Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Komiksas Lietuvoje

    {"left":{"title":"Gerda Jord: \u201eKomikso k\u016brimas \u2013 kelion\u0117 svetur\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2015-08-05-g-jord-komikso-kurimas-kelione-svetur\/133652","article_id":"133652","subtitle":"Indr\u0117 Jur\u010denkait\u0117"},"left_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/300x180\/05321951eccbe57a0db651b711cb464a4cb4683f.jpg"},"right":{"title":"Migl\u0117 Anu\u0161auskait\u0117: \u201eNiekada nesimokiau pie\u0161imo\u201c","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2014-10-17-sketch-up-i-have-no-teeth\/123196","article_id":"123196","subtitle":null},"right_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/300x180\/a2bb82ce0bcdb8e9774175add17de98dbdeac557.jpg"},"author":"monika-midveryte","description":"\u201eKomiks\u0173 kult\u016bra Lietuvoje? Baik juokus!\u201c Tokie \u017eod\u017eiai dar prie\u0161 kelet\u0105 met\u0173 lyd\u0117davo kiekvien\u0105, i\u0161si\u017eiojus\u012f klausti \u0161io \u017eanro pad\u0117t\u012f m\u016bs\u0173 kra\u0161te. Ta\u010diau situacija kei\u010diasi \u2013 tai liudija ir du pateikti interviu su meninink\u0117mis. Vienas kit\u0105 papildantys pokalbiai leid\u017eia bendradarbiaujan\u010di\u0173 k\u016br\u0117j\u0173 akimis pa\u017evelgti \u012f komiks\u0105, jo sklaidos galimybes i\u0161 \u012fvairi\u0173 pusi\u0173."}



  • Kuriame dialogą su vaiku

    Kasdienio bendravimo patirtis su tėvais – pati pirmoji, bet, ko gero, pati svarbiausia socialinė vaiko patirtis, kuri veiks tolesnį jo vystymąsi. Būtent todėl kurti dialogą tarp tėvų ir vaiko yra viena svarbiausių sąlygų, kad vaikas bręstų laiku ir normaliai.

    augimasAuklėjimo tipai

    Prieš pereinant prie pokalbio temos, dera prisiminti apie pedagogikoje išskiriamus keturis vaikų auklėjimo tipus: diktatą, lepinimą, nesikišimą ir bendradarbiavimą. Kiekvienas jų lemia tam tikrus rezultatus ir savas pasekmes auklėjant vaikus. Galite pamąstyti, kurį iš šių bendravimo su vaiku stilių esate pasirinkę jūs.

    Diktatas – tai sistemingas vaikų iniciatyvos slopinimas ir suaugusiųjų autoritarinis vadovavimas. Paprastai, jei vaikas yra linkęs lyderiauti, auklėjamas šiuo stiliumi jis smarkiai nesutaria su savo tėvais ir nuolatos jiems priešinasi. Bet vis dėlto dažniau pasitaiko, kad šiuo metodu auklėjami vaikai auga turėdami padėjusį streso pojūtį, nepasitiki savimi ir yra įtarūs.

    Lepindami savo vaikus tėvai paprastai atriboja juos nuo visų rūpesčių, pastangų ir sunkumų, visa tai užsikraudami sau. Lengva nuspėti tokio auklėjimo rezultatą – paprastai tokie vaikai užauga nesubrendusiomis, kaprizingomis, egocentriškomis ir reikliomis asmenybėmis, neprisitaikiusiomis prie gyvenimo. Kita vertus, visą gyvenimą gaubiamas neįtikėtino rūpinimosi juo, vaikas pamažu pradeda jaustis bejėgis situacijose, kai reikia jo konkretaus žingsnio ar priimti sprendimą.

    Toks šiais laikais gana paplitęs vaikų auklėjimo būdas kaip nesikišimas yra kuriamas remiantis nuostata, jog tėvų ir vaikų gyvenimai egzistuoja savarankiškai ir nepriklausomai vieniems nuo kitų. Šiuo atveju vaikas paliekamas savo valiai. Tėvų nuomone, tai lems geresnį vaiko savarankiškumo ir atsakomybės vystymąsi. Žinoma, darydamas klaidas, vaikas priverstas pats jas analizuoti ir ištaisyti, bet šis metodas lemia emocinio šaltumo vystymąsi. Negavęs tėvų rūpesčio ir švelnumo, vaikas dažnai jaučiasi vienišas, tampa nepasitikintis.

    Ir galiausiai – bendradarbiavimas. Tai toks santykių kūrimo būdas, kurio svarbiausias principas – tėvų ir vaikų susivienijimas bendriems tikslams ir užduotims, paremtas bendra veikla, vienas kito palaikymu visose gyvenimo situacijose. Pradinis (išeities) taškas šiame auklėjimas yra žodis „mes“. Šiuo atveju vaikai įgyja pakankamai savarankiškumo, bet šalia visada yra suaugusysis, pasirengęs padėti, palaikyti, paaiškinti, nuraminti. Tokią šeimą vienija bendri interesai ir vertybės, šeimos tradicijos ir emocinė vienas kito reikmė.

    Būtent bendradarbiavimas turėtų būti laikomas kaip vienas veiksmingiausių auklėjimo tipų, teigiamai veikiančių vaiko augimą.

    Kaip kuriame dialogą su savo vaiku?

    Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tėvų ir vaikų santykių sudėtingumą, – tėvų nesugebėjimas ramiai ir pagarbiai žvelgiant į vaiką išdėstyti savo mintis. Neretai tėvai nemoka ramiai ir aiškiai pasakyti vaikui, ko iš jo nori, t. y. įgarsinti savo lūkesčius. Prie viso to jie dar ir nuolatos prikaišioja, koks jis (ji) turi būti.

    Išmokti tinkamai aptarti problemas su vaiku – tai dar vienas svarbus auklėjimo meno momentas. Todėl būtina nuo ankstyvosios vaikystės pradėti kurti dialogą, o ne monologą. O jeigu vaikas teturi būti ausimis, o tėvai – balsu, tai nieko neišeis. Tėvai kuo anksčiau turi pradėti vaikui rodyti, kad jis jiems svarbus, įdomus, jog svarbi kiekviena jo patirtis, ir jei kažko nesuprantame, – prašyti, kad paaiškintų.

    Geri pagrindai dialogui

    Visų pirma – pradėkime nuo ramybės ir pasitikėjimo. Šiandien labai daug tėvų yra prislėgti, netekę vilties ir bejėgiai. Tėvų elgesys su vaikais neretai balansuoja tarp valdingos prievartos, su kurios pagalba bandomos nustatyti tam tikros ribos, ir absoliučiai neveiklios „demokratijos“, bijančios apriboti visokią „vaiko laisvę“.

    Ką visų pirma derėtų suvokti? Ogi tai – kad jūs, tėvai, esate atsakingi už auklėjimą ir jūsų pareiga – perduoti savo gyvenimiškus principus ir vertybes vaikams. O tam būtina tikėti savimi: juk visi tėvavimo kraštutinumai vyksta tik tada, kai nepasitikima savimi, kaip tėvais, ir taip pat nepasitikima savo vaiku (-ais) kaip savarankiška asmenybe, kurios paveikti neįmanoma, jei nėra tarpusavio pasitikėjimo.

    Vienas svarbiausių santykių su vaikais aspektų – nuoseklumas. Nemažai tėvų galvoja, kad įgis vaikų pasitikėjimą ir meilę tik tapę jų „draugu“. Tapti savo vaiko draugu, žinoma, yra gerai, bet verta suvokti, kad jūsų „draugiška“ pozicija gali jam suteikti galimybių kartkartėmis peržengti „galima“ ir „negalima“ ribas jūsų santykiuose. Draugiški santykiai tampa pavojingi tais atvejais, kai tėvai užmiršta apie savo kaip auklėtojų vaidmenį, kuris vis dėlto (nori to, ar nenori) paremtas autoritetu. Psichologai pažymi, kad vis daugėja atvejų, kai draugiškų tėvų pozicija tampa dviprasmė, neryžtinga, nenuosekli, o neretai ir pernelyg vaikiška.

    Tvirtumas ir nuoseklumas – labai svarbios tėvų ypatybės, suteikiančios ramybės ir aiškumo. O būti tvirtiems su vaiku tai visiškai nereiškia būti šiurkštiems. Tiesiog vaikams nuo mažų dienų dera mokytis suvokti, jog mūsų pasaulyje egzistuoja tam tikros ribos ir taisyklės, į kurias reikia atsižvelgti.

    Kaip mokyti vaiką tapti savarankiškam ir atsakingam?

    Štai keletas paprastų patarimų:

    kalbėdami su vaiku stenkitės, jog tai, apie ką kalbate, būtų aišku ir trumpa: „daryk taip, o taip nedaryk“, palaipsniui perleisdami atsakomybę už taisyklių laikymąsi pačiam vaikui;

    priimkite vaiko teisę į galimybę nesutikti su jumis, jei savo nesutikimą jis sugeba išreikšti pagarbiai ir aiškiai;

    neatlikite už vaiką to, ką turi atlikti jis pats;

    leiskite vaikui veikti pačiam, bandyti, bet kartu neužmirškite, kad jis pats turi atsakyti už savo poelgių pasekmes ir pats taisyti klaidas;

    padėkite vaikui atrasti ir atskleisti jo stipriąsias ypatybes.

    Jei kalbėtume apie klaidas ir silpnąsias vaiko savybes, nevertėtų daryti toli siekiančių išvadų („jei nedarysi namų darbų, tapsi gatvių šlavėju“) ir nežeminti. Žmogus ir jo poelgis – tai ne tas pat. Visada pasakykite vaikui apie jūsų nepasitenkinimą dėl konkretaus poelgio, bet nepriveskite poelgio iki asmeninio lygio, nepereikite prie vaiko asmenybės žeminimo. Ironija ir sarkazmas – taip pat ne patys geriausi bendravimo su vaiku instrumentai.

    Ir tiesiog – veikite! Visada atraskite tinkamą laiką ir vietą pasikalbėti su vaiku apie tai, kas jums ar jam kelia nerimą. Būtinai pasakykite apie jums kilusius jausmus susidariusioje situacijoje, bet jokiu būdu netvirtindami, jog jūsų požiūris į situaciją yra vienintelis ir teisingas. Būtinai klausykitės vaiko, kai jis kalba, nepertraukite, pasistenkite jį suprasti.

    Svarbiausia tinkamo dialogo užduotis – rasti kompromisinį sprendimą ir pereiti prie tokios tarpusavio santykių pozicijos, kurioje būtų įsiklausoma į abiejų pusių nuomonę.

    Pagal žurnalo „Vinograd“ medžiagą parengė Jurga Lūžaitė



  • Jaunoji mokslininkė groja Vivaldį ir domisi orientaciniu sportu
    Pasiruošimas „iGEM“ konkursui. Nuotrauka iš asm. archyvo

    Gamtos mokslų fakulteto molekulinės biologijos bakalauro absolventė Ingrida Olendraitė visuomet turėjo gausybę veiklų. Jų neatsisakė ir pradėjusi studijuoti. Mergina grojo smuiku VU kameriniame orkestre, Vilniaus universitetui atstovaudavo orientacinio sporto varžybose. Ingrida buvo aktyvi ir moksle: įsitraukė į projektą „Mobilioji bioklasė“, šiemet pasirodė mokslo komunikacijos konkurse „Šlovės laboratorija“, o šiuo metu su kitais komandos nariais ruošiasi prestižiniam sintetinės biologijos konkursui „iGEM“, kuriame dar nedalyvavo jokia komanda iš Baltijos šalių.

    Ingrida, papasakok plačiau apie sintetinės biologijos konkursą „iGEM“ ir pasiruošimą jam.

    Konkurse sugalvojom dalyvauti gruodį. Suburti komandą pasiūlė Dainius Tautvaišas, Edinburge studijuojantis sintetinę biologiją. Dar niekas iš Baltijos šalių nėra dalyvavęs šiame prestižiniame konkurse. Kadangi sulaukėme palaikymo iš Vilniaus universiteto, pradėjome rinkti komandą. Norėjome, kad ją sudarytų kuo įvairesnių fakultetų atstovai, nes konkurso tikslas – sujungti skirtingas sritis: nuo meno iki programinės įrangos. Atsiliepė apie 20 studentų, iš kurių liko septyni.

    „iGEM“ tikslas – ne tik laboratorijoje dirbti su tam tikra idėja, bet ir ją viešinti, šviesti visuomenę. Sugalvojome sukurti būdą, kaip sustabdyti genetiškai modifikuotų bakterijų dauginimąsi. Mūsų ląstelės sensta. Bakterijos šios ypatybės neturi. Jeigu norime naudoti genetiškai modifikuotus organizmus, pavyzdžiui, tas pačias bakterijas, kurios atliktų kokią nors funkciją aplinkoje, visąlaik rizikuojame, kad jos išplis, nes jos kuriamos tam, kad būtų geresnės. Siekiame sukurti bakterinį senėjimą – mechanizmą, užtikrinantį, kad bakterijos ląstelė pasens. Tai būtų galima panaudoti, pavyzdžiui, braškių auginimui – sukūrus bakterijas, kurios gamina trąšas braškių žydėjimo laikotarpiui, įdėtume mūsų sistemą, kuri padėtų bakterijoms numirti, kai jos atlieka tai, ką reikia.

    Rezultatus pristatysime konferencijoje Bostone, kuri vyks rugsėjo 24–28 dienomis. Dalyviams neskiriami finansiniai prizai, tačiau įgyta patirtis turbūt yra geriausias prizas. Labai vertinamas bendravimas tarp komandų. Jau užmezgėme ryšius su danais, konkurse dalyvaujančiais penktus metus. Jiems nereikia ieškoti finansų. Danai tiesiog ateina į laboratoriją ir dirba. O mums trečdalį laiko užėmė būtent finansų paieškos, nes vien komandos registracijos mokestis siekia 4 tūkst. dolerių. Kadangi Lietuva – biošalis, nemažai įmonių mus paremia. Tačiau vis dar trūksta lėšų įvairioms reikmėms, todėl planuojame organizuoti sutelktinį finansavimą, per kurį visi norintieji galės pirmajai Lietuvos komandai padėti finansiškai.

    Vienas Tavo pomėgių – orientacinis sportas, kuriuo užsiimi jau 10 metų. Kaip ir kada juo susidomėjai?

    Mokiausi Šilalės rajone, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. Joje dirba labai geras Šilalės sporto mokyklos orientavimosi sporto treneris Eugenijus Mikšys. Dėl jo beveik visi geriausi mokyklos sportininkai buvo orientacininkai. Iš pat pradžių tėvai nenorėjo išleisti į treniruotes. Grojau smuiku, taigi jie galvojo, kad orientaciniam sportui neliks laiko. Neoficialiai į orientacinius užsiėmimus vaikščiojau pusę metų. Galiausiai tėvai neprieštaravo, kad juos lankyčiau ir toliau (šypsosi).

    Studijų metais varžybose dalyvaudavau gerokai rečiau, nes tam šiek tiek trūko laiko, be to, varžybos vykdavo miškuose, į kuriuos nuvažiuoti reikdavo pačiai. Tačiau tarpuniversitetinėse varžybose visada atstovaudavau Vilniaus universitetui.

    Kaip dažnai sakoma, orientacininkai yra bėgiojantys šachmatininkai. Tiesiog bėgti man nėra taip labai įdomu. Bėgant dar reikia galvoti – priimti kuo geresnį sprendimą per kuo trumpesnį laiką. Taip lavini mąstymą, būni gamtoje, sportuoji, pakeliauji tiek po Lietuvą, tiek pasaulį.

    Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika? Studijų metais grojai smuiku VU kameriniame orkestre.

    Gimiau muzikų šeimoje, tad muzika lydėjo nuo pat vaikystės. Man pasisekė, nes įstojus į smuiko specialybę pradėjo dirbti labai gera smuiko pedagogė Liana Bagdonienė. Be to, mūsų meno mokykloje tvyravo labai gera atmosfera.

    Į Vilniaus universiteto kamerinio orkestro veiklą įsitraukiau nuo antro kurso. Iki tol ateidavau į Kultūros centrą pagroti. Antrame kurse susipažinau su orkestro vadovu. Jis pasiteiravo, ką mėgstu groti. Atsakiau, kad Vivaldį. Nesulaukęs perklausos jis man paskambino ir pakvietė į repeticiją, nes orkestras kaip tik vyko į Romą, reikėjo smuikininkų.

    Orkestro vadovas, fleitininkas Paulius Bernardas Koncė irgi neeilinė asmenybė. Jis daugiau kaip 35 metus vadovauja orkestrui, dėsto meno mokykloje. Fleitininkai net sutinka po du ateiti pas jį į pamoką.

    Praeitą rudenį turėjome 14 ar 15 koncertų. Kartais pajuokaudavom, kad jei koncertai trukdo studijoms, reikia jas mesti (šypsosi). Tačiau po visos dienos, praleistos laboratorijoje, grojimas leidžia atsipalaiduoti. Tai irgi darbas, tik kitoks. Manau, jis labiau padeda nei trukdo.

    Kaip atsidūrei projekte „Mobilioji bioklasė“?

    Į šį projektą įsitraukiau nuo pirmo kurso, nes projektas startavo mano pirmųjų metų universitete rudenį. Važiavau į antrą ar trečią bioklasės kelionę, nes į pirmąją vyko genetikai. Tai buvo VU ir „Thermo Fisher Scientific“ bendras projektas, o mūsų genetikos profesorius Juozas Lazutka buvo universiteto atstovas.

    Bendrauti su moksleiviais labai įdomu. Tai be galo naudinga patirtis. Labai įdomu stebėti, kaip skiriasi mokiniai. Tarkime, prie mano stalo sėdėjo viena moksleivė, norėjusi studijuoti mediciną, kita – ekonomiką, trečia – džiazinį dainavimą, tad reikėjo rasti būdų, kaip joms papasakoti, kad visos ką nors suprastų.

    Pasitaiko ir tokių, kurie viską žino, tad su jais galima giliau pasikalbėti. Jiems ir apie studijas papasakodavau. Užslėptas bioklasės tikslas – atkalbėti moksleivius nuo medicinos, tiksliau, papasakoti, kad yra įvairesnių disciplinų, ne tik medicina. Jeigu gerai mokaisi biologiją, chemiją, gali studijuoti ne tik mediciną. Manau, kad ateityje viskas pereis į molekulinį, genetinį lygmenį. Tarkime, kai kurie nemoka bendrauti su žmonėmis. Jeigu nemėgsti ir nemoki su žmonėmis bendrauti, koks iš tavęs bus gydytojas? Gal milijoną kartų geriau jausiesi laboratorijoje? Man atrodo, po pirmųjų „Mobiliosios bioklasės“ metų padaugėjo norinčiųjų studijuoti genetiką, ir išaugo jos konkursinis balas.

    Minėjai, kad mokykloje turėjai įvairiausių veiklų, lankei daug būrelių. Ar nebuvo sunku pasirinkti, ką studijuoti? Ar jau nuo mažens žinojai, kad nori būti mokslininkė?

    Rimtai apie molekulinę biologiją ėmiau galvoti 10-oje klasėje, nes nuo tada pradėjau papildomai mokytis biochemijos Nacionalinėje moksleivių akademijoje. Dalyvavau projekte „Universitetas su oranžiniu“ ir visą savaitę vaikščiojau į molekulinės biologijos paskaitas Gamtos mokslų fakultete. Man ten labai patiko.

    Jeigu ne Nacionalinė moksleivių akademija, tikriausiai būčiau stojusi į fiziką, nes nuo pirmųjų pamokų man ji labai patiko tuo, kad iš pagrindų atsakydavo į visus kylančius klausimus. Nuo mažens galvojau, iš ko ir kaip sudarytas smuikas, kaip jis veikia. Tai gryna fizika. Be to, mano auklėtojas buvo fizikos mokytojas.

    12 klasėje dalyvavau respublikinėje geografijos olimpiadoje. Mąsčiau ir apie šią specialybę, nes man patinka keliauti. Kadangi sekėsi matematika, svarsčiau apie statistiką. Apmąsčiusi šiuos variantus vis dėlto pasirinkau molekulinę biologiją ir nesigailėjau.

    Ar, pradėjus studijuoti, dirbti laboratorijoje, pasikeitė Tavo suvokimas apie mokslininkus?

    Žinoma. Gali laboratorijoje prasėdėti ir pusę metų, jeigu labai intensyviai dirbi, bet taip visą gyvenimą nebus. Turi skaityti naujausius straipsnius, bendrauti su kolegomis, dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Pavyzdžiui, mūsų laboratorija (Biotechnologijos instituto DNR modifikacijų tyrimų skyrius – aut. past.) bendradarbiauja su prancūzais. Ateityje planuojama, kad pusė doktorantūros studijų bus vykdoma čia, kita dalis – užsienyje. Tad mokslinis darbas visada išliks mobilus.

    Kai įvairių pasaulio šalių vaikams liepia nupiešti mokslininką, jie piešia seną dieduką su chalatu, susišiaušusiais plaukais. Tokių sutikti neteko. Mokslininkai turi daug darbo, kaip ir bet kurios kitos srities darbuotojai. Fundamentaliajame moksle galbūt pasitaiko daugiau nesėkmių. Tuo mokslas ir žavus, kad turi žiūrėti, kas neveikia, kad atrastum tai, kas veikia.

    Iš mūsų pokalbio tampa tarsi akivaizdu, kad savo ateitį siesi su moksline veika.

    Kol kas taip planuoju. Mokslas man patinka, tačiau greta jo turiu veikti ir ką nors papildomai.

    Nuo rudens Londono universiteto koledže (University College London) magistrantūroje studijuosiu žmogaus ligų genetiką. Po magistrantūros planuoju tęsti doktorantūros studijas. Tačiau išvažiuoju ne dėl to, kad čia būtų blogai, netgi priešingai, čia viskas labai gerai, molekulinės biologijos studijų programa irgi gera. Labai gerbiu profesorę Editą Sužiedelienę, kuri bando šią programą pritraukti prie europinių standartų. Jeigu dabar neišvažiuosiu, turbūt visam laikui nusėsiu Lietuvoje. Labai mėgstu keliauti, bet taip niekada nepagyvenau svetur.

    Neatmetu galimybės po visų studijų grįžti į Biotechnologijos instituto DNR modifikacijų tyrimų skyrių ir tęsti tolesnius mokslinius tyrimus. Matyt, man labai pasisekė, nes ten sutikau daug gerų specialistų. Daug ką lemia ne laboratorijos sąlygos, o asmenybės.



  • Auklėjimas be sienų: skirtingų kultūrų išmintis

    Dažnai galima išgirsti auklėjimo rūpesčių nuvargintą mamą ar tėtį, tariantį panašius žodžius: „O kad vaikai ateitų į šį pasaulį su auklėjimo instrukcijomis!“ Šis pageidavimas neretai gali būti perfrazuojamas į nedrąsų prisipažinimą: „Aš stengiuosi iš visų jėgų, tačiau jaučiu, kad darau klaidų, nes nežinau, kaip iš tiesų geriausiai elgtis tam tikroje situacijoje.“

    auklėjimas

    Akivaizdu, kad auklėjant vaikus kyla pačių įvairiausių klausimų, kaip antai: ar kištis į vaikų tarpusavio konfliktus; ar vaiko dienos režimas turi būti griežtas ir nediskutuojamas; ar galima vaikui leisti naktinėti kartu su jumis? Dažnai į šiuos klausimus galima rasti vienas kitam prieštaraujančių atsakymų, kurie tėvus tik dar labiau supainioja ir palieka kankintis nežinomybėje. Įdomu tai, kad gyvendami savo šalyje negalime patys objektyviai įvertinti, ar mums įprasti auklėjimo būdai išties yra geriausi. Tik patekę į kitą kultūrinę aplinką imame suprasti, kad vaikus auklėti galima visiškai priešingai, nei mums yra įprasta.

    Kas yra geras auklėjimas?

    Visi savo vaikams linkime tik geriausio, tačiau retai kada susimąstome, ar, mūsų manymu, geriausias auklėjimo metodas būtų priimtina praktika kitoje kultūroje. Sunku suvokti, kad  vakariečių gerų tėvų auklėjimas kartais gali kardinaliai skirtis nuo geros vaikų auklėjimo praktikos Rytuose.

    Korėjiečių kilmės rašytoja Christine Gross-Loh, parašiusi knygą „Auklėjimas be sienų: stulbinančios pamokos, kurių mus gali išmokyti tėvai iš viso pasaulio“ („Parenting Without Borders: Surprising Lessons Parents Around the World Can Teach Us“), teigia,  kad kiekvienoje kultūroje susiformavusios vertybės tėvams suteikia savotišką „paruoštukę“ – informaciją apie tai, kas yra geras auklėjimas. Savo knygoje rašytoja aptaria praktines situacijas, kuriose išryškėja įvairūs auklėjimo niuansai skirtingų kultūrų šalyse. Pateikdama vieną iš įdomesnių pavyzdžių apie gerą auklėjimą, autorė pažymi, kad amerikiečių tėvai yra linkę manyti, jog jie privalo vaikui nupirkti daugybę žaislų ir metodinių priemonių, kurios žada gerokai padidinti vaikų protines galias. Christine Gross-Loh teigimu, amerikiečiai nerimauja, kad, nenupirkus vaikui edukacinio žaidimo, jo gabumų potencialas liks neatskleistas. Šis nepagrįstas nerimas lemia tai, kad amerikiečiai daugiausia investuoja į vaikams skirtas lavinamąsias priemones, palyginti su kitų pasaulio šalių tėvais. Priešingai, daugelyje Azijos ir Europos kultūrų vyrauja požiūris, kad „mažiau yra daugiau“: ten manoma, kad vaikai yra laimingesni, kai jiems suteikiama galimybė patiems pasigaminti žaislus ar susikurti ir įsivaizduoti norimus žaidimų scenarijus.

    Prieš aptardami kitas gero auklėjimo strategijas, atsakykite į klausimą: ar jums svarbu, kiek laiko jūsų vaikai žiūri filmukus ar žaidžia kompiuterinius žaidimus? Jeigu jūsų atsakymas yra teigiamas, tai reiškia, kad su japonais tėvais turėtumėte nesibaigiančią diskusiją. Pasak Christine Gross-Loh, japonai nustemba pamatę, kiek daug vakariečiai rūpinasi, kad jų vaikai neviršytų laiko, kurį gali praleisti prie televizoriaus ar kompiuterinių žaidimų. Įdomu tai, kad japonų šeimose vaikams suteikiama didžiulė kompiuterio laisvė. Vakariečiams taip pat dažnai kelia nuostabą faktas, kad Japonijoje mamos skatina vaikus žaisti su žaisliniais ginklais. Vis dėlto svarstymai, kad kompiuteriniai žaidimai, televizija ar žaisliniai ginklai skatina vaikų ir paauglių agresiją, japonams kelia tik nuostabą, mat čia nusikalstamumo lygis yra nepaprastai žemas.

    Rašytoja Christine Gross-Loh vardija ir daugiau auklėjimo „keistenybių“ iš viso pasaulio: skandinavų kūdikiai popietėmis miega lauke minusinėje temperatūroje, Gvatemalos vaikai nėra mokomi dalintis, nes tėvai tiesiog tikisi, kad dalinimasis įvyks spontaniškai, o amerikiečiai nepagrįstai giria vaikus už atliktas įprastas buities užduotis.

    Akademinių pasiekimų svarba

    Analizuodama vaikų auklėjimo praktikas skirtingose kultūrose, rašytoja Christine Gross-Loh daro prielaidą, kad amerikiečiai tėvai pernelyg daug padeda ir sufleruoja vaikams situacijose, kuriose jie susiduria su sunkumais. Toks intensyvus kišimasis į vaiko gyvenimą yra japonų, prancūzų ir skandinavų auklėjimo, kur dominuoja prielaida, jog vaikai patys sau yra geriausi mokytojai, o mokymasis pagal bandymų ir klaidų metodą yra pats veiksmingiausias, priešprieša.

    Pastebėta, kad Japonijoje tėvai yra linkę teikti didelę reikšmę vaiko charakterio tvirtumui, atkaklumui ir pastangoms, todėl jie vaikus retai giria už pasiekimus, pagyrų dažniau sulaukiama už pastangas ir ankstesnių klaidų ištaisymą. Mažųjų japoniukų pamokos pabaigoje yra prašoma apgalvoti ir parašyti, ką kitą kartą jie galėtų padaryti geriau. Amerikiečių vaikai, priešingai, yra prašomi apgalvoti, ką jiems pavyko pasiekti ir padaryti gerai. Taip Amerikoje yra skatinama laimėtojų kultūra, kurioje moksleiviai yra linkę užmigti ant laurų gavę pirmą pripažinimą, o Japonijoje, priešingai, sistemingai skatinama individuali pažanga.

    Rašytoja Christine Gross-Loh taip pat pabrėžia, kad nuolatinis pasiekimų akcentavimas atima iš amerikiečių vaikų galimybę išmokti susidoroti su nesėkmėmis ir nenuleisti rankų nepasiekus norimo rezultato. Juk vaikai pasąmoningai patiki, kad jeigu jie nėra laimėtojai, tada jie yra nevykėliai.

    Žymioji Amy Chua, parašiusi prieštaringai vertinamą knygą „Motinos tigrės kovos himnas“ („The Battle Hymn of the Tiger Mother“), teigia, kad kinės visiškai nepritaria vakariečių mamų požiūriui, jog „akademinių pasiekimų akcentavimas vaikui kelia įtampą, o tai nėra gerai“. Be to, Vakaruose populiarus teiginys, kad „tėvai turėtų skatinti vaikus žvelgti į mokymąsi kaip į žaidimą“, kinėms mamoms yra visiškai nesuprantamas. Taigi, vakariečiai, kurie save laiko griežtais savo vaikų auklėtojais, reikalauja, kad jų vaikai kiekvieną dieną skirtų bent pusvalandį ar valandą grojimo muzikos instrumentu repeticijoms. Kinijos mamoms valandą trunkanti repeticija ar pamokėlė tėra tik lengvoji dalis. Tikroji pažanga, anot jų, pasiekiama tik per antrą ar trečią praktikavimosi valandą. Šios rytietės yra tvirtai įsitikinusios, kad vaiko akademinė sėkmė reiškia sėkmingą  auklėjimą, o jeigu vaikui mokykloje nesiseka, vadinasi, „tėvai auklėdami savo vaiką nėra pakankamai griežti“. Kad ir kaip ten būtų, tėvų dėmesys vaiko pamokų ruošimui, kaip tai puikiai moka daryti kinų tėvai, įvairų mokslinių tyrimų duomenimis, išties pagerina vaiko akademinius rezultatus.

    Didelių reikalavimų priežastys

    Bandydama paaiškinti kinių mamų griežtumą Honkongo universiteto psichologijos profesorė Florrie Fei-Yin Ng tvirtina, kad mamos, kurios tiki neatskleistais savo vaikų gabumais ir reikalauja iš vaikų daug, yra kur kas labiau linkusios kontroliuoti. Kai mama vaikų vertę tapatina tik su jų pasiekimais, ji nepaprastai daug tikisi iš savo vaikų. Analizuodama šį Kinijos vaikų auklėjimo fenomeną, profesorė Florrie Fei-Yin Ng pažymėjo, kad vaikas Kinijoje tampa šeimos centru, apie kurį sukasi visas gyvenimas, tad jis netenka didelės dalies privatumo ir taip riba tarp vaiko bei tėvų gyvenimų pasidaro labai trapi vaiko nenaudai (vakariečių požiūriu). Be to, auganti konkurencija visose gyvenimo srityse kinus verčia būti dar griežtesniais tėvais. Tad neverta stebėtis, kad pasitelkdami nepermaldaujamai griežtą auklėjimą jie taip dažnai išaugina muzikos, matematikos ir kitų sričių genijus. Vis dėlto šie pasiekimai turi savo kainą – neatsižvelgiama į vaiko emocijas ir pasirinkimo laisvę. Iš tikrųjų daugelis šiuolaikinių jaunų kinų teigia, kad savo vaikams jie nenori daryti pernelyg didelio spaudimo, kaip tą darė jų pačių tėvai, tačiau pripažįsta, kad jei vaikai gauna blogus pažymius, jiems būna labai gėda.

    Įdomu tai, kad profesorė Ruth K. Chao teigia, jog griežtas reikalavimas mokytis, lavinti naujus įgūdžius ir laikytis drausmės nuo pat mažens yra vienas iš būdų didinti vaiko motyvaciją tobulėti. Uoliai mokydamasis valandų valandas, vaikas ima suprasti, kaip palaipsniui tobulėja įgūdžiai ir gimsta virtuoziškumas. Taip sukuriamos puikios sąlygos vaikui pačiam išsikelti aukštesnius akademinius tikslus. Atlikusi kinių ir vakariečių mamų tyrimą, ši profesorė pažymėjo, kad net tokie žodžiai kaip „treniruotė“ ar „praktikavimasis“ mamoms kinėms kelia vien tik teigiamas asociacijas, o vakarietėms šie žodžiai asocijuojasi su sukarinta tvarka ir provokuoja neigiamas emocijas. Kita vertus, rašytoja Christine Gross-Loh yra įsitikinusi, kad vaikai gauna daugiau naudos, kai tėvai kišasi mažiau. Autorės manymu, labai svarbu suteikti galimybę vaikams kuo ilgiau pasidžiaugti nesuskirstyto laiko privalumais. Juk „tėvai sraigtasparniai“, kurie nuolat sukiojasi šalia savo vaikų, kad jiems padėtų iškilus sunkumams, itin apriboja vaikų savarankiškumą. Argumentuodama šią mintį, rašytoja pasitelkia Suomijos pavyzdį: ten formalus vaikų mokymas pradedamas tik jiems sulaukus septynerių metų amžiaus, be to, vaikai turi mažiau pamokų ir džiaugiasi ilgesniu laisvalaikiu. Įdomiausia, kad toks laisvo laiko garbinimas anaiptol nelemia prastų Suomijos moksleivių rezultatų. Priešingai, jaunieji Suomijos piliečiai nuolat laimi tarptautiniuose mokslo konkursuose, aplenkę Taivaną ir Korėją, kur moksleiviai mokosi 10 ir daugiau valandų per dieną ir taip šešias dienas per savaitę.

    Tėvai nuošalyje – laimingesni vaikai

    Rašytoja Mei-Ling Hopgood, išleidusi knygą pavadinimu „Kaip eskimai šildo savo vaikus ir kiti auklėjimo nuotykiai“ („How Eskimos Keep Their Babies Warm: And Other Adventures in Parenting“), sako, kad griežtos vaikų auklėjimo taisyklės dažniausiai atspindi kultūrines normas, o ne universalias tiesas. Šioje knygoje autorė aptaria tėvų įsikišimo lygį auklėjant vaikus įvairiose kultūrose. Paaiškėjo, kad kai mažieji japoniukai pešasi, jų mokytojai ir tėvai retai kada įsitraukia į ginčą. Čia dažniausiai yra taikomas „mimamoru“ metodas, reiškiantis laukimą stebint. Manoma, kad taip vaikai išmoksta savarankiškai spręsti tarpusavio konfliktus. Tai dažnai prieštarauja vakariečių tėvams priimtino teisėjo vaidmeniui vaikų konflikto metu.

    Aptardama Polinezijos vaikų auklėjimo tradicijas, rašytoja mini, kad pradedantys vaikščioti kūdikiai čia paliekami žaisti ir tyrinėti žaidimų aikštelę su kitais vaikais – tėvai visiškai nesikiša į žaidimo procesą. Pasak Džeinės ir Džeimso Ritchie, parašiusių knygą „Užaugti Polinezijoje“ („Growing up in Polynesia“), taip vaikams  sudaroma galimybė mokytis vieniems iš kitų, savarankiškai tyrinėjant aplinką. Natūraliai kyla klausimas: galbūt vakariečiai išties pernelyg stengiasi sustruktūrinti vaikų žaidimus, užuot leidę jiems laisvai tyrinėti? Bandydama atsakyti į šį klausimą, rašytoja Mei-Ling Hopgood atskleidžia įdomų faktą iš Afrikos gyvenimo: ten vaikai daug greičiau pradeda sėdėti ir vaikščioti, nes afrikietės mamos, priešingai nei vakarietės, vaikams neduoda jokių palengvinamųjų priemonių (pavyzdžiui, kėdutės su ratukais) ir vaikų užduotis yra suspėti su kitais bet kuriuo įmanomu būdu – šliaužiant ar einant. Be to, knygoje  minima ir Švedijoje taikoma suaugusiųjų nesikišimo praktika: pradinių klasių moksleiviai čia žaidžia neaptvertose teritorijose, apie ką amerikiečiai net nedrįstų pagalvoti. Taip mažieji švedai, saugomi „nematomos tvoros“,  mokosi savikontrolės ir atsakomybės už savo pačių saugumą.

    Natūralu, jei beskaitant šį straipsnį nuo visos auklėjimo būdų įvairovės jums ėmė suktis galva. Vis dėlto gera žinia yra ta, kad, vadovaudamiesi sveika nuovoka ir atsižvelgdami į vaiko raidos galimybes, mes galime atsirinkti, mūsų manymu, veiksmingas auklėjimo strategijas. Juk, nepaisant visų išorinių skirtumų, giluminiai visose kultūrose puoselėjami auklėjimo principai yra panašūs. O domėdamiesi kitose kultūrose priimtinu auklėjimu mes objektyviau galime įvertinti mūsų pačių taikomų nekvestionuojamų auklėjimo strategijų veiksmingumą. Taip galbūt išdrįstame pasimokyti iš kitų kultūrų ir pabandyti auklėti kitaip. 

    Aš ir psichologija



  • Japoniškas auklėjimas

    eb6102224f1ece5351bad16db0eb475562cafa6f

    Japonė mama su sūneliu įeina į kirpyklą. Iš pradžių mažylis kantriai laukia, kol bus baigiamos visos procedūros, bet neištvėręs nuobodaus laukimo, pradeda atidarinėti visus iš eilės buteliukus ir indelius su kremais ir pirštukais ant veidrodžio paišyti keisčiausius raštus. Visi žiūri į jį su šypsena, ir niekas nesako jokių pastabų: mažam vaikui leidžiama viskas.

    Viskam savo laikas

    „Viskas leidžiama“ periodas tęsiasi, kol mažyliui sueina 5 metai. Iki šio amžiaus japonai su vaiku elgiasi „kaip su karaliumi“. Nuo 5 iki 15 metų – „kaip su vergu“, nuo 15 – „kaip su lygiu“. 15-metis paauglys laikomas suaugusiu žmogumi, aiškiai žinančiu savo prievoles ir be priekaištų paklūstančiu taisyklėms. Čia ir slypi japonų auklėjimo paradoksas: iš kūdikio, kuriam vaikystėje leidžiama viskas, išauga disciplinuotas ir įstatymams paklūstantis pilietis. Kita vertus, skubėti su japonų auklėjimo metodų perkėlimu kitoms visuomenėms tikrai neverta. Būtų neteisinga tai vertinti atskyrus nuo japonų gyvenimo būdo ypatybių.

    Taip, mažiems vaikams šioje šalyje leidžiama viskas, bet 5–6 metų vaikas patenka į itin griežtą taisyklių ir apribojimų sistemą, kurioje aiškiai nustatyta, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nepaklūsti joms neįmanoma, nes taip daro visi, ir elgtis kitaip reiškia netekti „savo veido“, išsiskirti iš grupės. „Viskam savo laikas“ – tai vienas esminių japonų pasaulėžiūros principų. Ir vaikai jį įsisąmonina nuo paties mažiausio amžiaus.

    Tradicijos ir šiuolaikiškumas

    Tradicinė japonų šeima – tai mama, tėvas ir du vaikai. Anksčiau šeimyniniai vaidmenys buvo aiškiai diferencijuoti: vyras – šeimos maitintojas, žmona – židinio saugotoja. Vyras buvo laikomas šeimos galva, ir visi namiškiai turėjo nedvejodami jam paklusti. Bet laikai keičiasi. Pastaruoju metu vis labiau jaučiama Vakarų pasaulio kultūros įtaka, ir japonės žmonos vis labiau stengiasi suderinti darbą ir šeimyninius įsipareigojimus. Kita vertus, iki lygių teisių su vyrais joms dar toli. Jų svarbiausias užsiėmimas, kaip ir anksčiau, yra namai ir vaikų auklėjimas, o vyro gyvenimas yra įsuktas firmos, kurioje jis dirba.

    Toks vaidmenų padalijimas atsispindi net etimologijoje. Plataus vartojimo posakis, atspindintis santykius su žmona, yra kanaj, kurį apytiksliai būtų galima išversti kaip „namų viduje“. O į vyrą priimta kreiptis siudzin – „svarbiausias žmogus“, „šeimininkas“. Subordinacija atsispindi ir sanytykiuose su vaikais. Japonų kalboje nėra žodžio „brolis“ ar „sesuo“. Vietoj jų sako ani (vyresnis brolis) ir otooto (jaunesnis brolis), ane (vyresnė sesuo) ir imooto (jaunesnė sesuo). Vyriausią vaiką visada išskiria iš kitų, jis laikomas „sosto įpėdiniu“, nors tas sostas – viso labo tėvų namas. Vyresnis vaikas turi daugiau teisių, bet ir daugiau prievolių.

    Anksčiau santuokos Japonijoje vyko pagal susitarimą: vyrą ir žmoną išrinkdavo tėvai, kreipdami dėmesį į socialinę ir turtinę padėtį. Šiais laikais japonai vis dažniau tuokiasi iš abipusės simpatijos. Bet pareiga tėvams vis dar pirmauja prieš emocinius ryšius. Beje, Japonijoje taip pat būna skyrybų, bet jų procentas gerokai mažesnis nei mūsų.

    Mažylio auklėjimu užsiima mama. Amae – taip vadina mamas Japonijoje. Sunku šiam žodžiui rasti analogą mūsų kalboje. Jis reiškia priklausomybės nuo mamos jausmą. Veiksmažodis amaeru reiškia „kažkuo naudotis“, „būti lepinamam“ „ieškoti užtarimo“. Tai perteikia mamos ir kūdikio santykių esmę. Gimus mažyliui, akušerė atkerpa virkštelės gabalėlį, įdeda jį į degtukų dėžutės dydžio dėžutę. Ant jos paauksuotomis raidėmis užrašomas mamos vardas ir kūdikio gimimo data. Tai mamos ir kūdikio ryšio simbolis.

    Japonijoje retai pamatysi verkiantį kūdikį. Mama stengiasi padaryti taip, kad tam nebūtų priežasčių. Pirmaisiais metais kūdikis laikomas mamos kūno dalimi – mama ištisas dienas nešioja jį prisirišusi prie nugaros, naktį migdo kartu su savimi ir maitina bet kada, kai tik mažylis nori. Japonų pramonė net yra sukūrusi specialias striukes su papildomu užtrauktuku, kuris leidžia nešioti mažylį iš priekio. Kai mažylis paauga, užtrauktukas išsegamas, ir rūbas pavirsta įprasta striuke.

    Mažam vaikui nieko nedraudžiama, iš suaugusiųjų jis tik girdi įspėjimus: „pavojinga“, „purvina“, „blogai“. Bet jei mažylis užsigauna ar nusidegina, mama laiko save dėl to kalta ir prašo mažylio atleidimo už tai, kad jo nenusaugojo. Pradėję vaikščioti vaikai taip pat nepaliekami vieni, mama visur iš paskos sekioja. Tėčiai išeina pasivaikščioti su vaikais tik per poilsio dienas, kai visa šeima važiuoja į parką ar kur kitur į gamtą. Blogu oru šeimos laisvalaikį leidžia dideliuose prekybos centruose, kur yra žaidimų kambariai.

    Mergaitės ir berniukai auklėjami skirtingai – juk jiems teks atlikti skirtingus socialinius vaidmenis. Vienas iš japoniškų priežodžių skamba taip: „Vyrui ne vieta virtuvėje“. Sūnus – tai būsimas šeimos išlaikytojas. Viena nacionalinių švenčių – Berniukų diena. Jos metu į orą leidžiami spalvotųjų karpių atvaizdai. Karpis – žuvis, kuri gali ilgai plaukti prieš srovę. Šios žuvys simbolizuoja būsimo vyro, sugebančio nugalėti gyvenimo sunkumus, kelią. Tuo tarpu mergaites moko atlikti buities darbus: gaminti, siūti, skalbti. Auklėjimo skirtumai atsispindi ir mokykloje. Po pamokų berniukai būtinai eina į įvairius būrelius, kuriuose tęsiamas ugdymas, o mergaitės gali sau ramiai pasėdėti kavinėje ir paplepėti apie drabužius.

    Baisiausia – vienatvė

    Japonai niekada nepakelia balso prieš vaikus, neskaito jiems moralų, nekalbant jau apie fizines bausmes. Plačiai paplitęs metodas, kurį galima būtų pavadinti „nusavinimo grėsme“. Pačia sunkiausia moraline bausme laikomas atskyrimas nuo namų ar vaiko priešprieųinimas kažkokiai grupei. „Jei tu taip elgsies, visi iš tavęs juoksis“, – sakoma nepaklusniam vaikui. Ir vaikui tai iš tiesų baisu, nes japonai nesuvokia savęs ne kolektyve. Japonų visuomenė – tai grupių visuomenė. „Susirask grupę, kuriai priklausysi, – sako japoniška moralė. – Būk ištikimas jai ir pasikliauk ja. Vienas tu nesurasi savo vietos gyvenime ir paklysi jo pinklėse.“ Štai kodėl japonams vienatvę pakelti itin sunku, atskyrimas nuo namų suvokiamas kaip tikra katastrofa.

    Japonė mama niekada nerodo savo valdžios vaikui, nes tai rodo vaiko savinimąsi. Ji nesiginčija su vaiku dėl jo norų ir įgeidžių, o savo nepasitenkinimą išreiškia netiesiogiai: duoda suprasti, kad ją labai liūdina jo nedoras elgesys. Iškilus konfliktams, japonės stengiasi ne nusišalinti nuo vaikų, o priešingai, sustiprinti emocinį kontaktą su jais. Vaikai paprastai taip dievina savo mamas, kad jaučia neapsakomą kaltės jausmą ir gailestį, jei suteikia joms nemalonumų.

    Ankstyvasis ugdymas

    Japonai buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo kalbėti apie ankstyvojo ugdymo būtinybę. Daugiau kaip prieš pusę amžiaus pasirodė knyga „Po trejų jau vėlu“, kuri sukėlė perversmą japonų pedagogikoje. Knygoje kalbama apie tai, kad pirmais trejais mažylio gyvenimo metais formuojasi asmenybė. Maži vaikai visko išmoksta daug greičiau ir tėvų užduotis – sudaryti sąlygas mažylio gebėjimams visiškai realizuotis. Ugdant būtina laikytis tam tikrų principų: stimuliuoti pažinimą skatinant kūdikio susidomėjimą, ugdyti charakterį, padėti vystytis kūrybiškumui ir kitiems įgūdžiams. Čia svarbiausia užduotis – ne užauginti genijų, o suteikti vaikui tokį išsilavinimą, kad jis „įgytų gilų protą ir sveiką kūną, užauginti jį sumanų ir gerą“. Šiuo metu toks požiūris atrodo akivaizdus, tačiau 1950-aisiais tai skambėjo revoliucingai.

    Vaikų darželiai ir jų tipai

    Paprastai japonės su vaiku būna namuose, kol jam sueis treji metai. Japonijoje esama ir lopšelių, bet mažylio auklėjimas juose nėra pageidaujamas. Dauguma yra įsitikinę, kad vaiką prižiūrėti turi mama. Jei moteris veda vaiką į lopšelį, o pati išeina dirbti, jos elgesys neretai vertinamas kaip egoistiškas. Apie tokias moteris sakoma, kad jos nepakankamai atsidavusios savo šeimai ir į pirmą vietą iškelia asmeninius interesus. O japonų moralėje bendri interesai visada nugali prieš asmeninius.

    Darželiai Japonijoje yra valstybiniai ir privatūs. Choikujen – valstybiniai darželiai, į kuriuos vaikus priima nuo trijų mėnesių. Jie dirba nuo 8 ryto iki 6 vakaro ir pusę dienos šeštadienį. Kad vaiką priimtų į darželį, reikia tai pagrįsti labai svarbiomis priežastimis. Taip pat pristatyti dokumentus apie tai, kad abu tėvai dirba ilgiau nei po 4 valandas per dieną. Vaikai į darželius paskirstomi per savivaldybių skyrius pagal gyvenamąją vietą, o užmokestis priklauso nuo šeimos pajamų. Kitas darželių tipas – etien. Šie darželiai gali būti ir valdiški, ir privatūs. Čia vaikai išbūna ne daugiau kaip 7 valandas, paprastai nuo 9 ryto iki 2 dienos, o mama dirba ne mažiau kaip 4 val. per dieną.

    Ypatingą vietą tarp privačių darželių užima elitiniai, kurie globojami prestižinių universitetų. Jei vaikas patenka į tokį darželį, dėl jo ateities tėvai gali nebesijaudinti: po darželio vaikas pateks į universitetinę mokyklą, o po jos  be jokių egzaminų – į universitetą. Universitetinis diplomas yra prestižinio ir gerai mokamo darbo garantas. Todėl patekti į elitinį darželį labai sudėtinga. Tėvams tai kainuoja milžiniškus pinigus, o vaikas turi pereiti pakankamai sudėtingą atranką.

    Interjeras

    Darželių vidaus apstatymas, mūsų akimis, atrodo visiškai kuklus. Įėję į pastatą, patenkate į didelį koridorių: iš vienos jo pusės – didžiuliai nuo žemės iki lubų einantys langai, iš kitos – slenkančios durys (įėjimas į kambarius). Paprastai vienas kambarys būna ir valgomasis, ir miegamasis, ir užsiėmimų vieta. Kai ateina laikas miegoti, auklėtojai ištraukia iš specialių spintų storus čiužinius ir sukloja juos tiesiog ant žemės. Valgio metu į tą patį kambarį iš koridoriaus atnešami maži staliukai ir kėdutės.

    Maistas

    Maitinimui darželiuose skiriamas ypatingas dėmesys. Meniu yra kruopščiai sudaromas, į jį būtinai įtraukiami pieno produktai, daržovės ir vaisiai. Apskaičiuojama mineralinė-vitamininė patiekalų sudėtis ir kaloringumas. Jei vaikų darželis išsirengia visai dienai į pasivaikščiojimą ar ekskursiją, kiekviena mama privalo savo mažyliui paruošti obento – dėžutę su maistu.Mes tokiu atveju apsiribojame kotletu su bulvėmis ar tiesiog sumuštiniais, o japonių menas vertas susižavėjimo. Tokių pietų paruošimas privalomas laikantis tam tikrų taisyklių: jie turi būti sudaryti iš 24 (!) produktų tipų, o ryžiai – lipnūs. Visas maistas, pageidautina, turėtų būti ne perkamas iš parduotuvių, o paruoštas pačios mamos ir gražiai supakuotas – nes vaikas turi dar ir patirti estetinį pasitenkinimą.

    Santykiai kolektyve

    Darželio grupės Japonijoje mažos – jose vos 6–8 vaikai. Ir kas pusmetį jų sudėtis performuojama. Tai daroma tam, kad mažylis įgytų didžiausių galimybių socializacijai. Jei mažyliui nepavyko sukurti gerų santykių viename kolektyve, galbūt pavyks kitame. Auklėtojai taip pat nuolatos keičiasi – tam, kad vaikai pernelyg prie jų neprisirištų. Pasak japonų, prisirišimas gimdo vaiko priklausomybę nuo savo mokytojo.

    Užsiėmimai: vaikai mokomi skaityti, skaičiuoti, rašyti, t.y. rengiami mokyklai. Jei vaikas nelanko darželio, tuo užsiima mama arba lankomos specialios „mokyklėlės“. Bet svarbiausia japonų darželių užduotis – ne ugdomoji, o auklėjamoji: išmokyti vaiką elgtis kolektyve. Visą gyvenimą jam teks būti vienoje ar kitoje grupėje, dėl to šis gebėjimas būtinas. Vaikai mokomi analizuoti žaidimuose iškylančius konfliktus. Tam reikia stengtis vengti vaikus lyginti vienus su kitais, nes vieno pergalė gali reikšti kitos asmenybės praradimą. Pats produktyviausias konfliktų sprendimas, pasak japonų, – tai kompromisas. Dar senojoje Japonijos Konstitucijoje buvo parašyta, kad didžiausia piliečio vertybė – gebėjimas išvengti prieštaravimų. Į vaikų ginčus priimta nesikišti. Manoma, kad tai trukdo jiems mokytis gyventi kolektyve.

    Svarbią vietą auklėjimo sistemoje užima chorinis dainavimas. Solisto išskyrimas laikomas nepedagogišku. O dainavimas chore padeda ugdyti vienybės jausmą. Po dainavimo ateina eilė sportiniams žaidimams: estafetėms, perdavimams, gaudynėms. Įdomu, kad auklėtojai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dalyvauja šiuose žaidimuose kaip lygūs su vaikais. Didelis dėmesys skiriamas ir taikomiesiems menams: piešimui, aplikacijai, origami, ojatiro (raštų pynimas iš tvirtos virvelės, sunertos ant pirštų). Šie užsiėmimai puikiai lavina smulkiąją motoriką, kuri būtina mokinukams, besimokantiems rašyti hieroglifus.

    Paprastai bent kartą per mėnesį visas darželis išsirengia visai dienai į išvyką po apylinkes. Lankomos vietos gali būti pačios įvairiausios: artimiausia kalva, zoologijos ar botanikos sodas. Per šias išvykas vaikai ne tik sužino ką nors naujo, bet ir mokosi būti ištvermingi, tvirtai pakelti sunkumus.

    Japonijoje vaikai nelyginami vieni su kitais. Auklėtojas niekada neišskirs geriausių ir nebars blogiausių, niekada nepasakys tėvams, kad jų vaikas nemoka piešti ar geriausiai iš visų bėga. Kažką išskirti iš kitų nepriimta. Konkurencijos nėra net sportiniuose žaidimuose – nugali draugystė ar, blogiausiu atveju, viena iš komandų. „Neišsiskirk“ – vienas japonų gyvenimo principų. Bet jis ne visada duoda tik teigiamų rezultatų.

    Kita medalio pusė

    Svarbiausia japonų pedagogikos užduotis – auklėti žmogų, kuris sugebėtų lanksčiai dirbti kolektyve. Gyvenimui japoniškoje visuomenėje – grupių visuomenėje – tai būtina. Tačiau kai dėmesys kreipiamas vien į grupinę sąmonę, atsiranda nesugebėjimas mąstyti savarankiškai. Maža to, idėja atitikti vienintelį standartą taip tvirtai įsišaknija į vaikų sąmones, kad jei kažkas išsako skirtingą nei daugumos nuomonę, jis tampa pajuokos ar net neapykantos objektu.

    Šis reiškinys šiandien ypač paplitęs japonų mokyklose ir yra gavęs idzime  pavadinimą. Nestandartinį mokinį pjudo, dažnai net sumuša. Japonai ir patys puikiai mato negatyvias savo pedagogikos sistemos ypatybes. Šiandien spaudoje daug kalbama apie „kūrybingos asmenybės ugdymo būtinybę“ ir poreikį atskleisti gabius vaikus jau ankstyvajame amžiuje. Bet problema kol kas lieka neišspręsta.

    Tekančios saulės šalyje pastebimi ir tokie reiškiniai: didėja paauglių infantilizmas, jaunimas nebesugeba priimti kritikos iš suaugusiųjų, atsiranda agresija prieš vyresniuosius, taip pat ir prieš tėvus. Bet jautrus ir rūpestingas suaugusiųjų požiūris į vaikus, dėmesys jaunosios kartos problemoms, tėvų atsakomybė dėl vaikų likimo – yra tai, ko puikiai galima pasimokyti iš japonų, nepaisant visų mūsų mentaliteto skirtumų.

     Iš www.7ya.ru vertė J. Lūžaitė-Kajėnienė



  • Vaikai pasaulyje

    Motiniški instinktai nepaklūsta jokioms kultūrinėms tradicijoms ar vienos bei kitos pasaulio šalies ypatumams, – tvirtina ekspertai. Kai kuriose šalyse dar iki gimimo vaikui surandama auklė, o kai kur vaikas nepatikimas net ir pačiam geriausiam specialistui – tik savo mamai. Visi be išimties tėvai myli savo vaikus ir jais rūpinasi, tačiau pasaulyje esti tam tikros tradicijos, į kurias paprastai atsižvelgiama auginant vaikus. Taigi, žvilgtelėkime (iš tradicijų pusės), kaip pasaulyje gyvena vaikai...

    vaikai

    EUROPA

    Didžiojoje Britanijoje mažylius nuo pat pirmų dienų moko bendrauti ir kantriai priima jų išdaigas, stengiasi išauginti laisvą nuo įvairių kompleksų ir prietarų asmenybę. Vaikus pagiria už kiekvieną gerą poelgį, neįeina į jų kambarį nepasibeldę ir neverčia tvarkytis. O jei kas – primygtinai ir metodiškai vaikui aiškina, kodėl jis neteisus.

    Prancūzijoje vaikai itin anksti atiduodami į specialius kūdikių darželius, o paskui – į ikimokyklines įstaigas, kur jie mokomi savarankiškumo ir bendrauti su vienmečiais. Prancūzės po vaiko gimimo priverstos kuo greičiau grįžti į darbą, kad neprarastų reikiamos kvalifikacijos. Su seneliais vaikai paprastai susitinka tik per atostogas.

    Vokietijoje vaikai auklėjami gana ramiai, svarbus nuosaikumas ir santūrumas. Šeimos paprastai kuriamos po 30 metų, auklė vaikui surandama dar iki gimimo. Dažniausiai iki 3 metų vaikas būna namuose, paskui pradedamas vesti į žaidimų grupę ir tik po to – į darželį.

    Suomijoje šeimose auga vienas ar du vaikai: šiuolaikinė suomė stengiasi kaip įmanoma greičiau grįžti į darbą, daug dėmesio skiria karjerai. Vaikai auginami itin patogiai: tėvai stengiasi sukurti visas reikiamas sąlygas, o barti vaikus gatvėje ar prie svetimų net draudžia įstatymai.

    Italijoje vaikai auga nuolatinės šventės atmosferoje: italai dažnai susitinka su kitomis šeimomis, rengia šurmulingus pietus giminaičiams, bendrauja su kaimynais. Į darželius vaikai vedami itin retais atvejais, daug dažniau jie lieka su seneliais.

    Ispanijoje auklėjant vaikus labai svarbios yra bendros moralės ir etikos normos. Vaikams čia mažai pasakojama apie nacionalinę kultūrą, bet jau nuo trejų metų vaikai vedami į sporto mokyklas (berniukai – dažniausiai į futbolo), ten rengiamos ir grupės, kuriose vaikai ruošiami mokyklai.

    Portugalijoje priimta atlaidžiai žvelgti į vaikų kaprizus. Tarp tėvų ir vaikų itin stiprus emocinis ryšys ir švelnus prisirišimas. Šioje šalyje vaikai net dalyvauja sprendžiant šeimos problemas, o apie bausmes net kalbos negali būti.

    AMERIKA

    JAV šeimose paprastai du ar trys vaikai, dažniausiai – pametinukai. Taip paprasčiau tėvams, linksmiau ir įdomiau vaikams. Amerikiečiai savo vaikus įprastai visur ir visada ima su savimi – šioje laisvoje šalyje verkiantis kūdikis nieko nestebina nei kavinėje, nei parke, nei svečiuose. Vaikai itin įdėmiai ir sutelktai prižiūrimi iki 17 metų – nuo šio amžiaus dažniausiai jie pradeda gyventi savarankiškai, be tėvų ir giminaičių pagalbos.

    Brazilijoje įprastos didelės draugiškos šeimos, čia stiprios tradicijos ir šeimos valdžios vertikalė. Vaikai privalo klausyti tėvų, vyresnieji vaikai su malonumu rūpinasi mažesniaisiais. Iki 5 metų berniukus ir mergaitės auklėja kartu, o po to mergaites iškart pradeda mokyti namų ruošos ir rengia žmonos bei mamos vaidmeniui, o berniukams siekiama suteikti tinkamą išsilavinimą.

    AZIJA

    Japonijoje vaikams galima viskas! Bet tik iki 5 metų. Nuo šio amžiaus neįkyrūs įspėjimai pakeičiami griežtumu ir disciplina. Visa tai reikalinga tam, kad vaikai užaugtų įstatymui paklusnūs ir tvarkingi piliečiai.

    Pietų Korėjoje iki 7 metų vaikų išvis nebaudžia, bet paskui elgiamasi griežčiau. Auklėjimo pagrindas – disciplina, vaikai mokomi gerbti vyresniuosius ir jų klausyti. Būtent todėl Pietų Korėjos mokyklų klasėse mokosi po 60 vaikų, ir mokytojui visai nesudėtinga palaikyti tvarką.

    Indijoje nuo pat kūdikystės vaikams siekiama įskiepyti gerumą, net tik žmonėms, bet ir gyvūnams, augalams, vabzdžiams. Į vaikų darželius ar parengiamąsias klases vaikai patenka nuo 2–3 metų, o mokykloje vaikams padedama ugdyti charakterį, mokoma medituoti ir daryti jogos pratimus.

    AFRIKA

    Konge mažiems vaikams nepriimta skirti daug dėmesio, su jais žaisti ar ugdyti kažkokius gebėjimus. Stengiamasi auklėti taip, kad vaikai suaugusiesiems netrukdytų.

    Egipte vaikus visur ima su savimi, mamos stengiasi kiek įmanoma ilgiau maitinti krūtimi (iki 2 meų – įprasta), bet nešioti vaikus ant rankų nėra labai įprasta. Čia auklėjant vaikus režimas nėra svarbus: vaikai maitinami ar migdomi pernelyg nesijaudinant dėl kažkokių normų. Skaityti ir rašyti vaikai paprastai ruošiami mokyklose, namuose tam dėmesys nėra skiriamas.

    P. S. O jei reiktų apibūdinti, kokios vaikų auklėjimo ir auginimo tradicijos Lietuvoje – ką išskirtumėte?

    Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė



  • Gerda Jord: „Komikso kūrimas – kelionė svetur“
    G. Jord komiksas „Tiesioginis išėjimas iš komforto zonos“

    Jei ne pasaulį apraizgęs internetas ir elektroninis paštas, šio interviu su trumpam Lietuvą palikusia komiksų kūrėja, tinklaraštininke, animacijos studente Gerda Jord (Venčkauskaite) nebūtų.

    „Patriotų“ premijos laureatė, viena iš grafinės novelės apie lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną autorių, komiksų kūrybą prilygina kelionei į nepažįstamą kraštą, o grafinio meno mėgėjams siūlo į komiksus žvelgti „su tuo pačiu nusiteikimu, koks būna, kai visą dieną nevalgius priešais padedama garuojančios skanios vakarienės lėkštė“.

    Komiksų Gerda Jord (Venčkauskaitė). Dariaus Jurevičiaus nuotrauka

    2006 metais anglų kalba išleistas pirmasis Lietuvos komiksas pavadinimu „Kyoko in Lietuva“. Jo stilistika primena japoniškus – manga – komiksus, tad galbūt ši priežastis neleidžia jo vadinti lietuvišku. Kokiais požymiais, Jūsų nuomone, turėtų pasižymėti lietuviškas komiksas?

    Kaip turėtų atrodyti lietuviškas komiksas? Galima pafantazuoti. Su trispalve ant priekinio viršelio, o ant kito – su ten besipuikuojančiu Vytautu Didžiuoju, girdančiu savo žirgus Juodojoje jūroje. Tie žirgai turbūt šiek tiek spjaudosi, nes jūra gana sūri. Knygoje turėtų būti skirtukas – austa tradicinė juosta su inkrustuotais gintarėliais. Paveikslėliuose atsiskleistų graži Lietuvos gamta, užfiksuota lietuvių pažanga pramonėje (lazeriai, saulės baterijos, greitas internetas), o kalboje – kuo daugiau „ų“, „ū“ „ą“, „ė“, „ę“, „č“, „š“, „ž“.

    Labai norisi į šį klausimą atsakyti nerimtai, nes ne pirmą kartą jis užduodamas. Neįsivaizduoju, kodėl tada, kai tam tikrame kultūros lauke dar kažkas tik gimsta, norisi iš karto viską sudėlioti į pustuštes lentynas sakant, kad yra tokie ir tokie bruožai, arba „suprojektuoti“, kokie jie bus vėliau. Japoniškas „manga“ stilius, kaip ir amerikietiškas herojų komiksas arba elegantiška bei šmaikšti prancūzų komikso tradicija, formavosi kelias dešimtis ir net kelis šimtus metų. Kultūra (o gal apskritai – ateitis) tuo ir nuostabi, kad sunku užbėgti jai už akių; kad tada, kai atrodo „jau viskas sukurta“, iš to nuobodulio ima ir atsiranda dar kažkas.

    Man sunku pasakyti, kaip klostysis lietuviško komikso tradicija, kokius bruožus pieštiniai pasakojimai perims iš kitų, jau esančių stilistikų ir kokios bus dominuojančios temos. Dabar matau, kad po truputį atsiranda vis daugiau įdomių autorių, projektų, daug kas darbus publikuoja internete, nes tai labai patogu. Keli autoriai siekia, kad idėjos pasaulį išvystų ant popieriaus, užsiima savilaida arba beldžiasi į leidyklų duris. Kol kas tas vyksmas nėra toks masinis, kad būtų galima labai daug diskutuoti, „kokie yra lietuviško komikso bruožai“, bet tas vyksmas vyksta ir man norėtųsi, kad jis dar labiau įsivažiuotų. Tik tada, kai (jeigu) jau visi būsime tiesiog ,,užversti‘‘ komiksais, tam, kad būtų lengviau tarp jų orientuotis, bus galima sugalvoti tuos orientyrus ir išskirti bruožus.

    Pirmieji darbai, kuriuos išspausdinote savo tinklaraštyje 2013-aisiais, buvo anglų kalba. Nesitikėjote lietuvių auditorijos dėmesio?

    Ne, taip globaliai nesvarsčiau. Priimdama kai kuriuos sprendimus pasilieku sau malonumą mąstyti intuityviai. Neprisimenu, kodėl pirmieji komiksai tinklaraštyje – angliški. Gal tuo metu skaičiau kokią anglišką knygą ir dėl to „galvojau“ angliškai, o gal ir dėl to, kad kai kurių dalykų lietuviškai nepasakysi, pavyzdžiui, populiarios frazės „Think outside the box“. Vėliau dalį darbų išverčiau į anglų kalbą, nes to reikėjo norint dalyvauti tarptautiniuose projektuose.

    Iki XX amžiaus europiečiai manė, jog komiksai skirti išimtinai vaikams, tačiau tokie leidiniai kaip Arto Spiegelmano „Maus“ pakeitė jų nuomonę. O ką apie komiksus šiandien mano lietuviai?

    Norisi patikslinti, kad Vakaruose komiksai nebuvo skirti tik vaikams ir iki XX amžiaus, ir jam įsibėgėjus. Tiesiog jie patirdavo nuvertinimą – būdavo kaltinami tai vulgarumu, tai primityvumu, tai pernelyg pavojinga socialine kritika (ypač turint omenyje sąsają tarp komikso ir karikatūros, kuri pirmiausia gimė kaip politinė, vėliau ir kaip socialinė satyra). O tokios knygos kaip „Maus“ prieš kelis dešimtmečius buvo vienas iš stipresnių impulsų, išjudinusių, privertusių akademinę bendruomenę atkreipti dėmesį į šį žanrą ir pamažu ištraukti jį iš nepelnyto pažeminimo, gal net ir pakelti jo prestižą.

    Kaip lietuviai žiūri į komiksus, man nelengva atsakyti. Aš esu vidinėje vyksmo pusėje, tad neaiškiai matau, kas vyksta išorėje, gal esu linkusi pernelyg optimistiškai viską įsivaizduoti, galvoti, kad ir kitiems, kaip ir man, komiksai yra svarbūs.

    2014-aisiais knygynų lentynose pasirodė Jūsų ir kolegės Miglės Anušauskaitės kurta grafinė novelė „10 litų“, šįmet jau savarankiškai ketinate išleisti „Gertrūdą“. Kuo skiriasi kūrybos procesas bendradarbiaujant ir dirbant vienai?

    Tas kūrybos procesas šiek tiek panašus į keliavimą po nepažįstamą šalį. Kai esi turistas, kuris keliauja vienas, tai eini, kur tikrai labiausiai norisi ir su niekuo, kas tave pažįsta, nekalbi. Jeigu bloga nuotaika – tūnai viešbutyje, mažai pamatai. Arba kitą dieną rizikuoji, darai, ko niekada nebuvai bandęs. Grįžti namo ir supranti: aš ką tik viena buvau nepaprastoje kelionėje ir ji buvo tik mano, ir visada tokia liks. Kai keliauji dviese – būna paprasčiau, nes pasiskirstote užduotis. Bet eini ten, kur veda bendras kompromisas, o vietas, kur patinka tik tau, aplenki (pasilieki kitam kartui, kai būsi be bendrakeleivių). Visiems nuotykiams turi liudininką (kelionės porininką), ir bendra patirtis labai praturtina. Motyvuojate vienas kitą eiti ir susimedžioti daugiau įspūdžių, o ne pasiduoti tinguliui. Tiesa, kelionėse gerai vienas kitą suprantantys žmonės tikrai patiria daug džiaugsmo, o prastai derantys – tuojau pat susipyksta. Džiaugiuosi, kad mūsų su Migle atvejis yra pirmasis. Tad jeigu kuprines su maisto atsargomis ir palapinės kuolelius pakeisime pieštukine su rašalu ir žymekliais, turėsime kelionę po kūrybos pasaulį.

    Kodėl šiame technologijų amžiuje nusprendėte išleisti popierinį komiksų knygos variantą?

    Kadangi gyvenu technologijų amžiuje, tai kaip tik jame ir tenka leisti knygas. Jos mane visada masino savo išore ir vidumi. Technologijų amžius eina savo keliu, o knygos – savo.

    Su M. Anušauskaite kuriate ir portalo Kulturpolis.lt rubrikos turinį, kuris sudarytas iš komiksų apie kiną. Kokius filmus mėgstate? Galbūt pamenate filmą, palikusį neišdildomą įspūdį?

    Turbūt daugiausia neišdildomų įspūdžių padarė Stenlio Kubriko, Alfredo Hičkoko, Mikelandželo, Antonioni, Xaviero Dolano, Park – Chan Wook‘o, Harmony Korine, Andrejaus Tarkovskio, Pedro Almodovaro filmai. Bet pasižiūriu ir kitką, dabar dažniau akys krypsta į animaciją.

    Savo darbuose dažnai atspindite kultūrines temas, tačiau, kalbėdama apie kultūrą, „Literatūrai ir menui“ sakėte, jog trūksta to, kas pakeistų pasaulio tvarką, t.y. kultūrą atgabentų į mažesnius miestelius ir pakeistų televizijos turinį. Kas turėtų būti „tas“, kas turėtų imtis atsakomybės?

    Gal žinote tą jausmą, kai ateini į koncertą ir supranti, kad atlikėjas labai nusidainuoja? Jeigu imi kritikuoti, atlikėją užstojantys žmonės sako: „O tu pats nė taip nepadainuotum, todėl tylėk ir klausykis.“ Tiesa, nepadainuočiau, bet savo jutimo organais jaučiu, kad turėtų būti dainuojama kitaip. Taip yra ir su tuo kultūros keitimu. Minėtame interviu buvau paklausta, kas man nepatinka kultūriniame gyvenime, aš tai ir įvardijau (televizijos turinį, provincijos miegą). Galbūt nesu iš tų, kurie „galėtų padaryti geriau“, bet savo pastabą išsakyti galiu. Be to, kartais pokyčiai kaip tik nuo to ir prasideda, kai publika nušvilpia nevykusį atlikėją, o paskui atsiranda ir tas, kas atsakingas už tokį organizavimą.

    Kurdama nevengiate satyros. Kaip pasikeičia pasaulis žvelgiant pro ironijos ir paradokso prizmę?

    Gerai prisimenu, kad jau mokykloje, kai reikėdavo priverstinai interpretuoti literatūros kūrinius, man būdavo sunku atpažinti, kur yra ironija. Dabar irgi labai sunku komentuoti tai, net kalbant apie savo kūrybą. Negaliu tvirtinti, kad žiūriu į pasaulį per ironijos ar per satyros prizmę. Žinau, kad žiūriu į pasaulį jautriai, ir tas jautrumas kartais leidžia įsivaizduoti, kone pajausti, kaip tą pačią situaciją išgyventų skirtingi jos dalyviai. Jeigu kyla nenumaldomas noras tą daugybės požiūrių susikirtimą pavaizduoti, tą ir padarau. Gal tas rezultatas kažkam atrodo ironiškas, paradoksalus, bet man jo kūrimas prasideda nuo jautraus stebėjimo. Be jautrumo nebūtų ir ironijos.

    Jautrumas – įgimtas pojūtis, ar jį galima išsiugdyti?

    Bent jau psichologijos tyrinėtojai teigia, kad žmogus turi tam tikrų prigimtinių polinkių, tačiau labai svarbi ir aplinka, kuri vienaip ar kitaip formuoja asmenybę. Tad esu linkusi tikėti, kad visi asmenybės bruožai gali susidėti iš prigimtinių polinkių ir iš aplinkos sukelto poveikio, arba iš vieno ar kito.

    Kaip reikia skaityti komiksus? Ar Jums svarbu, kad Jūsų komiksus suprastų kiekvienas?

    Skaityti gerus komiksus reikia su tuo pačiu nusiteikimu, koks būna, kai visą dieną nevalgius priešais tave padedama garuojančios skanios vakarienės lėkštė.

    O dėl mano skaitytojų –  taip, man svarbu, kad mano komiksus suprastų kas nors, bet nebūtinai kiekvienas. Labiausiai norėčiau, kad mano darbai patiktų protingiems, įdomiems, nuostabiems žmonėms, kurių aš daugumos galbūt niekada nesutiksiu (jeigu tai nėra mano pažįstami ir bičiuliai), bet bent jau vilsiuosi, jog tokių žmonių yra daug, kad komiksai pateko į geras rankas.

    Komiksai, kaip iliustracinė priemonė, lengvai galėtų pakeisti fotografiją ar karikatūrą, tačiau žiniasklaida nėra linkusi į spaudos puslapius įsileisti komiksų meno. Apskritai kalbant, Lietuvoje komiksai – nišinis menas. Kaip manote, kodėl? O galbūt gerai, kad taip yra?

    Nesutinku, kad spauda nėra linkusi įsileisti komiksus į savo puslapius. Veikiau yra per mažai autorių, kurie „užverstų‘‘ žiniasklaidą komiksų pasiūlymais. Vienur kitur komiksų pasirodo spaudoje, kai kur yra ir nuolatinės skiltys. Tai, kiek mes tų komiksų matome, tiesiog yra labai susiję su tuo, kiek yra žmonių, kurie kai ką įdomaus jais kuria.

    Apie save sakote: „Esu labiau ilgų istorijų pasakotoja, nei trumpų akimirkų fiksuotoja.“ Ar Jums svarbi meno išliekamoji vertė? Kaip atskirti vertingą kūrinį nuo nevertingo?

    Ir „ilgų istorijų pasakotojas“, ir „trumpų akimirkų fiksuotojas“ turi lygias galimybes kurti tiek išliekamąją vertę turintį meną, tiek šlamštą. Trukmė, apimtys nėra susijusios su meno verte. O norint išsiaiškinti, kaip atskirti vertingą kūrinį nuo nevertingo, turintį išliekamąją vertę nuo vienadienio, būtų galima paskirti vieną ar kelis gyvenimus, tūnant filosofijos ir estetikos leidinių skaityklose bei gilinantis į teoriją. Todėl tai turbūt viena iš tų situacijų, kai verta kliautis intuicija, greituoju sprendimų priėmimo būdu. Jeigu sprendi tik sau, to pakanka, jeigu reikia apie tai diskutuoti – po intuityvaus sprendimo pravartu sugeneruoti tikruosius loginius argumentus, kurie ir lėmė tokį greitą apsisprendimą. Tačiau tie argumentai turbūt kaskart bus kiti, nes vertės ribos yra sąlyginės.

    Kada skaitytojas į rankas galės paimti nuo 2012-ųjų kurtą grafinę novelę „Gertrūda“?

    Planavau, kad iki šių metų pabaigos bus išleista. Gal ir bus, o gal teks dar šiek tiek palaukti.

    Daugiau G. Jord darbų: http://gerdajord.blogspot.com

    Papildomos nuorodos:

    http://auksozuvys.lt/knyga/10-litu/

    http://gerdajord.blogspot.com/2014/08/gertrudos-iskarpos.html

    http://www.kulturpolis.lt/category/komiksai/kino-komiksai



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.