiu – tai leisti Tau manyje išlaikyti savo Žodį. Leisti Tau manyje išsilaikyti...

    Paskutinis Evangelijos žodis šiandien prašosi išverčiamas iš graikų kalbos kaip palaiminimas, todėl palenkite galvas:

    Tu atsilaikysi.
    Amen.

    Tu ištversi.
    .........

    Tu tęsi tai, kas pradėta, netgi sunkumų akivaizdoje.
    .........

    Tave lydės atidumas ir tvirtumas pasiryžimuose.
    .........

    Tu kantriai lauksi.
    ......... 

    Bernardinai.lt archyvas

    Evangelijos komentarų archyvas


    Šventasis Raštas internete lietuviškai



  • Priimti visus?

    „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“ (Rm 15,7).

    Šiuo patarimu savo laiško pabaigoje Paulius kreipiasi į Romos krikščionis. Kaip ir kitose graikų-romėnų bendruomenėse, taip pat ir Romos bendruomenėje buvo tiek pagoniškos, tiek žydiškos kilmės krikščionių. Jie labai skyrėsi savo mąstysena, kultūra ir dvasios jautrumu. Tie skirtumai sužadino smerkimą, išankstinį priešiškumą, diskriminaciją ir nepakantumą vienas kitam. Toks elgesys akivaizdžiai nesiderino su tuo tarpusavio priėmimu, kokio iš jų norėjo Dievas.

    Norėdamas padėti Romos bendruomenės nariams įveikti šiuos sunkumus, apaštalas neranda veiksmingesnės priemonės nei apmąstyti jų atsivertimo malonę. Jėzus atvedė juos į tikėjimą, padovanodamas jiems savo dvasią. Vien tai jau buvo akivaizdus paliudijimas meilės, su kuria Jėzus priėmė kiekvieną iš jų. Nepaisydamas jų praeities ir skirtingos kilmės, Jėzus priėmė juos, kad jie taptų vienu Kūnu.

    Pauliaus žodžiai atskleidžia vieną labiausiai jaudinančių Jėzaus meilės aspektų. Tai meilė, su kuria per savo žemišką gyvenimą Jėzus visada priimdavo visus – ypač visuomenės atstumtuosius, vargšus ir labiausiai nutolusius. Tai meilė, su kuria Jėzus visiems siūlė pasitikėti, tvirtai tikėti Juo, siūlė savo draugystę. Taip jis pamažu nugriovė visas užkardas, kurias žmogaus išdidumas ir egoizmas buvo pastatę to laikmečio visuomenėje.

    Jėzus įkūnijo meilę dangiškojo Tėvo, pilnai priimančio kiekvieną iš mūsų. Jis pats buvo pavyzdys tokios meilės, kuria turėtume mylėti vieni kitus. Tai yra svarbiausia Dievo valia mums. Negalime suteikti didesnės šlovės Tėvui už tą, kurią jam suteikiame, kai stengiamės priimti vienas kitą tokiu būdu, kuriuo Jėzus priėmė mus.

    Tad kaip gyventi šiuo Žodžiu? Jis atkreipia mūsų dėmesį į vieną labai dažnai pasitaikančią ir – pripažinkime tai – labai sunkiai įveikiamą mūsų egoizmo apraišką: polinkį izoliuotis, žeminti, stumti į pakraštį, pašalinti kitus, nes jie yra kitokie ir gali sudrumsti mūsų ramybę.

    Stenkimės gyventi šiuo Žodžiu pirmiausia savo šeimose, draugijose, bendruomenėse, darbo kolektyvuose. Sunaikinkime savyje smerkimą, diskriminaciją, išankstinius nusistatymus, sukauptas nuoskaudas, netoleranciją vieno arba kito artimo atžvilgiu. Tie dalykai ateina taip lengvai, ir taip dažnai jie atšaldo ir suardo mūsų santykius, kaip rūdys kliudydami tarpusavio meilei.

    Po to bendrai visuomenėje, stenkimės liudyti bet kuriam artimui, kurį Viešpats pastato šalia mūsų, Jėzaus meilę, priimančią visus. Pasirinkime visų pirma tuos, kuriuos visuomenės egoizmas norėtų atskirti ir nustumti į pakraščius.

    Priimti kitą, kuris yra kitoks nei mes, yra krikščioniškos meilės pagrindas. Tai atspirties taškas, pirmasis žingsnis kuriant meilės civilizaciją, bendrystės kultūrą, kuriai Jėzus mus kviečia ypač šiais laikais.

    Chiara Lubich

    www.fokoliarai.lt

    Bernardinai.lt



  • Popiežius: „Evangelinis broliškumas tebūnie svarbiau už etninį partikuliarizmą“

    Vilties saulė šviečia jūsų šalyje augančiai Bažnyčiai, bet kartais ir priešiški vėjai padaro silpną ir pažeidžiamą kai kurių žmonių tikėjimą. Neretai pasitaiko, kad etninis partikuliarizmas nugali evangelinį broliškumą ir pakrikštytieji, pavargę ir nusivylę, išsižada reiklaus Evangelijos kelio ir pasuka lengvesniu keliu. Taip popiežius Pranciškus charakterizavo Dramblio Kaulo Kranto tikinčiųjų bendruomenės situaciją, ketvirtadienio rytą audiencijoje priimdamas tos šalies vyskupus, baigiančius vizitą Ad limina.

    Šia proga vyskupams įteiktame jų vizitą apibendrinančiame Popiežiaus kalbos tekste paliestos pagrindinės Dramblio Kaulo Kranto Bažnyčios veiklos sritys, ypač taikos ir susitaikinimo skatinimas, taip pat artimo meilės misija, vykdoma pagalbos vargšams, sveikatos apsaugos bei švietimo srityse. Pabrėžta bendradarbiavimo su šalies valdžia ir dialogo su kitais krikščionimis ir kitų tikybų išpažinėjais svarba.

    Dramblio Kaulo Krante, 320 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą užimančioje valstybėje Afrikos vakaruose, šiuo metu gyvena apie 21 mln. žmonių. Maždaug pusė šalies gyventojų išpažįsta tradicines Afrikos religijas, katalikų yra apie 5,5 mln., kitų krikščionių apie 1,5 mln. ir apie 3 mln. žmonių išpažįsta islamą.

    Iki 1960 m. Dramblio Kaulo Krantas buvo Prancūzijos kolonija. Keturis dešimtmečius šalį valdė vienpartinis režimas. 2002 m. įvyko karinis perversmas, pradėjęs iki mūsų dienų dar iki galo neužbaigtą pilietinį karą. Susitikinimo procese aktyviai dalyvauja ir vietos Bažnyčia. Šiuo metu šalyje veikia 15 vyskupijų, sudarančių 4 bažnytines provincijas.

    Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio

     

     



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.